2016-05-31 Nr. AB-11697-3-61-3-03116-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-584-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03116-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Milija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Milija“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Milija“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Milija“, bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 23-24), prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą Nr. ATK2-50/14, kuriuo pareiškėjui už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto reikalavimų pažeidimus taikyta ekonominė sankcija – 5 000 Lt.

Paaiškino, kad 2014 m. balandžio 24 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyrius atliko neplaninį patikrinimą pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje S. Žukausko g. 39-1, Kaune, kurio metu nustatyta, jog rastiems 21 buteliui degtinės „Originali Lietuviška“, 0,2 litro, alk. 40 proc., nepateikti juridinę reikšmę turintys įsigijimo dokumentai.

Nurodė, jog su šiuo faktu nesutinka. Šių butelių įsigijimą patvirtina UAB „Norfos mažmena“ 2014 m. balandžio 20 d. fiskalinis kvitas KAS#30763. Šie alkoholinio gėrimo buteliai buvo paženklinti specialiais ženklais – banderolėmis, pirkti parduotuvėje, turinčioje licenciją juos parduoti, nebuvo prekybos salėje, jų vertė iki 2 MGL, įsigyti reprezentacinėms reikmėms, todėl pareiškėjui atsakomybė galėjo kilti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1632 straipsnį.

Taip pat pažymėjo, kad Departamentas netinkamai individualizavo baudą, nes neatsižvelgė į ATPK 30 straipsnyje nurodytas aplinkybes – į pažeidimo pobūdį, sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimą. Departamentas nurodė tik atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad pareiškėjas piktybiškai siekė išvengti atsakomybės, nes pateikė ne tik klaidinančią PVM sąskaitą faktūrą, bet ir melagingą paaiškinimą. Tai neatitinka tikrovės, nes buvo pateiktas fiskalinis kvitas, o bendrovė nuo licencijos gavimo dienos (2012 m. gruodžio 27 d.) nebuvo pažeidusi teisės aktų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad alkoholinius gėrimus pirko savo reikmėms, o pardavėjos netyčia juos iškrovė. Jis tuos butelius turi iki šiol. Manė, kad bauda gali būti skiriama pagal ATPK jam, kaip fiziniam asmeniui.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 43–47) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas Departamentui 2014 m. balandžio 29 d. pateikė 2014 m. balandžio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KAU Nr. 1268044, neva įrodančią ginčo alkoholinių gėrimų įsigijimą. Šis dokumentas neįrodo ginčo alkoholinių gėrimų įsigijimo, kadangi išrašytas jau po to, kai buvo surašytas patikrinimo protokolas (11.25 val.– 13.00 val.). UAB „Sanitex“ 2014 m. gegužės 5 d., atsakydama į Departamento prašymą, nurodė, kad pareiškėjui nurodyta sąskaita faktūra buvo išrašyta 2014 m. balandžio 24 d. 13.58 val. Todėl tuo metu, kai vyko patikrinimas, ginčo alkoholiniai gėrimai pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija KAU Nr. 1268044, dar net nebuvo įsigyti. Kadangi pareiškėjas nepateikė ginčo alkoholiniams gėrimams juridinę galią turinčių įsigijimo dokumentų, jis pagrįstai patrauktas atsakomybėn pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies 2 punktą.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju sprendžiamas juridinio asmens atsakomybės klausimas, todėl skundo argumentai dėl ATPK taikytinų nuostatų yra nepagrįsti. Juridinio asmens atsakomybę ir su ja susijusius klausimus reguliuoja Alkoholio kontrolės įstatymas.

Teigė, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tik tuos dokumentus, kurie yra byloje, t. y. 2014 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KAU Nr. 1268044, 2014 m. balandžio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KAU Nr. 1268044, o argumentai apie 2014 m. balandžio 20 d. fiskalinį kvitą KAS#30763 atsirado tik skunde teismui. Tačiau ir šis fiskalinis kvitas negali būti pripažintas tikrinimo metu rastų ginčo alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentu, kadangi jame nenurodytas pirkėjas ir rekvizitai, jame neatsispindi duomenys, kurie leistų nustatyti patikrinimo metu rastų ir kasos kvite nurodytų alkoholinių gėrimų tapatumą.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl netinkamai individualizuotos ekonominės sankcijos. Skiriant baudą, buvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pažeidimą padarė pirmą kartą. Taip pat buvo atsižvelgta į tokias aplinkybes, kaip rastą didelį kiekį alkoholinių gėrimų, kurių įsigijimas nepatvirtintas privalomais juridinę galią turinčiais įsigijimo ar gabenimo dokumentais. Be to pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkantį ir byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujantį paaiškinimą, klaidino Departamentą, pateikdamas netinkamus vėliau tapačiai produkcijai išrašytus alkoholinių gėrimų įsigijimą neva patvirtinančius dokumentus. Šios aplinkybės buvo įvertintos kaip pareiškėją neigiamai charakterizuojančios, bet ne kaip atsakomybę sunkinančios. Ekonominė sankcija pareiškėjui paskirta laikantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Pareiškėjui paskirta artima minimaliai bauda. Be to, pareiškėjas nevykdė 2014 m. balandžio 24 d. patikrinimo protokole buvusio nurodymo pateikti alkoholinius gėrimus, todėl Departamentas neturi galimybės konfiskuoti ginčo alkoholinių gėrimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 101-106) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Departamento darbuotojai 2014 m. balandžio 24 d. atliko patikrinimą UAB „Milija“ priklausančioje parduotuvėje, esančioje S. Žukausko g. 39-1, Kaune, ir nustatė, kad joje laikomi ir parduodami alkoholiniai gėrimai, kuriems nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai, tai: degtinė „Originali Lietuviška Auksinė“, 0,5 l, alk. 40 proc. tūrio, L 07-01-14, 12 butelių, pateikta 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaita faktūra KAU Nr. 1264035 tik šešiems buteliams, likusių šešių butelių juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai nepateikti (alkoholiniai gėrimai aprašyti materialinių vertybių atsakingo saugojimo akto pozicijoje Nr. 2.), taip pat degtinė „Originali Lietuviška“, 0,2 l, alk. 40 proc. tūrio, L 19-03-14, 21 butelis, kuriems nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai (alkoholiniai gėrimai aprašyti materialinių vertybių atsakingo saugojimo akto pozicijoje Nr. 3). Protokole nurodyta alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentus pateikti iki 2014 m. balandžio 29 d. Tikrinime dalyvavusi pardavėja I. G. pastabų dėl protokolo neturėjo, nurodė, kad paaiškinimą pateiks vadovas.

Bendrovės direktorius 2014 m. balandžio 27 d. paaiškinime nurodė, kad parduotuvėje, esančioje S. Žukausko g. 39-1, Kaune, atliekant patikrinimą nebuvo prekių PVM sąskaitų faktūros, nes įmonė turi kelias parduotuves ir per klaidą sąskaita atsidūrė kitoje parduotuvėje (b. l. 67). Departamentui buvo pateikta 2014 m. vasario 18 d. PVM sąskaita faktūra, serija KAU Nr. 1268044, ir 2014 m. balandžio 24 d. PVM sąskaita faktūra, serija SRD0 Nr. 118556, 2014 m. balandžio 3 d. vidaus perdavimo važtaraštis Nr. 017 (b. l. 68–72).

Nagrinėjant pažeidimo bylą, Departamento posėdyje pareiškėjo atstovas paaiškino, kad alkoholinius gėrimus įsigijo po patikrinimo, nes neturėjo dokumentų, todėl bandė gudrauti, tie gėrimai buvo įsigyti į kitą įmonę, o kitų alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų nerado prekybos vietoje (b. l. 80–81).

Ištyrus objektyviais įrodymais pagrįstas faktines aplinkybes, padaryta išvada, kad Departamentas pagrįstai konstatavo pareiškėją pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto reikalavimus.

Nors pareiškėjas neginčija, kad atliekant patikrinimą prekybos vietoje S. Žukausko g. 39-1, Kaune, nebuvo materialinių vertybių atsakingo saugojimo akto pozicijoje Nr. 2 nurodytų alkoholinių gėrimų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, t. y. neginčija Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto reikalavimų pažeidimo, tačiau prašo panaikinti visą nutarimą.

Teismas sprendė, jog skundžiamame nutarime pagrįstai konstatuota, kad pagal pateiktą 2014 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KAU Nr. 1268044 (b. l. 69), alkoholiniai gėrimai, nurodyti materialinių vertybių atsakingo saugojimo akto pozicijoje Nr. 2, buvo gauti į UAB „Milija“ kitą prekybos vietą – Parko g. 12, Juodkaimių k., Josvainių sen., Kėdainių r., o Departamento darbuotojai tikrino parduotuvę, esančią S. Žukausko g. 39-1, Kaune. Parduotuvei, esančiai S. Žukausko g. 39-1, Kaune, išduota licencija Nr. 2223, joje nėra numatyta, kad įmonė į šią parduotuvę gali gauti alkoholinius gėrimus iš sandėlio, esančio Parko g. 12, Juodkaimių k., Josvainių sen., Kėdainių r. (b. l. 25). Šioje licencijoje nurodytas sandėlio adresas yra S. Žukausko g. 39-1, Kaune. Kadangi tinkami alkoholinių gėrimų įsigijimo ar gabenimo dokumentai pateikti po patikrinimo, pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte ir 2 dalies 10 punkte. Teismas neturėjo nei juridinio, nei faktinio pagrindo nurodytą situaciją vertinti kitaip, nei ją įvertino Departamentas.

Įrodinėdamas alkoholinių gėrimų, nurodytų materialinių vertybių atsakingo saugojimo akto pozicijoje Nr. 3 (t. y. 21 butelis degtinės „Originali Lietuviška“, 0,2 l, alk. 40 proc. tūrio, L 19-03-14, toliau – ginčo alkoholiniai gėrimai), pareiškėjas pateikė 2014 m. balandžio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija SRD0 Nr. 118556 (nutarime nurodytas 2014 m. balandžio 24 d. PVM sąskaitos faktūros numeris vertintinas akivaizdžiu rašymo apsirikimu). Departamento prašymu (b. l. 64), alkoholinių gėrimų pardavėjas nurodė, kad pareiškėjas alkoholinius gėrimus, nurodytus 2014 m. balandžio 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija SRD0 Nr. 118556, įsigijo 2014 m. balandžio 24 d. 13.58 val. (b. l. 66). Iš patikrinimo protokolo matyti, kad patikrinimas pradėtas 11.15 val. ir baigtas 13.00 val. (b. l. 50–52). Taigi pagal 2014 m. balandžio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija SRD0 Nr. 118556, alkoholiniai gėrimai įsigyti jau po Departamento atlikto patikrinimo. Todėl ši sąskaita faktūra nepatvirtina materialinių vertybių atsakingo saugojimo akto pozicijoje Nr. 3 nurodytų alkoholinių gėrimų įsigijimo. Atitinkamai tai reiškia, kad Departamentas nutarime pagrįstai konstatavo pareiškėjo padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą.

Skunde teismui pareiškėjas nurodo, kad ginčo alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtina UAB „Norfos mažmena“ 2014 m. balandžio 20 d. fiskalinis kvitas KAS#30763 (b. l. 30). Pastebėta, kad pareiškėjas apie šį dokumentą nurodė tik skunde teismui, šis dokumentas nebuvo pateiktas Departamentui. Departamentas nutarime vertino tik tuos įrodymus, kuriuos gavo iš pareiškėjo. Pareiškėjo pateiktame 2014 m. balandžio 27 d. paaiškinime apskritai nėra nurodyta, kokius dokumentus jis pateikia Departamentui. Todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad minėtas fiskalinis kvitas buvo pateiktas Departamentui, objektyviai nepagrįstas. Kita vertus, šis dokumentas neįrodo ginčo alkoholinių gėrimų įsigijimo, nes iš jo negalima spręsti, ar ginčo alkoholiniai gėrimai yra įsigyti pirkimo, kurį pagrindžia nurodytas kasos kvitas, metu: kvite nėra pirkėjo rekvizitų, prekių siuntos identifikavimo rekvizitų, partijos ženklų ir t. t. Byloje nevertinta pareiškėjo pateikto kasos kvito atitiktis kasos kvitams keliamiems reikalavimams, nes byloje nagrinėjama tik tai, ar pareiškėjas pateikė, ar nepateikė juridinę galią patvirtinančius privalomus ginčo alkoholinių gėrimų įsigijimo arba gabenimo dokumentus. Asmeniniai kasos kvitai nėra tinkamas alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentas, tai ne kartą konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-159/2008, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2310/2011 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 39 punkto nuostata, tačiau ji nagrinėjamu atveju neatitinka Departamento nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas versiją, kad ginčo alkoholinius gėrimus įsigijo iš licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turinčios įmonės reprezentacinėms reikmėms, pateikė tik teismui, todėl ji vertinta pareiškėjo pasirinktos gynybos kontekste. Pareiškėjo teiginiai, kad jam turėjo būti taikoma AKĮ 17 straipsnio 7 dalis, atmesti, nes atsakovas patikrinimo metu konstatavo tokias faktines aplinkybes, kurios yra būtent AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas, bet ne AKĮ 17 straipsnio 7 dalies pažeidimas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima teigti, kad, kaip nurodo pareiškėjas, jis alkoholinius gėrimus įsigijo mažmeninėje prekyboje ir reprezentacinėms reikmėms. Tokį teiginį patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pareiškėjo bandomas įrodyti teiginys, yra nepagrįstas, nes akivaizdžiai prieštarauja paties pareiškėjo Departamentui pateiktam paaiškinimui, kad tapačius gėrimus įsigijo po patikrinimo, nes neturėjo dokumentų, bandė gudrauti (b. l. 80), taip pat teismo posėdyje pateiktam paaiškinimui, kad ginčo alkoholinius gėrimus pirko savo reikmėms, o pardavėjos netyčia juos iškrovė parduotuvėje.

Pareiškėjas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas, todėl yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, reguliuojančių alkoholio produktų verslą, taigi, jis privalo užtikrinti, kad nebūtų pažeistas draudimas prekybos vietoje laikyti alkoholinius gėrimus be jų įsigijimo dokumentų. Atsakomybei pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies 2 punktą kilti pakanka nustatyti pažeidimų, nustatytų šiose įstatymo normų dispozicijose, faktą. T. y. teisės pažeidimas formaliose sudėtyse yra baigtas, kai pažeidėjas atliko veiksmus, kuriuos draudžia įstatymas. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas.

Pagal Alkoholio kontrolės įstatymą, už jo reikalavimų pažeidimą juridiniams asmenims atsakomybė taikoma šiame įstatyme nustatyta tvarka, o fiziniams asmenims – ATPK nustatyta tvarka. Departamentas nenukrypo nuo Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Departamento darbuotojai, nustatę ir įvertinę Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, surašė nustatyto turinio protokolą juridiniam asmeniui – pareiškėjui, kuris remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra tinkamas atsakomybės už minėto draudimo nuostatų pažeidimą subjektas (žr., pvz., 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-702/2008, 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012 ir kt.). Todėl nepagrįstai pareiškėjo atstovas aiškina, kad atsakomybė nagrinėjamu atveju galėtų būti taikoma pagal ATPK jam, kaip fiziniam asmeniui. Padarytas pažeidimas atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintų draudimų dispoziciją, todėl atsakomybė pagal jokius kitus įstatymus, kaip tik pagal Alkoholio kontrolės įstatymą, negali kilti.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas nutarimas tiek, kiek jame yra konstatuotas padarytas pažeidimas ir nustatytas atsakomybės subjektas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl ekonominės sankcijos individualizavimo.

Kadangi pareiškėjas padarė sudėtinį Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimą, jam pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalis paskirta ekonominė sankcija sunkesniojo pažeidimo ribose, t. y. 5 000 Lt. Taigi paskirta artima minimaliai ekonominė sankcija. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad skirdamas ekonominę sankciją Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą padarė pirmą kartą. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau atsižvelgė į tokias pareiškėją neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, kaip tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkantį ir byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujantį paaiškinimą, klaidino Departamentą, pateikdamas netinkamus, vėliau tapačiai produkcijai išrašytus alkoholinių gėrimų įsigijimą neva patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgta ir į tai, kad rastas didelis kiekis alkoholinių gėrimų (21 butelis), kurių įsigijimas nepatvirtintas privalomais juridinę galią turinčiais įsigijimo ar gabenimo dokumentais, kad pareiškėjas nevykdė patikrinimo protokole buvusio nurodymo pateikti akte nurodytus alkoholinius gėrimus, todėl Departamentas neturi galimybės konfiskuoti ginčo alkoholinių gėrimų. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad ginčo alkoholiniai gėrimai yra įmonėje, tačiau nepagrįstai aiškino, kad negavo reikalavimo pateikti Departamentui ginčo alkoholinius gėrimus, nes toks reikalavimas nurodytas patikrinimo protokolo antrame lape (b. l. 51). Teismas nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą vertinti pareiškėjui paskirtą baudą kaip netinkamai individualizuotą, neadekvačią padarytam pažeidimui, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta bauda atitinka įstatymo reikalavimus ir yra objektyvi, skundžiamame nutarime motyvuotas jos parinkimas.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Milija“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111-114), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o nesant galimybės bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą gynybą, nes buvo apribota pareiškėjo teisė dalyvauti bylos nagrinėjime per pasirinktą atstovą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 str. 1 d.). Pareiškėjas per savo atstovą sudarė sutartį su advokatu Ž. A. D., kuris, nesulaukęs bylos nagrinėjimo, staiga mirė. Apie šias aplinkybes pareiškėjo atstovas sužinojo tik likus dviem dienom iki teismo posėdžio, todėl pareiškėjo atstovas skubiai ieškojo kitos teisinės pagalbos. Buvo sutarta, kad pareiškėją teismo posėdyje atstovaus, ką patvirtina byloje esantis orderis, advokato padėjėja K. V., dirbanti Advokato J. K. kontoroje, tačiau kadangi tą dieną ji turėjo du teismo posėdžius Kauno apylinkės teisme, kur data buvo suderinta iš anksto, o kito teisininko pareiškėjo atstovas sutarti per tokį trumpą laiko tarpą neturėjo galimybės, buvo pateiktas teismui prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir taip užtikrinti tinkamą pareiškėjo atstovavimą kvalifikuoto teisininko. Tačiau pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo atmetė pareiškėjo atstovės prašymą ir nagrinėjo bylą jai nedalyvaujant, taip buvo pažeista teisė numatyta ABTĮ 53 straipsnyje 2 dalyje, bei pažeistas proceso šalių lygiateisiškumo principas (ABTĮ 53 str. 1 d.) Atkreiptinas teismo dėmesys, kad tiek pareiškėjas (kuris yra juridinis asmuo), tiek pareiškėjo atstovas direktorius – I. M., neturi teisinio išsilavinimo ir negalėjo tinkamai apginti savo teisių, priešingai nei atsakovas, kurį atstovavo teisinį išsilavinimą turintis asmuo, taigi buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

2. Pateiktas fiskalinis kvitas patvirtina alkoholio įsigijimą, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą (Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. ir 2 d. 2 p., 17 str. 1 d. 12 p. ir 2 d. 10 p.), nes įsigijimą patvirtinantis dokumentas teismui ir atsakovui buvo pateiktas kartu su skundu. Nėra pažeidimo sudėties, todėl administracinė byla pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti nutraukta.

3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad padarytas pažeidimas atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio įtvirtintų draudimų dispoziciją, todėl atsakomybė pagal jokius kitus įstatymus, kaip tik pagal Alkoholio kontrolės įstatymą, negali kilti. Teismas visiškai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais, teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis teismų praktika analogiškose bylose (pvz. 2014 m. rugpjūčio 29 d. administracinėje byloje Nr. ATP-458-519/2014, 2014 m. rugsėjo 2 d. administracinėje byloje Nr. ATP-474-309/2014, 2014 m. birželio 20 d. administracinė byla Nr. A2.8.-220-649/2014, administracinė byla Nr. N62-24442/2011 ir t. t.).

Išanalizavus teismų praktiką, darytina išvada, kad vieniems už tuos pačius pažeidimus, analogiškose bylose, kai įmonėse yra nepateikiami dokumentai, patvirtinantys alkoholio įsigijimą, taikomas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, o kitiems, kaip ir šiuo atveju pareiškėjui, yra taikomas Alkoholio kontrolės įstatymas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ko vieniems analogiškose situacijose taikomas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, o kitiems Alkoholio kontrolės įstatymas. Mano, kad taikant skirtingus įstatymus analogiškose situacijose už analogiškus pažeidimus yra pažeidinėjama ir Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Nesutinkame, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą atsako tik fizinis asmuo, nes įvertinus teismų praktiką akivaizdžiai matyti, kad prekės taip pat buvo rastos įmonės patalpose (juridinio asmens patalpose), todėl už šį pažeidimą turėjo būti nubaustas įmonės vadovas – pareiškėjo atstovas I. M., kuris teismui paaiškino, kad tas prekes jis įsigijo tikrai ne pardavimui, pateikė tai patvirtinančius dokumentus – Norfa mokėjimo kvito kopiją su data ir alkoholio kiekiu, kuris atitiko nustatytą pažeidimo metu kiekį.

Vis dėlto mano, kad teismas turėjo atsižvelgti bei įvertinti situaciją, kad prekės nebuvo parduodamos, šis alkoholis nebuvo prekybos salėje, t. y. jis nebuvo išstatytas prekybai, rastas visai kitose patalpose bei rasto alkoholio vertė yra 147,02 Lt, todėl pažeidimas turėjo būti perkvalifikuotas į administracinį teisės pažeidimą ir jo atitinkamą normą. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į situaciją netyrė įrodymų ir nesivadovavo pareiškėjo atstovo duotais paaiškinimais.

4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi be jokio pagrindo kaip įrodymo netyrė pateikto Norfa kvito ir tuo pačiu netyrė bei nesivadovavo pareiškėjo atstovo I. M. duotų paaiškinimų teismo posėdžio metu.

5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, jis turi būti naikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas patenkintas.

6. Jeigu teismas nuspręstų paliki galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėtų būti peržiūrėtas baudos dydis ir jis sumažintas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 punktą ir 8 punktą, kadangi byloje yra nustatyta lengvinanti aplinkybė, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad alkoholis nebuvo išstatytas prekybos salėje ir juo nebuvo prekiaujama, įsigyto alkoholio vertė yra tik 147,02 Lt, t. y. tik iki 2 MGL, buvo pateiktas kvitas, patvirtinantis, kad jis įsigytas parduotuvėje Norfa, nebuvo padaryta jokia žala ar nuostoliai, savo noru buvo užkirstas kelias žalingoms pasekmėms kilti, direktorius pripažino, kad per klaidą pateko alkoholis į parduotuvę ir dėl to labai gailisi, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl paskirta bauda turėjo būti sumažinta iki minimumo.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų argumentų, dėl ko apeliaciniame skunde iš esmės vadovaujantis tapačiais motyvais kaip ir pirminiame skunde, turėtų būti panaikintas priimtas teismo sprendimas ir Departamento nutarimas taikyti ekonomines sankcijas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir pirminiame 2014 m. birželio 13 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Naujų argumentų apeliaciniame skunde nepateikia, skundas iš esmės yra nemotyvuotas, parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone ir tapačiais teiginiais, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

2. Departamentas išsamią poziciją yra išdėstęs ginčijamame 2014 m. gegužės 8 d. nutarime Nr. ATK2-50/14 ir pirminiame 2015 m. rugpjūčio 21 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą Nr. S-(4.3-3)-2977.

3. Visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti, bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl pareiškėjas nepagrįstai pateikia tuos pačius argumentus dėl aptariamo Departamento nutarimo panaikinimo.

4. Taip pat kritiškai vertintini pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės būti tinkamai atstovautas teisinį išsilavinimą turinčio atstovo. Pažymėtina, kad pareiškėjas, žinodamas apie numatomą posėdį Vilniaus apygardos administraciniame teisme, turėjo pakankamai laiko teikti prašymus teismui dėl bylos nukėlimo ar imtis veiksmų dėl kito atstovo dalyvavimo teismo posėdyje, tačiau tuo nepasinaudojo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėją teismo posėdyje atstovavo direktorius, kuris betarpiškai žinojo visas pareiškėjo įmonėje su padarytais pažeidimais susijusias aplinkybes, todėl, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo atstovautas tinkamai. Juolab, kad padaryti pažeidimai nereikalauja sudėtingos teisinės analizės, o yra išimtinai formalaus pobūdžio – pareiškėjo prekybos vietoje buvo laikomi ir parduodami alkoholiniai gėrimai, kuriems patikrinimo metu nebuvo pateikti įsigijimo dokumentai, taip pat alkoholiniai gėrimai, kuriems pareiškėjas apskritai neturėjo jokių įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą nukelti bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjo bylą iš esmės priimdamas teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei ginčo santykių kvalifikavimu ir atsako į tuos apeliacinio skundo argumentus, dėl kurių nėra pasisakęs pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jam nebuvo suteikta galimybė teisminio proceso metu pasinaudoti teisininko pagalba.

Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme 2015 m. balandžio 1 d. pareiškėją atstovavo įmonės direktorius ir prašė teismo atidėti bylos nagrinėjimą, kad pareiškėją galėtų kitame posėdyje atstovauti advokato padėjėja, su kuria buvo sutarta dėl atstovavimo. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino ir bylą išnagrinėjo dalyvaujant pareiškėjo atstovui – įmonės direktoriui.

ABTĮ 49 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Administracinėse bylose atstovo, teisininko, dalyvavimas nėra privalomas, todėl teismas gali kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar teisininko pagalba būtina, ar atsižvelgianti į bylos sudėtingumą bei byloje dalyvaujančio atstovo kompetenciją, byla gali būti išnagrinėta nedalyvaujant atstovui, turinčiam teisininko kvalifikaciją. Šio ginčo atveju byla nėra sudėtinga, pareiškėjo atstovas dalyvavo 2014 m. gegužės 8 d. posėdyje atsakovui nagrinėjant pažeidimo bylą, todėl daroma išvada, jog pažeidimo aplinkybės jam buvo žinomos ir nėra netikėtos, dėl kurių teisminio nagrinėjimo metu būtų tikslinga pasinaudoti teisininko pagalba.

ABTĮ 10 straipsniu yra nustatyta, kad teismas šalims padeda įgyvendinti procesines teises. Byloje nėra duomenų, kad šios pareigos teismas nevykdė. Apeliacinis skundas grindžiamas tik formalia teise naudotis teisininko pagalba, bet nėra nurodomos teisminės gynybos aplinkybės, kurios nebuvo išnaudotos dėl teisinės pagalbos neturėjimo ir kad atsakovo atstovo pranašumas nulėmė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, jog pareiškėjo teisė į gynybą realiai nebuvo pažeista.

Dėl apeliacinio skundo argumentų apie įrodymų vertinimo pažeidimą pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Šalys turi teisę teikti įrodymus, reikšti paaiškinimus bei nesutikimą su bylos įrodymais, tačiau teismui šalių pozicija dėl įrodymų reikšmės nėra privaloma. Kaip minėta, teismas sprendimą priima, įvertinęs visumą įrodymų, neteikdamas prioriteto atskiriems įrodymams. Šio ginčo atveju teismas įvertino visus bylos įrodymus, nepažeisdamas jų vertinimo nuostatų, taip pat ir pareiškėjo nurodomą ginčo alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinantį UAB „Norfos mažmena“ 2014 m. balandžio 20 d. fiskalinį kvitą KAS#30763 (b. l. 30) bei aptarė jo įrodomąją reikšmę šiam ginčui. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo nuostatų, nustatytų ABTĮ 57 straipsniu, yra formalūs bei nesusieti su atskirų įrodymų vertinimo įtaka bylos teisingam išsprendimui. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo iš naujo vertinti įrodymų ir daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai argumentavo sankcijos skyrimo pagrindą bei baudos dydį, todėl jos keisti nėra pagrindo. Dėl padaryto pažeidimo bauda paskirta įmonei ir tai yra savarankiška ekonominė sankcija, kuri nėra saistoma su atsakingų fizinių asmenų atsakomybe dėl mažmeninės prekybos taisyklių pažeidimo pagal Administracinių teisės pažeidimo kodeksą ir tokia teismų praktika, formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, yra nuosekli.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Milija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė