2019-11-20 Nr. AB-21881-3-64-3-00324-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2162-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00324-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. E. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Be to, dalį kamerų ploto užėmė jose esantys įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, nuo sienų krito dažai, kamerose buvo dviaukštės lovos, vienoje kameroje kartu su juo buvo laikomi ŽIV infekuotas asmuo, psichiškai nesveiki asmenys, suteikiamos prastos kokybės medicinos paslaugos.

2.2. Dėl nurodytų Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, psichologinius sukrėtimas, kuriuos prašo atlyginti priteisiant 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. kamerose Nr. 20, Nr. 42, Nr. 66, Nr. 82, Nr. 83, vienoje kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,74 kv. m iki 11,40 kv. m kameros ploto. Visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, todėl atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

3.2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) įtvirtino analogiško pobūdžio nuostatą, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę).

3.3. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui HN 134:2015 netaikoma. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename rėžiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Be to, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi patvirtinimo“, nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras yra išduodamas WC šepetys, šluota su šiukšlių semtuvėmis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (rėžiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI higienos – dezinfekcijos planu 2016–2017 m.

3.4. Šiaulių TI pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-250. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji / nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pareiškėjas jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų įstaigai nebuvo pateikęs. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 punktu kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. Priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas vertinamas kaip diskriminacija, todėl dažniausiai, jei priimamas sprendimas izoliuoti kalintį asmenį, tai ne dėl jo galimybės užkrėsti kitus asmenis, bet dėl grėsmės jo gyvybei dėl smurto iš kitų kalinčių asmenų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 60/09-5462 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. kamerose Nr. 20, Nr. 42, Nr. 66, Nr. 82, Nr. 83, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,74 kv. m iki 11,44 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie sanitarinių mazgų plotus pareiškėjui (vienam kalinamam asmeniui) teko nuo 3,28 kv. m iki 10,58 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Teismas pripažino, kad iš šio laikotarpio 225 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 20, Nr. 42, Nr. 66, Nr. 82, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 3,28 kv. m iki 3,55 kv. m).

6. Pirmosios instancijos teismas iš Šiaulių TI pateiktos 2018 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 60/09-5462 bei atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie sanitarinių mazgų plotus taip pat nustatė, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (80 dienų), kai jis buvo laikomas kamerose Nr. 20, Nr. 42, Nr. 66, Nr. 82, teko atitinkamai nuo 3,28 kv. m iki 7,10 kv. m kameros ploto (be sanitarinio mazgo). Teismas kritiškai vertino atsakovo 2018 m. vasario 9 d. pažymą Nr. 60/09-5462, kurioje nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje, ir pažymėjo, jog iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymos turinį vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) iš viso 305 dienas. Teismas sprendė, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-232, 2017 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo ako Nr. PA. 6-248, 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-311, 2017 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-328 išvadas, taip pat vadovaudamasis HN 134:2015 14–18, 39 punktų nuostatomis, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl šalčio, drėgmės, prastos ventiliacijos, tamsos, blogo apšvietimo, pelėsio, nuo sienų krintančių dažų kamerose. Ginčo laikotarpiu buvo tikrintos kameros Nr. 42, Nr. 82 ir Nr. 83, kuriose higienos normų reikalavimų pažeidimai nenustatyti. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, jokių pažeidimų susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose pareiškėjas nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nesikreipė.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis Šiaulių TI buvo laikomi su ŽIV infekuotais asmenimis, teismas sutiko su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytais motyvais, jog priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas gali būti vertinamas kaip diskriminacija. Vadovaujantis Konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 punktą kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų Šiaulių TI nebuvo pateikęs, todėl vertino, jog Šiaulių TI neturėjo pagrindo izoliuoti pareiškėją nuo ŽIV infekuotų asmenų ar ŽIV infekuotus asmenis izoliuoti nuo pareiškėjo.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamai suteiktų medicininių paslaugų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė nei laikotarpio, kada jam nebuvo suteiktos medicininės paslaugos, nei kitų šią aplinkybę ir galimai neteisėtus veiksmus detalizuojančių aplinkybių. Pareiškėjo asmens sveikatos istorija Nr. 13-A/2017/4530 patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybą dėl įvairių sveikatos nusiskundimų, pareiškėjas buvo gydytojo konsultuojamas, jam būdavo skiriamas medikamentinis bei kitoks gydymas, atliekamas kraujo tyrimas. Taigi iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui vis dėlto buvo teikiamos medicininės paslaugos ir byloje nėra nustatyta duomenų, kad kažkuriuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas šių paslaugų teikimas dėl atitinkamų organizacinių ar kitų aplinkybių. Tai lemia, kad galimai pareiškėjo įvardinto neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpio, datų neįmanoma nustatyti iš byloje pateiktų duomenų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neteigė, jog dėl šių aplinkybių skundėsi kompetentingoms institucijoms, kad būtų galima nustatyti bent apytikslį galimai neteisėtų veiksmų buvimo momentą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo teiginiai apie nesuteiktas medicinines paslaugas, medikų netinkamai paimtą kraują teismo įvertinti kaip abstraktūs ir nekonkretūs.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Šiaulių TI, turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.).

11. Teismas pripažinęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę (305 dienas neužtikrinta teisės aktais įtvirtinta vienam asmeniui tenkanti ploto norma), į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2 750 Eur suma.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vienam asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, į minimalią gyvenamojo ploto normą negali būti įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas.

12.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip pareiškėjo teisių pažeidimą nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas kameroje buvo laikomas su ŽIV infekuotu asmeniu. Šiaulių IT netikrino jo kraujo būklės, todėl pareiškėjas nėra tikras, ar pats nėra apsikrėtęs ŽIV.

13. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:

13.1. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo subjektyviu byloje nustatytų faktinių aplinkybių interpretavimu. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, todėl priteista neturtinės žalos suma atitinka ne tik pareiškėjo patirtus nepatogumus, bet ir teismų praktikoje taikytinus neturtinės žalos vertinimo kriterijus.

13.2. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam teko nuo 3,74 kv. m iki 11,44 kv. m kameros ploto iš bendro kameros ploto neatskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto, ir nuo 3,28 kv. m iki 10,58 kv. m iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esantį sanitarinį mazgą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė, kad 305 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 3,28 kv. m iki 3,55 kv. m). Netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra išlaikytas ir negalima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

13.3. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl laikymo kartu su ŽIV sergančiu asmeniu ar medicininės pagalbos nesuteikimo į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas nesikreipė, todėl galima daryti išvadą, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir tai būtų pakankamas pagrindas priteisti prašomo dydžio neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 2 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimu, teigdamas, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vienam asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, o į minimalią ploto normą negali būti įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas.

19. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Minimame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

20. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kamerose nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo pateikta 2018 m. vasario 9 d. pažyma Nr. 60/09-5462 apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis (b. l. 32–43). Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš bendro kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d., iš viso 305 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m kameros plotas, tačiau 3 kv. m plotas buvo užtikrintas.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, pažymi, kad pareiškėjui, neišskaičiavus iš bendro kameros ploto sanitarinio mazgo užimamo ploto, teko nuo 3,74 kv. m iki 11,44 kv. m. Taigi visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgusi į minėtą teismų praktiką bei į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 305 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė, atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, yra atsižvelgiama į sanitarinio mazgo plotą tik tuo atveju, kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko ne tik daugiau nei 3 kv. m., bet ir daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto. Tačiau atsižvelgus į tai, jog apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, o atsakovas (jį atstovaujantis Šiaulių TI) apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, kad kameroje jis buvo laikomas su ŽIV infekuotu asmeniu. Be to, Šiaulių IT netikrino jo kraujo būklės, todėl pareiškėjas nėra tikras, ar pats nėra apsikrėtęs ŽIV.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su apgyvendinimu kartu su ŽIV infekuotu asmeniu ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo neužtikrinimo – netinkamai iš pareiškėjo paimto kraujo. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenims, infekuotiems ŽIV, negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra atkreipęs dėmesį ir į nacionalinės institucijos – Lietuvos AIDS centro, metodines rekomendacijas „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, kurių 26 punkte nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte rekomenduota, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012).

25. Remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga taip pat yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintą Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašą, tačiau įtraukta su pastaba, kurioje nustatytos izoliavimo sąlygos. Minėtoje pastaboje nurodyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Taigi, teisės aktai įtvirtina galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti.

26. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie tai, kad būtų pagrindas izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų, nėra. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) pareiškėjo izoliavimo nuo kitų asmenų aspektu.

27. Byloje pateikti išrašai iš asmens sveikatos ligos istorijos patvirtina, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos Šiaulių TI buvo teikiamos, kraujo tyrimas atliktas, ŽIV tyrimo rezultatas neigiamas (b. l. 16, 30).

28. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui 305 paras buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl ploto trūkumo kamerose, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 750 Eur suma ir priteisė šią sumą iš atsakovo.

29. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir konstatavusi, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti, tačiau įvertinusi faktą, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, vadovaudamasis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. E. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė