2021-11-10 Nr. AB-23729-3-61-3-02967-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-853-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02967-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. bausmę atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis kalinimo sąlygomis, t. y. kameroje žiemos sezonu nebuvo užtikrinta minimali 18 ºC – 22 ºC temperatūra, dirbtinė dieninė – naktinė apšvieta, minimalus 3,6 kv. m laisvas plotas vienam asmeniui, dėl neveikiančios ventiliacijos kameroje būdavo drėgna. Teigė, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes kameros duryse buvo įrengtas didelis stebėjimo langelis, o sanitarinis mazgas įrengtas šalia durų, pro kurias pareiškėją stebėdavo pareigūnai ir pareigūnės. Taip pat pažymėjo, kad dėl stebėjimo langelių duryse pareiškėjas negalėjo privačiai išsimaudyti duše, nes dušas nebuvo atskirtas nuo persirengimo vietos. Tvirtino, kad negavo jam priklausančių higienos priemonių.

3. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjo teigė patyręs orumo pažeminimą, nepatogumus, stresą, fobiją, bendravimo galimybių, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 15 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2018 m. vasario 1 d. nebuvo laikomas Lukiškių TI-K, tačiau Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. Teigė, kad iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, jog jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kameroje atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės), III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Atsakovo atstovo nuomone, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015)) reikalavimus. Ginčui aktualiu laikotarpiu ne visose gyvenamosiose kamerose buvo atliekami Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 134:2015 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teigė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas). Vadovaujantis Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo nuostatomis, Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn. Taip pat įsigaliojus Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašui dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. Atkreipė dėmesį, kad higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad siekdamas užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengė pertvaras (pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m).

10. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Šiuo atveju, atsakovo atstovo teigimu, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo R. M. skundą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 062 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkretaus laikotarpio, kuriuo buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikymo sąlygos, pasak pareiškėjo, neatitiko nustatytų reikalavimų, ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, kurį mažino kameroje esantis sanitarinis mazgas, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir nuo 2019 m. kovo 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 (toliau – Įsakymas Nr. V-109) 1.3.1. papunkčiu, kuriame taip pat nustatytas ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo atstovas visą ginčo laikotarpį laikėsi reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 ir Įsakymo V-109 1.3.1 papunkčiuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, t. y. teismas nenustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būtų tekęs mažesnis nei 3.6 kv. m plotas.

14. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Įsakymuose Nr. V-124 ir Nr. V-109 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas.

15. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su higienos normų pažeidimais kamerose (kameroje žiemos sezono metu nebuvo užtikrinta minimali 18 ºC – 22 ºC temperatūra, netinkamas dieninis-naktinis apšvietimas, didelė drėgmė), teismas vadovavosi HN 134:2015 14, 16, 17 punktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai nedetalizavo savo teiginių dėl kamerose neužtikrintos minimalios temperatūros, buvusios drėgmės ar netinkamo apšvietimo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo šie higienos normų pažeidimai, nepaaiškino, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas akcentavo, kad nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių kamerų, teismas vertino, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas įrodymų naštos paskirstymo taisykles, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su higienos reikalavimų pažeidimais.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš jam neišduotų higienos priemonių, teismas vadovavosi Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 ir 13 punkto nuostatomis. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu išduoti jam higienos priemones kreipėsi tik vieną kartą, t. y. 2018 m. spalio 17 d. Lukiškių TI-K administracija 2018 m. spalio 29 d. raštu Nr. 96-4009 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl higienos priemonių išdavimo, nes per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir išleido daugiau nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad įstatymų nustatyta tvarka apskundė šį atsisakymą išduoti higienos priemones. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes teismas darė išvadą, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu laikėsi Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo įtvirtintų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad sanitarinis mazgas kamerose įrengtas šalia durų, kuriose buvo labai didelis stebėjimo langelis, pro kurį jį nuolat stebėdavo pareigūnai, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčiu, 2 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuomet jis buvo atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara ir uždengtas užuolaida, neužtikrino pakankamo privatumo juo naudojantis. Teismo nuomone, privatumas naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, nes jis galėjo būti matomas Lukiškių TI-K pareigūnų per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Įvertinęs pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, teismas sprendė, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas buvo laikomas iš esmės visą jo buvimo Lukiškių TI- K laikotarpį, t. y. 470 paras. Teismas akcentavo, kad net ir tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (23 paras), privatumo pažeidimas buvo minimalus.

18. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš privatumo naudojantis dušu pažeidimo, teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušus įrengti kaip atskiras kabinas. Tačiau, teismo vertinimu, dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. Teismas pažymėjo, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Įvertinęs byloje pateiktų duomenų visetą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį.

19. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio), teismas, atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, priteisė pareiškėjui 1 062 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo nustatytu pažeidimu, susijusiu su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika yra tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar veikiančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Akcentuoja, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, jog kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovo atstovas paaiškina, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose nėra įrengtų sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

22. Pasisakydamas dėl pareiškėjui teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

23. Atsakovo atstovas mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra pagrindo pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

24. Pareiškėjas R. M. nepateikė atsiliepimo į atsakovo atstovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Vilniaus PN), atlyginimo priteisimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 470 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 1 062 Eur kompensaciją.

27. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo nustatytu pareiškėjo privatumo pažeidimu naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais bei sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai nustatyto pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, pažymi, kad pagal byloje pateiktus duomenis, kurių atsakovo atstovas neginčija, visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo likusios patalpos erdvės atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).

31. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą dėl naudojimosi sanitariniais mazgais, kurie nuo bendros kamerų erdvės atskirti 1,5 m aukščio pertvarka, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos.

32. Vertindama atsakovo atstovo argumentus dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

34. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

35. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dušu, atlyginimas (1 062 Eur) šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

36. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 1 062 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

37. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius