A-146-1382-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1382/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00738-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.4; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Arūnui Petroniui,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovei advokatei Viktorijai Čivilytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. R., V. D., J. P., E. L. ir G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. R., V. D., J. P., E. L. ir G. Š. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Meblorama“, L. U., V. M., B. M., R. M., B. M. dėl sprendimų ir teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai R. R., V. D., J. P., E. L. ir G. Š. (toliau – ir pareiškėjai) 2011 m. kovo 30 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1-15), prašydami:

1) panaikinti iš dalies Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimus Nr. 41-9055 (dėl 0,2500 ha), Nr. 41-9056 (dėl 0,2500 ha), Nr. 41-9057 (dėl 0,2500 ha), Nr. 41-9058 (dėl 0,2600 ha), Nr. 41-9059 (dėl 0,2500 ha) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę S. M., J. M., B. M., R. M., B. M., grąžinant žemę natūra bendrosios nuosavybės teise 1,2600 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0167:528), esantį Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) ( sklypo adresas Vilniaus miesto savivakldybė, (duomenys neskelbtini));

2) panaikinti Nekilnojamojo turto registre S. M., J. M., B. M., R. M., B. M. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. 0101/0167:528), esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, duomenis ir kadastro žemėlapyje įbraižytas žemės sklypo ribas.

Kartu su skundu pareiškėjai pateikė teismui prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 (I t., 106-109 l.). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi šį pareiškėjų prašymą patenkino, atnaujino skundo padavimo terminą ir priėmė pareiškėjų skundą nagrinėti (I t., b.l.137-139).

Pareiškėjų skunde nurodytos faktinės aplinkybės, kad E. L. ir G. Š. 1997 m. gruodžio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi lygiomis dalimis nupirko 1334,50 kv. m ploto karvidę (plane prie sutarties pažymėtą indeksu 4Ž1/p), ir 64,10/100 dalis 278,93 kv. m bendro ploto administracinio pastato (plane prie sutarties pažymėto indeksu 3Bl/p), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Remiantis 1999 m. rugsėjo 10 d. notarine turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sutartimi VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Vilniaus filiale buvo įregistruotas atitinkamas nekilnojamas turtas ir šių pareiškėjų privačios nuosavybės teisės į jį: 1999 m. gruodžio 7 d. E. L. nuosavybės teisė į 673,44 kv. m bendro ploto karvidės patalpas (unikalus Nr. 41/960-0405-04-2:0001), G. Š. nuosavybės teisė į 674,35 kv. m bendro ploto karvidės patalpas (unikalus Nr. 41/960-0405-04-2:0002); 1999 m. gruodžio 10 d. E. L. nuosavybės teisė į 92,91 kv. m bendro ploto administracines patalpas (unikalus Nr. 41/960-0405-04-2:0003, G. Š. nuosavybės teisė į 85,89 kv. m bendro ploto administracines patalpas (unikalus Nr. 41/960-0405-04-2:0004). Minėtos patalpos buvo pertvarkytos į kūrybines dirbtuves su administracinėmis patalpomis. 2009 m. liepos 1 d. minėtos paskirties patalpos buvo pripažintos tinkamos naudoti ir 2010 m. rugsėjo 22 d. atlikus patalpų kadastrinius matavimus 2011 m. vasario 4 d. buvo patikslinti kadastro ir registro duomenys atitinkamai įregistruojant: E. L. nuosavybės teises į 656,43 kv. m bendro ploto kūrybines dirbtuves su administracinėmis patalpomis (unikalus Nr. 4196-0040-5042:0001), G. Š. nuosavybės teises į 665,43 kv. m bendro ploto kūrybines dirbtuves (unikalus Nr. 4196-0040-5042:0002); E. L. nuosavybės teises į 92,91 kv. m bendro ploto administracines patalpas (unikalus Nr. 4196-0040-5031:0003), G. Š. nuosavybės teises į 85,89 kv. m bendro ploto administracines patalpas (unikalus Nr. 4196-0040-5031:0004).

Skunde taip pat paaiškinta, kad pareiškėjai V. D. ir J. P. 1997 m. gruodžio 10 d. lygiomis dalimis nusipirko 49,99/100 dalis 398,64 kv. m bendro ploto arklidžių (techninės apskaitos byloje pažymėtos indeksu 1Ž1/p), o R. R. 1999 m. lapkričio 30 d. nusipirko 5001/10000 dalį 398,64 kv. m bendro ploto arklidžių (unikalus Nr. 41/960-0405-00-6, techninės apskaitos byloje pažymėtų indeksu 1Ž1p), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Vilniaus filialo 1999 m. gruodžio 6 d. pažymėjimas patvirtina kad 398,64 kv. m bendro ploto pastatas – arklidės (unikalus Nr. 41/960-0405-00-6) privačios nuosavybės teise priklauso R. R. (5001/10000 dalis), V. D. (2500/10000 dalis) ir J. P. (2499/10000 dalis). Arklidžių patalpos buvo pertvarkytos į kūrybines dirbtuves su gamybinėmis patalpomis ir 2009 m. liepos 1 d. buvo pripažintos tinkamos naudoti. 2010 m. rugsėjo 22 d. atlikus pertvarkytų patalpų kadastrinius matavimus, 2011 m. vasario 4 d. buvo patikslinti kadastro ir registro duomenys. Atsižvelgiant į 2011 m. sausio 26 d. susitarimą dėl turto pasidalinimo 782,91 kv. m bendro ploto pastate (unikalus Nr. 4196-0040-5006) pareiškėjams nuosavybės teise priklauso: R. R. 401,99 kv. m ploto kūrybinės dirbtuvės su gamybinėmis patalpomis (unikalus Nr. 4400-2096-2772:8683), o V. D. 1/2 dalis ir J. P. 1/2 dalis – 380,92 kv. m ploto dirbtuvės su gamybinėmis patalpomis (unikalus Nr. 4400-2096-2783:8684).

Be to, skunde paaiškinta, kad UAB „Savanos komfortas“ 1998 m. rugpjūčio 21 d. nusipirko 1145,88 kv. m bendro ploto karvidę (inventoriniame plane pažymėtą indeksu 2Ž1/p, unikalus Nr. 41/960-0405-02-0), 100,13 kv. m bendro ploto administracinį pastatą (inventoriniame plane pažymėtą indeksu 3B1/p, unikalus Nr. 41/960-0405-03-1), ir ūkio pastatą (plane pažymėtą indeksu 511/p, unikalus Nr. 41/960-0405-05-3), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymėjimas patvirtinta, kad 1145,88 kv. m bendro ploto pastatas – karvidė (unikalus Nr. 4196-0040-5020), ir 49 kv. m užstatyto ploto ūkinis pastatas (unikalus Nr. 4196-0040-5053) nuosavybės teise priklauso UAB „Meblorama“ (buvusi UAB „Calamus Rotan Baltic“).

Žemės sklype, kuriame yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys pastatai, be minėtų pastatų yra pastatas – siurblinė, kiti inžineriniai statiniai (vandens bokštas). Asfaltuotos aikštelės, kurios sudaro didelę dalį teritorijos prie pareiškėjų nuosavybės teise turimų statinių, laikytinos pagrindiniam daiktui, t. y. statiniams, tarnauti skirtos kaip antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susijusios su pagrindiniu daiktu. Jiems priklausantys statiniai, visi jų priklausiniai, inžineriniai tinklai sudaro vieningą užstatytą teritoriją kaip objektą, kurį būtų galima priskirti gamybiniam – technologiniam kompleksui, skirtam pareiškėjų įmonių veiklos vystymui.

Pareiškėjai teigė, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas iki nacionalizacijos. S. M. 1991 m. spalio mėn. pateikė prašymą dėl žemės grąžinimo natūra (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, į buvusio žemės savininko (jos sutuoktinio) J. M. (J. M.) turėtą 8 ha žemę. Prašyme pretendentė nurodė ir savo vaikus: sūnus B. M. (gim. 1928 m.), L. M. (gim. 1933 m.), R. M. (gim. 1938 m.) ir B. M. (gim. 1942 m.) bei dukrą J. M. (gim. 1931 m.). Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) buvo nustatyta, kad kartu su prašymu pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys bei kiti įstatymo numatyti dokumentai.

Nors Atstatymo įstatyme nenustatyta kitos dokumentų pateikimo tvarkos, tačiau jo 10 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisė pratęsti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo laiką. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, įsigaliojusio 1997 m. liepos 19 d. (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai.

Pretendentai į J. M. žemę R. M., J. M., B. M., B. M., S. M. 1998 m. spalio 8 d. pateikė atskirus prašymus, prašydami susigrąžinti natūra po 1/5 dalį žemės. Pretendentai kartu su prašymu nepateikė kitų dokumentų, todėl, pareiškėjų nuomone, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius neturėjo teisės nagrinėti tokių prašymų. Pretendentė J. M. nebuvo pateikusi pilietybę įrodančio dokumento. Minėti pretendentai į J. M. turėtą žemę (duomenys neskelbtini)1998 m. spalio 8 d. prašymuose dėl žemės grąžinimo nenurodė teisės aktuose nustatytų privalomų duomenų: išlikusio nekilnojamojo turto savininko, žemės ploto, nuosavybės teisių į turtą pagrindo, dabartinio turto valdytojo, nuosavybės teisių netekimo laiko ir būdo, kt.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka), 12–17 punktuose išdėstyti reikalavimai dėl dokumentų, kurie patvirtina nuosavybės teises. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir kiti šio nutarimo 13 punkte išvardyti dokumentai. Iš 1998 m. birželio 24 d. Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti (toliau – ir Komisija) – protokolo Nr. 61 ir parengto pasiūlymo matyti, kad M.

M. (J. tėvas), o ne J. M. iki 1940 m. buvo 15,82 ha žemės sklypo Nr. 87, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Tai įrodo ir minėtame protokole bei pasiūlyme išvardyti nuosavybės teisę į M. M. iki 1940 m. turėtą 15,82 ha žemę įrodantys dokumentai: 1932 m. skirstymo vienkiemiais matavimo rejestras, 1935 m. apygardos teismo pranešimas ipotekai, 1931 – 1938 m. nekilnojamojo turto ipotekos knyga Nr. 16388, 16668 (Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. rugsėjo 22 d. pažymėjimas Nr. 21-82-M). Komisija 1998 m. birželio 24 d. nesivadovavo esamais pagrindiniais nuosavybės teisę iki 1940 m.

įrodančiais dokumentais, kurie įrodė nuosavybės teisę į M. M. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), o nagrinėjo tik papildomus dokumentus, t. y. 1948 – 1950 m. ūkinės knygos įrašus, kuriuose nurodytas buvęs žemės savininkas J. M., turėjęs 7,91 ha žemės (duomenys neskelbtini). Komisija, 1998 m. birželio 24 d. protokolu Nr. 61 pripažindama buvusį žemės savininką J. M. turėjusį 7,91 ha žemės (duomenys neskelbtini), grubiai pažeidė įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, kuriais reglamentuojamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas.

Komisija nesivadovavo pagrindiniais nuosavybės teisę į žemę iki 1940 metų įrodančiais dokumentais, o nagrinėjo tik papildomus dokumentus teigdama, kad jų pakanka parengti pažymas ir atkurti nuosavybės teises į J. M. turėtąją žemę (7,91 ha) pretendentams S. M., J. M., B. M., R. M., L. M., B. M.. Komisija šių pretendentų dokumentus nagrinėjo 1998 m. birželio 24 d. nesant jų prašymų, nes minėti pretendentai į J. M. turėtą žemę prašymus pateikė tik 1998 m. spalio 8 d. Be to, Lietuvos centriniame archyve buvo nuosavybės teisę iki 1940 metų įrodantys dokumentai, kurie nurodė tikslią turėtosios žemės vietą ir plotą – buvusio žemės savininko M.

M. (sklypo Nr. 87, plotas 15,8156 ha) (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimo Nr. 21-82-M, išduoto 1992 m. rugsėjo 22 d., įrašus, matyti, kad 1931 – 1938 m. ipotekos knygoje Nr. 16388, 16668 įrašytas žemės savininkas M. M. sklype Nr. 87 turėjęs 15 ha 8156 m2 žemės. Archyvo pažymėjime taip pat nurodyta, kad žinių apie J. M. turėtą žemę archyvo dokumentuose nerasta. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistai aplaidžiai nagrinėjo dokumentus, įrodančius nuosavybės teisę į žemę, kadangi (duomenys neskelbtini) buvusių žemės savininkų turėtų sklypų ribų planai yra išlikę, o žemėtvarkos specialistai kartografavo turėtos žemės ribas kolūkiniame (sovietiniame) plane ir patys užrašė, kad tai 1931 m.

žemės sklypo ribos. Vadovaudamasi kolūkine planine medžiaga ir tik papildomais dokumentais, Komisija negalėjo nustatyti nei turėtos žemės sklypo ribų, nei ploto, nei buvusio žemės savininko ir t. t. Nesant pagrindinių nuosavybės teisę įrodančių dokumentų ir turėtų žemės valdų planų, Komisija privalėjo pretendentams siūlyti kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 103 punktu, atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančius ir natūra grąžinamus žemės sklypus laikomasi tokios tvarkos: rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai seniūnijose parengia nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kurią pateikia žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiam specialistui, kad šis, pagal byloje esančius dokumentus, pažymėtų sklypą (-us) žemės reformos žemėtvarkos projekte, užpildytų projekto priedus ir vietoje paženklintų sklypų ribas, surašydamas sklypų ribų vietos paženklinimo aktą, bei parengtų kitus Žemės ir miškų ūkio ministerijos patvirtintoje metodikoje nurodytus dokumentus.

Minėto teisės akto 109 punkte nurodyta, kad nagrinėjant prašymą kiekvienu atveju dalyvauja suinteresuotas asmuo, taip pat dabartinis turto valdytojas. Jiems turi būti raštu pranešta, kada ir kur bus nagrinėjamas prašymas. Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) 13 punktu, projekto autorius turėjo informuoti rajono žemėtvarkos skyrių, o šis pranešti statinių savininkams apie žemės sklypo paženklinimą vietovėje ne vėliau kaip prieš 20 dienų iki ženklinimo.

Pareiškėjai nurodė, kad jiems nebuvo pranešta apie žemėtvarkos specialistų vykdomas žemės, kurioje yra pareiškėjų statiniai, grąžinimo procedūras, UAB „Matininkai“ 2000 m. vasario 21 d. paženklino grąžinamos žemės ribas vietovėje nepranešę apie tai pareiškėjams. Metodikos 40 punktas nustato, kad piliečiai, kurie nesutinka su suprojektuotų žemės sklypų ribomis, per 15 dienų savo nesutikimą ir pretenzijas raštu gali pareikšti rajono žemėtvarkos skyriui. Nežinodami apie žemės sklypo, esančio prie jų nuosavybės teise turimų statinių, suprojektavimą, jo ribų paženklinimą ir nuosavybės teisių į šį sklypą atkūrimą, pareiškėjai negalėjo reikšti savo nuomonės bei pretenzijų.

Pareiškėjai akcentavo, kad jiems nuosavybės teise priklausantys statiniai pastatyti 1960 m., pareiškėjai juos įsigijo 1997 – 1999 m. iš kitų asmenų. Grąžinamo nuosavybėn žemės sklypo ribos prie pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių statinių buvo paženklintos 2000 m. vasario 21 d., tačiau žemės sklypo abrisą UAB „Matininkai“ specialistas parengė 2000 m. kovo 22 d., nors Metodikoje yra išaiškinta, kad žemės sklypo paženklinimo metu privalu parengti sklypo abrisą, o vėliau – sklypo planą. Žemės sklypo kadastro duomenų lentelėje nėra įrašytų duomenų, kad grąžinamas žemės sklypas būtų įbraižytas Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Buivydiškių KVŽRŽ projektas).

Parengtuose grąžinti žemės sklypų planuose sklypų numeracija neatitinka kituose dokumentuose įrašytos sklypų numeracijos, kadastro duomenys nepilnai parengti ir t. t. Žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose – sklypo paženklinimo akte, kadastro duomenų lentelėse, sklypo planuose, sprendimų projektuose, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimuose ir kt. nurodytas žemės sklypo servitutas (klaidingai aprašytas, nenurodant, kurio sklypo dalimi naudotis), tačiau 1999 m. gegužės 13 d. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis nenumatė nustatyti žemės servitutų, kad pastatų savininkai galėtų naudotis žeme, reikalinga pastatų eksploatacijai.

Nagrinėjant 2000 m. parengtą Buivydiškių KVŽRŽ projektą, patvirtintą 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3267-41, matyti, kad projektas turėjo būti patvirtintas vadovaujantis Metodikos 66 punkto reikalavimais, tačiau šie reikalavimai nepilnai išlaikyti – projekte pažymėti ne visi suformuoti žemės sklypai, sąrašuose nesurašyti minėtieji pretendentai ir kt. Jei pretendentams S. M., J. M., B. M., R. M., B. M. žemė buvo grąžinta (duomenys neskelbtini) iki projekto patvirtinimo, o projekto dokumentuose ir jų prieduose nėra įrašų apie jiems suprojektuotą ir grąžintą natūra žemę, vadovaujantis Metodikos reikalavimais, šių žemės sklypų planai turėjo būti suderinti su nurodytomis institucijomis atskirai, t. y. nelaukiant žemėtvarkos projekto patvirtinimo.

Šiuo atveju atskiro pretendentams grąžinamos natūra žemės sklypų planų derinimo nėra (turėtų būti suderinimai žemės sklypų planuose), be to, turėjo būti užpildyti ir pretendentų parašais suderinti projekto 5 priedai ir t. t. Pagal Metodikos nuostatas, jeigu grąžinamame natūra žemės sklype yra įsiterpusi žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, ir piliečiai šią žemę pageidauja susigrąžinti natūra, tuomet žemės reformos žemėtvarkos projekte atskiru žemės sklypu pažymimi šių pastatų eksploatacijai reikalingi žemės sklypai, nustatomi plotai bei numatomi prie jų privažiavimai.

Projekto autorius šiuos žemės sklypus paženklina vietovėje, dalyvaujant pastatų ir statinių savininkams bei piliečiams, kuriems ši žemė grąžinama natūra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, daikto, t. y. žemės, esančios prie statinių, naudojimą ir valdymą pareiškėjai pradėjo sąžiningai, daiktas nebuvo įregistruotas kito vardu, visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai. Pareiškėjai 2002 m. liepos 15 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentą, prašydami leisti privatizuoti žemę, kurioje yra jiems nuosavybės teise priklausantys statiniai.

Ši institucija 2002 m. liepos 18 d. rašte Nr. 10-19/30/2002/2-1542 nenurodė, kad žemė, kurioje yra pareiškėjų statiniai, jau grąžinta nuosavybėn, o patarė dėl žemės sklypo suformavimo kreiptis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Pareiškėjų manymu, nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir nepagrįstai bei neteisėtai, pažeidžiant pareiškėjų (statinių savininkų) teises, pretendentams grąžinta žemė sklype, kuriame yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys statiniai. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, pareiškėjų nuomone, laikytinas neteisėtu, todėl turėtų būti panaikintos skundžiamų sprendimų dėl dalys dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,2600 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0167:528) ir šio sklypo teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre bei duomenys kadastro žemėlapyje.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 25-27) paaiškino, kad, remiantis Atkūrimo įstatymu ir teismų suformuota šio įstatymo taikymo praktika, atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Atkūrimo įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams tik jiems pateikus prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pilietybę patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Nuosavybės teisės pretendentams atkurtos Vilniaus apskrities administracijos viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimais Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, jog piliečiai, kuriems grąžinama natūra žemė, kurią naudoja fiziniai ar juridiniai asmenys nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti ir kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra.

Todėl remiantis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 18 punktu, Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu, S. M., J. M., B. M., R. M. ir B. M. buvo pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 18 punkte taip pat numatyta, kad piliečiai, kuriems grąžinama žemė natūra, privalo laikytis žemės servitutų, nustatytų pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų 3 punkte nurodyta leisti kitiems asmenims naudotis sklypo dalimi. Vadovaujantis Žemės servitutų nustatymo administracinių aktų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (toliau – ir Taisyklės), 6 punktu, žemės servitutai, nurodyti šių Taisyklių 2.3 ir 2.4 punktuose, projektuojami tada, kai šių Taisyklių 6.1-6.3 punktuose nurodyti asmenys pateikia apskrities viršininkui (nuo 2010 m. liepos 1 d.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) prašymą nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą. Keisti servituto dydį ir apriboti žemės sklypo naudojimą asmenys gali tik CK pagrindais.

Tretieji suinteresuoti asmenys L. U., R. M., B. M. ir B. M. prašė pareiškėjų skundą atmesti, administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 1-4) paaiškino, kad 1998 m. spalio 8 d. prašyme atkurti nuosavybės teises J. M. nurodė savo asmens kodą, tai reiškia, kad prašymo padavimo momentu ji buvo Lietuvos pilietė. Dėl to yra nepagrįstas skundo argumentas, esą J. M. nepateikė pilietybę įrodančio dokumento.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į skundą taip pat nurodė, kad pareiškėjų ginčijamų sprendimų priėmimo momentu galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos (2000 m. sausio 19 d. įstatymo redakcija) 19 straipsnyje įtvirtinta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą ir aiškinantis, ar nėra praleistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas paduoti skundą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta termino paduoti skundą eigos pradžia.

Jei nustatoma, kad terminas paduoti skundą yra praleistas, teismas turi pagrindą atsisakyti priimti skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Paaiškėjus aplinkybei, kad teismas skundą priėmė praleidęs įstatymu nustatytą terminą ir jei neprašoma atnaujinti terminą, teismas bylą turi nutraukti vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu. Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos.

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo objektyviai ir asmuo tai suvokė ir nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad santykių stabilumas kaip didesnė vertybė turi būti išsaugota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011). Vilniaus 2 apylinkės teismas 2010 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-196-592/2010 pagal ieškovų (šioje byloje trečiųjų suinteresuotų asmenų) ieškinį atsakovams J.

P. ir V. D. (šioje byloje pareiškėjai) dėl trukdymo naudotis žemės sklypu pašalinimo, tretieji asmenys – E. L., G. Š., R. R., Vilniaus apskrities viršininko administracija. Šiame ieškinyje, kuris teismui buvo įteiktas 2009 m. vasario 9 d., tretieji suinteresuoti asmenys rašė apie tai, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimu jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės. Prie ieškinio buvo pridėti ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimo nuorašai. J. P. ir V. D., atsikirsdami į šį ieškinį, savo atsiliepime nurodė, kad teismo pranešimą kartu su ieškiniu ir jo priedais gavo 2009 m. kovo 13 d.

Byloje taip pat yra R. R., E. L., G. Š. atsiliepimas, iš kurio turinio yra aišku, kad 2009 m. sausio 23 d. jie sužinojo apie pateiktą teismui ieškinį. Be to, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimu nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 12 d. ieškovai atsakovams (J. P. ir V. D.) siuntė pasiūlymus dėl ieškovams priklausančio žemės sklypo atlaisvinimo. Negavę atsakymo, ieškovai 2008 m. gegužės 16 d. siuntė atsakovams pakartotinį siūlymą dėl sklypo atlaisvinimo. Pareiškėjai dalyvavo šioje civilinėje byloje, gavo ieškinį su priedais, teikė atsiliepimus, vadinasi, apie galimai jų teises pažeidžiančių sprendimų priėmimą jie sužinojo 2009 m. vasario 9 d. ir 2009 m. kovo 13 d., kai gavo ieškovų (šioje byloje trečiųjų suinteresuotų asmenų) ieškinį.

Be to, ginčijamų sprendimų turinys jiems buvo žinomas iš 2007 m. lapkričio 12 d. ir 2008 m. gegužės 16 d. pasiūlymų. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nuo to momento prasidėjo 30 dienų termino minėtiems sprendimams apskųsti eiga. Pareiškėjai dėl galimai jų teises pažeidžiančių sprendimų panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2011 m. kovo 29 d., t. y. praleidę įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Vadovaujantis teismų praktika, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai suvokė galimai padarytus jų teisių pažeidimus ir nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, santykių stabilumas tokiu atveju pripažintinas didesne vertybe ir turi būti išsaugotas.

Remdamiesi šiais argumentais tretieji suinteresuoti asmenys prašė bylą nutraukti vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Meblorama“ atsiliepimu į skundą (II t. b. l. 31-32) prašė pareiškėjų skundą tenkinti skunde išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Vilniaus filialas konkrečios pozicijos dėl ginčo nepareiškė, siūlė nagrinėti skundą teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. spalio 13 d. sprendimu (III t., b. l. 13-27) pareiškėjų R. R., V. D., J. P., E. L. ir G. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas nustatė, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 41-9055 nuspręsta atkurti nuosavybės teises į R. M. tenkančią nekilnojamo turto dalį – 1,58 ha žemės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkais: B. M. (nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,58 ha žemės – atkurtos VAVA 2000 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 41-9056, B. M. (nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,58 ha žemės – atkurtos VAVA 2000 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 41-9057), S. M. (nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,59 ha žemės – atkurtos VAVA 2000 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 41-9058), J. M. (nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,58 ha žemės – atkurtos VAVA 2000 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 41-9059 (I t., b. l. 165-168). Nuosavybės teisių atkūrimui natūra į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone buvo suformuoti žemės sklypai, įskaitant 1,26 ha sklypą (numeris sklypų projektų plane – 371-3, kadastro sklypo numeris - 528), kuriame bendrasavininkams B. M., B. M., J. M. ir R. M. tenkanti žemės sklypo dalis sudarė po 0,25 ha, o S. M. – 0,26 ha žemės, ir kuriame yra pareiškėjams bei UAB „Meblorama“ nuosavybės teise priklausantys statiniai (I t., b. l. 16-40,42-44, 187). Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčija tas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 dalis, kuriomis, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą pretendentams į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant pretendentams natūra 1,26 ha ploto sklypą (numeris sklypų projektų plane – 371-3, kadastro sklypo numeris – 528), motyvuodami tuo, kad nėra duomenų apie tai, jog J. M. buvo šios žemės savininkas nacionalizacijos metu, taip pat nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso metu padarytais pažeidimais.

Žemės sklypo (1,26 ha), kuris grąžintas ginčijamais aktais, projektavimo, pretendentų prašymo svarstymo ir ginčijamų įsakymų priėmimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisių į kaimo žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, be kita ko, numatė, kad: žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja (Atkūrimo įstatymas 4 str. 2 d.);

žemė grąžinama natūra nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas (Atkūrimo įstatymas 4 str. 4 d.); piliečiai, kuriems žemė grąžinama natūra arba perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas, privalo laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų (Atkūrimo įstatymas 4 str. 5 d.); kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra, nutraukiant žemės nuomos sutartis pagal Žemės nuomos įstatymą.

Fiziniai ir juridiniai asmenys (pastatų ir statinių savininkai) šią žemę nuomoja ir už šią žemę savininkui moka Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio žemės nuomos mokestį. Šių žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi žemės reformos žemėtvarkos projektuose (Atkūrimo įstatymas 4 str. 11 d. (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija)). Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio, nustatančio nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, 1 dalis numato, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.

Išanalizavęs nuosavybės teisių į kaimo žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančias Atkūrimo tvarkos nuostatas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, taip pat dėl dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, pateikimo (Atkūrimo tvarkos 11,12,13,16 p.), taip pat ginčui aktualias nuostatas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūrų (Atkūrimo tvarkos 16,18,98,98, 103,107,109,111 p.), Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 1.1 punkto nuostatas dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančių dokumentų, bei Metodikos nuostatas dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo, sklypų projektavimo procedūrų, kiek tai susiję su žemės grąžinimu natūra, servitutų nustatymu (Metodikos 10,12, 13,14, 15,16, 36-36.4, 40, 67, 68, 71-71.3 punktai), teismas įstatymų ir pareiškėjų teisių pažeidimo nenustatė.

Atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą ir byloje pateiktų bei ištirtų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas: byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog J. M. yra M. M., kuris mirė 1937 m. kovo 9 ar 10 d., sūnus (II t., b. l. 70-71, 175), todėl M. M. žemės nacionalizacijos metu nebebuvo jos savininkas. Nors dokumentų (testamento, kito notaro išduoto dokumento ar pan.), kurie betarpiškai patvirtintų, kad J. M. paveldėjo dalį tėvo turėtos žemės, t. y. dalį iš jo turėtų 15,8156 ha, nėra, įvertinus aplinkybę, jog visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. metu J.

M. su šeima gyveno (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 192), o 1948–1950 m. ūkio knygų duomenimis čia valdė 7,91 ha žemės (I t., b. l. 54-55; II t., b. l. 176), Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Tvarkos 12–14 punktus, Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 1.1.2 punkto nuostatas, pagrįstai pripažino, kad šių dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į minėtą J. M. valdytos žemės kiekį. Kadangi (duomenys neskelbtini)buvusių žemės sklypų planas yra išlikęs (II t., b. l. 101), pareiškėjų skundo teiginius, esą Komisija negalėjo nustatyti J.

M. valdyto sklypo buvimo vietos vėlesnio laikotarpio planinėje medžiagoje (I t., b. l. 56), teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 1,26 ha žemės sklypas, kuriame yra jiems nuosavybės teise priklausantys statiniai, nepateko į J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Dėl pareiškėjų skundo argumentų apie nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone proceso metu padarytus pažeidimus, teismas konstatavo, kad šie argumentai nėra pagrindas naikinti skundžiamas sprendimų dalis, kadangi nurodyti pažeidimai ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme arba nėra esminiai, t. y. jie neįtakojo ginčijamo sprendimo pagrįstumo, arba pareiškėjų argumentai dėl padarytų pažeidimų yra nepagrįsti.

Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius klausimą, ar pakanka pateiktų dokumentų atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nagrinėjo esant pateiktam tik Z. M. prašymui, kuriame B. M., B. M., J. M. ir R. M. įvardyti pretendentais (II t., b. l. 163-164, 173). Įvertinęs šią aplinkybę ir tai, kad minėti asmenys dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese (II t., b. l. 165-167), 1998 m. spalio 8 d. pateikė prašymus dėl nuosavybės atkūrimo (I t., b. l. 171-174), teismas nusprendė, jog minėta aplinkybė neturėjo jokios įtakos sprendimų, kuriais pretendentams 2000 m. gegužės 1 d. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, pagrįstumo.

Laikotarpiu, kai buvo suprojektuotas 1,26 ha žemės sklypas, kuris grąžintas ginčijamais įsakymais, galiojusios redakcijos Metodika nenumatė, kad apie natūra grąžinamų žemės sklypų paženklinimą turi būti informuojami fiziniai, juridiniai asmenys ir personalinės įmonės, nuosavybės teise turintys statinius šioje žemėje. Metodika numato, kad paženklintų sklypų matavimų rezultatai pažymimi abrise, tačiau ji nenumato, kad minėto abriso parengimas turi būti baigtas sklypo ženklinimo metu, kas, atsižvelgiant į tai, jog ženklinimas vykdomas vietoje, ir nėra realu.

Todėl teismas aplinkybės, kad ginčo sklypo ženklinimas buvo vykdomas 2000 m. vasario 21 d. (I t., b. l. 184), o abrisas parengtas tik 2000 m. kovo 22 d. (I t., b. l. 183), nevertino kaip Metodikos pažeidimo, be to, pažymėjo, kad pretendentams neginčijant abrise nurodytų matavimų duomenų, tai (vėlesnis abriso parengimo baigimas) niekaip neįtakojo ginčijamo sprendimo pagrįstumo. Nei Atkūrimo įstatymas, nei Metodika nenumato, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę, kurioje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių, natūra priimamas pranešus ar dalyvaujant tokių statinių savininkams, o Tvarkos 109 p. reglamentuoja tik piliečių prašymų dėl nuosavybės teisių į ūkinės – komercinės paskirties pastatus su priklausiniais ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, o ne į žemę atkūrimo nagrinėjimą.

Ginčijamais įsakymais žemės sklypui nustatytas tiek Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, tiek Tvarkos 18 punkte numatytas žemės servitutas – įpareigojimas leisti kitiem asmenims naudotis sklypo dalimi, kuris pagal Žemės sklypo kadastro (su nekilnojamo turto elementais) duomenis (I t., b. l. 186-193) suteikia kitiems asmenims teisę eiti, važiuoti per 1,26 ha ploto sklypo, kuris visas yra užstatytas, dalį, šis servitutas įregistruotas Nekilnojamo turto registre (I t., b. l. 153). Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog skundo teiginiai, esą nustatant servitutą buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, yra nepagrįsti.

Pabrėžė, kad kiti skundo teiginiai, kuriais grindžiamas nuosavybės teisių į J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūros neteisėtumas, yra arba iš esmės susiję su jau aptartais nuosavybės atkūrimo procedūros aspektais, arba nekonkretūs, arba niekuo nepagrįsti, pavyzdžiui, kad J. M. nebuvo pateikusi pilietybę įrodančio dokumento, nors, kaip matyti iš pateiktos nuosavybės teisių atkūrimo bylos, pastarosios pasas buvo pateiktas (II t., b. l. 171).

Netenkinęs pareiškėjų reikalavimo dėl ginčijamų įsakymų panaikinimo, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl šių įsakymų pagrindu padarytų įrašų panaikinimo Nekilnojamojo turto registre.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens R. M. prašymo atlyginti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas teismas nustatė, kad išlaidos nėra tinkamai detalizuotos. Remdamasis ABTĮ 45 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis teismas išaiškino, kad prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo su tinkamu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjai R. R., V. D., J. P., E. L. ir G. Š. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (III t., b. l. 30-47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjai pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėstę skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas pareiškėjų skunde nurodytus įstatymų pažeidimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. M. žemę procedūromis, pripažino neesminiais nepagrįstai. Apeliantų nuomone, jų nurodyti pažeidimai laikytini esminiais.

2. Teismas, neteisingai nurodė, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas pretendentės J. M. pasas (II t., b. l. 171), kadangi paso kopija buvo pateikta teismui tik administracinės bylos nagrinėjimo metu, o žemės atkūrimo byloje ir tarp Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pareiškėjų atstovui pateiktų dokumentų paso kopijos nebuvo. Komisijos 1998 m. birželio 24 d. pasiūlyme, tiek žemės atkūrimo byloje nėra duomenų apie 1932 m. lapkričio 26 d. žemės sklypo planą, kuriame pažymėtas M. M. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas Nr. 87. Minėto žemės sklypo plano kopija buvo pateikta tik administracinės bylos teisminio nagrinėjimo metu (II t., b. l. 101).

3. Teismas neteisingai konstatavo, kad Metodika nenumatė, jog apie grąžinamų natūra žemės sklypų paženklinimą turi būti informuojami fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės teise turintys statinius šioje žemėje. Metodikos 10, 70–73 punktų reikalavimuose yra aiškiai nurodoma, jog paženklinant žemės sklypus vietovėje, turi dalyvauti suinteresuoti (kviestiniai) asmenys, nes tai yra vieša procedūra, atitinkanti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, pagal kurias žemės sklypo planas yra specialusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, o suinteresuota visuomenė (asmenys), – kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką teritorijų planavimo dokumento sprendiniai bei tų sprendinių įgyvendinimas. Nesuderinti su reikalingomis institucijomis grąžinamos žemės natūra žemės sklypų planai nėra teritorijų planavimo dokumentai, kadangi grubiai pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo (2 straipsnio 35 punkto), Žemės reformos įstatymo, Metodikos reikalavimai. Grąžintos natūra žemės sklypų ribos ir plotai turėjo būti patvirtinti kartu su visu parengtu žemėtvarkos projektu. Apeliantai mano, kad turėtame 15,8156 ha ploto M. M. žemės sklype buvo galimybė suprojektuoti grąžinimui natūra žemės sklypą taip, kad būtų išspręstas tiek grąžinimui natūra priklausantis žemės sklypo plotas bei ribos, tiek jų statiniais užimtos teritorijos suformavimas valstybinėje žemėje, kaip valstybės išperkamos žemės objekto.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 59-61) dėl apeliantų teiginių nurodo:

1. Teismas teisingai nurodė, kad J. M. yra M. M., kuris mirė 1937 m., sūnus. Nors dokumentų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų aplinkybę, kad J. M. paveldėjo dalį tėvo turėtos žemės, nėra, tačiau atsižvelgtina į aplinkybę, jog visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. metu J. M. su šeima gyveno (duomenys neskelbtini), o 1948–1950 m. ūkio knygų duomenimis čia valdė 7,91 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Atkūrimo tvarkos 12, 14 punktų, Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2 punkto nuostatomis, pagrįstai pripažino, kad šių dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į minėtą J. M. valdytos žemės kiekį.

2. Nei Atkūrimo įstatymas, nei Metodika nenumato, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę, kurioje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių, natūra priimamas pranešus ar dalyvaujant tokių statinių savininkams.

3. Ginčo žemės sklypui yra nustatytas tiek Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, tiek Atkūrimo tvarkos 18 punkte numatytas žemės servitutas – įpareigojimas leisti kitiems asmenims naudotis sklypo dalimi, kuris pagal Žemės sklypo kadastro duomenis suteikia kitiems asmenims teisę eiti, važiuoti per 1,26 ha ploto, kuris yra visas užstatytas, dalį. Tvarkos 18 punkte taip pat numatyta, jog piliečiai, kuriems grąžinama žemė natūra, privalo laikytis žemės servitutų, nustatytų pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Keisti servituto dydį bei apriboti žemės sklypo naudojimą asmenys gali tik Civilinio kodekso nustatytais pagrindais.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. M., B. M., B. M. ir L. U., su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 56-58) dėl bylos baigties laikosi tos pačios pozicijos kaip ir pirmosios instancijos teisme. Mano, kad byla turėtų būti nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, kadangi pareiškėjai yra praleidę terminą skųsti Vilniaus apskrities viršininko sprendimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde apeliantai išdėsto argumentus, kurie nebuvo keliami pirmosios instancijos teisme. Apeliantų teigimu, žemės sklype yra siurblinė ir vandens bokštas, tačiau ginčo sklype šių statinių nėra, jie yra gretimame sklype ir naudojami gretimo sklypo savininkų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjai nekėlė argumentų, kad didelė dalis teritorijos yra išasfaltuota, asfalto danga yra tiesiogiai susijusi su statiniu ir nelaikoma atskiru nekilnojamojo turto objektu, taip pat argumentų, kad jiems priklausantys statiniai, visi statinių priklausiniai, inžinieriniai tinklai sudaro vieningą užstatytą teritoriją, kaip objektą, kurį galima priskirti gamybiniam – technologiniam kompleksui, skirtam apeliantų įmonių veiklos vystymui. Nors apeliantai apibūdina sklypą kaip neva aukščiausios rūšies gamybinį – technologinį objektą, realiai ginčas šioje byloje kilo dėl to, kad jie ginčo sklypą pavertė šiukšlynu, nelegalių statybų vieta, o tretieji suinteresuoti asmenys, šio žemės sklypo savininkai, pareikalavo sutvarkyti šiukšlyną ir nestatyti nelegalių statinių, tvorų ir kt. Dalis apeliantų nurodytų tariamų pažeidimų neturi jokios įtakos jų teisėms ir pareigoms. Argumentai dėl to, kaip turėjo būti paveldimos M. M. teisės, galėtų turėti įtakos tik jo įpėdiniams, o ne pareiškėjams. Apeliantų teįginikai, esą atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo pažeisti jų interesai ir teisėti lūkesčiai, ir kad jie negali laisvai naudotis sklypu, neatitinka tikrovės. Tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžia, kad atkūrus nuosavybės teises, visam sklypui, dėl kurio apeliantai kelia ginčą, buvo nustatytas servitutas, todėl apeliantai gali netrukdomi pasiekti savo statinius ir jais naudotis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2011 m. kovo 30 d. pateiktu skundu prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 dalis ta apimtimi, kuria atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra bendrosios nuosavybės teise R. M., B. M., B. M., S. M. ir J. M. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, buvo grąžintas 1.26 ha ploto žemės sklypas, kuriame buvo pareiškėjų 1997 m. gruodžio 15 d.-1999 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu pirkti tuometinės paskirties pastatai (arklidė, karvidė, administracinis pastatas). Pareiškėjai taip pat reiškė su šiuo reikalavimu susijusį (išvestinį) reikalavimą dėl šio sklypo teisinės registracijos ir kadastro duomenų apie šį sklypą panaikinimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia patikrina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjų prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio nuostatas administracinis teismas, spręsdamas skundo (prašymo) priėmimo klausimą, be kita ko, privalo patikrinti ar nėra praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas, o jei terminas yra praleistas, ar prašoma jį atnaujinti. Nustačius, kad skundo (prašymo) padavimo terminas yra praleistas ir pareiškėjas neprašo jį atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teismui atsiranda pagrindas taikyti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir motyvuota nutartimi atsisakyti priimti skundą (prašymą). Jei paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas nutraukia bylą (ABTĮ 101 str. 6 p.).

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. ABTĮ 34 straipsnis reglamentuoja, kad prašymą atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti išnagrinėja teismo pirmininkas, teisėjas ar teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka per dešimt dienų nuo prašymo teismui su priežastis patvirtinančiais įrodymais pateikimo. Dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą (ABTĮ 34 str.3 d.). Atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą ir šio įstatymo nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės (ABTĮ 34 str.4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pagal ABTĮ 34 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria išspręstas pareiškėjo prašymas dėl praleisto termino paduoti skundą (prašymą) atnaujinimo, gali paduoti tik pareiškėjas (tuo atveju, kai teismas atsisako atnaujinti terminą), siekiant užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atnaujinamas skundo (prašymo) padavimo terminas, pagrįstumo patikra galima nagrinėjant apeliacine tvarka bylą dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų, kuriais atnaujinus skundo padavimo terminą byla išspręsta iš esmės.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 30 d. Vilniaus apygardos administraciniame teismui pareiškėjai pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059, taip pat skundą, kuriame prašė panaikinti šiuos sprendimus (I t., 1-15,106-109 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo išsprendė 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi, atnaujino skundo padavimo terminą ir priėmė skundą. Asmenys, kurių atžvilgiu priimti pareiškėjų skundžiami sprendimai (ar jų teisių perėmėjai), t.y. tretieji suinteresuoti asmenys B. M., R. M., B. M. ir L. U. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, pateikė argumentus, kad pareiškėjams apie nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus buvo žinoma nuo 2007 metų pabaigos, taip pat iš proceso civilinėse bylose Nr.2-196-592/2010 Nr.2-290-294/2010 dokumentų, tačiau jie į teismą kreipėsi tik 2011 m. kovo mėnesį, todėl, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas ir byla nutrauktina. Byloje nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys išdėstyti savo poziciją ir pateikti įrodymus dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galėjo tik po to, kai gavo iš pirmosios instancijos teismo priimto nagrinėti pareiškėjų skundo kopiją ir pasiūlymą pateikti atsiliepimą į skundą, t.y. po to, kai pirmosios instancijos teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi buvo išsprendęs pareiškėjų prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo ir šį terminą atnaujinęs bei priėmęs skundą nagrinėti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, remiantis šalių lygiateisiškumo principu, nagrinėjamu atveju apeliacinėje instancijoje turi būti patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutarties dalies, kuria atnaujintas skundo padavimo terminas, pagrįstumas.

Pareiškėjai neneigia praleidę skundo dėl 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 padavimo terminą ir 2011 m. kovo 30 d. kartu su skundu pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašyme nurodė aplinkybes, kad 2010 metais Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo išnagrinėtos dvi civilinės bylos ir priimti sprendimai pagal žemės sklypo savininkų B. M., R. M., B. M., V. M. ir L. U. civilinius ieškinius dėl trukdymo jiems naudotis žemės sklypais (2010 m. sausio 26 d. sprendimas civ.byloje Nr.2-196-592/2010, 2010 m. kovo 4 d. sprendimas civ. byloje Nr.2-290-294/2010).

Iš minėtų pridėtų prie prašymo teismo sprendimų matyti, kad visi nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikę skundą asmenys (pareiškėjai) šių civilinių bylų procese dalyvavo kaip atsakovai arba tretieji asmenys (civilinėje byloje Nr.2-196-592/2010 J. P. ir V. D. buvo atsakovai, E. L., G. Š. ir R. R. – tretieji asmenys; civilinėje byloje Nr.2-290-294/2010 R. R. atsakovas, J. P., V. D., E. L., G. Š. tretieji asmenys). Prašyme dėl termino atnaujinimo pareiškėjai nurodė, kad kartu su ieškinių civilinėse bylose nuorašais jiems buvo įteiktos Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055 kopijos.

Kitų sprendimų ir dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į J. M. nuosavybę, jie negavo. Pasak pareiškėjų, iš sprendimo Nr. 41-9055, kuriame nurodytas bendras grąžinamos nuosavybėn žemės plotas (7,91 ha), jie negalėjo suprasti kiek tame plote yra sklypų ir kad į jį įeina 1,26 ha ploto sklypas, kuriame yra pareiškėjų statiniai. Prašyme dėl termino atnaujinimo pareiškėjai taip pat nurodė, kad jiems (grąžinamame nuosavybėm sklype esančių statinių savininkams) nebuvo pranešta apie vykstančias nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūras, taip pat apie posėdžio, kuriame buvo svarstoma dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, laiką ir vietą.

Pareiškėjai prašyme teigė, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 metais priimtiems civilinėse bylose Nr.2-196-592/2010, Nr.2-290-294/2010 sprendimams, kuriais ieškiniai buvo atmesti, jie buvo įsitikinę, jog jų (pastatų savininkų) ir žemės savininkų ginčas yra išspręstas ir žemės savininkai nebereikš panašių pretenzijų, tačiau gavo žemės savininkų 2010 m. rugsėjo 10 d. prašymą panaikinti pastatytas tvoras ir kt. Pareiškėjai nurodė, kad gavę šį žemės savininkų prašymą jie kreipėsi į UAB „Julimatas“ dėl teritorijos, kurioje yra statiniai, plano parengimo, po to išsiuntė žemės savininkams 2010 m. spalio 8 d. pasiūlymą dėl žemės sklypų suformavimo prie pareiškėjams priklausančių statinių pagal UAB „Julimatas“ parengto planą, po to, supratę, jog kilusio su žemės savininkais ginčo dėl žemės naudojimo išspręsti taikiai nepavyks, 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė sutartį su advokatu atstovavimo sutartį.

Advokatas nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. kovo 28 d. susirašinėjo su Nacionaline žemės tarnyba, Vilniaus apskrities archyvu, rinkdamas dokumentus, kurie reikalingi ginčo iškėlimui teisme.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi atnaujindamas pareiškėjams skundo padavimo terminą motyvavo tuo, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog jie nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nežinojo apie 2000 m. gegužės 1 d. sprendimus Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059, nėra paneigtos. Teismas iš Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. sausio 28 d. rašto, kuriuo pareiškėjų atstovui buvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kopija, priėjo prie išvados, kad pareiškėjai šių sprendimų turinį sužinojo 2011 m. sausio 28 d., šių sprendimų apskundimo terminą praleido nežymiai. Teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėjai apie 2000 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. 41-9055 žinojo iš ginčų civilinėse bylose Nr.2-196-592/2010 Nr.2-290-294/2010, dėl šio sprendimo kreipėsi praėjus daugiau nei metams, tačiau visi pareiškėjo ginčijami sprendimai yra susiję. Teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjai buvo aktyvūs gindami savo teises: 2010 m. rugsėjo 10 d. gavę žemės sklypo savininkų prašymą panaikinti tvoras ir pašalinti iš sklypo kitus daiktus, 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį. Teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjų prašymo argumentus, kad 2011 m. sausio 28 d. pareiškėjų atstovui buvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo byla, tačiau prie skundo pridėti dokumentai patvirtina, kad pateiktoje atkūrimo bylos dokumentų nepakako dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, todėl pareiškėjų atstovas papildomai kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių. Šios institucijos pareiškėjų atstovui pateikė papildomus dokumentus (Vilniaus apskrities archyvo 2011 m. kovo 3 d.raštas , Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 7 d. ir 2011 m. kovo 28 d. raštai).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartyje pateiktu aplinkybių vertinimu dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundo padavimo terminą atnaujino nepagrįstai. Teismas nenustatė kokius duomenis apie priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M. žemę pareiškėjai realiai sužinojo dalyvaudami procese civilinėse bylose Nr.2-196-592/2010, Nr.2-290-294/2010, netinkamai vertino ryšį tarp atsakovo 2000 m. gegužės 1 d. Nr. 41-9055 sprendimo ir kitų tos pačios dienos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo bendrosios nuosavybės teise bendraturčiams, neteisingai nustatė kada pareiškėjai sužinojo apie skundžiamus sprendimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad teismas, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios. Įrodinėjimo našta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tenka prašymą dėl termino atnaujinimo pateikusiam asmeniui, šiuo atveju pareiškėjams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Specialusis įstatymas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą į žemę yra Atkūrimo įstatymas.

Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 6 dalių nuostatas šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi išduoti (ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos) piliečiams, kurių atžvilgiu jie priimti išnagrinėjus prašymus, pateiktus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka.

Taigi sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo terminas skaičiuojamas Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka tais atvejais, kai sprendimą teismui skundžia asmuo, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių. Pareiškėjai nebuvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į J. M. žemę, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimai Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 jiems neturėjo būti įteikti (Atkūrimo įstatymo 18 str.1 d.). Taigi skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 pareiškėjai turėjo paduoti per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytą terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 str.3 d.) tais atvejais, kai administracinis aktas asmeniui neturėjo būti įteiktas, administracinis aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą bei koks yra jo turinys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2006 m. spalio 5 d. Nr. AS7-301/2006; 2006 m. spalio 25 d. Nr. AS2-437/2006;2006 m. spalio 25 d.

Nr. AS4-455/2006; 2010 m. sausio 18 d. Nr.A146-90/2010; 2012 m. kovo 29 d. N. A525-1680/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo nutarties motyvas, kad nėra paneigti patreiškėjų argumentai, jog jie nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nežinojo apie 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimą, negali būti laikomas pagrindžiančiu termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Kadangi pareiškėjai nebuvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į J. M. žemę, o tuo pačiu ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyviai ir jiems neturėjo būti įteikti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai, visiškai suprantama, kad apie nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus sužinojo praėjus atitinkamam laikui po šių sprendimų priėmimo.

Todėl turi būti nustatytas laikas (data) kada Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, laikytini paskelbtais pareiškėjams ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme (kada jie sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė šiuos aktus bei koks yra jų turinys).

Nors pareiškėjai nenurodė konkrečios datos kada jie sužinojo apie Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. 41-9055, tačiau prašyme dėl termino atnaujinimo pripažino, kad šio sprendimo kopijos jiems buvo įteiktos kartu su ieškinių civilinėse bylose Nr.2-196-592/2010, Nr.2-290-294/2010 kopijomis. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartyje pareiškėjų sužinojimo apie sprendimo Nr. 41-9055 turinį datą nepagrįstai sutapatino su sprendimo civilinėje bylose Nr.2-196-592/2010 priėmimo ir paskelbimo data (2010 m. sausio 26 d.).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad apie sprendimą Nr. 41-9055 pareiškėjai sužinojo beveik metais anksčiau nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartyje. Nustatyta, kad ieškovai (civilinė byla Nr.2-196-592/2010) R. M., B. M., V. M., M. M. ir L. U. ieškinį teismui pateikė 2008 m. rugpjūčio mėnesį (atsakovai J. P. ir V. D.). Prieš ieškinio buvo pridėti atitinkami dokumentai: Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimas Nr. 41-9055, žemės sklypų Nr.371-2 ir 371-3 planai, pažymėjimas iš nekilnojamojo turto registro (2004 m. rugpjūčio 24 d.

įrašo versija), žemės savininkų 2007 lapkričio 12 d. ir 2008 m. gegužės 16 d. pasiūlymai (I t., 156-157). Ieškinį civilinėje byloje Nr.2-290-294/2010 žemės savininkai (atsakovui R. R.) pateikė teismui 2009 m. vasario 9 d. Šio ieškinio priede išvardyti priedai yra tie patys dokumentai, kurie išvardyti 2008 m. rugpjūčio 10 d. ieškinyje (civ. byla Nr.2-196-592/2010), taip pat pridėtas papildomas dokumentas 2008 m. lapkričio 11 d. nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas (II t., 8-10 b.l.). Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašų struktūra yra tokia, kad duomenys apie nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises yra sudaromi istoriniu aspektu, prasidedančia nuo nekilnojamojo daikto įregistravimo nekilnojamojo turto registre, taip pat pateikiami duomenys apie atitinkamus pasikeitimus.

Nustatant kada pareiškėjai sužinojo apie visus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 1 d. sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M. žemę, yra svarbi ta aplinkybė, kad visose byloje esančiose Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašų versijose kartojamas įrašas (nurodant, kad šis įrašas galioja nuo 2000 m. gegužės 23 d.), jog į nekilnojamąjį daiktą - 1,2600 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr.0101/0167:528) (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, įregistruotas kelio servitutas ir jo įregistravimo pagrindas yra Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimai Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059.

Atitinkamose Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašų versijose yra užfiksuoti duomenys apie minėto žemės sklypo savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, pasikeitimus paveldėjimo teisės pagrindu, tačiau duomenys apie servituto įregistravimo pagrindą, t.y. visus 2000 m. gegužės 5 d. sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, nesikeitė nuo 2000 m. gegužės 23 d. Minėta, kad prie ieškinių civilinėse bylose buvo pridėtos atitinkamos Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašų versijos. Tai suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjai, dalyvaudami procese civilinėse bylose Nr.2-196-592/2010, Nr.2-290-294/2010, turėjo sužinoti ir sužinojo ne tik apie Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. 41-9055, bet ir apie Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 sprendimus, kurių pagrindu padaryti įrašai dėl servituto nustatymo.

Ginčai minėtose civilinėse bylose vyko būtent dėl naudojimosi 1,26 ha ploto žemės sklypu, kuriame yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys statiniai, ieškinių civilinės bylose priedai yra ir žemės sklypų Nr.371-2, 371-3 planai. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad sklypas, kuris plane pažymėtas Nr.371-3, yra būtent 1,26 ha ploto žemės sklypas, kuriame yra pareiškėjų statiniai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. R., G. Š. ir E. L. (tretieji asmenys civilinėje byloje Nr.2-196-592/2010) 2009 m. vasario 2 d. atsiliepime į ieškinį išdėstė savo nuomonę, kad ieškovai (žemės sklypo savininkai) nepagrįstai reikalauja pašalinti iš žemės sklypo arklidę ir atkreipė dėmesį į Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimo Nr. 41-9055 3 punktą, kuriame nustatytas servitutas.

Tai įrodo, kad R. R., G. Š. ir E. L. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimo Nr. 41-9055 turinį žinojo ne vėliau kaip nuo 2009 m. vasario 2 d. J. P. ir V. D. (tretieji asmenys civilinėje byloje Nr.2-196-592/2010) 2009 m. kovo 19 d. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jie turi teisę naudotis Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimo Nr. 41-9055 3 punkte nurodyta sklypo dalimi. Šis atsiliepimas įrodo, kad J. P. ir V. D. minėto sprendimo turinį žinojo ne vėliau kaip nuo 2009 m. kovo 19 d.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas paduoti skundą dėl šio sprendimo R. R., G. Š. ir E. L., turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. vasario 2 d., o J. P. ir V. D. nuo 2009 m. kovo 19 d., o ne nuo 2010 m. sausio 26 d. kaip buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjai nepateikė į bylą įrodymų, kad buvo objektyvių nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kurios jiems buvo kliūtis paduoti skundą teismui dėl šio sprendimo anksčiau nei 2011 m. kovo 30 d.

Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad dalyvaudami procese civilinėse bylose Nr. 2-196-592/2010, Nr.2-290-294/2010 pareiškėjai gavo tik vieną Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (sprendimą Nr. 41-9055) nepagrįstai pripažino pateisinančia termino praleidimo priežastis. Pažymėtina, kad šiame sprendime yra duomenys apie tai, kad nuosavybės teisės R. M. į jam tenkančią J. M. žemės dalį atkurtos natūra bendrosios nuosavybės teise su 5 bendraturčiais. Iš šio sprendimo turinio pareiškėjams nuo pirmiau minėtų datų buvo žinomi visų žemės sklypo bendraturčių duomenys (iš ieškinių civilinėse bylose ir kitų šių bylų dokumentų buvo žinomi sprendime nurodytų kai kurių mirusių bendraturčių turto paveldėtojų duomenys).

Sprendime taip pat yra duomenys apie bendraturčiams gražintą sklypą, jiems tenkančias dalis bendroje nuosavybėje, servitutą. Taigi vien iš šio sprendimo gauta informacija apie nuosavybės teisių atkūrimą apeliantams buvo pakankamas pagrindas per įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str.1 d.) apsispręsti, ar jie turi pagrindą kreiptis į teismą ir ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą Nr. 41-9055. Pareiškėjams apsisprendus iškelti administracinį ginčą, atsižvelgiant į įstatymo nustatytus terminus, ginčas galėjo būti keliamas vien dėl sprendimo Nr. 41-9055.

Įstatymas leidžia papildyti pateiktą skundą. Minėtose civilinėse bylose statinių savininkai naudojosi advokato teisine pagalba, todėl turėjo galimybę, be kita ko, konsultuotis įvairiais su sprendimu Nr. 41-9055 susijusiais klausimais, tame tarpe ir dėl apskundimo termino bei tvarkos. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės į žemę atkurtos bendrosios nuosavybės teise su tais pačiais bendraturčiais, turinys iš esmės yra analogiškas, t.y. keičiasi tik asmuo, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, o duomenys apie kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis, taip pat nustatytą servitutą (sprendimų 3 punktai) kiekviename sprendime kartojasi.

Iš sprendimo Nr. 41-9055 turinio ir pirmiau minėtų civilinių bylų dokumentų pareiškėjams (atitinkamai nuo 2009 m. vasario 2 d. ir 2009 m. kovo 19 d.) buvo žinoma kada, kokiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kurioje yra pareiškėjams priklausantys statiniai. Taigi pareiškėjai, turėdami pakankamą pagrindą manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, kuriame yra pareiškėjų statiniai, pažeidžia jų teises, elgdamiesi apdairiai ir rūpestingai, turėjo pagrindą apsispręsti dėl administracinio ginčo iškėlimo per vieno mėnesio terminą (ABTĮ 33 str.1 d.), skaičiuojant jo eigos pradžią nuo 2009 m. vasario 2 d. (R.

R., G. Š., E. L.) bei nuo 2009 m. kovo 19 d. (J. P. ir V. D.). Per mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo šios datos minėti asmenys, būdami rūpestingi, galėjo pasirūpinti kitų nuosavybė teisių atkūrimo sprendimų (Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059) gavimu. Minėta, kad į civilines bylas Nr.2-196-592/2010, Nr.2-290-294/2010 buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašai su visų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo duomenimis. Minėtų aplinkybių visuma paneigia pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutarties motyvą, esą pareiškėjai apie 2000 m. gegužės 1 d. sprendimus Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 sužinojo tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. sausio 28 d. raštą ir jo priedą - nuosavybės teisių atkūrimo į žemę bylos kopiją.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai pradėjo susirašinėti su valstybės institucijomis ir rinkti duomenis apie nuosavybės teisių atkūrimą tretiesiems asmenims tik nuo 2010 m. gruodžio 16 d. Pareiškėjai nepateikė į bylą įrodymų, kad jiems iki minėtos datos buvo objektyvių kliūčių kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas dėl visų sprendimų atkuri nuosavybės teises į ginčo sklypą kopijų ar kitų dokumentų kopijų išdavimo. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutarties argumentais, kad pareiškėjai buvo aktyvūs gindami savo teises.

Pirmosios instancijos teismo sprendime minimas pareiškėjų aktyvumas, kaip matyti iš pateiktų į bylą įrodymų, susijęs su faktine aplinkybe, kad žemės savininkai pateikė pareiškėjams 2010 m. rugsėjo 10 d. prašymą pašalinti iš sklypo tvoras ir kitus daiktus, tinkamai naudotis kelio servitutu. Reaguodami į šį žemės savininkų raštą, pareiškėjai ėmėsi atitinkamų veiksmų (kreipėsi į UAB „Julimatas“ dėl teritorijos, kurioje yra jiems priklausantys statiniai, plano parengimo; pateikė žemės savininkams 2010 m. spalio 8 d. pasiūlymą dėl žemės sklypų suformavimo prie pareiškėjams priklausančių statinių pagal UAB „Julimatas“ parengto planą; pateikė žemės savininkams 2010 m. spalio 12 d. pasiūlymą dėl kompensacijos už servitutą; nesusitarus su žemės savininkais 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė su advokatu atstovavimo sutartį dėl atstovavimo sprendžiant klausimus dėl žemės sklypo po pastatais servituto nustatymo (pakeitimo) ir dokumentų gavimo paruošti ieškinį ar skundą teismui, I t.,118,123-128).

Pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų argumentai ir prie prašymo pridėti įrodymai suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad 2010 m. sausio – kovo mėn. pasibaigus ginčams civilinėse bylose Nr.2-196-592/2010, Nr.2-290-294/2010 dėl naudojimosi žemės sklypu, kuriame yra pareiškėjų statiniai, 2010 m. rugsėjo mėnesį tarp žemės sklypo savininkų ir statinių savininkų vėl kilo nesutarimų dėl naudojimosi 1,26 ha žemės sklypu, kuriame yra pareiškėjams nuosavybė teise priklausantys statiniai.

Pareiškėjų veiksmai reaguojant į žemės savininkų 2010 m. rugsėjo 10 d. prašymą negali būti siejami su termino kreiptis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 praleidimo priežastimis ir pateisinti šių terminų praleidimą, nes, kaip jau minėta, pareiškėjai, žinodami apie nuosavybė teisių atkūrimo į žemę sprendimus, ilgiau nei pusantrų metų neteikė teismui skundo, nerinko jokių su skundo pateikimu teismui reikalingų dokumentų, o prašydami atnaujinti skundo padavimo terminą, nepateikė įrodymų, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių.

Įstatymas (šiuo atveju – ABTĮ 5 str.) kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti. Kita vertus, įstatymų leidėjas įpareigoja asmenį minėtą savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 33 str.1 d.). Taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Vadovaujantis ABTĮ 53 straipsnio 3 dalimi, kiekvienas asmuo savo procesinėmis teisėmis, taip pat teise kreiptis į administracinį teismą, turi naudotis sąžiningai ir ginti galimai pažeistas teises laikantis įstatymo nustatytų terminų,

Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjams terminą skundui paduoti dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 dalies panaikinimo atnaujino nepagrįstai, šios teismo nutarties dalis dėl termino atnaujinimo naikintina ir terminas skundui paduoti pareiškėjui neatnaujintinas. Neatnaujinus termino skundui paduoti, skundas neturėjo būti priimtas ir nagrinėtas. Todėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 6 p.). Nustačius, kad administracinė byla turi būti nutraukta, dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų neturi būti pasisakoma, nes argumentai yra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris priimtas išnagrinėjus bylą pagal nepagrįstai (nesant pagrindo atnaujinti skundo padaviumo ternminą) priimtą skundą.

Pareiškėjų reikalavimas dėl įrašų Nekilnojamojo turto registre panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 1 d. sprendimų Nr. 41-9055, Nr. 41-9056, Nr. 41-9057, Nr. 41-9058, Nr. 41-9059 dalis, todėl nutraukus administracinę bylą dalyje dėl minėtų administracinių aktų, byla nutrauktina ir dėl išvestinio reikalavimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 101 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų R. R., V. D., J. P., E. L. ir G. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutarties dalį dėl termino paduoti skundą atnaujinimo panaikinti. Pareiškėjų R. R., V. D., J. P., E. L. ir G. Š. prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas