2018-11-14 Nr. AB-20706-3-61-3-03221-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4997-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03221-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo pagal S. M. (S. M.) skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (12.7.-V)2V-1115 „Dėl projektinių pasiūlymų (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) pritarti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektui, kurį parengė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senojo miesto architektai“.

2. Pareiškėjas teigė, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), stogo konstrukcija ir stogo danga nėra autentiškos. Antrojo pasaulinio karo metu šis pastatas stipriai nukentėjo, jo stogas buvo atstatytas XX a. antrojoje pusėje. Šis stogas yra avarinės būklės. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos 2010 m. spalio 5 d. akte Nr. KPD-RM-1487, kurio pagrindu Namas buvo įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas, nustatyta stogo dangos konstrukcijos, dangos medžiagos ar jos tipo vertingoji savybė – čerpių dangos tipas.

Departamentas Sprendime laikosi pozicijos, kad vertingąja savybe yra paskelbta esama stogo konstrukcija be antros eilės stoglangių. Departamento teiginys, kad dviejų eilių stoglangių įrengimas yra Vilniaus senamiesčiui nebūdingas ir ardo kultūrinio kraštovaizdžio visumą, pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas. Dviejų eilių stoglangiai yra įrengti tiek (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiek kitose Vilniaus senamiesčio gatvėse. Departamento komisija kultūros paveldo klausimams nagrinėti (toliau – ir Komisija) 2013 m. kovo 26 d. posėdyje svarstė Namo kapitalinio remonto projektinius pasiūlymus ir nutarė, kad projektiniai pasiūlymai nepažeidžia Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d.

įsakymu Nr. ĮV-490 (toliau – ir Reglamentas). Pareiškėjas taip pat nesutiko su Departamento pozicija, kad projektiniais pasiūlymais projektuojami sprendiniai pažeidžia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 4 dalį, nes šiuo atveju projektinių pasiūlymų sprendiniuose nedidinamas pastato intensyvumas ir jie neprieštarauja Reglamentui, be to, pareiškėjui neaišku, apie kokią naują mansardą ir planinę struktūrą kalba Departamentas. Pareiškėjas laikė subjektyviu Departamento argumentą, kad Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtinto Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcija, 1 punktas numato Vilniaus senamiesčio išlikusiųjų vertybių išsaugojimą bei jo visumos atkūrimą, todėl antros eilės stoglangių įrengimas ginčo pastate, visumos atkūrimo atžvilgiu turėtų atvirkštinį rezultatą – būtų išsiskiriantis iš aplinkos ir nebūdingas šiai kultūros paveldo vietovei apskritai.

Pareiškėjas pabrėžė, kad minėtas teritorijų planavimo dokumentas nėra viešai paskelbtas ir pats pareiškėjas nebuvo kitaip su planu supažindintas. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialusis planas nenustato sprendinio, kuris ginčo objekte draustų stoglangių įrengimą. Priešingai, Departamento cituojama nuostata dėl buvusios visumos kultūrinės vertės atkūrimo ir pritaikymo nūdienos poreikiams gali būti aiškinama kaip patvirtinanti pareiškėjo projektinių pasiūlymų įgyvendinimą.

Iš Sprendimo neaišku, kaip pareiškėjo projektiniai pasiūlymai prieštarauja minėtiems tikslams, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo kitose bylose jau pateiktą informaciją apie gretimuose namuose (duomenys neskelbtini) gatvėje įrengtus identiškus stoglangius. Iš Sprendimo turinio matyti, kad cituojami teritorijų planavimo dokumentai parengti ir patvirtinti 2002–2004 metais, o pareiškėjo pateiktose pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuotraukose yra užfiksuotas ne vienas ir ne du namai, kuriuose tokio paties tipo stoglangiai buvo įrengti po minėto teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-545-756/2015 panaikintas administracinis aktas, jis turi tuos pačius trūkumus (procedūra ir aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų). Neteisėtais Departamento veiksmais pareiškėjui trukdoma įgyvendinti nuosavybės teises į jam priklausančią Namo dalį. Šis pareiškėjo ir Departamento ginčas tęsiasi jau keletą metų ir buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-3700-815/2014 ir Nr. I-4471-815/2016.

Sprendimo turinys patvirtina, kad Departamentas ignoruoja prejudicinę galią turinčio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo išvadas.

3. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad Komisijos sprendimai buvo rekomendacinio pobūdžio, o pati Komisija vėliau panaikinta kaip neteisėta, todėl pareiškėjas nepagrįstai remiasi jos sprendimu. Atsakant į pareiškėjo argumentus, jog kituose Vilniaus senamiestyje esančiuose pastatuose yra įrengtos dvi eilės stoglangių, Sprendime pabrėžta, kad būtent tokių netinkamų situacijų siekiama vengti, kad tokie sprendiniai nebūdingi Vilniaus senamiesčiui, ardo kultūrinio kraštovaizdžio visumą. Sprendime detaliai išanalizuotas Namo statusas ir jo saugojimo režimas. Tai yra pavienis archeologinio ir reto architektūrinio vertingųjų savybių pobūdžio regioninio reikšmingumo valstybės saugomas viešajam pažinimui ir naudojimui kultūros paveldo objektas, patenkantis į išskirtinės kultūrinės vertės turinčią nacionalinio reikšmingumo paminklo kultūros paveldo vietovę – Vilniaus senamiestį. Pats pastatas yra saugomas kaip reto architektūrinio vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektas. Jis yra griežčiausiai saugomoje Vilniaus senamiesčio dalyje – senamiesčio centre, teritorijos, kurią juosė miesto siena, centrinėje dalyje, todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto statusas šiuo atveju reikalauja taikyti griežčiausius paveldosaugos reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo S. M. skundą atmetė.

6. Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos byloje pateiktais ar išreikalautais įrodymais, absoliuti dauguma duomenų, kuriuos savo procesiniuose dokumentuose mini šalys bei jų atstovai pirmosios instancijos teismo posėdyje, nėra pateikti, į bylą turėtų būti pateikti projektiniai pasiūlymai ir kiti pareiškėjo atsakovui pateikti ir pastarojo vertinti duomenys, į bylą turi būti pateikti šiam ginčui reikšmingi duomenys, tarp jų ir apibūdinantys pastato, esančio (duomenys neskelbtini), būklę bei jį supančią aplinką (tarp jų – ir įrodymai, kad šis pastatas, kaip teigiama, gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų), pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos nuotraukos į bylą nėra pateiktos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 16 d. nutartimi, siekdamas įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį ir tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, iš proceso šalių išreikalavo atitinkamus duomenis.

7. Teismo posėdyje liudytoja apklausta UAB „Senojo miesto architektai“ direktorė, Namo kapitalinio remonto projekto vadovė D. S. paaiškino, kad šio pastato kapitalinio remonto projektas buvo parengtas tam, kad būtų sutvarkytas stogas ir kartu būtų įrengtos dvi eilės stoglangių; stogo konstrukcija nėra vertingoji savybė; antra stoglangių eilė yra skirta tam, kad patalpose būtų sukurtas apšvietimas; išklotinę sudaro įvairių statinių architektūriniai kriterijai ir detalės; stoglangiai yra išklotinės elementai, tačiau išklotinė projektiniais pasiūlymais nebus keičiama, ji bus papildyta, t. y. pasipildys stoglangiu, kuris bus užmaskuotas.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjui nuo 2004 m. vasario 19 d. nuosavybės teise priklauso butas, esantis Name. Namas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 754) ir paskelbtas valstybės saugomu. Pareiškėjas 2013 m. vasario 8 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas suderinti Namo kapitalinio remonto projektą, tačiau Departamentas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu pateiktiems projektiniams pasiūlymams nepritarė. Komisija 2013 m. gegužės 9 d. įvykusiame posėdyje rekomendavo Departamentui iš naujo svarstant pareiškėjo pateiktus projektinius pasiūlymus atsižvelgti į projektuojamo objekto vertingąsias savybes.

9. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymu pritarti Namo kapitalinio remonto projektui, tačiau Departamentas, iš naujo įvertinęs pareiškėjo pateiktus projektinius pasiūlymus, priėmė 2013 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-1737, kuriame nepritarė projektiniams pasiūlymams. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinis teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-3700-815/2014 2014 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamą sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesilaikė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

10. Vykdydamas aptartą teismo sprendimą ir išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, Departamentas priėmė 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-1137, kuriame dar kartą nepritarė pareiškėjo pateiktiems kapitalinio remonto projektiniams pasiūlymams. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-4471-815/2016 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikino Departamento 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-1137 bei įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pastarasis sprendimas neatitiko VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatų.

11. Vykdydamas šį teismo sprendimą ir išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. birželio 15 d. prašymą, Departamentas priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą 2016 m. liepos 8 d. Sprendimą, kuriame nepritarė pateiktiems Namo kapitalinio remonto – gatvės fasado tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir tvarkomųjų statybos darbų – projektiniams pasiūlymams. Sprendime konstatuota, kad projektinių pasiūlymų sprendinio – pastate įrengti antrą eilę stoglangių – įgyvendinimas:

11.1. pažeistų Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuris nustato, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomam objekte, jo teritorijoje, vietovėje, draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; pažeistų Namo vertingąją savybę – 1.1.1 – „stogo dangos konstrukcija, dangos medžiaga ir jos tipas“, nustatytą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. spalio 5 d. aktu Nr. KPD-RM-1487 ir pakeistų Vilniaus senamiesčio vertingąją savybę – 2.2.8. – „išklotinės – gatvės užstatymo išklotinės: <...> (duomenys neskelbtini) gatvių PV pusių (išskyrus pastatus (duomenys neskelbtini)) <...> išklotinę“, nustatytą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014/1;

11.2. pažeistų Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, kuri nustato, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomojoje nekilnojamoje kultūros vertybėje draudžiami vertingąsias savybes naikinantys statybos darbai: <...> padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą, <...> įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą <...>, kadangi dviejų eilių stoglangių įrengimas yra Vilniaus senamiesčiui nebūdingas ir ardantis kultūrinio kraštovaizdžio visumą, o kadangi dalis pastogės jau įrengta pagal 1995 metais parengtą projektą, planuojant vertingąsias savybes naikinančius statybos darbus, t. y. įrengiant antresolę, didinamas Namo naudojimo intensyvumas;

11.3. pažeistų Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtintų Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcijos 1 punktą, kuris numato Vilniaus senamiesčio išlikusiųjų vertybių išsaugojimo bei jo visumos atkūrimą, todėl antros eilės stoglangių įrengimas Name visumos atkūrimo atžvilgiu, turėtų atvirkštinį rezultatą – būtų išsiskiriantis iš aplinkos ir nebūdingas šiai kultūros paveldo vietovei;

11.4. pažeistų Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 764 ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002 m. kovo 17 d. parašu, riboto naudojimo režimo tikslą, kuris nustato, kad 2.2.1. – <...> naudojimas nūdienos poreikiams sukeltų kuo mažesnį neigiamą poveikį arba būtų artimas autentiškai funkcijai ir apimčiai bei būtų sudarytos tinkamos eksponavimo sąlygos; restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslą, kuris nustato, kad 3.4.1. – <...> buvusios visumos kultūrinės vertės atkūrimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams, atitinkamai projektinių pasiūlymų sprendinys įrengti antrą eilę stoglangių sukeltų žymų neigiamą poveikį, kadangi toks išsiskiriantis aplinkoje ir disonuojantis su aplinkiniais stogais sprendimas būtų nebūdingas Vilniaus senamiesčiui, projektinių pasiūlymų sprendinys nei tinkamai sudarytų sąlygas Vilniaus senamiesčio eksploatavimui, nei būtų elementas, kuris apjungtų autentiškus elementus ir naujadarus į vieną visumą;

11.5. pažeistų Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose rekomendacijų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-651, 50.1 papunktį, kuriuo nustatyta, kad nagrinėjant palėpių ir stoglangių įrengimo galimybes, būtina įvertinti urbanistinę situaciją, o keitimai neturi daryti neigiamo poveikio erdvės, kuriai priklauso nekilnojamojo turto objektas ir kultūros paveldo statinio charakteriui ir autentiškumui, tačiau pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose urbanistinė situacija neišnagrinėta; nors teigiama, kad pasirinktas sprendimas harmoningai papildo Namo architektūrą, tačiau nepaaiškinama, kokiu būdu pasiekiamas minėtas tikslas, Namas patenka į kultūros paveldo vietovę – Vilniaus senamiestį, kuri yra ne tik nacionalinio reikšmingumo, bet ir pasaulio paveldo atžvilgiu reguliuojama teritorija, todėl projektuojami sprendiniai darys neigiamą įtaką ne tik Namui, kaip pavieniam kultūros paveldo objektui, bet ir kultūros paveldo vietovei – Vilniaus senamiesčiui, naujų elementų įrengimas disonuotų su aplinka, žalotų gatvės išklotinės vaizdą, kadangi Vilniaus senamiesčiui dvi eilės stoglangių nėra būdinga;

11.6. Namas gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų, nurodytų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1, todėl Vilniaus senamiesčiui nebūdingas elementas – antra eilė plokštuminių stoglangių – darytų žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kad Departamentas netinkamai įgyvendino teismo sprendimą. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, jame išdėstyta, kokie teisės aktai, įgyvendinus projektinių pasiūlymų sprendinį – įrengti antrą eilę stoglangių – būtų pažeisti. Prie kiekvieno iš jų nurodytos pažeistos teisės normos citatos, iš kurių matyti kiekvienos pažeistos teisės normos turinys. Sprendime aiškiai, išsamiai ir motyvuotai pateikta faktinių aplinkybių analizė ir jų teisinis vertinimas. Iš Sprendimo iš esmės suprantama, dėl kokių priežasčių ir kuo konkrečiai remiantis priimtas toks sprendimas. Atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams priežasčių identifikacija aiški. Taigi, nebuvo pagrindo pripažinti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų.

20. Teismas akcentavo, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2010 m. spalio 5 d. aktu Nr. KPD-RM-1487 Namui yra nustatytos vertingosios savybės. Sprendime konstatuota, kad projektinio pasiūlymo sprendinys pažeidžia Namo vertingąją savybę 1.1.1 (stogo dangos konstrukcija, dangos medžiaga ir jos tipas – čerpių danga). Nors pareiškėjas teigia, kad Departamentas nenurodė, kokią vertingąją savybę projektiniai pasiūlymai keičia, kadangi tiek stogo dangos konstrukcija, tiek dangos medžiaga ar jos tipas išliks tokie patys, tačiau, teismo vertinimu, pakankamai akivaizdu, kad, įrengus antrą eilę stoglangių, Namo vertingosios savybės – čerpių dangos – fragmentas sumažės. Čerpių dangos fragmento sumažėjimas patenka į draudimą naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės vertingąsias savybes. Tokia išvada yra aiškiai suprantama ir iš skundžiamo Sprendimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad aptartas pažeidimas buvo nustatytas nepagrįstai. Kartu pažymėtina, kad teismo posėdyje pareiškėjo atstovo argumentas, jog Namo stogo dangos konstrukcija yra avarinės būklės, nepaneigia būtinumo vykdant remonto darbus išsaugoti Namo vertingąsias savybes.

21. Sprendime konstatuota, kad projektiniai pasiūlymai pakeistų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 nustatytą Vilniaus senamiesčio vertingąją savybę 2.2.8 – (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės gatvės užstatymo išklotinę. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. ĮV-453, 3 punktu, priėjo išvadą, kad stogai ir jų elementai, tarp jų ir stoglangiai, yra išklotinės sudedamosios dalys. Teismui pateiktos fotofiksacijos patvirtina, kad Namo stogas yra gerai apžvelgiamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės, taigi Namas kartu su stogu ir jo elementais patenka į Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės užstatymo išklotinę, kuri, kaip minėta, yra Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė ir privalo būti saugoma. Nors liudytoja D. S. teigė, kad šiuo atveju išklotinė nebus keičiama, ji bus tik papildyta, t. y. pasipildys užmaskuotais stoglangiais, toks teiginys nepagrįstas, kadangi planuojamais darbais bus akivaizdžiai pakeista esama gatvės užstatymo išklotinė. Todėl atmestinas argumentas, kad antra stoglangių eilė nedarys neigiamos įtakos saugomai išklotinei. Atitinkamai nenustatytas pagrindas pripažinti, kad aptartas pažeidimas Sprendime konstatuotas nepagrįstai.

22. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-RM-2014/1 nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas, kadangi jis nebuvo priimtas tada, kai prasidėjo administracinė procedūra dėl pareiškėjo teikiamų projektinių pasiūlymų derinimo. Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 5 ir 9 dalimis, Departamentas, vykdydamas Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte įtvirtintus įgaliojimus ir vertindamas, ar parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus, privalo, be kita ko, vadovautis tomis nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosiomis savybėmis, kurios yra nustatytos ir įregistruotos Kultūros vertybių registre Departamento išvados pateikimo metu. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas 2016 m. liepos 8 d. Sprendimą, privalėjo, be kita ko, įvertinti, ar pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų įgyvendinimas nepažeis tų nekilnojamosios kultūros vertybės vertingųjų savybių, kurios įregistruotos Kultūros vertybių registre Sprendimo priėmimo metu, taigi ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1 nustatytų vertingųjų savybių.

23. Teismas laikė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Departamento išvada, jog Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi dviejų eilių stoglangiai, kuria Sprendime ir yra grindžiamas projektinių pasiūlymų prieštaravimas nurodytiems dokumentams ir juose įtvirtintiems riboto naudojimo režimo bei restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslams. Tačiau pareiškėjas, ginčydamas tokią Departamento išvadą, nepateikia jokių šią išvadą paneigiančių įrodymų, pagrįstų specialiosiomis žiniomis kultūros paveldo srityje, rodančių, kad Vilniaus senamiesčiui dviejų eilių stoglangiai vis dėlto yra būdingi. Iš Departamento į bylą pateiktos Vilniaus senamiesčio panoramos nuo (duomenys neskelbtini) bažnyčios varpinės fotofiksacijos matyti, kad daugumoje panoramoje matomų Vilniaus senamiesčio pastatų nėra įrengta dviejų eilių stoglangių. Atsakovo išvadą, kad Vilniaus senamiesčio pastatams nėra būdingos dvi eilės stoglangių, o tokių stoglangių įrengimas galimas tik išimtiniais atvejais, be kita ko, pagrindžia Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose rekomendacijos, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-651, iš kurių turinio matyti, kad plokštuminius stoglangius rekomenduojama leisti naudoti pastatuose, statytuose po 1940 m., blogai apžvelgiamuose Vilniaus senamiesčio panoramų ir vidaus erdvių vietose, nevertinguose pastatuose už gynybinės sienos ribų, ir tik atskirais atvejais, stoguose, kur jau yra įrengti plokštuminiai stoglangiai (38.4 p.). Pareiškėjo pateiktos fotofiksacijos rodo, kad dvi eilės stoglangių yra įrengtos tik tam tikruose, pavieniuose pastatuose, tačiau tai jokiu būdu nėra Vilniaus senamiesčiui būdingas bruožas. Teismas konstatavo, kad Sprendime padaryta išvada, jog Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi dviejų eilių stoglangiai, nėra paneigta, todėl šia išvada paremtas teiginys, kad numatomi darbai prieštarauja nurodytiems dokumentams ir juose įtvirtintiems riboto naudojimo režimo bei restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslams, yra pagrįstas.

24. Teismas pastebėjo, jog Sprendime konstatuota, kad Namas yra gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų, nurodytų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1, todėl Vilniaus senamiesčiui nebūdingas elementas – antra eilė plokštuminių stoglangių – darytų žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei. Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškai, kurie yra saugomi kaip Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė, yra nurodyti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akto Nr. KPD-RM-2014 2.2.5 papunktyje, t. y. senamiesčio panorama, be kita ko, nuo (duomenys neskelbtini) bažnyčios varpinės. Iš pareiškėjo prašymo ir prie jo pateiktų dokumentų matyti, kad jis Departamentui nepateikė Namo ir Vilniaus senamiesčio urbanistinės situacijos apžvalgos (nenustatė pastato apžvelgiamumo iš svarbiausių tolimų apžvalgos taškų skaitmeniniu metodu, nenustatė pastato apžvelgiamumo iš artimoje aplinkoje esančių apžvalgos taškų). O Departamento į bylą pateiktos fotofiksacijos patvirtina, kad Namo stogas yra matomas nuo (duomenys neskelbtini) bažnyčios varpinės. Todėl teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Departamento išvada, kad pareiškėjas, pateikęs projektinius pasiūlymus dėl antros eilės stoglangių Name įrengimo, tinkamai neįvertino urbanistinės situacijos ir neatsižvelgė, kad toks sprendinys darys žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei.

25. Teismas nesutiko su Departamento teiginiais, jog, įrengus stoglangius, siekiama apšviesti patalpas buto antresolėje, todėl planuojamas didinti Namo naudojimo intensyvumas. Nustatyta, kad antresolė bute įrengta dar 1995 m., todėl stoglangių įrengimas pats savaime negali padidinti Namo naudojimo intensyvumo, o projektuojamais darbais nauja mansarda nėra įrengiama. Iš Departamento Sprendime pateiktų argumentų ir paaiškinimų taip pat nėra aišku, kokiu būdu planuojami darbai formuoja naują planinę struktūrą. Taigi, Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nurodyti pažeidimai Sprendime buvo konstatuoti nepagrįstai.

26. Teismas sprendė, kad Departamentas iš esmės pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų sprendiniai pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pripažintas nekilnojamųjų kultūros vertybių – Namo ir Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes, Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtintų Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcijos 1 punktą, Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 764 ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002 m. kovo 17 d. parašu, riboto naudojimo režimo tikslą ir restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslą, projektiniuose pasiūlymuose tinkamai neįvertinta urbanistinė situacija, neatsižvelgta į sprendiniais daromą žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei. Nors Sprendime nepagrįstai konstatuotas Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies pažeidimas dėl tariamo statinio naudojimo intensyvumo didinimo, naujos mansardos įrengimo, naujos planinės struktūros formavimo, šis Sprendimo trūkumas nėra esminis ir nedaro įtakos galutinio sprendimo nepritarti pateiktiems projektiniams pasiūlymams pagrįstumui ir teisėtumui. Teismas priėjo išvadą, kad Departamentas iš esmės tinkamai įgyvendino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą, priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.

III. 27. Pareiškėjas S. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjo nuomone, konkretūs apribojimai ir sąlygos jo planuojamiems statybos ar tvarkybos darbams turi būti nustatyti Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartyje pripažino, kad ginčijamame akte jokios teisės aktų nuostatos, kurios vienareikšmiškai draustų pareiškėjo projektinio pasiūlymo sprendinio (bent kiek galima spręsti iš ginčijamame sprendime ir procesiniuose dokumentuose esančių apibūdinimų) realizavimą, nėra minimos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad ginčo iš esmės negali išspręsti, kadangi atsakovo sprendimas yra pagrįstas vertinamojo pobūdžio argumentais, todėl sprendžiant šį ginčą būtina įvertinti duomenis, kurie apibūdina pastato, esančio (duomenys neskelbtini), būklę bei jį supančią aplinką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jokios reikšmės minėtoms aukštesnės instancijos teismo išvadoms neteikė. Teismo sprendimas yra motyvuojamas tariamais teisės aktų nuostatų pažeidimais (kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau konstatavo, kad tokių konkrečių teisės normų nėra), perrašant savo paties ankstesnėje byloje padarytas išvadas, kurios buvo pripažintos neteisėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-545-756/2015.

29. Pareiškėjas pažymi, kad jis butą Name įsigijo 2004 m., tuo metu tiek mansarda, tiek stoglangiai jau buvo įrengti. Nors Namas tuo metu jau buvo įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, vertybės aprašyme buvo aiškiai nurodyta, kad stogas nėra saugomas, nes jis įrengtas jau po karo. Atsakovo ir teismo akcentuojama vertingoji savybė – (duomenys neskelbtini) gatvės išklotinė – neegzistavo iki pareiškėjui pateikiant projektinius pasiūlymus, o vėliau ji buvo įrašyta vieninteliu tikslu – siekiant kažkaip motyvuoti Departamento jokiomis teisės normomis nepagrįstą prieštaravimą dėl papildomų stoglangių įrengimo. Be to, ir Sprendimas, ir teismo sprendimas yra iš esmės grįsti subjektyvia nuomone. Byloje yra pateikti nenuginčijami įrodymai, kad tiek Vilniaus miesto senamiestyje, tiek pačioje (duomenys neskelbtini) gatvėje yra daugybė namų su įvairaus tipo stoglangiais. Tai reiškia, kad Sprendimas, kuriuo, be kita ko, neabejotinai yra ribojama nuosavybės teisė, neturi nieko bendra nei su valstybės tarptautiniais įsipareigojimais UNESCO (dėl Vilniaus senamiesčio), nei su įstatyme nustatytais nuosavybės teisės ribojimo pagrindais.

30. Pareiškėjo teigimu, jam neaišku, kodėl teismas ignoruoja Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio metu išsakytą vertinimą, jog ginčo projektiniai pasiūlymai nepažeidžia Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, akcentuojant, kad dvigubos eilės stoglangiai yra įrengti (Departamento suderinti) kituose senamiesčio pastatuose. D. S. teismo posėdžio metu netgi nurodė, kad pakeisti avarinės būklės dangą ir tuo pačiu įsirengti papildomus stoglangius pareiškėjui pasiūlė atsakovo darbuotojai. Be to, teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį ir 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą. Dar daugiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokiu sprendimu iš esmės kvestionuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartyje padarytas išvadas (žr. nutarties 28 p.), kas reiškia pareiškėjo teisės į nešališką teismą ir teisės į efektyvią teisinę pagalbą pažeidimą. Vienintelis Sprendime nurodytas naujas projektinių pasiūlymų nederinimo pagrindas, kuris nebuvo nurodytas ankstesniuose dviejuose teismų panaikintuose sprendimuose, yra Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies pažeidimas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šį pažeidimą pripažino konstatuotu nepagrįstai. Visi kiti Sprendime išdėstyti argumentai jau buvo nagrinėti ir vertinti ankstesnėse bylose.

31. Pareiškėjas tvirtina, kad iš teismo sprendimo neįmanoma suprasti, kada ir kokiu pagrindu jis turėjo pateikti atsakovui Namo ir Vilniaus senamiesčio urbanistinės situacijos apžvalgą, ir kokią įtaką ši aplinkybė turėjo teismo išvadai, jog dviejų eilių stoglangių įrengimas Vilniaus senamiesčiui nėra būdingas. Pareiškėjas į bylą yra pateikęs aplinkinių pastatų nuotraukas. Pastatus su dvigubos eilės stoglangiais minėjo ir apklausta architektė D. S.. Byloje nustačius, kad Vilniaus senamiestyje ir (duomenys neskelbtini) gatvėje yra pastatų ir su dvigubos eilės stoglangiais, ir su vienos eilės stoglangiais, ir išvis be stoglangių, bei nesant jokių duomenų apie tokių pastatų skaičių, teismo išvada, jog dviejų eilių stoglangiai Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi, yra akivaizdžiai nepagrįsta.

Tokios teismo išvados nepatvirtina ir Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose rekomendacijos, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d sprendimu Nr. 1-651. Pareiškėjas teigia, jog teismo išvada, kad projektinio pasiūlymo sprendiniai pažeidžia Namo vertingąją savybę 1.1.1 – čerpių dangą, nes, įrengus antrą eilę stoglangių, Namo vertingosios savybės – čerpių dangos – fragmentas sumažės, yra absurdiška, kadangi tokiu atveju būtų draudžiama įrengti ne tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. spalio 27 d.

įsakymu Nr. D1-571 patvirtino Statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ 5.12 papunktyje išvardytus stogo elementus, bet ir, pavyzdžiui, reglamente minimą apsauginį hidroizoliacinės stogo dangos sluoksnį. Pareiškėjui taip pat neaišku, koks yra Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės 2.2.8 – (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės gatvės užstatymo išklotinės – turinys ir apimtis, o, remiantis teismo pateiktu aiškinimu, iš esmės galima uždrausti atlikti bet kokius darbus, kuriuos atliekant bus bent kažkiek pakeičiamas prieš tai buvęs pastato vaizdas (pvz., net perdažyti iš naujo ta pačia spalva, nes ji skirsis nuo senesnių dažų).

Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu atmesti jo argumentą, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-RM-2014/1 nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas, kaip priimtas paties atsakovo ir tik tam, kad būtų formalus pagrindas atsikirsti į Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdyje išsakytus argumentus. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti ir tai, ar pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų įgyvendinimas nepažeis tų nekilnojamosios kultūros vertybės vertingųjų savybių, kurios buvo įregistruotos Kultūros vertybių registre jau po projektinių pasiūlymų parengimo ir pateikimo atsakovui.

Pastaroji pozicija, pareiškėjo nuomone, yra nesuderinama su principu lex retro non agit (liet. įstatymas negalioja atgal).

32. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. (12.7.-V)2V-1115, kuriame atsisakyta pritarti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektui, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar dviejų eilių stoglangių įrengimas Name nepažeis nustatytų Namo ir Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių, bei ar Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, kad Departamentas, vertindamas projektą, turėjo atsižvelgti į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1 nustatytas vertingąsias savybes, kad pareiškėjas nepaneigė Departamento išvados, jog dviejų eilių stoglangiai Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi, kad pareiškėjas tinkamai neįvertino urbanistinės situacijos bei Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei projekto sprendiniais galimos padaryti žalos, kad Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog projekto sprendiniais bus pažeista Įstatymo 19 straipsnio 4 dalis, ir kad Departamentas iš esmės pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų sprendiniai pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pripažintas nekilnojamųjų kultūros vertybių – Namo ir Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes, Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtinto Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcijos 1 punktą, Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 764 ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002 m. kovo 17 d. parašu, riboto naudojimo režimo tikslą ir restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslą.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad projektiniai sprendiniai pažeidžia Namo vertingąją savybę 1.1.1 (konkrečiai – čerpių dangą). Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo jau išsakytus argumentus bei tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartyje padarytas išvadas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Departamento išvados, kad dviejų eilių stoglangių įrengimas Name prieštarautų teisės aktų reikalavimams, pagrįstumo ir dėl pirmosios instancijos teismo vadovavimosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartimi.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog aplinkybė, kad draudimas įrengti dviejų eilių stoglangius expressis verbis (liet. tiesiogiai, aiškiais žodžiais) jokiuose teisės aktuose galbūt nėra įtvirtintas, savaime nereiškia, kad nekilnojamojo daikto valdytojas visais atvejais gali tokius stoglangius įrengti. Atsižvelgiant į realiame gyvenime iškylančių teisinių klausimų gausą ir dinamiškumą, įstatymų leidėjui yra neįmanoma smulkiai reglamentuoti visas galinčias pasitaikyti situacijas, todėl tam tikrais atvejais yra apsiribojama abstraktesnėmis teisės normomis.

Ginčijamame sprendime (I t., b. l. 14–16) yra pacituotos konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriomis atsakovas vadovavosi, ir paaiškinimai, kodėl, atsakovo vertinimu, ginčo projekto sprendinys – Name įrengti antrą eilę stoglangių – yra nesuderinamas su kiekviena iš šių konkrečių teisės normų (žr. nutarties 11.1–11.6 p.). Pagrindinis atsakovo argumentas Sprendime yra tas, kad dviejų eilių stoglangių įrengimas Vilniaus senamiesčiui, kaip kultūros paminklui, nėra būdingas, todėl tokio sprendinio įgyvendinimas darytų neigiamą poveikį tiek Namo, tiek Vilniaus senamiesčio atžvilgiu nustatytoms vertingosioms savybėms.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia atsakovo išvada, pateikė nuotraukas (II t., b. l. 6–38), kurios, jo nuomone, patvirtina pastarosios atsakovo išvados neteisingumą. Pastebėtina, kad tik keturi pastatai iš visų nufotografuotų pastatų (9 pastatai) patenka į Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės 2.2.8 – (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės užstatymo išklotinė (išskyrus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini)) – apimtį, t. y. pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), bei ginčo pastatas (Namas), esantis (duomenys neskelbtini).

Iš nuotraukų matyti, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), antroje eilėje yra įrengtas vienas stoglangis, pastato, esančio (duomenys neskelbtini)28, stogo viduryje yra įrengti trys dviejų eilių stoglangiai, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stoge yra įrengti du pavieniai stoglangiai, skirtinguose lygmenyse, o pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stoge yra įrengta tik viena eilė stoglangių, pareiškėjas šiame stoge ir siekia įrengti antrą stoglangių eilę. Šios pavienių (9) namų nuotraukos nėra pakankamos išvadai, jog dviejų eilių stoglangiai Vilniaus senamiesčiui yra būdingi.

Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų (specialistų, ekspertų išvadų), kuriuose būtų nustatyta, jog jo pageidaujamas stogo įrengimas Vilniaus senamiesčiui yra būdingas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sprendime padaryta išvada, jog Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi dviejų eilių stoglangiai, nėra paneigta.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartyje konstatavo, jog „atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo suderinti pateiktų projektinių pasiūlymų, iš esmės remiasi Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, draudžiančia viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. Jokios teisės aktų nuostatos, kurios vienareikšmiškai draustų pareiškėjo projektinio pasiūlymo sprendinio (bent kiek galima spręsti iš ginčijamame atsakovo sprendime ir procesiniuose dokumentuose esančių jo apibūdinimų) realizavimą nėra minimos. Taigi tam, kad įvertinti ginčijamo sprendimo vertinamojo pobūdžio argumentų pagrįstumą (<...>), į bylą turi būti pateikti šiam ginčui reikšmingi duomenys, tarp jų ir apibūdinantys esamą pastato (duomenys neskelbtini), būklę bei jį supančią aplinką (iš jų ir įrodymus, kad namas, kaip teigiama, gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų). Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos fotonuotraukos į bylą nėra pateiktos.“ Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtinta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jokios reikšmės minėtoms aukštesnės instancijos teismo išvadoms neteikė. Tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis (tarp jų – nuotraukas, liudytojos D. S. paaiškinimus; žr. nutarties 21 p. ir kt.), todėl tokie apeliacinio skundo teiginiai yra atmestini.

39. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio metu išsakytą vertinimą. Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokole (administracinė byla Nr. I-3700-815/2014, I t., b. l. 56) užfiksuota, kad buvo nagrinėjamas UAB „Senojo miesto architektai“ skundas dėl Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2013 m. kovo 7 d. rašto Nr. (12.7-V)2V-362, kuriame nepritarta ginčo projekto pasiūlymams, nes, Departamento nuomone, jais yra pažeidžiami Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimai (įrengiami nebūdingi dviejų eilių stoglangiai). Šiame posėdyje Komisija nesutiko su Departamento išvada, jog projekto pasiūlymais yra pažeidžiamas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, ir prašė paaiškinti, kokiais motyvais vadovaujantis buvo įrengti dviejų eilių stoglangiai kituose pastatuose. Taigi, Komisija vertino kitą (ankstesnį) Departamento sprendimą nepritarti ginčo projektui ir tik dėl atitikties Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui. Posėdžio protokole nėra plačiau atskleisti Komisijos priimto nutarimo motyvai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šis posėdžio protokolas neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, dabartinį Namo statusą, Namui ir Vilniaus senamiesčiui šiuo metu nustatytas vertingąsias savybes, tai, kad Namui jokios išimtys nėra numatytos, prieina išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo ginčijamas administracinis aktas – Departamento Vilniaus skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (12.7.-V)2V-1115 – yra neteisėtas ir nepagrįstas (išskyrus vieną neesminį argumentą, kurį atsakovas nurodė nepagrįstai, kad projekto sprendiniais bus pažeista Įstatymo 19 straipsnio 4 dalis). Iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas pašalino analogiškų ankstesnių savo sprendimų esminius trūkumus, dėl kurių jo ankstesni sprendimai buvo panaikinti kaip neatitinkantys VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių toks sprendimas turėtų būti panaikintas.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas