2022-10-26 Nr. AB-25603-3-64-3-01245-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-719-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01245-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui R. K. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir Šiaulių RATC) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. K. 60 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas nuo 1996 m. birželio 19 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl atsakovui kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių aktų pagrindu.

2.2. Atsakovui kartą į metus buvo siųsti vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai bei įspėjimai dėl skolos. Atsakovas už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. yra nesumokėjęs pareiškėjui 60 Eur dydžio vietinės rinkliavos, kuri apskaičiuota remiantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 pavirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai).

2.3. Radviliškio rajono savivaldybės taryba atskiru sprendimu nustato vietinės rinkliavos lengvatas, tačiau nėra priimta sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo atsakovui.

II. 3. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių RATC prašymą atmetė.

4. Teismas, vertindamas, ar pagal Nuostatus atsakovas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju, nurodė, jog pagal Nuostatų 12.2 punktą rinkliavos subjektu yra nurodytas toks gyvenamosios paskirties patalpų gyventojas, kuris gyvena patalpose, kurios nustatyta tvarka: 1) nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, arba 2) nebaigta jų statyba. Pareiškėjas teismo buvo įpareigotas pateikti duomenis apie gyvenamosios paskirties patalpas, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno atsakovas, ir kad šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba, tačiau jokių duomenų nepateikė.

5. Teismas pažymėjo, jog Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose. Pareiškėjas nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi ginčo laikotarpiu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, kadangi Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu.

6. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2. punkto prasme. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas, todėl pareiškėjo prašymą priteisti vietinę rinkliavą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 7. Pareiškėjas Šiaulių RATC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai.

8. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Atsakovas R. K. nuo (duomenys neskelbtini) buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje, tad pagal Nuostatų 12.2 punktą atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

8.2. Teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, pasisakydamas, jog gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia asmens gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnį gyvenamoji vieta suprantama taip, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 str. 1 d.). Gyvenamosios vietos deklaravimas - gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 str. 4 d.). Taigi pagal teisės aktus fizinio asmens gyvenamosios vietos deklaravimas leidžia teigti, jog tokia deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta arba, kitaip tariant, fizinio asmens faktinio gyvenimo vieta. Pareiškėjui pateikus įrodymus (pažymą), jog atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs pažymoje nurodytu adresu, tokie duomenys yra laikytini teisingais ir laikytini asmens faktinio gyvenimo vieta. Kol šie duomenys nėra nuginčyti arba kol pats asmuo tokios prezumpcijos nepaneigia, pateikdamas kitokius duomenis, patvirtinančius faktą, jog asmuo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena, kad gyvena kitur ir, kad kitur moka vietinę rinkliavą.

8.3. Sisteminis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatų vertinimas leidžia teigti, kad asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik gyvenamosios paskirties patalpose, priešingu atveju asmenys, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, įtraukiami į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. Atsakovas nepaneigė fakto, kad jis negyvena jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

8.4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006).

8.5. Teismo cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. gegužės 12 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021, ir nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nėra tapačios, kadangi teismo minimoje byloje buvo nustatyta, jog atsakovas atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, t. y. neatitinka vietinės rinkliavos mokėtojo požymių, todėl jis ir nebuvo laikytinas gyventoju, kuris gyveno gyvenamosios paskirties patalpose. Taigi, nesant duomenų, kad atsakovas gyventų kitur, nei yra jo deklaruota gyvenamoji vieta, teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl turėtų būti naikintinas. Priešingu atveju, palikus galioti tokį teismo sprendimą, asmenims būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti įgyvendinant savo pareigas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo Šiaulių RATC prašymo priteisti iš atsakovo 60 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Nuostatų 12.2 punktą pareiga mokėti rinkliavą siejama su aplinkybe, jog vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme, kadangi byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas

11. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia atsakovo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Pasak pareiškėjo, deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta yra jo ir faktinė gyvenamoji vieta, taigi, atsakovui nepateikus šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, teismas nepagrįstai pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

13. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.

14. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.).

15. LVAT praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Pagal bendrą taisyklę, atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2670-442/2017). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos teisės pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą valdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020). Jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (2 str. 17 d.) (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/20).

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo pareiga sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą nustatyta Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 patvirtintais „Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais“. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad rinkliava atsakovui skaičiuojama vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, kuriame numatyta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių savivaldybės teritorijoje, vienam iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba)“. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad vietinės rinkliavos mokėtoju, be kita ko, yra nurodytas gyventojas, kuris gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba.

17. Pažymėtina, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, o ne kaip teigia pareiškėjas, su gyvenamosios vietos deklaravimo faktu. Kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas šiuo atveju nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, gyvenančių gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Pareiškėjo argumentas, nurodytas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme ir apeliaciniame skunde, kad atsakovas, vadovaujantis minėtų Nuostatų punktu laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), atmestinas. Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo minėtų Nuostatų punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikti duomenys, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme.

18. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021, pažymėtina, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT. Teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina, taigi apeliacinės instancijos teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais. Aptariamoje administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 LVAT suformavo Nuostatų 12.2 punkto teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kuri aktuali ir nagrinėjamai administracinei bylai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 pateiktais išaiškinimais.

19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Beata Martišienė