A-492-384-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-384/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00652-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjams Z. J. ir J. U.,

atsakovo atstovei Akvilei Kalantaitei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui K. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. J. ir J. U. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Bankroto eiga“, BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ ir K. G.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas Z. J. pateikė teismui skundą (I t., b. l. 1–4) prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 3R-48(AG-20/04-2011); 2) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. V-90 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-90);

Pareiškėjas J. U. pateikė teismui skundą (I t., b. l. 78–88) bei patikslintą skundą (I t., b. l. 132–142) ir prašė (teismo priimti reikalavimai): 1) panaikinti Ginčų komisijos 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 3R-48(AG-20/04-2011); 2) panaikinti Departamento 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. V-89 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-89).

Pareiškėjas Z. J. skunde nurodė, kad ginčijamame įsakyme nebuvo nurodyta už ką skirta nuobauda, o Ginčų komisijos posėdžio metu atsakovas paaiškino, jog bankroto administratoriams skirti įspėjimai už Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarties dalies, kuria teismas įpareigojo bankroto administratorių UAB „Bankroto eiga“ buvusiems bankrutavusios įmonės darbuotojams išduoti pažymas apie gautas draudžiamąsias pajamas pensijai gauti, nevykdymą nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d., t. y., kad šiuo laikotarpiu neišdavė pažymos apie gautas draudžiamąsias pajamas pensijai gauti K.

G.. Paaiškino, kad dokumentus, susijusius su darbo santykiais, perėmė iš buvusio administratoriaus UAB „Vermosa“ tik 2010 m. spalio 18 d., ir nedelsdamas vykdė bankrutuojančios įmonės 2005 m. rugpjūčio 22 d., 2008 m. vasario 19 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. kreditorių susirinkimo sprendimus dėl šių dokumentų pridavimo archyvui. Teigė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis, įpareigojanti UAB „Vermosa“ perduoti, o UAB „Bankroto eiga“ priimti neperduotus, susijusius su darbo santykiais, dokumentus bei teismo įpareigojimas bankrotą administruojančiai įmonei pateikti dokumentus, reikalingus sprendimui dėl įmonės pabaigos, ne tik neprieštarauja kreditorių susirinkimuose priimtiems sprendimams, bet įpareigoja veikti kuo greičiau, siekiant pripažinti įmonę likviduota.

Mano, kad jo, kaip administratoriaus įgalioto asmens, veiksmai visiškai neprieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarčiai bei yra šios nutarties ekonomiškas ir tikslesnis vykdymas. Be to, jis tinkamai ir laiku pranešė teismui apie dokumentų pridavimą į Vilniaus miesto savivaldybės archyvą. Siekdamas tinkamai įvertinti bei suprasti 2010 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties turinį, Departamentas privalėjo kreiptis į teismą išaiškinimo, ir tik teismo išaiškinimu remiantis, galėjo vertinti, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, ar administratoriaus įgaliotas asmuo tinkamai vykdė teismo nutartį.

Pažymėjo, kad lyginant jo veiksmus su K. G. pateikto skundo data bei Departamento priimtų sprendimų datomis, akivaizdu, kad jo veiksmai yra užbaigti iki skundo gavimo, o tai reiškia, kad jo veiksmai buvo teisėti, jis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas) 11 straipsnio 3 dalies 14 bei 20 punktų nuostatų nepažeidė.

Pareiškėjas J. U. skunde išdėstė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir pareiškėjas Z. J.. Papildomai pažymėjo, kad nesutinka su Ginčų komisijos išvada, jog dokumentų perdavimas archyvarei neatleidžia bankroto administratoriaus nuo teismo įpareigojimų vykdymo. Pažymėjo, kad ilgalaikio saugojimo bendrovės dokumentų perdavimas valstybiniam archyvui nepriklauso nuo administratoriaus noro ar valios, tai yra imperatyviai įstatymuose nustatyta administratoriaus pareiga. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. priėmė nutartį dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, todėl buvęs bankroto administratorius UAB „Vermosa“ privalėjo dokumentus perduoti archyvui dar 2005 metais.

BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ 2005 m. rugpjūčio 22 d. kreditorių susirinkimas įpareigojo bankroto administratorių UAB „Vermosa“ pasirašyti sutartį su archyvare J. V. dėl dokumentų sutvarkymo ir perdavimo archyvui saugoti, tam buvo skirta 24 000 Lt iš bendrovės lėšų. Kaip vėliau paaiškėjo, šio kreditorių susirinkimo nutarimo buvęs bankroto administratorius UAB „Vermosa“ neįvykdė. Akcentavo, kad kreditorių susirinkimo nutarimas yra galiojantis ir nepanaikintas, jis bankroto administratoriui yra privalomas vykdyti.

Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „Bankroto eiga“ privalėjo vienu metu atlikti kelias įstatymo, teismo, kreditorių susirinkimo numatytas pareigas, todėl buvo pasirinktas pats optimaliausias būdas visiems įpareigojimams įvykdyti (nedelsiant sutvarkyti ir dokumentus perduoti savivaldybės archyvui). Pažymėjo, kad AB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ dokumentai buvo nepatenkinamos būklės, dėl to dokumentų tvarkymo ir perdavimo archyvui metu, t. y. nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d., surasti dokumentus, pagal kuriuos ruošiamos pažymos apie draudžiamąsias pajamas pensijoms gauti, nebuvo jokių galimybių.

Mano, kad visiškai nepagrįstai atsakovas K. G. teisę gauti pažymą suabsoliutino ir neatsižvelgė į tai, kad yra daugiau nei 10 tūkst. buvusių darbuotojų ir daliai jų irgi reikalingos tokios pažymos, todėl tinkamas ir greitas dokumentų sutvarkymas užtikrino šių asmenų teise įstatymų nustatyta tvarka gauti pažymas, operatyvų bankroto procedūrų atlikimą, teismo nutarčių, kreditorių susirinkimo nutarimo įvykdymą, viešojo intereso apsaugą. Akcentavo, kad už tokį neva padarytą pažeidimą Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisija svarstys klausimą dėl bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ licencijos panaikinimo, o tai, pareiškėjo nuomone, neatitinka proporcingumo, protingumo, teisingumo, teisinės pusiausvyros principams ir visiškai nepagrįstai riboja bankroto administratoriaus veiklą, ūkinę veikimo laisvę.

Pažymėjo, kad dėl tariamo pažeidimo neatsirado jokių neigiamų pasekmių, K. G. teisė gauti pažymą buvo operatyviai užtikrinta ir todėl jokio pažeidimo nebuvo padaryta. Pažymėjo, kad 2010 m. gruodžio 20 d. Departamento teikimu buvo siūloma skirti nuobaudą – įspėjimą UAB „Bankroto eiga“ vadovui V. M. (UAB „Bankroto eiga“ ėjusiam direktoriaus pareigas iki 2010 m. lapkričio 29 d.), tačiau 2010 m. gruodžio 27 d. Departamento direktoriaus įsakymu nuobauda – įspėjimas skirtas pareiškėjui. Mano, kad į šią aplinkybę teismas turėtų atsižvelgti, nes Departamento atstovų, pasirašiusių teikimą, nuomonė skyrėsi nuo Departamento direktoriaus priimto įsakymo.

Pažymėjo, kad iš ginčijamų sprendimų nėra aišku, ar nubaustas juridinis bankroto administratorius ar fizinis bankroto administratorius.

Atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (I t., b. l. 22–26, II t., b. l. 20–25) atsakovas Departamentas su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, kad UAB „Bankroto eiga“ nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d., turėdama visus reikiamus BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ dokumentus, privalėjo išduoti K. G. pažymą. Akcentavo, kad Administratorių veiklos tikrinimo komisijos asmenų prašymams ir skundams nagrinėti (toliau – ir Veiklos tikrinimo komisija) nariai manė, kad Z. J. pranešime nurodytas faktas, kad nebuvo gautas raštu dokumentas dėl K. G. prašymo gauti nurodytą pažymą neatitinka tiesos. Pažymėjo, kad Veiklos tikrinimo komisijai buvo pateikta Departamento 2010 m. liepos 26 d. rašto Nr. (6.16)A2-2396, kuriuo buvo persiųstas UAB „Bankroto eiga“ K.

G. prašymas, kuriame jis rašo apie tai, kad UAB „Bankroto eiga“ jam neišdavė pažymos, kopija. Paaiškino, kad atsižvelgdama į nurodytus faktus, Veiklos tikrinimo komisija nutarė, kad UAB „Bankroto eiga“, neišduodama K. G. pažymos apie draudžiamąsias pajamas pensijai gauti, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarties ir pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostatas, o BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ įgaliotas asmuo Z.

J. 2010 m. lapkričio 29 d. pateiktame Departamentui pranešime „Dėl vykdomų bankroto procedūrų“ UAB „Bankroto eiga“ nurodė tiesos neatitinkančius faktus, todėl siūlė Departamentui imtis priemonių, kad už nurodytus pažeidimus UAB „Bankroto eiga“ vadovui ir jo įgaliotam asmeniui Z. J. būtų skirtos nuobaudos. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgdama į Veiklos tikrinimo komisijos nutarimus, 2010 m. gruodžio 20 d. teikimu Departamento tarnautoja kreipėsi Departamento direktorių dėl nuobaudos skyrimo bankroto administratoriui UAB „Bankroto eiga“ ir jos įgaliotam asmeniui Z.

J.. Pažymėjo, kad skirtingai nei teigia pareiškėjas Z. J. savo skunde Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, tiek su Veiklos tikrinimo komisijos nutarimais, tiek su Departamento tarnautojos teikimu jis buvo supažindintas ir turėjo galimybę teikti paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus, ką jis ir darė. Pažymėjo, kad pareiškėjai šiuo metu yra pakeitę poziciją ir tikina, kad teismo nutartis yra tinkamai įvykdyta, nors pažyma K. G. taip ir nebuvo išduota. Nesutiko su pareiškėjų teiginiu, jog UAB „Bankroto eiga“ nėra gavusi raštiško K.

G. kreipimosi dėl pažymos išdavimo. Pažymėjo, kad pareiškėjų skunduose dėstomos bankrutavusios įmonės dokumentų perėmimo ar užmokesčio dydžio archyvarui nustatymo aplinkybės visiškai nesusijusios su skundžiamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nes nuobauda bankroto administratoriui skirta už teismo nutarties nevykdymą, t. y. už Įmonių bankroto įstatymo nuostatų pažeidimą. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (toliau – ir Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklės) 19 punktas nustato, jog Departamentas, nustatęs reikšmingus ar galiojant nuobaudai pakartotinai padarytus teisės aktų pažeidimus, turi kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo.

Aiškino, jog faktas, kad Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisija gali panaikinti UAB „Bankroto eiga“ leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimą, ir dėl to kai kurioms bankrutuojančioms, bankrutavusioms įmonėms gali tekti keisti bankroto administratorių, niekaip neatleidžia Departamento nuo objektyvaus pareiškėjų skundų nagrinėjimo ir kitų, teisės aktuose nustatytų pareigų, vykdymo.

Atsiliepime (II t., b. l. 1–8, 47–51) trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bankroto eiga“ su pareiškėjų skundais sutiko ir prašė juos tenkinti iš esmės pareiškėjų skunduose išdėstytais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu (I t., b. l. 97–108) pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Ginčų komisijos 2011 m. vasario 24 d. sprendimą bei 2010 m. gruodžio 27 d. Departamento įsakymus Nr. V-89 ir V-90.

Teismas padarė išvadą, kad K. G. skundo padavimo ir nuobaudų skyrimo metu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis nebuvo įsiteisėjusi. Teismas nustatė, kad nuobaudos pareiškėjams, kiek galima suprasti iš Departamento Administratorių veiklos tikrinimo komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. nutarimo ir ginčijamų įsakymų, paskirtos už tai, kad UAB „Bankroto eiga“, neišduodama K. G. pažymos apie draudžiamąsias pajamas pensijai gauti, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarties, t. y. už teismo nutarties nevykdymą 2010 m. spalio – gruodžio mėn. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis įsiteisėjo 2011 m. gegužės 19 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-/2011 Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartį likviduojamos AB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ bankroto byloje Nr. B2-465-258/10 paliko nepakeistą.

Teismas padarė išvadą, kad ginčijamais įsakymais nuobaudos pareiškėjams skirtos už neįsiteisėjusios teismo nutarties, kuri nebuvo nukreipta skubiai vykdyti, nevykdymą, todėl nuobaudos skirtos nepagrįstai ir yra pagrindas ginčijamus administracinius aktus panaikinti vien šiuo pagrindu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.). Teismas taip pat nurodė, kad nors kiti pareiškėjų skunduose nurodyti argumentai, susiję su ginčijamų įsakymų neteisėtumu ir nepagrįstumu, nustačius ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą jiems panaikinti, nebėra reikšmingi, pažymėjo, kad nuobaudų skyrimo procese padaryta ir procedūrinių pažeidimų, turėjusių užtikrinti teisėtų ir pagrįstų sprendimų priėmimą:

J. U. UAB „Bankroto eiga“ vadovu paskirtas 2010 m. lapkričio 29 d., paaiškinimo dėl pažeidimo, už kurį jam paskirta nuobauda, tyrimo metu iš jo nebuvo reikalaujama, Departamento vyriausiosios specialistės 2010 m. gruodžio 20 d. teikime buvo nurodyta, kad yra pagrindas skirti įspėjimą UAB „Bankroto eiga“ vadovui V. M., šioje įmonėje direktoriaus pareigas vykdžiusiam iki 2010 m. lapkričio 29 d.; sprendimuose nėra nurodyti motyvai, dėl ko atmesti pareiškėjų argumentai dėl fizinės galimybės įvykdyti 2010 m. spalio 6 d.

Vilniaus apygardos teismo nutartį nurodytu laikotarpiu nebuvimo bei jos įvykdymo tinkamumo perduodant dokumentus saugoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvui.

III. Atsakovas Departamentas padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 113–118), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti.

Apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamais įsakymais nuobaudos pareiškėjams skirtos už neįsiteisėjusios teismo nutarties, kuri nebuvo nukreipta skubiai vykdyti, nevykdymą. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, kad ji yra neskundžiamą t. y. įsiteisėjo jos priėmimo dieną ir buvo privaloma visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Akcentuoja, kad būtent tokią informaciją turėjo Departamentas priimdamas ginčijamus administracinius aktus, be to, tokia informacija Ginčų komisijai buvo pateikta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. raštu, t. y. jau po Departamento sprendimų priėmimo. Mano, kad Įmonės kreditorių susirinkimo pirmininko bandymas apeliacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį atsisakyti priimti apeliacinį skundą dėl 2010 m. spalio 6 d. neskundžiamos nutarties, negalėjo turėti įtakos nutarties galiojimui 2010 m. spalio – 2011 m. kovo mėnesiais, bei Departamento priimamiems sprendimams. Akcentuoja, kad aptariamos nutarties nevykdymo pasekmės buvo tiesiogiai susijusios su piliečių teisių pažeidimu viešojo administravimo srityje. Teigia, kad pareiškėjai tai suprasdami, vėliau taip pat pakeitė poziciją ir tikino, kad teismo nutartis yra tinkamai įvykdyta, nors faktiškai pažyma K. G. taip ir nebuvo išduota.

Pareiškėjas J. U. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 122–127) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Paaiškina, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, jog bankroto administratoriaus pareiga vykdyti „kitus teismo sprendimus“ sietina tik su galiojančiais ir privalomai vykdytinais teismo sprendimais. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis įsiteisėjo tik 2011 m. gegužės 19 d. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas papildomai nurodo ir skunde dėstytus argumentus, kurių pirmosios instancijos teismas nebevertino, nustatęs absoliutų ginčijamų įsakymų negaliojimo pagrindą.

Pareiškėjas Z. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 137–141) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Paaiškina, kad apie tai, jog teismo sprendimas, už kurio nevykdymą baudžiamas pareiškėjas Z. J., yra neįsiteisėjęs atsakovas buvo informuojamas ne kartą. Pareiškėjas taip pat iš dalies atkartoja savo skunde išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bankroto eiga“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 128–129) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Pažymi, kad Departamentas savo skunde nenurodo jokių konkrečių teisinių argumentų ar teisės aktų, kuriuos teismas būtų pažeidęs, dėl kurių teismo sprendimo teisingumu būtų galima abejoti. UAB „Bankroto eiga“ sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pažymi, kad teismas konstatavo, jog be visų kitų pažeidimų buvo padaryta ir esminių procedūrinių pažeidimų, kurie lėmė nepagrįstų nuobaudų skyrimą. Todėl akivaizdu, jog teismas visapusiškai išnagrinėjo visus pateiktus įrodymus, surinktą byloje medžiagą ir priėmė objektyvų sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus įsakymų, kuriais UAB „Bankroto eiga“ vadovui (J. U.) ir įgaliotam asmeniui (Z. J.) už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto reikalavimų pažeidimą skirti įspėjimai.

Ginčijamuose Įsakymuose nurodyta, kad AB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ vadovui J. U. ir įgaliotam asmeniui Z. J. įspėjimai skirti, vadovaujantis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377, 17 punktu. Taisyklių 17 punktas nustatė, jog Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo (-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2999/2011 nutarė pradėti tyrimą dėl Taisyklių 17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ta apimtimi, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 pripažino, kad ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Šis sprendimas yra paskelbtas ir įsiteisėjęs, jis taip pat paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ (Valstybės žinios, 2012 m. gegužės 30 d., Nr. 61-3080).

Nurodytoje administracinėje byloje, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, pabrėžta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (pvz., administracinės bylos Nr. I1-4/2006, I8-15/2007, I444-4/2008).

Teismas pažymėjo, jog bylai aktualioje Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Šia nuostata Vyriausybės įgaliotai institucijai buvo suteikta teisė įgyvendinti administratorių veiklos kontrolę, o bylai aktuali Įmonių bankroto įstatymo redakcija iki 2012 m. kovo 1 d. (iki minėto įstatymo pakeitimų įsigaliojimo) tiesiogiai nenumatė Vyriausybės įgaliotos institucijos kompetencijos nustatyti ir taikyti poveikio priemones administratoriams dėl jų veikloje atsiradusių teisės aktų pažeidimų.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje atkreipė dėmesį į tai, jog teisinės atsakomybės taikymas ir sankcijų skyrimas yra siejami su tam tikrais asmens teisių suvaržymais dėl jo veikimo ar neveikimo, kuriuo pažeidžiamos teisės normos (pvz., administracinė byla Nr. I575-19/2009). Atsižvelgęs į Taisyklių 17 punkto nuostatas bei į sąvokos „nuobauda“ lingvistinę reikšmę, teismas darė išvadą, jog Taisyklių 17 punktas įtvirtino administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą.

Be to, padaryta išvada, jog nuobaudų skyrimas administratoriui ne tik gali turėti neigiamos įtakos jo reputacijai ir administruojamų įmonių skaičiui, bet kartu daryti netiesioginę įtaką administratoriaus teisei verstis bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių administravimo veikla. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 17 punkte įtvirtinta administratorių teisinė atsakomybė bei nuobaudos galėjo būti nustatytos tik įstatymu.

Nagrinėjamoje byloje Įsakymai priimti ir nuobaudos bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ vadovui J. U. ir įgaliotam asmeniui Z. J. skirtos būtent Taisyklių 17 punkto, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 buvo pripažintas prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagrindu. Taigi teisme nagrinėjant bylą pagal pareiškėjų skundus dėl Įsakymų panaikinimo buvo neteisėtu pripažinta norminio administracinio akto dalis, įtvirtinusi administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą (kaip tai nurodyta administracinėje byloje Nr. I502-12/2012), kurios pagrindu UAB „Bankroto eiga“ vadovui J. U. ir įgaliotam asmeniui Z. J. ginčijamais Įsakymais skirti įspėjimai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (pvz., administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Prieita prie išvados, jog, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas principas šios bylos kontekste sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjams skirta nuobauda – įspėjimas – yra neteisėta, ir ginčijami Įsakymai naikintini. Priešingas aiškinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai apskundė Įsakymus, o jų teisėtumo klausimas dar buvo nagrinėjimas teisme, nurodyto norminio administracinio akto dalį pripažinus neteisėta, įvertinus tai, kad ginčijami Įsakymai, kaip jau minėta, yra susiję su atsakomybės taikymu administratoriaus vadovui (bei įgaliotam asmeniui), nebūtų suderinamas su nurodytais teisės principais, pažeistų teisingumo ir protingumo reikalavimus. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. birželio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-1568/2012, 2012 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-1696/2012, 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1588/2012 ir kt.). Padarius nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų šalių nurodytų argumentų, susijusių su Įsakymų teisėtumu, papildomai nepasisakys.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų skundus ir panaikindamas Įsakymus, priėmė teisingą sprendimą, tačiau nurodė netinkamus motyvus, kurie šia nutartimi keičiami. Konstatavus, kad teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai, apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas (rezoliucinė dalis) paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė