2013-12-17 Nr. AB-10068-3-61-3-03245-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1666/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03245-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8158(11); 2) priteisti solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 021,46 Lt, taip pat pagal šio įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 088,48 Lt; 3) priteisti solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti paskirtą 760,35 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2007 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 11SP-1933 jam paskirta 760,35 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) iki 2010 m. sausio 1 d. per mėnesį jam buvo mokama 1120,35 Lt pensijos. Atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 17 d.(pareiškėjo įsidarbinimo) taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas mokėjo po 934,37 Lt, o nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mažino dar kartą, nes taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau atsakovas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-8158(11) atsisakė tenkinti prašymą.

Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai ) pagal kurią įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Pareiškėjas skundo reikalavimus taip pat grindė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 13–14) atsakovai paaiškino, kad apskaičiuojant pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, buvo ir yra taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensijai apskaičiuoti buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. Šią teisės normą Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Minėtas įstatymo straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios. Pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio atitikties Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, šio Konstitucinio Teismo nuostatos negali būti taikomos ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo. Vidaus reikalų ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo valstybinės pensijos atitiko iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo galiojusį teisinį reguliavimą, taip pat atitinka šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 16–18) paaiškino, kad pareiškėjui valstybinė pensija apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Remiantis Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 155-7985), pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo mokėti pareiškėjui 760,35 Lt pensiją ir parengti sprendimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 35–41) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 088,48 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 11SP-1933(1) pareiškėjui nuo 2007 m. birželio 1 d. neterminuotai paskirta 760,35 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 20), o 2007 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 11SP-2003 nuspręsta mokėti nuo 2007 m. birželio 1 d. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 21). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensijos kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (1 120,35 Lt) buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą (0,8310) ir nustatytas jos dydis - 934,37 Lt (b. l. 10, 26). Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sąrašais apie pensijų gavėjus, gaunančius papildomas išmokas kitose institucijose, atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas, pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2012 m. balandžio 17 d. buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir atitinkamais 2012 mėnesiais mokama atitinkamai mažesnė (2012 m. balandžio mėn. – 802,26 Lt, gegužės mėn. – 492,12 Lt, birželio mėn. – 386,62 Lt, liepos mėn. – 317,01 Lt, rugpjūčio mėn. – 315,77 Lt; b. l. 10, 26). Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 7, 23). Atsakovas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-8158(11) atsisakė tenkinti prašymą, nurodydamas, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 8–9, 24–25).

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>. Pagal Laikinąjį įstatymą valstybinės pensijos buvo sumažintos nenumatant kompensavimo mechanizmo. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį.

Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., inter alia pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime, tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.

Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta.

Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 19 d. (b. l. 1–5), t. y. nepraleidęs termino ginti teisme galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į nurodytas įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o aplinkybė, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nepaneigia pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtą pensijos dalį.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 4 d. pažymos apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-594 teismas nustatė, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 1 088,48 Lt (priklausiusi mokėti valstybinės pensijos suma pareiškėjui įsidarbinus 2 600 Lt – 1 511,52 Lt faktiškai išmokėta pensijos suma) valstybinės pensijos (b. l. 10, 26). Neišmokėtą pensijos dalį teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 992 bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo valstybei (Vyriausybei) atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, pareiškėjui pensija perskaičiuota ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 155-7985) 1 dalis nustato skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis. Asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nenustatė pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo mechanizmo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ir priimdama 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8158(11), Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą bei išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl prašymą atmetė pagrįstai. Teismo vertinimu, ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką. Remdamasis šiais argumentais teismas pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8158(11) panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjui 5 021,46 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kadangi Konstitucinis Teismas pripažino, jog ši norma neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėjo, kad prašymas įpareigoti atsakovus ateityje mokėti Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2007 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 11SP-1933 paskirtą 760,35 Lt dydžio pensiją yra išvestinis iš nurodyto reikalavimo, todėl šį reikalavimą taip pat atmetė.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovių solidariai 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A556-1241/2009, Nr. A6-1286/2006), kurioje išaiškinta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai bei priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Atsižvelgė į tai, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija iki Konstitucinis Teismas pripažino aptartas teisės normas antikonstitucinėmis privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti bei mokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Nusprendė, kad šiuo atveju nėra nustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, be to, pareiškėjui pensijos praradimai dėl netinkamų, neteisėtų įstatymų yra teisingai atlyginami, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 46–47) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti apeliacinio skundo, atsakovas prašo teismo priteistą valstybinės pensijos perskaičiavimo pareiškėjui kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos (asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą).

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, priimta netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Todėl, apelianto nuomone, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas pareiškėjui mokamą valstybinę pensiją (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) – 1 120,35 Lt per mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. gegužės mėn. iki rugsėjo mėn. taikė ir šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija sumažėjo iki 934,37 Lt (1 120,35 Lt x 0,8340) per mėnesį. Pareiškėjas 2012 m. gegužės – rugpjūčio mėn. laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo pensijos skaičiavimui taip pat taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtinos valstybinės pensijos dydį nustatė taikydama koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Pritaikius šios teisės normos nuostatas, pareiškėjui 2012 m. gegužės – rugpjūčio mėn. valstybinė pensija buvo perskaičiuojama atsižvelgiant į atitinkamą pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydį.

Vidaus reikalų ministerijai 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-8158(11) atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą ir mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti šios pensijos nepriemoką, pareiškėjas 2012 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo sprendimą, priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, įpareigoti atsakovus ateityje mokėti visą paskirtą 760,35 Lt valstybinę pensiją bei priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (1 088,48 Lt), kurios pareiškėjas negavo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimti, kuria teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, remiasi argumentu, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., nagrinėjamo ginčo atveju vadovavosi nepagrįstai. Apelianto nuomone, pareiškėjo skundas atmestinas visiškai.

Teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų pažymi, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste.

Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (žr., pavyzdžiui, nutartis administracinėse bylose Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013 ir kt.).

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis imperatyvas perkeltas į ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį. Nesivadovaudamas nagrinėjamoje byloje Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs atitinkamas įstatymų normas, o pirmiausia Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs terminio reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikšti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, be kita ko, pažymėta, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 19 d., t. y. nepraleidęs minėto termino ir iš atsakovo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8158 (11) įsitikinęs, kad atsakovas atsisako ne ginčo tvarka grąžinti pensijos nepriemoką.

Dėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195, neteko galios Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, teisėjų kolegija pažymi, kad šios Laikinojo įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, neteisėtai neišmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta. Todėl pirmosios instancijos teismas, pašalindamas nustatyto pažeidimo sukeltus pareiškėjui padarinius (turtinį praradimą), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas šio ginčo atveju negali būti taikomas, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjui turi būti priteista ta paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri nebuvo išmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Pirmosios instancijos teismas valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjui priteisė iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) analogiškoje byloje išaiškino, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktų išaiškinimų bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija panaikina Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8158(11) dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies normų taikymo, kaip prieštaraujančią Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams dėl minėtų įstatymo normų pripažinimo antikonstitucinėmis.

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patiktina tiek apskųstosios, neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad atmesdamas kitus pareiškėjo skundo reikalavimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, teisės normas taikė iš esmės tinkamai.

Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę). Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas sudarė 16,6 proc. ir neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatyto susidarius ypatingai situacijai leistino masto (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktą Laikinojo įstatymo normų aiškinimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeistas pareiškėjo turtines teises apgynė tinkamai taikydamas materialinės teisės normas ir neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti ateityje pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo prašymas apskritai yra ydingas. Teisiniai santykiai susiklosto pagal galiojančius teisės aktus. Teismo įpareigojimai dėl atitinkamų veiksmų atlikimo ateityje gali būti nustatomi tik tais atvejais, kai tai leidžia atitinkamos materialinės teisės normas. Minėta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinių pensijų dydžio ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu yra pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai ir yra laikina priemonė, kurios taikymo terminas yra apibrėžtas įstatymu ir turi pasibaigti suėjus nustatytam terminui. Pareiškėjo pažeistas turtines teises dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, kurios pareiškėjas negavo atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas apgynė tinkamai taikydamas materialinės teisės normas.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima esant būtinųjų sąlygų visumai: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Reiškiant reikalavimą dėl žalos neturtinės atlyginimo nepakanka vien tik deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta tokia žala, o būtina pagrįsti argumentais, susietais su atitinkamumais realiai egzistavusiais faktais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau ir šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, šio savo reikalavimo CK 6.271 ir CK 6.250 straipsnių prasme nepagrindė jokiais argumentais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

ABTĮ expressis verbis nenumato teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracines bylas Nr. AS444-261/2010, A525-844/2010, A756-73/2010, A444-1593/2010, A143-882/2009) sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo pagal analogiją turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos. CPK 284 straipsnio 1 dalis inter alia suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti sprendimo įvykdymą. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas prašo atidėti sprendimo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjui įvykdymą, motyvuodamas Vidaus reikalų ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų trūkumu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepagrindė CPK 284 straipsnyje numatytų teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo sąlygų, pateikė tik formalų prašymą, o teismo priteista pareiškėjui suma yra nedidelė (1 088,48 Lt) ir negali turėti valstybės biudžetui pastebimos įtakos, apelianto prašymas atidėti priteistos pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemokos mokėjimą iki 2014 m. vasario 1 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą. Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8158(11) dalį, kurioje atsisakyta išmokėti A. S. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas