2013-03-26 Nr. BB-395-1-50-9-00053-2010-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-156/2013

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-0053-10-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1;

3.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, o byla dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo J. V. gynėjo advokato Jono Stankevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. G., o E. V. byla dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine ir kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,

n u s t a t ė :

J. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus. J. V., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – advokatu, 2009 m. birželio 2 d., apie 17.00 val., per tarpininką E. V., o 2009 m. rugpjūčio 25 d., apie 15.00 val., tiesiogiai iš Lietuvos advokatūros referento T. G. Lietuvos advokatūros patalpose Vilniuje, Sporto g. 12, įgijo žinomai suklastotus tikrus dokumentus – iš viso 33 pažymėjimus, kuriuose atgaline data buvo įrašyti melagingi duomenys apie tai, kad J. V. 2006–2009 m. dalyvavo Lietuvos advokatūros rengtuose seminaruose ir išklausė jų metu skaitytus pranešimus, nors šių seminarų nelankė ir už juos nemokėjo. J. V. šiuos žinomai suklastotus Lietuvos advokatūros pažymėjimus 2009 m. rugpjūčio 25–31 d. pateikė Vilniuje, Gedimino pr. 2, įsikūrusiam Įmonių bankroto valdymo departamentui, kuris, remdamasis šiais suklastotais dokumentais, 2009 m. rugsėjo 7 d. J. V. neteisėtai išdavė bankroto administratoriaus pažymėjimą Nr. 760b.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9, 10 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai operatyvinių veiksmų metu gautus duomenis laikė įrodymais, netyrė ir nepasisakė dėl kurstymo bei provokavimo padaryti nusikaltimą.

Pasak kasatoriaus, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 18 d. nutartimi Nr. SD-3642 buvo sankcionuotas slaptas jo žmonos pokalbių telefonu, kurio numeriu naudojosi ir jis (kasatorius), pasiklausymas iki 2010 metų rugsėjo. Kasatoriaus nuomone, klausantis jo žmonos pokalbių kartu nelegaliai buvo klausomasi ir jo pokalbių telefonu, nes jo pokalbių telefonu buvo leista klausytis Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi Nr. 216 iki 2010 metų liepos. Kasatoriaus tvirtinimu, Panevėžio apygardos teismui nebuvo teisinio pagrindo leisti slaptai pasiklausyti jo pokalbių telefonu, nes jis nesirengė, nedarė ir nebuvo padaręs labai sunkių ar sunkių arba BK 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, todėl Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras, prašydamas leidimo klausytis jo pokalbių telefonu, neteisingai nurodė pasiklausymo priežastis, nes jam inkriminuotos – BK 227 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytos – nusikalstamos veikos neįtrauktos į Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje nurodytų veikų sąrašą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nepatikrino teisinio ir faktinio operatyvių veiksmų atlikimo pagrindo. To, pasak kasatoriaus, nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl iki šiol neaišku, ar pasiklausymas buvo sankcionuotas teisėtai ir ar teisėtai buvo klausomasi advokato pokalbių telefonu, taip paviešinant advokato ir kliento paslaptį.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad minėti operatyviniai veiksmai buvo atliekami renkant duomenis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o nagrinėjamoje jo baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas būtų davęs sutikimą joje naudotis kitos baudžiamosios bylos dokumentais.

Be to, kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, nurodo, kad jis buvo kurstomas ir išprovokuotas nusikalsti. Pasak kasatoriaus, jo pasirinkimo laisvę suvaržė Įmonių bankroto valdymo departamento atstovas A. D., kuris jį provokavo pateikti pažymas apie išklausytas paskaitas, žinodamas, jog jis (kasatorius) tokių pažymų neturi ir nėra išklausęs paskaitų kurso. Pasak kasatoriaus, jis neišreiškė noro prasitęsti bankroto administratoriaus pažymėjimo nelaikęs egzamino ir tai padarė „po pakartotinio (egzaminų) komisijos narių kurstymo ir provokavimo primygtinai reikalaujant atnešti iš advokatūros pažymėjimus apie išklausytas paskaitas“. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai jo kaltę grindė duomenimis, gautais provokuojant jį, nes tokie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. D. parodymai neatitinka tikrovės, todėl teismas juos taip pat turėjo vertinti kritiškai .

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aivaras Alimas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. V. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nuteistojo J. V. baudžiamojoje byloje nustatyta, jog operatyvinis tyrimas dėl galbūt jo (ir kitų asmenų) daromų nusikalstamų veikų yra pradėtas pagrįstai bei teisėtai. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kasatoriaus baudžiamąją bylą, įvertino byloje esančias Panevėžio apygardos teismo nutartis, kurių pagrindu buvo atliekami operatyviniai veiksmai. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautus duomenis patikrino ir kitais BPK numatytais būdais: liudytojų, kaltinamojo T. G. parodymais, kratų, dokumentų apžiūros protokolais ir kita rašytine bylos medžiaga, patvirtinančia tai, kad nuteistasis nelankė kvalifikacijos kėlimo kursų.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl operatyvinių veiksmų atlikimo gautų duomenų panaudojimo jo byloje teisėtumo, teigia, kad iš bylos matyti, jog operatyvinio tyrimo metu surinktos informacijos pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu, vadovaujantis BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl BK 225 straipsnio 4 dalyje, 227 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, tarp jų ir dėl J. V. inkriminuotų BK 300 straipsnio 3 dalyje, 227 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų. Vadinasi, ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iš esmės yra vieno pirminio ikiteisminio tyrimo dalys. Dėl to, prokuroro nuomone, pagrįstai šioje byloje nebuvo priiminėjamas BPK 162 straipsnyje nurodytas sprendimas dėl informacijos panaudojimo.

Prokuroras taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl šio provokavimo nusikalsti ir nurodo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina to, jog J. V. kokiais nors būdais būtų buvęs provokuojamas daryti nusikaltimus. Pasak prokuroro, byloje esančio pokalbio telefonu, kurio metu A. D. pasiteiravo, ar kasatorius pateiks kvalifikacijos kėlimo dokumentus, negalima pripažinti kurstymu ar lenkimu daryti nusikaltimą, nes iš pokalbio turinio matyti, kad A. D. tik teiraujasi, ar J. V. gali pateikti tokius pažymėjimus. Kita vertus, prokuroro nuomone, tolesni aktyvūs ir kryptingi J. V. veiksmai rodo, kad jis savo iniciatyva kreipėsi į T. G. ir per kelis kartus iš šio įgijo suklastotus pažymėjimus, kuriuos pateikė Įmonių bankroto valdymo departamentui.

Nuteistojo J. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Nuteistojo J. V. kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Taigi kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kuriais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pvz., jis nenorėjo prasitęsti bankroto administratoriaus pažymėjimo nelaikęs egzamino; egzaminų komisijos nariai primygtinai reikalavo atnešti iš advokatūros pažymėjimus apie išklausytas paskaitas; A. D. parodymai neatitinka tikrovės, todėl teismas juos turėjo vertinti kritiškai, ir pan. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų laikymosi

Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, nepagrįstai jo kaltę grindė ir įrodymais pripažino operatyvinių veiksmų metu gautus duomenis. Pasak kasatoriaus, Panevėžio apygardos teismas, 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi Nr. 216 sankcionavęs jo pokalbių telefonu slaptą pasiklausymą, neturėjo teisinio pagrindo leisti tai daryti, nes jam (kasatoriui) inkriminuotos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, neįeina į Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje nurodytų veikų sąrašą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, ar teisiamajame posėdyje ištirti duomenys laikytini įrodymais, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas.

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus BK 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214–215 straipsniuose, 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 240 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (9 straipsnio 1 punktas). Taigi Operatyvinės veiklos įstatyme, galiojusiame operatyvių veiksmų sankcionavimo šioje baudžiamojoje byloje metu, nurodyti operatyvinio tyrimo atlikimo atvejai yra alternatyvūs, t. y. toks tyrimas atliekamas tada, kai turima informacijos arba 1) apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą, arba 2) apie rengiamą, daromą ar padarytą sunkų nusikaltimą, arba 3) apie rengiamus, daromus ar padarytus apysunkius nusikaltimus, išvardytus Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte, arba 4) apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Iš baudžiamojoje byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutarties Nr. 216 išslaptintos dalies matyti, kad teismas, vadovaudamasis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, siekdamas gauti duomenų apie J. V. galbūt daromą nusikalstamą veiką valstybės tarnybai, sankcionavo slaptą šio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę bei jo fiksavimą telefonu, kurio abonento numeris (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 21 d.–liepos 21 d., o iš to paties teismo 2009 m. liepos 16 d. nutarties Nr. 442 išslaptintos dalies matyti, kad teismas, siekdamas gauti duomenų apie J.

V. galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, t. y. galbūt daromas BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, sankcionavo slaptą šio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę bei jo fiksavimą mobiliojo ryšio telefonu, kurio abonento numeris (duomenys neskelbtini), 2009 m. liepos 21 d.–spalio 21 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – ir STT) 2010 m. gegužės 31 d gavus STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus specialisto D. G. tarnybinį pranešimą dėl J.

V. galbūt padaryto BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo, J. V. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o duomenys pradėtoje baudžiamojoje byloje renkami bei fiksuojami jau BPK nustatyta tvarka. 2010 m. lapkričio 16 d. iš minėto ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) J. V. buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o operatyvinio tyrimo metu surinkta su šiomis nusikalstamomis veikomis susijusi medžiaga buvo išslaptinta ir pridėta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos.

Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė minėtus išslaptintus dokumentus, juose esančius duomenis, kaip to ir reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 2 dalies 2 punkte, analizavo tiek atskirai, tiek lygindamas juos su kitais bylos duomenimis, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikė motyvuotas jų pripažinimo įrodymais bei įvertinimo išvadas. Vadinasi, kasatorius neteisus teigdamas, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai jo kaltę grindė ir įrodymais pripažino operatyvinių veiksmų metu gautus duomenis.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad jis buvo kurstomas ir išprovokuotas nusikalsti, todėl, jo nuomone, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir jo kaltę nepagrįstai grindė provokacijos būdu gautais duomenimis. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamajame procese provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis). Provokacijos (kurstymo) padaryti nusikalstamą veiką subjektu baudžiamojo proceso įstatymų prasme gali būti valstybės pareigūnai, veikiantys pagal baudžiamojo proceso ir Operatyvinės veiklos įstatymus. Pagal BPK 158 straipsnio 4 dalį, 159 straipsnio 3 dalį, Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką asmenims, atliekantiems tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, taip pat asmenims, atliekantiems nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ir operatyvinės veiklos subjektams. Iš bylos medžiagos matyti, kad joje nebuvo atliekamas nei tyrimas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams neatskleidžiant savo tapatybės, nei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, nei nusikalstamos veikos imitavimo modelis, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo teigti, jog nuteistojo J. V. kaltė grindžiama provokacijos būdu gautais duomenimis. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad nuteistojo J. V. laisvė pasirinkti kitą teisėto elgesio variantą nebuvo suvaržyta – nuteistasis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, kurstymą (provokavimą) padaryti nusikalstamus veiksmus.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo J. V. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis