2022-09-28 Nr. AB-23537-3-61-3-00820-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-607-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00820-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. A., V. L. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., V. L. ir R. K. skundą atsakovams Vilniaus regiono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl priedo prie darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai R. A., V. L. ir R. K. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Vilniaus regiono apylinkės teismas, solidariai priteisti už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d.: 1) pareiškėjui R. A. 66 365,28 Eur priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, ir 8 362,03 Eur delspinigių; 2) pareiškėjai V. L. 35 958,20 priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, ir 4 530,73 Eur delspinigių; 3) pareiškėjai R. K. 29 286,93 Eur priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, ir 3 690,15 Eur delspinigių. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad yra Ukmergės rajono aplinkės teismo (dabartinis pavadinimas – Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai) teisėjas, teisėjo padėjėja ir vyresnioji specialistė.

3. Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 iš dalies patenkino ieškinį ir ieškovams (šios bylos pareiškėjams) iš Lietuvos valstybės priteisė neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 – 2012 m. jie dirbo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo (toliau – Teismas) patalpose. Minėtoje nutartyje LAT nustatė, kad gyvsidabris Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose (teismo pastato konstrukcijose) buvo nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. beveik 10 metų. Taigi 2019 m. birželio 6 d. LAT priėmus aukščiau nurodytą nutartį, kurioje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad beveik 10 metų Teismo patalpose buvo nuodinga medžiaga – gyvsidabris, pareiškėjai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl nurodė, kad nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino.

4. Kadangi pareiškėjai 10 metų Teisme dirbo kenksmingomis sąlygomis, pareiškėjai teigė turintys teisę reikalauti priedo už darbą kenksmingomis ir sveikatai pavojingomis darbo sąlygomis.

5. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 8 d. galiojusi redakcija) buvo numatyta, kad valstybės tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o šio straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų nuo pareiginės algos. Toks priemokos dydis buvo įtvirtintas iki 2008 m. gruodžio 31 d., o nuo 2009 m. sausio 1 d. priemokos dydis negalėjo viršyti 20 procentų pareiginės algos.

6. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje darbuotojas tiek dabartinėje įstatymo redakcijoje, tiek ir ankstesnėse buvo apibrėžiamas ir suprantamas plačiau negu Lietuvos Respublikos darbo kodekse pateiktas darbuotojo apibrėžimas ir apėmė ir valstybės tarnautojus, asmenis, dirbančius valstybės ir savivaldybės institucijose ar įstaigose.

7. Pareiškėjai nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. ir teigė, kad pagal analogiją ir šios bylos pareiškėjui – teisėjui turi būti taikoma VTĮ nuostata dėl priemokų už kenksmingas darbo sąlygas.

8. Teismo tarnautojai ir pareigūnai 2003 m. sausio 8 d. – 2012 m. gruodžio 18 d. laikotarpiu dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, todėl remiantis VTĮ jie turėjo gauti priemoką už kenksmingas darbo sąlygas. LAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011, nurodė, kad darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą. LAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartis (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011) yra priimta būtent išplėstinės septynių teisėjų kolegijos ir turi aukštesnę galią net ir tarp LAT formuojamų teisės taikymo precedentų. Atitinkamai joje suformuluotos taisyklės turi ypatingą reikšmę ir nagrinėjant šią bylą. Be to, pažymi, kad analogiškas aiškinimas yra pateikiamas ir vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, pvz., 2015 m. balandžio 29 d. LAT nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

9. Pareiškėjai nurodė Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pagal kurį reguliavimas, kuris ribojo galimybę teismui priteisti nesumokėtas su darbo užmokesčiu susijusias sumas už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. O tai reiškia, kad šios bylos pareiškėjams priedas už darbą, kurį jie dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti priteistas už visą kenksmingomis sąlygomis jų dirbtą laikotarpį.

10. Pareiškėjai vadovaujasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 dėl delspinigių dydžio.

11. Teisingumo ministerija atsiliepime prašė atmesti skundą praleidus ieškinio senaties terminą arba kaip nepagrįstą.

12. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjams dar 2013 m. balandžio - gegužės mėn. buvo atlikti neurotoksikologijos tyrimai, kuriais buvo nustatomi sunkiųjų metalų (gyvsidabrio) kiekiai jų plaukuose, kraujyje ir paros šlapime. Pareiškėjams 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais buvo nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Todėl laikytina, kad pareiškėjai apie savo galimai pažeista teisę, t. y., jog jie dirbo Teismo patalpose, kuriose buvo rastas gyvsidabris bei tai, kad jiems diagnozuotas (duomenys neskelbtini), sužinojo 2013 m. balandžio - gegužės mėn.

13. Pareiškėjai turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl dar 2013 m. atliekant neurotoksikologijos tyrimus ir diagnozavus jiems (duomenys neskelbtini) turėjo suprasti apie galimai jų pažeistas teises ir galimai padarytą žalą jų organizmui. Ukmergės rajono savivaldybės administracija 2013 m. sausio 17 d. paskelbė ekstremalią padėtį dėl Teismo pastate 20212 m. gruodžio 12 d. rasto gyvsidabrio, o gyvsidabrio radimas Ukmergės rajono apylinės teisme sukėlė rezonansą ir apie šį įvykį buvo plačiai rašoma spaudoje, todėl kiekvienas rūpestingas, apdairus ir atidus asmuo, kuris tuo metu arba prieš tai dirbo Teismo patalpose neabejotinai turėjo suprasti, kad jis dirbo patalpose, kuriose buvo surastas gyvsidabris.

14. Teisingumo ministerija akcentavo, kad tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjų su sveikatos tyrimais susiję įvykiai, kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo bei jų individualios savybės leido jiems dar 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais suvokti apie galimą jų teisių pažeidimo momentą ir laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių. Be to, pareiškėjams 2013 m. liepos 5 d. buvo išmokėtos po 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės pašalpos dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus gyvsidabrio garais, o 2013 m. gruodžio mėn. - 3,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės pašalpos.

15. Darbdavys nežinojo, kad Teismo patalpose yra gyvsidabrio, o Teismo valstybės tarnautojai ir darbuotojai dirba pavojingomis sąlygomis. Ši aplinkybė darbdaviui tapo žinoma tik tuomet, kai gyvsidabris buvo rastas 2012 m. gruodžio 12 d., todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad darbdavys, t. y. Teismas, sudarydamas darbo sutartį su pareiškėjais turėjo susitarti ir dėl priedo už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nes darbas Teisme pats savaime nėra susijęs su darbu pavojingomis sąlygomis, o kaip yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, gyvsidabris Teismo patalpose atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų.

16. Vilniaus regiono apylinkės teismas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

17. Pareiškėjai apie darbą gyvsidabriu užterštose patalpose anksčiausiai sužinojo dar 2003 m. sausį, kai Vilniaus visuomenės sveikatos centro Chemijos laboratorijos specialistai 2003 m. sausio 10 d. paėmė oro mėginius aštuoniose Teismo patalpose ir nustatė, kad gyvsidabrio garų koncentracija ore viršija didžiausią leistiną koncentraciją. Vėliausiai pareiškėjai apie tokį faktą sužinojo dar 2012 m. gruodžio 17 d., kai Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija atliko pakartotinius gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimus visose Teismo patalpose ir nustatė, kad gyvsidabrio garų koncentracija viršija leistinas normas teismo posėdžių salėse bei darbo kabinetuose visuose Teismo pastato aukštuose. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Neurotoksikologijos laboratorijoje pareiškėjams 2013 m. sausio 11 d. ir 2013 m. balandžio 30 d. buvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos tyrimai plaukuose, kraujyje ir šlapime. Be to, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 6P-100- (1.1) „Dėl materialinių pašalpų Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojams“ pareiškėjams buvo išmokėtos materialinės pašalpos dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus gyvsidabrio garais. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d. raštu Nr. S-3.8-311 „Dėl materialinių pašalpų išmokėjimo ir mokesčių“ informavo Nacionalinę teismų administraciją apie darbuotojams dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus gyvsidabrio garais išmokėtas sumas. Analogiškos išmokos pareiškėjams buvo išmokėtos ir Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 6P-221-(1.1) „Dėl materialinių pašalpų Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojams“, taigi, pareiškėjai, gavę minėtas pašalpas, turėjo suvokti ir suvokė priežastis, dėl kurių šios pašalpos buvo mokamos.

18. Pareiškėjai, žinodami apie darbą gyvsidabriu užterštose patalpose, darbdaviui reikalavimo dėl priemokos prie darbo užmokesčio, vadovaujantis VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nekėlė ir tik 2020 m. kovo 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

19. Vilniaus regiono apylinkės teismo manymu, ieškinio senatis pareiškėjams pareikšti reikalavimą dėl minėtos priemokos vėliausiai prasidėjo dar 2013 metų liepos mėnesį ir pasibaigė 2016 metų liepos mėnesį. Pareiškėjai pagal savo išsilavinimą, profesiją ir profesinę patirtį vertintini kaip kvalifikuoti specialistai, kuriems taikytini aukščiausi teisės žinių (žinojimo, suvokimo ir taikymo) standartai, todėl nepagrįsti yra skundo teiginiai, jog jie apie galimą savo teisių pažeidimą nežinojo iki 2019 m. birželio 6 d. Tai, kad pareiškėjai apie galimą jų teisių pažeidimą sužinojo anksčiau, nei nurodo, patvirtina ir tai, kad visi pareiškėjai į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi dar 2015 m. gruodžio 14 d., ko pasekoje, 2019 m. birželio 6 d. buvo priimta LAT nutartis civilinėje byloje.

20. Pareiškėjų darbas teisme savaime nebuvo susijęs su kenksmingais veiksniais, todėl nebuvo ir pagrindo mokėti priemokos pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą. LAT nagrinėtoje civilinėje byloje visiems pareiškėjams buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jų sveikatai padarytą žalą, dirbant užterštose teismo patalpose. Vilniaus regiono apylinkės teismas manė, kad pareiškėjų teisės, jiems priteisus neturtinės žalos atlyginimą už dirbant gyvsidabriu užterštose patalpose ir reikiamu laikotarpiu valstybei nesiėmus atitinkamų veiksmų patirtą žalą, yra apgintos, o pareiškėjų prašomos priemokos priteisimas šiuo atveju būtų nepagrįstas.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. A. nuo 1994 m. liepos 12 d. iki šiol dirba Teismo teisėju. Pareiškėja V. L. Teisme pradėjo dirbti 2002 m. gegužės 1 d. kaip vyriausioji inspektorė, vėliau kaip raštinės vedėja, o nuo 2005 m. vasario 1 d. teisėjo padėjėjos pareigose. Pareiškėja R. K. Teisme dirba nuo 1989 m. gruodžio 16 d. Pradžioje ji ėjo teismo posėdžių sekretorės, vėliau poskyrio vedėjos, o nuo 2016 m. lapkričio 4 d. vyresniojo specialisto pareigas.

23. Pareiškėjai skundą iš esmės grindžia tuo, kad LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 konstatavus, jog nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. Teismo pastatas, kuriame jie dirbo, buvo užterštas gyvsidabriu, paaiškėjo, kad pareiškėjai beveik 10 metų dirbo gyvsidabriu užtreštose teismo patalpose. Atsižvelgdami į šią faktinę aplinkybę, pareiškėjai teigia, kad jie dirbo kenksmingomis sąlygomis, todėl jiems už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. turėjo būti mokama VTĮ nustatyta priemoka už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

24. Teismas išanalizavo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 3 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.) 1 ir 2 dalis, 14 straipsnio 1 dalį, 34 straipsnio 6 punktą, 40 straipsnį.

25. Apibendrinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas nurodė, kad Teisme privalėjo būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos visais su darbu susijusiais aspektais (taigi privalėjo būti užtikrinta saugi darbo aplinka), o nustačius, kad šio teismo pastato konstrukcijose buvo leistinas normas viršijantis gyvsidabrio kiekis, pareiškėjai įgijo teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti įstatymuose nustatytos atsakomybės už jų teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo pažeidimą.

26. Teismas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. priemokos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis valstybės tarnautojams buvo pripažįstamos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalimi (VTĮ 23 str.). Teismas, išanalizavęs iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VTĮ 26 straipsnį, nurodė, kad priemoka už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis gali būti nustatoma ir mokama tik esant šioms sąlygoms: (i) kenksmingos, labai kenksmingos ir pavojingos darbo sąlygos yra neatsiejamai ir tiesiogiai susijusios su valstybės tarnautojui pavestų darbo funkcijų atlikimu; (ii) nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti kenksmingų, labai kenksmingų ir pavojingų darbo sąlygų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

27. Teismo pastato užterštumas gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu nebuvo neatsiejamai ir tiesiogiai susijęs su šio teismo valstybės tarnautojams pavestų darbo funkcijų atlikimu. Bylos duomenys bei LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu tiek valdžios institucijos, tiek Teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas). Vadinasi, buvo visos galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti dėl patalpose buvusio gyvsidabrio susidariusias kenksmingas darbo sąlygas iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

28. Teismas darė išvadą, kad dėl Teismo patalpų užterštumo gyvsidabrio garais laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. Teismo pastate dirbusiems valstybės tarnautojams bei teisėjams negalėjo būti nustatomos ir mokamos VTĮ 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855 įstatymo ir 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos) įtvirtintos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Teismas atmetė pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Vilniaus regiono apylinkės teismas, solidariai už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškėjų nurodytą priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų. Netenkinus reikalavimo priteisti išmokas už kenksmingas darbo sąlygas, netenkinamas ir reikalavimas priteisti delspinigius kaip išvestinis reikalavimas.

29. Nustačius, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skunde išdėstytų materialinių reikalavimų, teismas darė išvadą, jog teisiškai nereikšminga pasisakyti dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo.

30. Netenkinus pareiškėjų skundo, teismas netenkino pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

32. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, nukrypo nuo LAT suformuotos teisės aiškinimo praktikos, Konstitucinio Teismo išaiškinimų, visiškai neatsižvelgė į individualią Pareiškėjų situaciją, dėl ko, Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad buvo galima pašalinti kenksmingas sąlygas, kad Pareiškėjai dirbtų saugiomis sąlygomis, tačiau to nebuvo padaryta ir Pareiškėjai dirbo kenksmingomis sąlygomis, todėl jiems priemoka nepriklauso, yra neteisingi, prieštarauja bet kokia logikai, teisingumo ir lygiateisiškumo (nes, pavyzdžiui su kenksmingomis medžiagomis dirbantis darbuotojas, kai kenksmingų darbo sąlygų objektyviai negalima pašalinti, tokią kompensaciją galėtų gauti) principams.

33. Galima būtų sutikti su teismo vertinimu, kad įprastai galima manyti, jog teismo darbuotojų darbas neturi būti kenksmingas jų sveikatai, t. y. įprasta, kad teismo darbuotojai darbe nesusiduria su kenksmingomis, sveikatai pavojingomis medžiagomis (kaip kad, pavyzdžiui statybininkai, kiti darbuotojai dirbantys su kenksmingomis medžiagomis ar pan.). Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime kalba apie tai, kaip įrastai turėtų būti, o ne apie tai, kaip yra šiuo atveju, kuomet jau nustatyta, kad šios bylos pareiškėjai - teisėjai ir valstybės tarnautojai, dirbę Ukmergės rajono apylinkės teisme, 10 metų dirbo gyvsidabriu užterštose patalpose.

34. Dėl ieškinio senaties termino pareiškėjai pakartotinai nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad 10 metų dirbo gyvsidabriu užterštose teismo patalpose, sužinojo tik 2019 m. birželio 6 d. priėmus LAT nutartį, kurioje, ištyrus pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, buvo konstatuota, kad 2012 m. gruodžio mėn. Teismo patalpose rastas gyvsidabris yra tas pats nuo 2003 m. sausio mėn. nesurinktas gyvsidabris.

35. Kaip matyti iš Pareiškėjų į bylą pateiktų ikiteisminio tyrimo byloje esančių dokumentų (dokumentai pateikti su Pareiškėjų 2020 m. gruodžio mėn. prašymu dėl papildomų įrodymų ir paaiškinimų prijungimo prie nagrinėjamos bylos), ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai sprendė, kad 2003 m. sausio ir 2012 m. gruodžio mėn. gyvsidabrio radimo teisme atvejai yra nesusiję ir kad tai du skirtingi atvejai, o ir patys Atsakovai bei gyvsidabrio valymo iš teismo patalpų darbus atlikusio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bei gyvsidabrio tyrimus Teismo patalpose atlikusio Nacionalinės visuomenės sveikatos centro atstovai teigė, kad visas gyvsidabris 2003 m. buvo pilnai surinktas.

36. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Teisingumo ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis.

38. Teisingumo ministerijos nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjams buvo priteista po 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, todėl galima teigti, kad žala už sveikatai kenksmingos darbo sąlygas pareiškėjams buvo atlyginta.

39. Teisingumo ministerija pažymi, kad teismo patalpose gyvsidabris atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, apie kuriuos atsakovai nežinojo. Aplinkybė, kad Pareiškėjai dirba gyvsidabriu užterštose patalpose, atsakovams, kaip ir pareiškėjams, tapo žinoma 2012 m. gruodžio 12 d., radus Ukmergės rajono apylinkės teismo pastate gyvsidabrio. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas iki pareiškėjams pradedant dirbti gyvsidabriu užterštuose teismo patalpose privalėjo nustatyti ir mokėti jiems priedą už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Jeigu atsakovui būtų buvę žinoma, jog, pašalinus 2003 m. sausio mėnesį teismo koridoriuje ir gėlių vazonuose rastą gyvsidabrį, šios nuodingos medžiagos dar liko paslėptos pastato perdangos konstrukcijose, pareiškėjams nebūtų leista dirbti gyvsidabriu užterštose teismo patalpose, nes teismas būtų perkeltas į kitą pastatą, kaip buvo padaryta 2012 m. gruodžio mėnesį.

40. Atsakovas Vilniaus regiono apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Vilniaus regiono apylinkės teismas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, dėl ko padarė ir faktiškai, ir teisiškai pagrįstas išvadas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo.

42. Atsakovas ir toliau laikosi pozicijos, kad VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas tik tuomet, kai prieš susiklosiant tarnybiniams santykiams ar jų vykdymo metu, darbdaviui (nagrinėjamu atveju atsakovui) yra (tampa) žinoma, kad pačios valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo atliekamos tarnybinės funkcijos yra neatsiejamai ir tiesiogiai susijusios su valstybės tarnautojui pavestų darbo funkcijų atlikimu ir dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, t. y. nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti kenksmingų, labai kenksmingų ir pavojingų darbo sąlygų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų dirbamas darbas teisme savaime nebuvo susijęs su kenksmingais veiksniais. Teismo darbuotojų darbo sąlygos nėra susijusios su cheminių medžiagų naudojimu ir gyvsidabris nėra teismo darbuotojų profesinės rizikos veiksnys, be to, tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų.

44. Atsakovo manymu, pareiškėjai jau buvo pasirinkę ir įgyvendinę savo pažeistų teisių gynimo ir atkūrimo būdą, t. y. reikalavo neturtinės žalos atlyginimo už jų sveikatai padarytą žalą dėl darbo užterštose patalpose. Neturtinės žalos atlyginimas už pareiškėjų sveikatai padarytą žalą šiuo atveju yra vienintelis galimas jų teisių gynimo būdas susiklosčiusioje situacijoje, o prašomos priemokos priteisimas šiuo atveju būtų nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo pareiškėjams iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Vilniaus regiono apylinkės teismo solidariai priteisti priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų (dirbant gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose), ir delspinigius už vėlavimą atsiskaityti, pagrįstumo.

46. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, remdamasis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.) 1 ir 2 dalimis, 14 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 6 punktu ir 40 straipsniu, nurodė, kad Teisme privalėjo būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos visais su darbu susijusiais aspektais (taigi privalėjo būti užtikrinta saugi darbo aplinka), o nustačius, kad šio teismo pastato konstrukcijose buvo leistinas normas viršijantis gyvsidabrio kiekis, pareiškėjai įgijo teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti įstatymuose nustatytos atsakomybės už jų teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo pažeidimą. Tačiau pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tiek valdžios institucijos, tiek Teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose, todėl buvo visos galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti dėl patalpose buvusio gyvsidabrio susidariusias kenksmingas darbo sąlygas iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių) ir padarė išvadą, kad dėl Teismo patalpų užterštumo gyvsidabrio garais laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. Teismo pastate dirbusiems valstybės tarnautojams bei teisėjams negalėjo būti nustatomos ir mokamos VTĮ 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855 įstatymo ir 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos) įtvirtintos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Su tokiu aplinkybių vertinimu pareiškėjai apeliaciniu skundu nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų individualios situacijos, nesivadovavo LAT bei Konstitucinio Teismo aktualia nagrinėjamam ginčui jurisprudencija, todėl prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjų skundą tenkinti.

47. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

48. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia (be kita ko) reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti darbo sąlygų tinkamumą, saugumą ir sveikumą. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus.

49. Ginčo laikotarpiu darbuotojų konstitucinės teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo kontrolės mechanizmai buvo nustatyti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Šis įstatymas reglamentavo teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti (DSSĮ 1 str. 1 p.). Šio įstatymo 3 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.) 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kiekvienam darbuotojui (įskaitant valstybės bei savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojus) privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuoja Konstitucija, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai; saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai (2 d.).

50. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas įtvirtino darbdavio (taip pat valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga; DSSĮ 2 str. 2 d.) pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, be kita ko, savo lėšomis finansuojant darbuotojų saugos ir sveikatos priemones (11 str. 1 d.). Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „<...> darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių <...>“.

51. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 34 straipsnio 6 punkte įtvirtinta darbuotojų teisė įstatymų nustatyta tvarka reikalauti, kad būtų atlyginta žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų.

52. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 40 straipsnyje „Darbo aplinka“ nustatyta, kad: „darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti“ (1 d.); „darbo aplinkos veiksnių leistinas ribines vertes (dydžius) nustato sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai“ (2 d.); „darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius) ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), darbo laiko trukmė neturi viršyti 36 valandų per savaitę. Konkreti darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių vertės (dydžiai) viršija leistinas ribines ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka“ (3 d.).

53. Darbdavių atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimą ir saugių bei sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų neužtikrinimą įtvirtinta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 46 straipsnyje, kuriame be kita ko nustatyta, kad: „darbdaviui atstovaujantis asmuo [t. y. įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros (toliau – įmonė) vadovas; DSSĮ 2 str. 4 d.] ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka“ (1 d.); „darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės“ (2 d.); „darbdaviui atstovaujančio asmens atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą gali būti sumažinama įvertinus priemones, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ėmėsi šio Įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka“ (3 d.).

54. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 48 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad ginčai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų taikymo ar jų pažeidimų nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

55. Apibendrinusi Nutarties 48–54 punktuose paminėtą teisinį reglamentavimą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčo laikotarpiu Ukmergės rajono apylinkės teisme privalėjo būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos visais su darbu susijusiais aspektais (taigi privalėjo būti užtikrinta saugi darbo aplinka), o nustačius, kad šio teismo pastato konstrukcijose buvo leistinas normas viršijantis gyvsidabrio kiekis, pareiškėjai įgijo teisę „įstatymų nustatyta tvarka“ reikalauti įstatymuose nustatytos atsakomybės už jų teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo pažeidimą. Pabrėžtina, kad pagal DSSĮ 40 straipsnio 3 dalį, leisti darbuotojams dirbti darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius), buvo galima tik (i) tuo atveju, jeigu nebuvo galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių); (ii) įvertinus darbo aplinkos tyrimo rezultatus ir sutrumpinus darbo laiką. Nei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nei kokiame nors kitame teisės akte nebuvo ir šiuo metu nėra suteikta galimybė darbdaviui darbą organizuoti įpareigojant darbuotoją dirbti darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius), kai yra galimybė (ir netgi pareiga) techninėmis ar kitomis priemonėmis kenksmingus veiksnius sumažinti iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

56. Iš pareiškėjų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų turinio matyti, kad, jie 2003–2012 metais dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato konstrukcijose buvusio gyvsidabrio garų poveikio sveikatai susidariusias darbo sąlygas vertina kaip kenksmingas ir mano, kad jiems už darbą tuo metu turėjo būti mokamos VTĮ nustatyto dydžio priemokos.

57. LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje, kasacine tvarka išnagrinėjęs kitų Ukmergės rajono apylinkės teismo pastate dirbusių asmenų ieškinius inter alia (be kita ko) dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjai kildino iš 2003–2012 metais paminėto teismo patalpose rasto gyvsidabrio atlyginimo, be kita ko, konstatavo, kad <...> „Tiek valdžios institucijos, tiek teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas).

Nepaisant to, 2003 m. radus gyvsidabrio skirtingose vietose visuose trijuose Teismo pastato aukštuose, tokių veiksmų, kokių buvo imtasi 2012 m., imtasi nebuvo (nors galiojo ta pati Instrukcija). Remiantis apeliacinės instancijos teismo nutarties 181–194 punktuose nurodytomis aplinkybėmis (inter alia, patvirtinančiomis, kad 2003 m. buvo surinktas tik vizualiai matomas gyvsidabris, įrangos gyvsidabrio koncentracijai nustatyti nebuvo; teismo patalpų grindų ir konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi; kitos teismo patalpos, be tų, kur buvo surinktas vizualiai matomas gyvsidabris, netikrintos, galimi kiti gyvsidabrio židiniai (židinys) nebuvo nustatomi; 2003 m. kovo 13 d. buvo atlikti kontroliniai matavimai ir jie periodiškai nebuvo kartojami; 2003 m. teisme radus gyvsidabrio, iš teismo pastato darbuotojai, lankytojai evakuoti nebuvo, jų sveikata dėl gyvsidabrio radimo biologinėse terpėse netikrinta (sveikatos tyrimai atlikti tik 2012 m.);

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius sprendė, kad visuomenės sveikatos apsaugos priemonių, (gyventojų informavimas, individualios apsaugos priemonės, evakuacija, kt.) imtis nereikia), pagrįstai manytina, kad atsakingos institucijos nesugebėjo suteikti tinkamų (adekvačių) sveikatos ir saugos priemonių bei informacijos apie riziką darbuotojų sveikatai. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad kaip neteisėti atsakovės veiksmai vertintina ir pavėluota Teisme dirbusių, buvusių asmenų evakuacija, leidžiant jiems dirbti iki 2012 m. gruodžio 18 d., taip pat medicininių tyrimų neatlikimas laiku teismo darbuotojams, o ypač – teisme darbines funkcijas atliekantiems advokatams, prokurorams“ (90 p.).

Apibendrindama, LAT teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl valstybės (atsakovės) neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos buvimo yra pagrįsta (91 p.).

58. Taigi iš paminėtų LAT 2019 m. birželio 6 d. nutarties motyvų matyti, kad kasacinės instancijos teismas jau yra nustatęs, jog gyvsidabris Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato konstrukcijose buvo visą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., ir kad 2012 m. rastas gyvsidabris minėtame teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m. Paminėtos faktinės aplinkybės yra svarbios ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, leidžiančios konstatuoti, kad darbuotojų sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių galėjo būti ir ginčo laikotarpiu Ukmergės rajono apylinkės teismo pastate dirbusių nagrinėjama ginčą inicijavusių pareiškėjų darbo aplinkoje (t. y. jų darbo vietą supusioje erdvėje).

59. Ginčo laikotarpiu priemokos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis valstybės tarnautojams buvo pripažįstamos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalimi (VTĮ 23 str.). Ginčo laikotarpiu šios priemokos reglamentuotos VTĮ 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855 įstatymo ir 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos). Iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VTĮ 26 straipsnyje, be kita ko, buvo nustatyta: „Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: <...>2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;“ (1 d. 2 p.); „šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos“ (3 d.). Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VTĮ 26 straipsnyje, be kita ko, buvo nustatyta: „Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: <...> 3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis“ (1 d. 2 p.); „priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos“ (3 d.).

60. Nutarties 59 punkte paminėtą teisinį reglamentavimą aiškinant paminėtų Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatų kontekste darytina išvada, kad VTĮ įtvirtinta priemoka „už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis“ gali būti nustatoma ir mokama tik esant šioms sąlygoms: (i) kenksmingos, labai kenksmingos ir pavojingos darbo sąlygos yra neatsiejamai ir tiesiogiai susijusios su valstybės tarnautojui pavestų darbo funkcijų atlikimu; (ii) nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti kenksmingų, labai kenksmingų ir pavojingų darbo sąlygų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

61. Šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų kontekste, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jas vertinant priemokų už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis teisinio reglamentavimo kontekste, patvirtina, jog Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato užterštumas gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu nebuvo neatsiejamai ir tiesiogiai susijęs su šio teismo valstybės tarnautojams pavestų darbo funkcijų atlikimu. Bylos duomenys, inter alia LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu tiek valdžios institucijos, tiek Ukmergės rajono apylinkės teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas). Vadinasi, buvo visos galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti dėl patalpose buvusio gyvsidabrio susidariusias kenksmingas darbo sąlygas iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

62. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė nagrinėjamu atveju, dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpų užterštumo gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu tame teismo pastate dirbusiems valstybės tarnautojams (atitinkamai ir pareiškėjams teisėjams) negalėjo būti nustatomos ir mokamos VTĮ 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855 įstatymo ir 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos) įtvirtintos priemokos „už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis“.

63. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skunde išdėstytų materialinių reikalavimų. Taip pat kaip nebeturintys teisinės reikšmės ginčo baigčiai nevertinami kiti apeliacinio skundo argumentai.

64. Apibendrindama išdėstytus argumentus, taip pat vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2293-968/2021, kurioje iš esmės nesiskiria racio decidendi nuo nagrinėjamos bylos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. A., V. L. ir R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė