2018-10-11 Nr. AB-18278-3-64-3-00631-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2436-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00631-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 024 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jam teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Į sporto salę galėjo patekti tik vieną kartą per mėnesį. Kamerose buvo tamsu, langai maži, o dirbtinis dieninis apšvietimas silpnas, naktinis apšvietimas per stiprus. Kamerų langai kiauri, rėmai supuvę, be vyrių, daugelyje kamerų langai tik vieno stiklo, todėl nuolat pūtė vėjas. Be to, langai nuolatos buvo atidaryti, nes kamerose nėra dirbtinės ventiliacijos. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo atitvertas. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kameroje buvo nemalonus kvapas. Akcentavo, kad priėmimo-paskirstymo patalpose tualetas taip pat nebuvo atitvertas. Kamerose žiemą šalta, nes radiatorius mažas, o vasarą karšta. Nuo šalčio, drėgmės ir skersvėjų nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, luposi dažai, kaupėsi pelėsis, kamerose esantys metaliniai paviršiai buvo surūdiję. Kamerose trūko inventoriaus – taburečių, spintelių, buvo tik šaltas vanduo, todėl negalėjo išsiplauti indų, nusiprausti. Teigė, kad jam nebuvo suteikta informacija apie teisės aktus, reglamentuojančius kalinimo sąlygas, gaudavo tik mažą lankstinuką apie teises ir pareigas. Nurodė, kad taip pat neturėjo galimybės skalbti ir džiovinti rūbus. Kamerose esanti elektros instaliacija buvo per silpna, naudojant savos gamybos prietaisus vandeniui šildyti dingdavo elektra, kibirkščiuodavo, todėl buvo gaisro ir elektros nutekėjimo grėsmė. Kamerose buvo pilna tarakonų, o kratos atliekamos nedalyvaujant suimtiesiems.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė baimę, pažeminimą, netikrumą, nepasitikėjimą, nemigą, negalėjo pailsėti, trūko gyvenimo, poilsio ir sveikatos kokybės, tapo dirglus, nervingas, sumažėjo bendravimo galimybės. Maža patalpa, drėgmė, šaltis, smarvė, įtampa, privatumo trūkumas padarė neigiamą įtaką asmenybei. Dėl nurodytų priežasčių nuolatos jaučia netikrumą, nepasitikėjimą, įtarumą, depresiją, psichologinę kančią, dažnai skauda galvą, negali normaliai maitintis, kankina drebulys.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,76 kv. m iki 22,6 kv. m kameros ploto, o kamerose laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Pažymėjo, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.

6. Atsakovas akcentavo, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo, drėgmės, oro trūkumo, natūralaus apšvietimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose laikomi asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

7. Atsakovas teigė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, šiam reikalui skiriamas inventorius ir valymo priemonės, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Pažymėjo, kad patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui ir pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma, vadovaujantis Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos 2014–2015 m. ir 2016–2017 m. planais, o niauratakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Profilaktinė dezinfekcija“ (toliau – ir UAB „Profilaktinė dezinfekcija“).

8. Atsakovas akcentavo, kad Šiaulių TI laikomų asmenų prausimąsi po dušu vieną kartą per savaitę įtvirtina Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 68 punktas. Šiaulių TI laikomų asmenų aprūpinimą apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis nustato higienos normos HN 76:2010 63 punktas, Materialinio buitinio aprūpinimo normų 1.2 punktas, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis. Pabrėžė, kad teisės aktai nenustato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus gyvenamosiose patalpose. Teigė, kad įstaigoje kalinamiesiems, vadovaujantis vidaus teisiniu reglamentavimu, teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl 3 024 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

12. Teismas atsakovo atstovo pateiktų duomenų pagrindu nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 38 (plotas 20,69 kv. m), Nr. 37 (plotas 7,68 kv. m), Nr. 61 (plotas 17,48 kv. m), Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), Nr. 6 (plotas 22,55 kv. m), Nr. 103 (plotas 17,58 kv. m). Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nėra galimybės spręsti, kada ir kiek laiko kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose, pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo atstovo pateiktos pažymos turinį vertino pareiškėjo naudai, pripažindamas, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, iš viso 2 paras.

13. Dėl skundo argumentų, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (gyvenamosios kameros), neatitinka higienos normų reikalavimų, teismas nurodė, kad šios skundo dalies pagrįstumui nustatyti aktualios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) ir higienos normos HN 76:2010 nuostatos. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-361 nustatė, kad kameroje Nr. 103 higienos normos pažeidimų neužfiksuota. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

14. Pareiškėjo argumentus dėl nesaugios elektros instaliacijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog jam kėlė grėsmę ne elektros instaliacija, o įrenginių, neatitinkančių reikalavimų, naudojimas ir jų jungimas prie elektros tinklo.

15. Pirmosios instancijos teismas kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara atitvėrimą vertino kaip netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, nes tokiu būdu nėra užtikrinamas asmens, besinaudojančio tualetu, privatumas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Taip pat atsižvelgdamas į tai, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

16. Dėl inventoriaus kamerose trūkumo teismas akcentavo, jog pareiškėjas neteikė prašymų ar skundų Šiaulių TI administracijai dėl trūkstamo ar netinkamo inventoriaus. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog byloje neįrodyta, kad patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus.

17. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktais, atmetė pareiškėjo argumentus dėl karšto vandens tiekimo ir tarakonų veisimosi patalpose. Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus, jog pareiškėjas neturėjo galimybės išsiplauti ir džiovinti savo asmeninius rūbus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi higienos normos HN 76:2010 64 punktu, higienos normos HN 134:2015 40 punktu, Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtinto Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo (toliau – ir Drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas) 3, 13, 14 punktais. Akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl galimybės sportuoti tik kartą per mėnesį vertino kaip abstrakčius, nedetalizuotus. Pažymėjo, kad Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos (toliau – ir Užimtumo programos) patvirtina, jog Šiaulių TI organizuojamas laisvalaikio užimtumas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo suteikta informacija apie teisės aktus, reglamentuojančius kalinimo sąlygas, yra nekonkretūs, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, nenurodė aplinkybių, kada jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymais suteikti tokią informaciją ir kad jam buvo atsisakyta suteikti tokią informaciją. Teismas pareiškėjo argumentus dėl kratų atlikimo nedalyvaujant suimtiesiems taip pat atmetė kaip nepagrįstus, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie tokių kratų atlikimą.

19. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančios kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, konstatavo, jog dėl kameros ploto normos pažeidimo, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pažeidimas nebuvo intensyvus, pažeidimas buvo trumpalaikis, nežymus (2 paros). Nenustatęs, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nenustatęs pareiškėjo sveikatos sutrikimų dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 20. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neobjektyvus, iš esmės paremtas formaliais teiginiais, priimtas pažeidus procesinės teisės normas. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo įrodymus, o rėmėsi tik atsakovo atstovo teiginiais ir pateiktais duomenimis, nevertino visų skunde nurodytų argumentų.

22. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normos reikalavimo pažeidimą nustatė tik dvi paras. Teismas nenurodė, kokiais duomenimis remiantis ir kaip apskaičiavo ploto normos pažeidimą, nekonkretizavo dienas, kuomet pareiškėjo teisė į gyvenamojo ploto normą buvo pažeista. Akcentuoja, kad teismas, pripažinęs, jog sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, sukėlė pareiškėjui papildomus nepatogumus, šia aplinkybe nesirėmė skaičiuodamas vienam asmeniui kameroje tenkantį plotą. Teismas taip pat nevertino pareiškėjo judėjimo kamerose apribojimo dėl jose esančių baldų ir sanitarinio mazgo.

23. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvimo, taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo žinoma, kokios sąlygos turi būti užtikrintos Šiaulių TI. Mano, kad teismo nurodytos aplinkybės dėl kamerų aprūpinimo inventoriumi neatitinka tikrovės, o dezinfekcijos planai, kuriais rėmėsi teismas, nepaneigia tarakonų kamerose nebuvimo fakto. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI administracijai, nepaneigia atsakovo pozityvios pareigos užtikrinti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas pripažįsta, kad atsiliepime į skundą padarė aritmetinę klaidą, skaičiuodamas asmeniui tenkantį plotą vienam asmeniui, ir nurodo, jog 2015 m. spalio 13 d. kameroje Nr. 44 pareiškėjui teko nuo 4,48 kv. m iki 2,99 kv. m, o 2015 m. lapkričio 10 d. kameroje Nr. 6 teko nuo 3,8 kv. m iki 3,22 kv. m, t. y. 2 paras pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą.

26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, buvo supažindintas su Drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašu ir kitais Šiaulių TI vidaus teisės aktais, reglamentuojančiais teikiamas drabužių ir patalynės skalbimo paslaugas. Be to, kiekvienoje kameroje yra iškabinta suimtiesiems (kalintiesiems) aktuali informacija, teisės aktai.

27. Atsakovas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Atsakovo nuomone, Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nemotyvavo savo išvadų, nepagrįstai atmetė pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir nepriteisė realaus neturtinės žalos atlyginimo.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

33. Pažymėtina, kad iš skundžiamo Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normos reikalavimo pažeidimą nustatė tik dvi paras.

35. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo laikomas Šiaulių TI, todėl įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka anksčiau minėtam tardymo izoliatoriui.

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjui tekusį kameros plotą, pripažino, jog iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nėra galimybės spręsti, kada ir kiek laiko kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose, pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl atsakovo atstovo pateiktos pažymos apie kamerų plotus ir ginčo laikotarpiu jose buvusius asmenis turinį vertino pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtos pažymos turinį, nustatė, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo pažeista 2 paras.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą vertino iš bendro patalpos ploto neišskaitęs sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad išskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista laikotarpiais: nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. (37 kamera, pareiškėjui teko nuo 6,84 kv. m. iki 3,42 kv. m.); nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 20 d. (44 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,05 kv. m iki 2,7 kv. m); nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m. iki 3,34 kv. m); nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 10,04 kv. m iki 2,8 kv. m); nuo 2015 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); 2015 m. gruodžio 9 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 5,02 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m. iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. sausio 18 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 5,02 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2016 m. sausio 27 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 26 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 5,02 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. kovo 9 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 16 d. (6 kamera, pareiškėjui teko 3,34 kv. m); 2016 m. kovo 21 d. (6 kamera, pareiškėjui teko 3,34 kv. m); nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 30 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 6,69 kv. m iki 3,34 kv. m); 2016 m. gegužės 3 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 9 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 5,02 kv. m iki 3,34 kv. m); 2016 m. birželio 11 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 17 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 5,02 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. birželio 23 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 5,02 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 25 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 5,02 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 4,01 kv. m iki 3,34 kv. m); nuo 2016 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. (6 kamera, pareiškėjui teko 3,34 kv. m); nuo 2016 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. (6 kamera, pareiškėjui teko 3,34 kv. m); 2016 m. rugpjūčio 31 d. (6 kamera, pareiškėjui teko 3,34 kv. m); nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. (6 kamera, pareiškėjui teko 3,34 kv. m); nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. (6 kamera, pareiškėjui teko nuo 20,08 kv. m iki 3,34 kv. m) (b. l. 57–65, 108–112).

Taigi Šiaulių TI iš viso 258 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

39. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat pripažino, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., iš viso 425 paras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pripažinęs, jog buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, nepasisakė dėl ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvimo.

42. Kadangi Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) ir higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2, 13 punktais, higienos normos HN 76:2010 2 punktu, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių TI nėra įrengta ventiliacijos sistema, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir / ar santykinės drėgmės lygis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės negalima konstatuoti kaip Šiaulių TI neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pripažino kaip pagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su higienos normų reikalavimų pažeidimais, nesaugia elektros instaliacija, tarakonų veisimusi, karšto vandens nebuvimu kamerose, inventoriaus trūkumo, nesudarymo galimybės skalbti viršutinius rūbus ir daugiau laiko sportuoti, nežinojimo, kokios sąlygos turi būti užtikrintos Šiaulių TI, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., iš viso 258 paras, buvo kalintas Šiaulių TI kamerose Nr. 37, Nr. 44. ir Nr. 6, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, ir laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., iš viso 425 paras, jam neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Laikytina, kad nustatyti pažeidimai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Taigi, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

46. Vertindama, ar nagrinėjamu atveju pripažintinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teisėjų kolegija pažymi, kad mažesnis nei 3 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas nebuvo labai ilgas (2 paros), tuo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo su kitais asmenimis ir gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui 2015 m. spalio 13 d. kameroje Nr. 44 svyravo nuo 4,05 kv. m iki 2,7 kv. m, o 2015 m. lapkričio 10 d. kameroje Nr. 6 – nuo 3,34 kv. m iki 2,86 kv. m. Pripažintina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kamerose laisvai judėti iš dalies buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, jog kamerose, kuriose jis laikytas, visą ginčo laikotarpį neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti minėtos Konvencijos pažeidimo prezumpcijos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

47. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

48. Įvertinus Šiaulių TI padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (258 paras pažeista teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, 425 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), aplinkybę, jog pažeidimai pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas proporcingu ir adekvačiu atsakovo (jo atstovo) padarytiems teisės pažeidimams. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

49. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 024 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

50. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. P., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė