2018-03-07 Nr. AB-4483-3-61-3-03768-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-525-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03768-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 20 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. būdamas Lukiškių TI-K jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, t. y. iš pareiškėjo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti su jais socialinius santykius. Pasak pareiškėjo, tai sukėlė jam dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą.

3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–13). Be to, Lukiškių TI-K prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, skunde nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos žalos, pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, skunde buvo tik cituojami tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 24–27).

6. Teismas tenkino Lukiškių TI-K prašymą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, kildinamiems iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atliktų iki 2013 m. rugsėjo 20 d., todėl konstatavo, kad byloje yra nagrinėjamas laikotarpis nuo 2013 m. rugsėjo 21 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

7. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis teismas) priėmė 2015 m. vasario 26 d. nutarimą, kuriuo pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Teismas taip pat konstatavo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su nuteistaisiais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, kalint Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus kitiems nuteistiesiems, esantiems kitose įkalinimo įstaigose, ar dėl jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti, o nesant bent vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jam priteisti 10 000 Eur (b. l. 35–37).

12. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisėtai ir nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat mano, kad įrodymai nagrinėjamu atveju yra nereikalingi, nes pareiškėjo teisių pažeidimą akivaizdžiai įrodo Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas įvardija asmenis su kuriais negalėjo susirašinėti. Pareiškėjas paaiškina, kad į Lukiškių TI-K dėl susirašinėjimo su kitais nuteistaisiais nesikreipė, nes žinojo, kad tai yra draudžiama pagal BVK.

13. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 40–43). Atsiliepime Lukiškių TI-K pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, t. y. teisės į susirašinėjimą neužtikrinimo, atlyginimo.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti ne tik kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos tačiau ir tai kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

16. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo skundo taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tai buvo padaryta nepagrįstai, nes senaties termino nenumato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija).

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos nuostatas, yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Pagal EŽTT praktiką, neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikytina yra atmetami kaip nepagrįsti.

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl ieškinio senatį reglamentuojančių nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Šiuo aspektu teisėjų kolegija tik pastebi, kad atsižvelgiant į pareiškėjo kreipimosi į teismą datą (2016 m. rugsėjo 20 d.), nurodytą spaude ant voko (b. l. 3), pirmosios instancijos teismas ne visiškai tiksliai nustatė nagrinėjamo ginčo laikotarpio pradžią, t. y. turėjo nagrinėti laikotarpį ne nuo 2013 m. rugsėjo 21 d., o nuo 2013 m. rugsėjo 20 d., tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šis netikslumas nagrinėjamu atveju nėra esminis.

19. Pareiškėjas nurodė, kad kalint Lukiškių TI-K jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas savo skundą ir apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Mano, kad tai, jog Konstitucinis Teismas pripažino su susirašinėjimo draudimu susijusią BVK nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, yra pakankamas ir įrodinėjimo daugiau nereikalaujantis pagrindas pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimui. Atitinkamai ir pakankamas pagrindas pareiškėjui priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, kalint Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus kitiems nuteistiesiems, esantiems kitose įkalinimo įstaigose, ar dėl jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Vis dėlto šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. kad byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis. Taigi Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

23. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Apeliacine skunde pareiškėjas įvardijo tam tikrus asmenis (nuteistuosius) su kuriais pareiškėjas nurodo, kad negalėjo susirašinėti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad vien tik tam tikrų asmenų vardų ir pavardžių nurodymas nelaikytinas pakankamai detalizuotu reikšmingų aplinkybių nurodymu lemiančiu atsakovo įrodinėjimo naštą. Be to, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

24. Pažymėtina, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms, būtų galima spręsti, ar atsakovę atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir todėl nepagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl susirašinėjimo į Lukiškių TI-K nesikreipė, nes žinojo, kad tai yra neleidžiama. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių pareiškėjas niekaip nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius