2021-05-12 Nr. AB-10225-3-62-3-00471-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1239-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00471-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – B. K., M. I.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Lazdijų skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 4S-65-(14.4.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. T.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) 1.5 punktą ir įpareigoti atsakovą patikslinti Sprendimo Nr. 1 1.5 punktą nustatant, jog 0,3072 ha žemės plotas pareiškėjui atkuriamas natūra pagal P. T. iki 1940 metų turėtos žemės ploto ribas; 2) panaikinti atsakovo Lazdijų skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 4SK-1640-(14.4.110) „Dėl žemės sklypo Nr. 241-2, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl formuojamo pareiškėjui atkuriamo sklypo kadastro duomenų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Sprendimu Nr. 1 atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,67 ha žemės, 0,97 ha miško gražinant natūra: 1,1913 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypus, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai; gražinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 0,3736 ha (skl. Nr. 241-1, bendras plotas 0,7472 ha) su M. I. – 0,3736 ha; bendrą 0,7472 ha kitos paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, esantį (duomenys neskelbtini); gražinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 1,8079 ha (skl. Nr. 241-2, bendras plotas 4,2577 ha) su M. I. – 2,4498 ha; bendrą 4,2577 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai; gražinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 0,05000 ha (skl. Nr. 241-4, bendras plotas 0,1000 ha) su M. I. – 0,0500 ha bendrą 0,1000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai; atlyginant kitais būdais: kompensuojant pinigais už 0,3072 ha žemės (vertė 93 Eur). Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo Nr. 1 1.5. punktu dėl nuosavybės grąžinimo kompensuojant pinigais už turėtą 0,3072 ha žemės (vertė 93 Eur).

3. Pareiškėjas teigė, jog jo motina I. T. (mirusi) tuometinei Lazdijų rajono agrarinei reformos tarnybai 1991 m. spalio 29 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. T. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) 7,47 ha žemę (iš jų 0,97 ha miško). Išreikšta valia – natūra, ūkininkauti, o taip pat – atidėti žemės grąžinimą 5 metams, grąžintiną žemę atiduodant į bendrovę, tačiau ši valia pakeista dar 1992 m. balandžio 1 d., nurodant, jog grąžintinoje žemėje siekia ūkininkauti. Jokių kitų prašymų, kuriais būtų išreikšta I. T. valia dėl atlyginimo būdo pakeitimo gaunant lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje ar kompensuojant kitais būdais, nebuvo teikta. 1999 m. balandžio 30 d. susitarimu I. T. atsisakė jai priklausančios žemės lygiomis dalimis vaikų naudai, t. y. pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. I. naudai. Tuometinio Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriaus J. T. ir M. I. išduotoje 1999 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 8437 bei 1999 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 8438 nurodoma apie jiems natūra (duomenys neskelbtini) grąžintiną žemę – 7,47 ha (iš jų 0,97 ha miško).

4. Pareiškėjas nurodė, jog Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 59-1308 pagal priedą Nr. 1 buvo patvirtinta piliečių, kuriems grąžinami natūra žemės, miško sklypai ir vandens telkiniai Kučiūnų kadastro vietovėje, eilė. Pareiškėjas bei trečiasis suinteresuotas asmuo M. I. 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 59-1308 priede Nr. 1 įrašyti atitinkamai 44 ir 43 vietoje dėl viso 7,47 ha grąžinamos žemės ploto. Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 59-1356 buvo patvirtintas 1999 metais parengtas Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos, nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai. Tačiau pagal Sprendimo Nr. 1 1.5 punktą pareiškėjui kompensuojama pinigais už P. T. nuosavybės teise aiškiose ribose turėtą 0,3072 ha žemę (vertė 93 Eur) bei atitinkamai Sprendimu Nr. 2 formuojami žemės sklypo Nr. 241-2 kadastro duomenys.

5. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalis pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui M. I. grąžintina žemė – 7,47 ha (iš jų 0,97 ha miško) (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo traktuojama kaip valstybinės žemės fonde laikinai paliekama žemė, kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savivaldybės ir valstybės įgaliotos institucijos įstatymų nustatyta tvarka galėjo išnuomoti, parduoti arba kitaip naudoti. Šalia buvusio savininko P. T. nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) atsakovas atkūrė nuosavybės teises į išlikusią iki nacionalizacijos J. ir A. B. nuosavybės teise valdytą žemę natūra ir J. P. (įpėdinė B. K.).

6. Pareiškėjas paaiškino, kad B. K. motina J. P. (mirusi) 1991 m. spalio 24 d. kreipėsi į Kučiūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl J. ir A. B. priklausiusios žemės grąžinimo. Prašyme nurodyta pretendentės valia – susigrąžinti žemę natūra. Buvo priimti sprendimai, kurių pagrindu į šių buvusių savininkų turėtą žemę nuosavybės teisės J. P. ir kitai pretendentei buvo atkurtos lygiomis dalimis, t. y. grąžinant žemę ir mišką natūra: J. P. – Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 17-272-12919 – 5,62 ha žemės ir Alytaus apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 59-5042 – 2,20 ha miško, o R. A. Ž. – Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 17-271-12918 – 5,61 ha žemės ir Alytaus apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 59-5101 – 2,21 ha miško. Taigi, minėtais sprendimais buvo nuspręsta J. ir A. B. nuosavybės teise valdytą ir keturiuose žemės sklypuose esančią žemę (15,64 ha) atkurti natūra, t. y. pagal pretendentų valią. Vėliau (1997–1999 metais) J. P. atkuriamo sklypo ribos, neaišku kokiais pagrindais buvo pakeistos, kas neatitiko nei J. P., nei pareiškėjo valios, t. y. 0,38 ha žemės ūkio naudmenų, priklausiusių J. ir A. B. iš sklypų Nr. 74 (3,19 ha) ir Nr. 73 (1,60 ha), kurie yra už Ragožės ežero ir sudaro viso 4,79 ha bendrą plotą, buvo perkelta į P. T. turėtos žemės ribas. Dėl to pareiškėjui nebuvo galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į 0,3072 ha žemės sklypą, o buvo kompensuota pinigais.

7. Pareiškėjas siekė, jog nuosavybės teisės pagal P. T. turėtos žemės ribas būtų atkurtos natūra, kadangi tokią valią buvo išreiškusi I. T., pretendentai valios nekeitė, o atsakovas kitų nuosavybės atkūrimo būdų nepasiūlė.

8. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad NŽT Lazdijų skyriaus Sprendimu Nr. 1 nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,76 ha žemės ir 0,97 ha miško, t. y. grąžinant natūra: 1,1913 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypus, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai; grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 0,3736 ha (skl. Nr. 241-1, bendras plotas 0,7472 ha) su M. I. 0,3736 ha; bendrą 0,7472 ha kitos paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, esantį (duomenys neskelbtini); grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 1,8079 ha (skl. Nr. 241-2, bendras plotas 4,2577 ha) su M. I. – 2,4498 ha; bendrą 4.2577 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai; grąžinant žemę natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 0,05000 ha (skl. Nr. 241-4, bendras plotas 0,1000 ha) su M. I. – 0,0500 ha bendrą 0,1000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai; atlyginant kitais būdais: kompensuojant pinigais už 0,3072 ha žemės (vertė 93 Eur). NŽT Lazdijų skyrius Sprendimu Nr. 2 patvirtino žemės sklypo Nr. 241-2 kadastro duomenis, nustatytus pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sweco hidroprojektas“ matininko 2013 m. birželio 5 d. parengtą žemės sklypo Nr. 241-2 kadastro duomenų bylą, kuri yra neatskiriama Sprendimo Nr. 2 dalis.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Sprendimo Nr. 1 1.5 punktu dėl nuosavybės grąžinimo pareiškėjui kompensuojant pinigais už P. T. nuosavybės teise aiškiose ribose turėtą 0,3072 ha žemę (vertė 93 Eur). Tačiau ginčo žemės sklypas, už kurį kompensuojama pinigais, yra pripažintas valstybės išperkama žeme. Žemės sklypų Nr. 241-1, Nr. 241-2, Nr. 241-3, Nr. 241-4 kadastrinius matavimus atlikusios įmonės UAB „Sweco hidroprojektas“ 2013 m. rugsėjo 25 d. pažymoje nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) piliečiams J. T. ir M. I. Alytaus apskrities Lazdijų rajono (duomenys neskelbtini) natūra pamatuota 5,1049 ha žemės ir 1,1913 ha miško, o 1,1738 ha žemės yra valstybės išperkama, ji yra užimta: 0,4868 ha užimta keliu Kučiūnai–Veisiejai, 0,4230 ha neprivatizuojamu Zapsės upeliu ir 0,2637 ha pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn.

11. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ kelias „Lazdijai–Kučiūnai–Veisiejai“ kaip rajoninis kelias, pažymėtas Nr. 2510, yra įtrauktas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą ir kompensacija už minėto kelio atkarpą, einančią per pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui M. I. atkurtus žemės sklypus, yra paskirta pagrįstai. Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo (Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo)“ upelis Zapsė yra įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, todėl dalis Zapsės upelio, esančio pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui M. I. atkurtuose žemės sklypuose, yra pagrįstai pripažinta valstybės išperkama žeme, už kurią paskirta piniginė kompensacija.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Lazdijų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-5-327/2009 konstatavo, jog J. P. grąžinto 5,62 ha žemės sklypo formavimo, ženklinimo, nuosavybės teisių atkūrimo ir suteikimo naudotis procedūra iš esmės nebuvo pažeista, nes 0,2637 ha dalis atkurto žemės sklypo buvo pagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo J. T. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjo motina I. T. (mirusi) tuometei Lazdijų rajono agrarinei tarnybai 1991 m. spalio 29 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. T. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) 7,47 ha žemę (iš jų 0,97 ha miško). Notaro patvirtintu 1999 m. balandžio 30 d. susitarimu (registro Nr. 45) I. T. atsisakė jai priklausančios žemės lygiomis dalimis vaikų naudai, t. y. pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. I. naudai. Šiuo susitarimu M. I. perleido jai priklausančią teisę į miško dalį pareiškėjo naudai. NŽT Lazdijų skyriaus Sprendimu Nr. 1 nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,76 ha žemės ir 0,97 ha miško, t. y.: 1.1 grąžinant natūra: 1,1913 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypus, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai; 1.2.1. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 0,3736 ha (skl. Nr. 241-1, bendras plotas 0,7472 ha) su M. I. 0,3736 ha; bendrą 0,7472 ha kitos paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, esantį (duomenys neskelbtini); 1.2.2. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 1,8079 ha (skl. Nr. 241-2, bendras plotas 4,2577 ha) su M. I. – 2,4498 ha; bendrą 4,2577 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai; 1.2.3. grąžinant žemę natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendraturčiais: J. T. – 0,05000 ha (skl. Nr. 241-4, bendras plotas 0,1000 ha) su M. I. – 0,0500 ha bendrą 0,1000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai; 1.5. atlyginant kitais būdais: kompensuojant pinigais už 0,3072 ha žemės (vertė 93 Eur). NŽT Lazdijų skyrius Sprendimu Nr. 2 patvirtino žemės sklypo Nr. 241-2 kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Sweco hidroprojektas“ matininko 2013 m. birželio 5 d. parengtą žemės sklypo Nr. 241-2 kadastro duomenų bylą, kuri yra neatskiriama Sprendimo Nr. 2 dalis.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 17-272-12919 atkurtos nuosavybės teisės J. P. (įpėdinė B. K.) natūra į 5,62 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkiu Nr. 177-V „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ J. P. grąžintas natūra 5,62 ha žemės sklypas suteiktas nuosavybės teise privačiam ūkiui kurti. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo M. I. 2006 m. balandžio 10 d. ieškiniu kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą prašydami: panaikinti Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919 dėl nuosavybės teisių J. P. į 5,62 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atstatymo dalį dėl 0,2637 ha; panaikinti Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 potvarkio Nr. 177-V „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ 32 punkto, kuriuo J. P. buvo grąžintas natūra privačiai nuosavybei 5,62 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,2637 ha; panaikinti Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. 1999 m. liepos 8 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3621 dėl 0,2637 ha dalies paveldėto 5,6200 ha žemės sklypo; panaikinti Nekilnojamojo turto registre 5,62 ha žemės sklypo, įregistruoto atsakovės B. K. vardu, teisinės registracijos dalį dėl 0,2637 ha; įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją patikslinti Kučiūnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal 1933 metų ir 1935 metų archyvinius planus, atitinkamai suformuojant M. I. ir J. T. žemės sklypą toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis ribomis, kokiomis jį valdė buvęs savininkas P. T..

16. Teismas nustatė, jog Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovų J. T. ir M. I. ieškinį atmetė, Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-5-327/2009). Teismas nurodė, kad civilinėje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra J. P. į 0,2637 ha žemės sklypą, esantį buvusioje pareiškėjo senelio P. T. žemėvaldoje, pagrįstumo ir teisėtumo. Bendrosios kompetencijos teismai minėtame sprendime ir nutartyje konstatavo, jog jau iki žemės grąžinimo (nuo 1961 metų) J.

P. faktiškai valdė pastatus, namų valdą, nors ši nuosavybė ir nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kad J. P. suformuotas žemės sklypas apėmė ir jos naudotą namų valdą, jai skirto žemės sklypo ribos buvo pažymėtos riboženkliais, žemė buvo dirbama, kad dalis 0,29 ha namų valdos patenka į ginčijamą žemės sklypo dalį. Teismai sprendė, kad J. P. namų valdai priklausiusio žemės sklypo dydžio požiūriu ieškovų teisės nėra pažeistos pagal tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, kurios numatė, jog jeigu žemė suteikta ūkininkui, užimta sodybiniu sklypu, yra priskiriama valstybės išperkamai ir negali būti grąžinama.

Ginčo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtino, kad žemė, kurios grąžinimas pretendentų prašymu atidėtas laikotarpiui iki 5 metų (šiuo atveju ieškovų motina I. T. 1991 m. spalio 29 d. prašyme nurodė savo valią – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, atidedant žemės skyrimą 5 metams), laikinai paliekama valstybinės žemės fonde. Šią žemę Vyriausybė, savivaldybės ir valstybės įgalioti organai įstatymų nustatyta tvarka gali išnuomoti, parduoti arba kitaip naudoti. Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, jog pagal 1991 m. birželio 18 d.

įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio 3 punkto ir Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies bei 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, valstybės išperkamai žemei buvo priskirtinas ne tik gyvenamuoju namu užimtas plotas, bet ir kitas sodybos (namų valdos) žemės plotas, užimtas kitais statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamas žemės sklypas. Dėl šios priežasties, taikant Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėje metodikos (toliau – ir Metodika) 30.5 punktą, valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planuose turėjo būti pažymimas visas sodybos (namų valdos) žemės plotas.

Tokia žemė buvo laikoma valstybės išperkama žeme neatsižvelgiant į tai, buvo ar nebuvo sodyba (namų valda) suformuota atskiru žemės sklypu.

17. Teismas nurodė, kad dėl po nacionalizacijos pasikeitusių žemės naudojimo aplinkybių J. P. nuosavybėn grąžintinas žemės sklypas apėmė pastarosios naudotą namų valdą. Formuojant nuosavybėn grąžintiną žemės sklypą iki 40 procentų leidžiama nukrypti nuo buvusio savininko žemės sklypo ribų (ginčo plotas sudaro apie 4 procentus ploto, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti ieškovai). Nors nuosavybės teisė J. P. atkurta ir ne buvusių savininkų valdytų žemės sklypų ribose, tačiau suformuotas sklypas atitiko žemėnaudos keliamus reikalavimus pagal Metodiką. Teismas vertino, jog pareiškėjas, nesutikdamas su teismų priimtais sprendimais, kuriais išspręsti klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P. į 0,2637 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir toliau teikia skundus (pareiškimus), kuriuose kelia jau išspręstus klausimus.

18. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-54/2012 ir nustatė, jog pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises P. T. turėtos žemės ribose natūra į 0,3072 ha žemės sklypą, iš kurio į 0,2637 ha žemės jau yra atkurtos nuosavybės teisės civilinėje byloje ginčytais sprendimais J. P.. Teismas sprendė, kad šalių ginčas dėl 0,2637 ha žemės sklypo yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje, o juo labiau kitos institucijos negali revizuoti teismų priimtų sprendimų.

19. Dėl likusio ginčijamo žemės sklypo ploto, teismas pažymėjo, jog žemės sklypų Nr. 241-1, Nr. 241-2, Nr. 241-3, Nr. 241-4 kadastrinius matavimus atlikusios įmonės UAB „Sweco hidroprojektas“ 2013 m. rugsėjo 25 d. pažymoje nurodyta, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiams J. T. ir M. I. Alytaus apskrities, Lazdijų rajono (duomenys neskelbtini) natūra pamatuota 5,1049 ha žemės ir 1,1913 ha miško, o 1,1738 ha žemės yra valstybės išperkama, ji yra užimta: 0,4868 ha užimta keliu Kučiūnai–Veisiejai, 0,4230 ha neprivatizuojamu Zapsės upeliu. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į tai, kad Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ kelias „Lazdijai–Kučiūnai–Veisiejai“ kaip rajoninis kelias, pažymėtas Nr. 2510, yra įtrauktas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą ir nurodė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2014 m. rugsėjo 25 d. redakcija) žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra užimta valstybės keliu.

20. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į tai, kad Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo (Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo)“ (galiojusiu iki 2019 m. lapkričio 1 d.) upelis Zapsė yra įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

21. Teismas nustatė, kad buvusioje P. T. žemėvaldoje tiek keliu „Lazdijai–Kučiūnai–Veisiejai“, tiek Zapsės upeliu užimta žemė pagrįstai laikoma valstybės išperkama žeme, todėl Sprendimo Nr. 1 1.5 punktu kompensacija už minėto kelio atkarpą bei dalį Zapsės upelio pareiškėjui paskirta pagrįstai. Teismas pažymėjo, kad aplinkybių dėl valstybiniu keliu ir valstybinės reikšmės paviršiniu vandens telkiniu užimtos žemės dalies pareiškėjas ir neginčijo.

22. Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjo motina I. T. 1991 m. spalio 29 d. prašymu prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūrą, t. y. grąžinti žemę buvusioje vietoje. Tačiau pabrėžė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendime ir Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartyje konstatuota, jog nuosavybės teisės atkurtos natūra J. P. į 0,2637 ha žemės sklypą, esantį buvusioje pareiškėjo senelio P. T. žemėvaldoje, pagrįstai ir teisėtai, o pareiškėjo ieškinys dėl Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919 dėl nuosavybės teisių J. P. į 5,62 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atstatymo dalies dėl 0,2637 ha panaikinimo bei Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28d. potvarkio Nr. 177-V „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ 32 punkto, kuriuo J. P. buvo grąžintas natūra privačiai nuosavybei 5,62 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), dalies dėl 0,2637 ha panaikinimo bei įpareigojimo patikslinti Kučiūnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal 1933 metų ir 1935 metų archyvinius planus, atitinkamai suformuojant M. I. ir J. T. žemės sklypą toje pačioje vietoje ir tokiomis pačiomis ribomis, kokiomis jį valdė buvęs savininkas P. T., atmestas.

23. Teismas sprendė, kad po nurodytų teismų sprendimų pareiškėjui tapo žinoma, jog į viso ploto žemės sklypą nuosavybės teisės natūra nebus atkurtos ir jis gali pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Teismas skunde nurodytą aplinkybę, kad dėl atsakovo neįvykdytos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.) 3 punkte nustatytos pareigos raštu iki 2003 m. balandžio 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, šio ginčo atveju vertino, kaip aplinkybę nepadariusią įtakos pareiškėjo apsisprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas sprendė, jog pareiškėjas žinojo nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir būdamas aktyvus turėjo galimybę nekliudomai pasirinkti jam tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

24. Teismas nusprendė, jog pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atmetęs šį skundo reikalavimą, teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą patikslinti Sprendimo Nr. 1 1.5 punktą, nustatant, jog 0,3072 ha žemės plotas pareiškėjui atkuriamas natūra pagal P. T. iki 1940 metų turėtos žemės ploto ribas bei įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl formuojamo pareiškėjui atkuriamo sklypo kadastro duomenų (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

III. 25. Pareiškėjas J. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas bylą išnagrinėjus nevisapusiškai, formaliai, pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas ir proceso teisės normas, reglamentuojančias neįrodinėtinas aplinkybes (prejudicinius faktus);

26.2. Nors išnagrinėtoje civilinėje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje bylos šalys yra tos pačios, tačiau įrodinėjamas faktas nėra tapatus, reikšmingos faktinės aplinkybės skirtingos, nes Lazdijų rajono apylinkės teismas keltus reikalavimus nagrinėjo siauresne ir formalesne apimtimi. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Lazdijų rajono apylinkės teismas, nurodydamas argumentus, kuriuos administracinis teismas palaikė prejudiciniais, visiškai nevertino nuosavybės teisių atkūrimo J. P. teisėtumo ir nurodė, kad atsakovas dar nebuvo atsisakęs pareigos suformuoti J. T. ir M. I. žemės sklypą pagal archyvinius planus (toks atsisakymas buvo išreikštas tik 2018 m. gruodžio 31 d. priėmus sprendimą nuosavybės teisę pareiškėjui atkurti išmokant kompensaciją), o tai iš esmės sukuria būtinybę šioje byloje visapusiškai ir tiesiogiai ištirti atsakovo sprendimo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui ir J. P. pagrįstumą ir teisėtumą;

26.3. Pareiškėjas skunde kėlė reikalavimą įpareigoti NŽT Lazdijų skyrių patikslinti Sprendimą Nr. 1 1.5 dalyje nustatant, jog 0,3072 ha žemės plotas pareiškėjui atkuriamas natūra pagal P. T. iki 1940 metų turėtos žemės ploto ribas. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu (4 psl. 2 pastraipa) atmesdamas pareiškėjo reikalavimus nurodė, kad teismas sprendžia, jog galimi nuosavybės atkūrimo taisyklių pažeidimai tiesiogiai ieškovų teisių nepažeidžia, todėl šioje byloje nenagrinėja ieškinio argumentų, ar teisėtai buvo atkurta nuosavybės teisė į visą žemės kiekį J. P.. Tokiu būdu yra nepagrįsti teismo sprendimo argumentai, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog nuosavybės teisės atkurtos natūra J. P. į 0,2637 ha žemės sklypą, esantį buvusioje pareiškėjo senelio P. T. žemėvaldoje, pagrįstai ir teisėtai. Bendrosios kompetencijos teismas civilinėje byloje nenagrinėjo nuosavybės teisių J. P. atkūrimo teisėtumo, nes laikė, kad galutinai neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimų ieškovams (J. T. ir M. I.), negalima iš anksto spręsti ir dėl ieškovų teisių pažeidimo buvimo. Žemės sklypo formavimo J. P. klausimai Lazdijų rajono apylinkės teismo buvo vertinti vien tik žemėnaudos reikalavimų taikymo aspektu, preziumuojant nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą ir jo netiriant;

26.4. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu (8 psl. paskutinė pastraipa) atmesdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją patikslinti žemėtvarkos projektą pagal 1993 metų ir 1995 metų archyvinius planus ir suformuoti ieškovams (pareiškėjui J. T. ir M. I.) žemės sklypą tokiomis pačiomis ribomis, kokiomis jį valdė buvęs savininkas P. T., nurodė, kad suformuoti ieškovams žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti yra įgaliota Alytaus apskrities viršininko administracija; ši institucija nėra atsisakiusi vykdyti šią pareigą <...> todėl teismas šį ieškinio reikalavimą atmeta. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimas dėl natūra atkuriamos nuosavybės teisės pagal P. T. iki 1940 metų turėtos žemės sklypo ribas civilinėje byloje faktiškai liko iš esmės neišnagrinėtas, nes iki pat Sprendimo Nr. 1 priėmimo dienos, atsakovas nebuvo galutinai atsisakęs šios pareigos vykdyti. Lazdijų rajono apylinkės teismui šį reikalavimą atmetus formaliais motyvais, minėtas bendrosios kompetencijos teismo sprendimas negali būti laikomas sukuriančiu prejudicinius faktus šioje byloje nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą, susijusį su jam natūra atkurtinos žemės sklypo ribomis pagal išlikusius archyvinius planus. Pasikeitus aplinkybėms (atsakovui priėmus Sprendimą Nr. 1) šioje byloje pareikštas reikalavimas nėra ir negali būti laikomas tapačiu ir jau išspręstu Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu;

26.5. Nuosavybės teisių J. P. (jos įpėdinėms) atkūrimo teisėtumas net ir 2018 m. gruodžio 31 d. pasikeitus aplinkybėms liko neįvertintas nei civilinėje byloje, nei šioje administracinėje byloje. Atsakovo neteisėtas nesivadovavimas archyviniais planais nebuvo visapusiškai įvertintas teisėtumo aspektu civilinėje byloje, ir nebuvo tiriamas šioje administracinėje byloje. Neteisėti institucijų veiksmai atkuriant nuosavybės teises ne pagal išlikusius tikslius archyvinius planus ir 0,3072 ha dalį nuosavybės teisę atkuriant ne tam asmeniui, yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šių veiksmų neteisėtumas yra priežastis tenkinti pareiškėjo skundu pareikštus reikalavimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu natūra pagal iki 1940 metų turėtos žemės ploto ribas. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu formuojant J. P. atkuriamą žemės sklypą, buvo atkurta nuosavybės teisė ir P. T. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose, t. y. 0,3072 ha dalyje, toks nuosavybės teisių atkūrimas J. P. į 0,3072 ha dalį yra neteisėtas; teigia, kad Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkio Nr. 177-V punktu Nr. 32 grąžinant natūra 5,62 ha žemės J. P. (duomenys neskelbtini) turėjo būti vadovaujamasi archyviniais dokumentais ir archyvinėmis žemės sklypų ribomis, nes minėtas potvarkis savarankiškų planų neturėjo. Teigia, kad priimtas sprendimas atkurti J. P. nuosavybės teisę į 5,62 ha žemės ūkio paskirties žemę savaime nereiškė konkrečios žemės ir jos ribų priskyrimo nuosavybės teisėms atkurti.

26.6. Teismo sprendimas yra naikintinas dėl netinkamai pritaikytų proceso teisės normų, reglamentuojančių neįrodinėtinas aplinkybes ir faktus administracinėje byloje (ABTĮ 146 str.);

26.7. Teismo išvada, kad iš bendrosios kompetencijos teismų sprendimų pareiškėjui tapo žinoma, jog į viso ploto žemės sklypą nuosavybės teisės natūra nebus atkurtos yra nepagrįsta, nes Lazdijų rajono apylinkės teismas nurodė, kad sprendimo priėmimo dienai atsakovo pareiga atkurti J. T. ir M. I. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal archyvinių planų medžiagą nėra išnykusi. Todėl skunde nurodyta aplinkybė, kad dėl atsakovo neįvykdytos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.) 3 punkte nustatytos pareigos raštu įstatymo nustatytais terminais pasiūlyti piliečiui kitus minėtame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus yra laikytina viena iš esminių aplinkybių, turėjusių įtakos pareiškėjo apsisprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tokio pranešimo pateikimas būtų leidęs pareiškėjui anksčiau kreiptis dėl savo teisių gynybos arba pasirinkti jam tinkamą kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Atsakovui neketinant atkurti nuosavybės teisių į 0,3072 ha plotą, negavęs įstatyme imperatyviai numatyto išsiųsti pranešimo pareiškėjas neteisėtai neteko galimybės tokia teise pasinaudoti;

26.8. Mano, jog 0,3072 ha P. T. turėtos žemės dalis neturėjo būti išperkama valstybės, nes Alytaus apskrities viršininkas 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 59-1308 „Dėl piliečių eilių tvirtinimo Lazdijų rajone“ patvirtino piliečių, kuriems grąžinama natūra žemės, miško sklypai ir vandens telkiniai Kučiūnų kadastro vietovėje eiles (sąrašus). J. T. ir M. T. buvo įtraukti į šio įsakymo 1 priedą – piliečių, kuriems grąžinami natūra žemės, miško sklypai ir vandens telkiniai Kučiūnų kadastro vietovėje. Jeigu būtų buvę nuspręsta 0,3072 ha P. T. turėtos žemės išpirkti perduodant valstybės nuosavybei dėl tos priežasties, kad ši žemė atkuriama J. P. įpėdiniams, kaip yra nurodoma teismo sprendime, tuomet pareiškėjas būtų buvęs įtrauktas į kitus Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 59-1308 priedų sąrašus.

26.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prioritetas turi būti teikiamas buvusiems žemės savininkams (2000 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 630/2000), Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje, susijusioje su žemėtvarkos srityje (ir ne tik) valstybės padarytų klaidų ištaisymu, paveikiančiu asmens nuosavybės teises, pabrėžia gero valdymo principo svarbą.

27. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose prašo atsižvelgti į juos nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nes jo teisė į teisminę gynybą niekada nebuvo tinkamai užtikrinta ir įgyvendinta. Klaidos, padarytos nuosavybės teisių atkūrimo procese pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pamatinius principus, administravimo subjektai nesilaikė teisėtumo principo priimant ir įgyvendinant sprendimus, ko pasėkoje buvo pažeistos J. T. teisės ir teisėti interesai.

28. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose atkreipia dėmesį į tai, kad:

28.1. Vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos „Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“ 17 punktu, motyvuotas I. T. prašymas dėl žemės grąžinimo natūra atidėjimo niekada nebuvo pateiktas, o rajono valdyba niekada nepriėmė sprendimo atidėti I. T. nuosavybės teisės į žemę ar teisės į žemę grąžinimo natūra realizavimo;

28.2. I. T. kartu su 1991 m. spalio 29 d. prašymu pateikė ir aiškius archyvinius dokumentus, tiksliai parodančius P. T. iki nacionalizacijos turėtų žemės valdų ribas. 1935 m. vasario 8 d. Žemės tvarkymo departamento aktas Nr. 26076 ir sklypų eksplikacija tiksliai nurodė P. T. turėtos žemės vietą (koordinates), žemės sklypų ribas, tikslius atstumus ir posūkio kampus tarp visų žemės sklypų kraštinių, tačiau nepaisant visiškai aiškių P. T. valdytų žemės sklypų ribų, ši žemė nebuvo grąžinta natūra laikantis archyvinių planų (Metodikos 12 p.). AB „Hidroprojekto“ žemėtvarkos projekte buvo perbraižyta archyviniuose dokumentuose buvusi aiški riba tarp I. T. ir J. P. natūra grąžintinų žemės sklypų riba, ko pasėkoje dalis P. T. turėtos žemės buvo neteisėtai priskirta J. P. formuotam žemės sklypui. J. P. grąžinti už Ragožės ežero sklypuose archyviniais numeriais 73 ir 74 buvusią 0,38 ha žemės ūkio naudmenų žemės dalį ekvivalentine P. T. turėtos žemės dalimi nėra teisėto pagrindo;

28.3. Jokia kompetentinga institucija P. T. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalies niekada nesuteikė kaip „sodybinio sklypo“ namų valdai prie pastatų, buvusių J. ir A. B. žemėje. Pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, Metodikos 30.5 punktą planuose turėjo būti pažymėta namo iki kitų objektų užimtas namų valdos žemės sklypas (bei prie jo teisėtai suteiktas sodybinis sklypas). Iš Lazdijų rajono Kučiūnų žemės reformos preliminarinio projekto matyti, kad J. P. suprojektuotame 5,62 ha žemės sklype buvo pažymėtas namas ir apie jį esanti namų valda, kuri neįeina į buvusio savininko P. T. žemės sklypą Nr. 21. Priešingai, iš preliminaraus projekto matyti, kad suprojektuotos namų valdos ribos eina palei 1935 m. plane pažymėtą buvusių savininkų sklypų Nr. 21 ir Nr. 29 ribą. Taigi, preliminaraus projekto brėžinys tiesiogiai paneigia „sodybinio sklypo“ priskyrimą prie pastatų namų valdos. J. P., pateikdama prašymą atkurti jai nuosavybės teises grąžinant nusavintą turtą natūra, nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio vėlesnį „sodybinio sklypo“ suteikimą prie J. ir A. B. ar jų įpėdinių namų valdos. Vienintelis nurodomas (I t., b. l. 47–50) dokumentas, kurio pagrindu buvo atkuriamos nuosavybės teisės J. P. buvo 1935 m. vasario 8 d. Seinių apskrities, Veisėjų valsčiaus, (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskirstytas plano lapas Nr. 3 (I t., b. l. 45, I. T. pateiktas dokumentas geriau įskaitomas I t., b. l. 34–36). Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. Ik-1664-602/2010 nenustačius, kad prie nuosavybės teise valdomų pastatų būtų buvusi suteikta žemė, pripažino, kad nuosavybės teisės buvo teisėtai atkurtos asmens, kurio žemė buvo nacionalizuota, įpėdiniams, o ne pastatų savininkui; įpėdinei J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. T. turėtą žemę, nors ši niekada nebuvo teisėtai suteikta kitiems asmenims;

28.4. 1991–1993 metais galioję teisės aktai nenumatė galimybės nukrypti iki 40 procentų nuo buvusio savininko žemės sklypo ribų. Tokis nuostata atsirado tik įsigaliojus Vyriausybės 1998 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 209 patvirtintai Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikai (14 p.). Ši nuostata yra grindžiama racionalios žemėtvarkos projektavimo principu. Nurodo, kad P. T. nuosavybės teisių atkūrimo byloje – atkuriant nuosavybės teises į P. T. turėtą žemę dėl joje buvusio O. S. priklausančio pastato-arklidės, atkuriant nuosavybės teise buvo suformuotas atskiras žemės sklypas, reikalingas minėtam pastatui eksploatuoti, tačiau nuosavybės teisė į po pastatu esančią žemę buvo atkurta teisėtiems įpėdiniams, o ne pastato savininkei (II t., b. l. 121);

28.5. 1992 m. balandžio 6 d. buvo surašytas Žemės sklypo ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo aktas J. P. (II t., b. l. 18). Ženklinant J. P. žemės sklypą I. T. nebuvo pakviesta dalyvauti, nors, kaip teigiama, būtent šio paženklinimo metu buvo įkastas riboženklis nukrypstant nuo archyviniuose dokumentuose buvusių aiškių žemės sklypų ribų, pažeidžiant I. T. teises ir teisėtus interesus į jai atkuriamą žemę. Pažymėtina, kad minėtame akte nėra nurodytas sklypo ribų ženklinimo pagrindas, t. y. nenurodomas valdybos potvarkis, kurio pagrindu būtų teisėtai ženklinamas sklypas, nes toks valdybos potvarkis 1992 metais dar neegzistavo. Valdybos potvarkis dėl žemės sklypo suteikimo J. P. buvo priimtas tik 1993 m. balandžio 28 d. (I t., b. l. 117) be lydimosios medžiagos.

29. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Žemė, už kurią pareiškėjui yra kompensuojama pinigais, yra pripažinta valstybės išperkama žeme. Lazdijų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-5-327/2009 konstatavo, jog J. P. grąžinto 5,62 ha žemės sklypo formavimo, ženklinimo, nuosavybės teisių atkūrimo ir suteikimo naudotis procedūra iš esmės nebuvo pažeista, nes 0,2637 ha dalis atkurto žemės sklypo buvo pagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei;

30.2. Teismas pagrįstai rėmėsi Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-327/2007 (kurį Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi paliko nepakeistą). Atsižvelgiant į teismų konstatuotą valstybės institucijų priimtų aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P. į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), teisėtumą bei vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi pareiškėjo argumentai dėl, jo manymu, neteisėtai J. P. minėtais aktais atkurtos žemės sklypo 0,2637 ha dalies yra nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

32. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, reikšdamas prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, jo nepagrindė aplinkybėmis, dėl kurių nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas spręsti, kad šios bylos apeliacinio proceso stadijoje yra būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

33. Pagrindinis ginčas šioje byloje kilo dėl Sprendimo Nr. 1 1.5. punkto, kuriuo nuosavybės teisės į dalį turėtos žemės ploto (0,3072 ha), kaip į valstybės išperkamą žemę, buvo atkurtos kompensuojant pinigais. Taigi pagrindinis ginčas yra, ar minėta žemės sklypo dalis pagrįstai laikyta valstybės išperkama žeme. Apeliantas taip pat nurodo, kad nepagrįstai atsakovas jo neinformavo ir nesiūlė, nesant galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, kitų atlyginimo būdų.

34. Apelianto įsitikinimu, pareiškėjui visa turėta žemė turėjo būti atkurta natūra pagal P. T. iki 1940 metų turėtos žemės ploto ribas, t. y. ir į 0,3072 ha dalį, kuri natūra atkurta ne pareiškėjui, o kitam asmeniui – J. P..

35. Pažymėtina, kad valstybės institucijų priimtų aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. B. ir A. B. įpėdinei J. P. į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kurios dalis iki nacionalizacijos priklausė ne B., o ieškovų seneliui P. T., pagrįstumas ir teisėtumas buvo tirtas Lazdijų rajono apylinkės teisme (2009 m. balandžio 20 d. sprendimas) ir Kauno apygardos teisme (2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis).

36. Apeliantas teigia, kad žemės sklypo formavimo J. P. klausimai Lazdijų rajono apylinkės teismo buvo vertinti vien tik žemėnaudos reikalavimų taikymo aspektu, tik preziumuojant nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą, todėl, jo manymu, įrodinėjamas faktas nėra tapatus, nors šalys administraciniame teisme yra tos pačios kaip ir bendrosios kompetencijos teismuose, todėl nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų išvada, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas dėl 0,2637 ha žemės sklypo yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu.

37. Lazdijų rajono apylinkės teismas, Kauno apygardos teismas pagal ieškovų M. I. ir J. T. prašymus sprendė inter alia (be kita ko, įskaitant) dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919 dėl nuosavybės teisių J. P. į 5,62 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atstatymo dalį dėl 0,2637 ha, teisingai aiškino ginčo aktų priėmimo metu galiojusį Žemės reformos įstatymą, pagal kurį žemė privatizuojama, atkuriant jos nuosavybę (grąžinant) ir perkant (6 str. 2 d.). Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalis nustatė, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduotina žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Sistemiškai aiškindamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio 3 punktą ir Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies bei 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, nurodė, kad valstybės išperkamai žemei buvo priskirtinas ne tik gyvenamuoju namu užimtas plotas, bet ir kitas sodybos (namų valdos) žemės plotas, užimtas kitais statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamas žemės sklypas. Dėl šios priežasties, taikant Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos 30.5 punktą, valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planuose turėjo būti pažymimas visas sodybos (namų valdos) žemės plotas. Vadovaujantis pastarosiomis nuostatomis, tokia žemė buvo laikoma valstybės išperkama žeme neatsižvelgiant į tai, buvo ar nebuvo sodyba (namų valda) suformuota atskiru žemės sklypu. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija priėjo išvados, kad dėl po nacionalizacijos pasikeitusių žemės naudojimo aplinkybių J. P. nuosavybėn grąžintinas žemės sklypas turėjo būti suformuotas, laikantis aptartųjų nuostatų, todėl jis apėmė J. P. naudotą namų valdą; taip pat nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo sklypo vietoje būtų išlikusios senos ežios, pagal kurias būtų galima projektuoti naują žemėnaudą.

38. Kauno apygardos teismas nurodė, kad nors nuosavybės teisė J. P. atkurta ir ne buvusių savininkų valdytų žemės sklypų ribomis, tačiau suformuotas sklypas atitiko žemėnaudos keliamus reikalavimus. Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika prerogatyvą suteikia ne turėtoms žemės valdų riboms, o žemėnaudos atitikimo keliamiems jos formavimo reikalavimams. Iš ieškovų pateikto projekto matyti, kad ieškinio patenkinimo atveju ieškovams suformuotiname žemės sklype atsidurtų pusė atsakovei priklausančio gyvenamojo namo, šalia jo esantis rūsys ir sodas (II t., b. l. 29). Kauno apygardos teismas įvertinęs, kad Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu tokia žemė, jeigu ji suteikta ūkininkui, užimta sodybiniu sklypu, yra priskiriama valstybės išperkamai, todėl negali būti grąžinama ieškovams (M. I. ir J. T.).

39. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo teiginius, kad nebuvo išspręstas klausimas dėl dalies grąžintino žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi negali būti iš naujo nagrinėjamas nuosavybės teisių atkūrimas natūra P. T. turėtos žemės ribose į 0,3072 ha žemės sklypą, į kurį (0,2637 ha) jau yra atkurtos nuosavybės teisės J. P. civilinėje byloje ginčytais ir įsiteisėjusiais sprendimais (faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys).

40. Minėta, kad žemė, kuri yra priskirta valstybės išperkamai žemei, tiek pagal Atstatymo įstatymą, tiek pagal Atkūrimo įstatymą natūra nėra grąžinama, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Sprendimo Nr. 2 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą priimti naują sprendimą dėl formuojamo pareiškėjui atkuriamo sklypo kadastro duomenų negali būti tenkinamas.

41. Kita pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupė yra siejama su jo neinformavimu apie galimybę pasirinkti kitus įstatyme numatytus atlyginimo būdus, paaiškėjus, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į visą žemės sklypą jos dalį priskyrus valstybės išperkamai žemei.

42. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, aiškintinos kaip įtvirtinančios prioritetą atkurti nuosavybės teises grąžinti natūra, ir tik nesant tokios galimybės (arba esant aiškiai išreikštai piliečio valiai nesirinkti grąžinimo natūra) institucijos įpareigojamos siūlyti kitus atlyginimo būdus.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra siejamas ne su asmens valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pareiškimu per šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, bet su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pretendento galimybes atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį byloje A-17-1095/2007 m., 2017 m. gegužės 24 d. nutartį byloje eA-939-525/2017 m., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį byloje Nr. eA-1894-415/2018 m., 2020 m. gegužės 6 d. nutartį byloje Nr. eA-509-492/2020, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį byloje Nr. eA-680-492/2020).

44. Pareiškėjo teigimu, jis apie tai, kad J. P. nuosavybės teisės buvo atkurtos ir į dalį buvusio savininko P. T. žemę, sužinojo tik 2006 m. kovo 17 d., nors pareiškėjas neneigia, kad 1999 m. gegužės 20 d. matininkas A. Š. matavo jiems grąžintinos žemės sklypo ribas, tačiau jis su pamatuoto sklypo ribomis nesutiko. Byloje yra duomenys apie tai, kad Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintas 1999 m. gruodžio 30 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 59-1356, kuriuo J. T. ir M. I. suprojektuoti du sklypai. Suprojektuoto natūra grąžinimo žemės sklypo kadastro duomenys buvo tikslinami, be kita ko, 2013 m. birželio 5 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. T. 2013 m. gegužės 29 d. pasirašė žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą Nr. 50.

45. Minėta, kad J. P. nuosavybės teisės (įskaitant ir į tą dalį, kuri iki nacionalizacijos priklausė P. T.) atkurtos Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 17-272-12919. Apie šio sklypo registravimą nekilnojamojo turto registre, pareiškėjo J. T. teigimu, jis sužinojo tik 2006 m. kovo 17 d. gavęs informaciją iš Registrų centro, taip pat teigia, kad su šia pažyma susipažino vykstant ginčui teisme. Atsakovas byloje neįrodinėjo aplinkybės, kad jau po Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 17-272-12919, kuriuo dalis žemės sklypo buvo grąžinta J. P., ar po Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo 1999 m. gruodžio 30 d. (kuris vėliau buvo koreguotas) iki minėtos Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties įsiteisėjimo egzistavo pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad neliko galimybės atkurti nuosavybės teises pareiškėjui grąžinant žemę natūra. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, jog galutinai po Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties įsiteisėjimo paaiškėjus, kad neliko jokių galimybių atkurti nuosavybės teises pagal pretendento J. T. prašymą natūra, atsakovui atsirado Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga siūlyti pareiškėjui kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, o pareiškėjui teisė pasirinkti ir pareikšti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą atlyginimo būdo.

46. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad yra vykdęs savo pareigą informuoti pretendentą, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jo prašomu būdu. Teisėjų kolegija prieina išvados, jog nagrinėjamu atveju vien dėl to, kad pareiškėjas būdamas aktyvus turėjo galimybę nekliudomai pasirinkti jam tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, savaime nereiškia, kad atsakovas neturi vykdyti teisės aktuose įtvirtintos pareigos siūlyti pareiškėjams kitus Įstatyme numatytus atlyginimo būdus, nustačius, kad žemės sklypas yra valstybės išperkamas.

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas nuoseklią praktiką analogiško pobūdžio bylose, yra nurodęs, jog Atkūrimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punktuose numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie, negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (žr., pvz., 2017 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016). Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjui nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypo plotą.

48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovas turi iš naujo spręsti dėl valstybės išperkamos žemės kito atlyginimo būdo įstatymo nustatyta tvarka pareiškėjui. Todėl pareiškėjo prašymas tenkinamas iš dalies (tiek, kiek juo nebuvo išspręsti galimi kiti valstybės išperkamos žemės atlyginimo būdai), pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas.

49. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad teismo galutinis procesinis sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

50. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal bylos nagrinėjimo eigoje teismui pateiktus dokumentus. Byloje yra tik 2019 m. liepos 2 d. prašymas pirmosios instancijos teismui dėl 2 098,91 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiantys dokumentai (2019 m. vasario 18 d., 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. kovo 29 d., 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. liepos 1 d. PVM sąskaitos faktūros ir 2019 m. vasario 18 d., 2019 m. vasario 27 d., 2019 m. kovo 7 d., 2019 m. balandžio 12 d., 2019 m. gegužės 6 d., 2019 m. liepos 2 d. pinigų priėmimo kvitai). Pareiškėjas 2019 m. I ketvirtį patyrė 1 018 Eur bylinėjimosi išlaidų (I t., b. l. 179–184), kurios neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto dydžio (2018 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 935,7 Eur x 2,5), 2019 m. II ketvirtį – 596,91 Eur bylinėjimosi išlaidų (I t., b. l. 185–190), kurios viršija Rekomendacijų 8.16 ir 8.20 punktuose nustatytus dydžius (2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 970,3 Eur x 0,4=388,12; 970,3 Eur x 0,1=97,03, viso 485,15 Eur); 2019 m. III ketvirtį – 484 Eur bylinėjimosi išlaidų (I t., b. l. 191–192), kurios viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytą dydį (2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 1 262,7 Eur x 0,1=126,27 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į 1 629,42 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

52. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina tik iš dalies, todėl pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patenkintų pareiškėjo pareikštų reikalavimų dalį (iš dalies tenkinamas reikalavimas dėl Sprendimo Nr. 1), todėl pareiškėjui gali būti priteista 25 procentai apskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų sumos.

53. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 407,35 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo J. T. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 4S-65-(14.4.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. T.“ 1.5 punktą, kuriuo pareiškėjui buvo kompensuota pinigais (93 Eur) už 0,3072 ha žemės.

Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjui tenkančią P. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalies (0,3072), buvusios (duomenys neskelbtini), priskirtos valstybės išperkamai žemei, atlyginimo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui J. T. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 407,35 Eur (keturi šimtai septyni eurai 35 centai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė