56c1d765-5f7b-4ea6-bff5-e558a6f69c3a · Vilniaus apygardos administracinis teismas

                                      Administracinė byla Nr. I-1054-426/2010 (Proceso Nr. 3-61-3-00232-2010-3)                                                          Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 16.5; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gegužės 6 d.Vilnius              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja RÅ«ta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo E. R. skundÄ atsakovams Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).             Teisėja, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : pareiÅ¡kėjas E. R. praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovių 1 461,62 Lt darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.Skunde (b. l. 2-4) paaiÅ¡kino, kad dirba Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus specialisto pareigose.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo remiamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Mano, kad atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos statymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teigė, kad aiÅ¡kÅ«s kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbÄ dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ elementas ir turi bÅ«ti nustatomi įstatymu. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi bÅ«ti atlyginama iÅ¡ valstybės (savivaldybės) biudžeto, biudžete turi bÅ«ti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ yra tiesiogiai susijusi su asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu.

Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiÅ«ros į religijÄ ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Pagal KonstitucijÄ negali bÅ«ti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , už šį darbÄ nebÅ«tų mokama, bÅ«tų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus.

Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ sÄ sajÄ su nuosavybės teise, konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikÅ¡tų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir Konstitucijos 23 straipsnį pažymėjo, kad apmokėjimo už darbÄ mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principÄ , be to, apmokėjimas už darbÄ negali bÅ«ti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms.

Valstybės tarnautojų atlyginimas gali bÅ«ti mažinamas tik iÅ¡imtinais atvejais ir tik jei tai yra bÅ«tina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įvirtintas vertybes. Pagal KonstitucijÄ negali bÅ«ti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, Å¡venčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sÄ lygomis, atlieka įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomas užduotis, atliekamas virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, bÅ«tų nemokama arba Å¡is darbas bÅ«tų neapmokamas teisingai.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepimuose (b. l. 13-14, 64) paaiÅ¡kino, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Teigė, kad valstybės tarnautojų profesinė veikla turi bÅ«ti atlyginama iÅ¡ valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi bÅ«ti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. 2010 m. patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, todėl teismas, spręsdamas klausimÄ dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tuo pačiu turėtų iÅ¡spręsti ir klausimÄ dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus tam, kad komisariatas, bÅ«damas tiesioginiu pareiÅ¡kėjo darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokesčio nepriemokÄ .

Prašė taikyti senaties terminÄ dalyje reikalavimo priteisti dalį lėšų už 2007 m. sausio mėn. (48,94 Lt). Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime (b. l. 53-55) paaiÅ¡kino, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. PareiÅ¡kėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų bÅ«ti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiÅ¡kėjas Å¡ių veiksmų neginčijo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje (adm. byla Nr. A-1-638/2005) konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Šį senaties terminÄ praÅ¡o taikyti pareiÅ¡kėjo reikalavimų atžvilgiu.             Skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad E. R. dirba Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus specialisto pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (b. l. 5-8) matyti, kad 2007 m. sausio 1 d. - 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjui buvo neišmokėta 1 461,62 Lt priemokų ir priedų.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos. Priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į Å¡iÄ sumÄ neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos staÅ¾Ä ) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai.

Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtÄ Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumÄ neįskaitomas Å¡is priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad:1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.2.

Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.Konstitucinis Teismas Å¡iame nutarime pažymėjo, kad pagal KonstitucijÄ , inter alia, jos 48 straipsnio 1 dalį, negali bÅ«ti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, Å¡venčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sÄ lygomis, atlieka įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomas užduotis, atliekamas virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, bÅ«tų nemokama arba Å¡is darbas bÅ«tų neapmokamas teisingai.        Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose Å¡io įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo suformuotÄ pozicijÄ , darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iÅ¡ pareiÅ¡kėjo darbdavio.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbÄ turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu bÅ«tų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, bÅ«tų vykdomos paisant Å¡io įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbÄ apribojimo.

Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamÄ darbo organizavimÄ ir darbo neatitinkantį apmokėjimÄ yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigÄ mokėti darbo užmokestį. Tai, kad 2010 m. patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nebuvo numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismÄ ir ginti savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad Å¡ių lėšų skyrimo atitinkamiems komisariatams klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, atitinkamu aiÅ¡kinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedÅ«ros, t. y. iÅ¡likus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiÅ¡kėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiÅ¡kėjams turi bÅ«ti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi bÅ«ti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009).

Pagal nurodytÄ Ä¯statymo nuostatÄ darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias iÅ¡mokas trejais kalendoriniais metais.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

Nagrinėjamu atveju E. R. teismui skundÄ dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo iÅ¡siuntė 2010 m. sausio 26 d. (b. l. 9). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panaÅ¡aus pobÅ«džio administracines bylas, yra konstatavęs, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamÄ praktikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumÄ .

Klau­si­mÄ , ar kon­kre­Äios ieÅ¡­ki­nio senaties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­Å¾as­tys yra svar­bios ir sudaro pa­grin­dÄ jį at­nau­jin­ti (Civilinio kodekso 1.131 straips­nio 2 da­lis), teis­mas tu­ri spręs­ti va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir sÄ ­Å¾i­nin­gu­mo prin­ci­pais, at­si­Å¾velg­da­mas į ieÅ¡­ki­nio se­na­ties ter­mi­no truk­mę (ben­dra­sis ar su­trum­pin­tas), gin­Äo es­mę, Å¡a­lių el­ge­sį, ieÅ¡­ki­nio se­na­ties tei­si­nio ins­ti­tu­to es­mę ir pa­skir­tį (Civilinio kodekso 1.5 straips­nio 3–4 da­lys, 2002 m.

Civilinio proceso kodekso 3 straips­nio 6 da­lis) bei į ki­tas reikÅ¡min­gas by­los ap­lin­ky­bes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai pareigÅ«nų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu Å¡is reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieÅ¡tarautų Konstitucijos nuostatoms. Teismas, va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir sÄ ­Å¾i­nin­gu­mo prin­ci­pais, taip pat atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties trukmę, sprendžia, kad Å¡iuo atveju ieÅ¡kinio senaties terminas yra atnaujintinas.

AnalogiÅ¡kai pasisakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartyje adm. byloje Nr. A756-1572/2010. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis už kurį praÅ¡oma priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį nevirÅ¡ija trejų metų (Darbo kodekso 298 straipsnis), E. R. iÅ¡ Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina 1 461,62 (346,13+1 115,49) Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.Kaip jau buvo minėta, už netinkamÄ darbo organizavimÄ ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimÄ yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigÄ mokėti darbo užmokestį.

PareiÅ¡kėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iÅ¡ kurios jis solidariai praÅ¡o priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ , jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiÅ¡kėjo darbo organizavimÄ . Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ iÅ¡ Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1, 4 p., 127 str. 1 d., teisėja n u s p r e n d ė : pareiÅ¡kėjo E. R. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.

Priteisti E. R. naudai iÅ¡ Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 461,62 Lt (vienÄ tÅ«kstantį keturis Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt vienÄ litÄ 62 ct) neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio.Kitoje dalyje E. R. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ tiesiogiai Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                                                                          RÅ«ta Miliuvienė