2013-11-28 Nr. AB-9053-3-61-3-02715-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1748/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02715-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir atleidimo nuo delspinigių ir baudos mokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) su 2012 m. lapkričio 6 d. patikslintu skundu (b. l. 7–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 3 d. sprendimą „Dėl D. G. 2012-06-19 skundo“ Nr. S-173(7-129/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos mokėjimo.

Nurodė, kad Komisija neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominę padėtį, t. y. atsižvelgdama į jo turimą nekilnojamąjį turtą ir minimalias pajamas, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ekonominė padėtis nėra sunki, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Pareiškėjo ekonominė padėtis yra sunki ir jis negali sumokėti apskaičiuotų delspinigių ir baudos, jų sumokėjimas pareiškėją visiškai finansiškai sužlugdytų.

Teigė, kad nekilnojamąjį turtą padovanojo, todėl iš šio sandorio sudarymo negavo jokios materialinės naudos. Komisija neteisingai pažymėjo, kad pareiškėjo su darbo santykiais susijusios pajamos neturi reikšmės, nes jis iki 2011 m. gaudavo pajamų, nesusijusių su darbo santykiais. Šiuo metu pareiškėjas tokių pajamų nebegauna ir jo ekonominė padėtis yra sunki. Komisija netinkamai įvertino jo pateiktą įrodymą dėl įsiskolinimo, t. y. vekselį, kaip patvirtinantį jo galimybes vykdyti stambias finansines operacijas. Aplinkybė, kad jis praeityje galėjo tinkamai vykdyti savo turtinius įsipareigojimus, neįrodo, jog ir dabartinė jo finansinė padėtis yra gera.

Pažymėjo, kad pirmas mokestinis ginčas truko trejus metus, o galutinis, iš dalies pareiškėjui palankus teismo sprendimas priimtas tik 2011 m. lapkričio 14 d., nors tikrintas mokestinis laikotarpis buvo 2004–2005 m. Aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo panaikintas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimas, įrodo, jog Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) neteisingai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus mokesčius, o mokestinio ginčo inicijavimas buvo teisingas pareiškėjo pasirinkimas, nors dėl to buvo apskaičiuoti dideli delspinigiai ir baudos. Delspinigiai yra prievolės užtikrinimo būdas, todėl Komisijos ir Kauno AVMI sprendimai yra neadekvatūs siekiamam tikslui.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies bei nuo paskirtų baudų. Prašymas atleisti nuo baudų ir delspinigių gali būti tenkinamas, jeigu yra nors vienas pagrindas, įtvirtintas nurodytose teisės normose. MAĮ neįtvirtinta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo kitu, negu MAĮ nustatytu pagrindu. Pareiškėjas neįrodė nė vienos aplinkybės, kuriai esant jis galėtų būti atleistas nuo Kauno AVMI 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04)-K3-258 (toliau – Kauno AVMI sprendimas) apskaičiuotų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2646/2011 patvirtintų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ir baudos mokėjimo.

Nurodė, kad patikrinimo akte nustatyti bei Kauno AVMI sprendimu patvirtinti pareiškėjo vykdant individualią veiklą padaryti pažeidimai neleidžia abejoti, jog pareiškėjas, vykdydamas su nekilnojamojo turto įsigijimu ir perleidimu susijusią veiklą, neapskaičiavo ir nustatyta tvarka nesumokėjo į biudžetą GPM dėl savo kaltės. Pareiškėjas, nesumokėdamas 260774 Lt GPM įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, padarė žalą valstybės biudžetui, todėl atleisti jį nuo GPM delspinigių ir baudos mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą (t. y., kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką dėl sunkios fizinio asmens ekonominės (socialinės) padėties, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama) nėra pagrindo.

Pažymėjo, kad pareiškėjo ekonominė padėtis nėra sunki. Pareiškėjas 2004–2005 m. vykdydamas su nekilnojamuoju turto įsigijimu ir perleidimu susijusią individualią veiklą gavo 2055000 Lt pajamų. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktose 2010 ir 2011 m. metinėse GPM deklaracijose nurodyta, kad pareiškėjas 2010 m. gavo 169957 Lt, 2011 m. – 186159 Lt pajamų. Taigi pareiškėjas turi nemažai turto ir finansinių lėšų, todėl jo atleidimas nuo delspinigių negali būti pateisinamas ekonominiu ir socialiniu požiūriu.

Teigė, kad pagal MAĮ 81 straipsnio 2 dalį, 97 straipsnio 2 dalį bei 98 straipsnio 2 dalį, sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas atmetamas. Pareiškėjas, nesumokėdamas mokesčių administratoriaus sprendime nurodytų sumų ir inicijuodamas mokestinį ginčą, prisiima delspinigių apskaičiavimo galimybės riziką, t. y. kad delspinigiai bus apskaičiuoti už visą mokestinio ginčo laikotarpį, jeigu skundas bus atmestas. Mokestinis ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį ir pareiškėjo skundą tenkinus iš dalies, t. y. panaikinus pareiškėjui apskaičiuotą PVM ir su juo susijusias sumas, tačiau, be kita ko, patvirtinus mokėtiną 263904 Lt GPM, 121504 Lt GPM delspinigius ir 79171 Lt GPM baudą. Taigi Kauno AVMI pagrįstai delspinigius skaičiavo ir mokestinio ginčo laikotarpiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 37–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atleidimas nuo baudos reglamentuotas MAĮ 141 straipsnyje, o atleidimas nuo delspinigių – MAĮ 100 straipsnyje. Atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindų sąrašas yra baigtinis, o ginčo trukmė nėra pagrindas atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo. Įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje konstatuota, kad mokesčių administratorius pagrįstai kvalifikavo pareiškėjo vykdytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą kaip individualią ir pagrįstai apskaičiavo su šia veikla susijusius mokesčius.

Pažymėjo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių duomenų apie sunkią savo ekonominę (socialinę) padėtį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 60–71) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Komisija skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nėra MAĮ 141 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis būtų galima atleisti pareiškėją nuo baudos mokėjimo.

Nurodė, kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, nepateikė duomenų, jog yra neįgalus, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, kad yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą. Pareiškėjo nurodyta sunki ekonominė padėtis, teismo vertinimu, visiškai neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nes jis turi nekilnojamojo turto, be to, daug turto perleido artimiesiems. Taigi Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo negalima atleisti nuo delspinigių bei baudos mokėjimo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76–82), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, o tuo atveju, jeigu apeliacinis instancijos teismas nuspręs nepanaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo, priimti sprendimą grąžinti bylą pakartotiniam tyrimui VMI.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo analogiškus argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad institucijos, priėmusios ginčijamus sprendimus, nevertino fakto, jog pareiškėjas iki šiol niekada nebuvo baustas administracine tvarka, patikrinimo metu nuoširdžiai bendravo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus dokumentus ir paaiškinimus. Byloje esanti 2012 m. spalio 29 d. tarp pareiškėjo ir VMI sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-028)-327-5610 įrodo, kad pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas, visą laiką siekė sumokėti jam priskaičiuotą mokesčio sumą, nevengė ir nevengia įsipareigojimų šalies biudžetui.

Teigia, kad mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo turtinę padėtį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jo turtinė padėtis negali būti vertinama kaip ekonomiškai sunki. Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo perleistas turtas, jis pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso, ir jokios naudos iš perleisto turto pareiškėjas neturi. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi vien tik Komisijos argumentais ir nepagrįstai nevertino kitų bylos aplinkybių, t. y. rėmėsi byloje esančia medžiaga apie tai, kad 2004 ir 2005 m. pareiškėjo pajamos iš individulios veiklos viršijo 90 procentų visų jo pajamų; 2010 m. pareiškėjas gavo 158000 Lt, o 2011 m. – 180000 Lt su darbo santykiais nesusijusių pajamų, tačiau nevertino realios šiuo metu esančios situacijos ir apelianto turtinės padėties. Tai, kad pareiškėjas turi nekilnojamojo turto ir minimalias pajamas, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog jo ekonominė padėtis nėra sunki.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98–101) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimo „Dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių“ Nr. (04)-K3-63 (MGK b. l. 29–31), kuriuo buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo 180909,18 Lt GPM delspinigių ir 59405,18 Lt GPM baudos mokėjimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. birželio 4 d. sprendimo „Dėl D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) skundo“ Nr. 68–98 (MGK b. l. 10–14), kuriuo buvo patvirtintas Kauno AVMI sprendimas, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 3 d. sprendimo „Dėl D. G. 2012‑06-19 skundo“ Nr. S-173(7-129/2012) (MGK b. l. 179–183), kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 60–71) pareiškėjo skundą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo bei pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudos mokėjimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo nuomone, jis nuo delspinigių ir baudos mokėjimo buvo neatleistas nepagrįstai, nes jo dabartinė materialinė padėtis yra sunki, gauna minimalias pajamas ir turi tik vieną žemės sklypą.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą; šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.“

MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Nors pareiškėjas nurodo, kad jo ekonominė padėtis yra sunki, tačiau duomenų, jog jam reikia valstybės paramos ir/arba yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą), nepateikė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas <...> „1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį „nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.“ Tai lemia, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos taikymas yra sąlygotas MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų – mokesčio mokėtojas turi būti sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas.

Nors bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas su mokesčių administratoriumi 2012 m. spalio 29 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5610 (b. l. 54–57), t. y. įvykdyta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga („mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas“), tačiau byloje nesant jokių duomenų apie MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytų aplinkybių egzistavimą (tokių aplinkybių savo procesiniuose dokumentuose nenurodo ir pareiškėjas, apsiribodamas bendro pobūdžio reikalavimu atleisti jį nuo baudos mokėjimo), konstatuotina, kad prieš tai paminėtos sutarties sudarymas šios bylos dalykui jokios reikšmės neturi. Tai lemia, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėją atleisti ir nuo jam apskaičiuotos baudos mokėjimo.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė