A-502-2696-11 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P261-117/2012

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2696/2011 pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl įsakymų pakeitimo, teisėjų valstybinės pensijos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1. įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją (toliau – ir atsakovas) pareiškėjai mokėti 6 235,76 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, atitinkamai taikant teisės aktus, nustatančius laikiną pensijų mažinimą dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties, nurodyto dydžio pensiją mokėti iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų dydžio, įskaitant pensijas, skiriamas asmenims, buvusiems Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) teisėjais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) nustatytą visą devynerių metų kadenciją;

2. priteisti iš Nacionalinės teismų administracijos 2 813,19 Lt;

3. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), 154 873,58 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki jo visiško įvykdymo;

4. įpareigoti Vyriausybę išmokėti iš Lietuvos valstybės priteistą teisėjų valstybinės pensijos sumą ir palūkanas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjos T. S. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją T. S. mokėti 6 235,76 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, atitinkamai taikant teisės aktus, nustatančius laikiną pensijų mažinimą dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties. Nurodyto dydžio pensiją mokėti iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų dydžio, įskaitant pensijas, skiriamas asmenims, buvusiems Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją; priteisė T. S. iš Nacionalinės teismų administracijos 2 813,19 Lt neišmokėtos teisėjo valstybinės pensijos. Priteisė T. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 154 873,58 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki jo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą, įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, pabrėžė, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Tuo pagrindu Konstitucinis Teismas nutarė, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ turi būti oficialiai paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Tačiau teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas iki šio nutarimo paskelbimo nebuvo užpildytas priimant Konstituciją atitinkančius teisės aktus teisėjų valstybinių pensijų reguliavimo srityje. Toks teisinis reguliavimas nėra sukurtas iki šiol.

Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 5 straipsnį, teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje (Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją ir atitinkantiems šio Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas bei įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 45 proc. šio dydžio. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu TVPĮ 6 straipsnio 1 dalį ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. TVPĮ 6 straipsnio 2 dalyje (Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, bet neįgijusiems 20 metų teisėjo darbo stažo ir atitinkantiems šio Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, valstybinė teisėjų pensija skaičiuojama ir mokama taip:

1. asmenims, įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 35 proc. šio dydžio;

2. asmenims, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 20 proc. šio dydžio;

3. asmenims, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 10 proc. šio dydžio.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje (Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo numatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu taip pat pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai TVPĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalis. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pabrėžė, kad iš Konstitucijos kylantis teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms ir jų suskirstymas į grandis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas (atlyginimus, taip pat garantijas, teisėjams nustatytas (taikomas), kai nutrūksta jų įgaliojimai).

Vadinasi, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir turi diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad Konstitucinio Teismo teisėjai nuo kitų bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismų teisėjų skiriasi ir savo įgaliojimų trukmės aspektu. Pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų teisėjų, specializuotų teismų teisėjų įgaliojimų trukmę nustato Teismų įstatymas (toliau – ir TĮ).

Pagal šiuo metu galiojantį TĮ bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų teisėjai yra skiriami iki 65 metų amžiaus. Pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad reguliuojant teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams santykius, inter alia diferencijuojant šias garantijas, turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, iš kurių atskirą sistemą sudaro Konstitucinis Teismas, turintis savo ypatumų, inter alia Konstitucinio Teismo teisėjų kadencijos aspektu.

Priešingu atveju, būtų nukrypta nuo konstitucinės tokių socialinių (materialinių) garantijų sampratos, pagal kurią teisėjų socialinės (materialinės) garantijos jas nustatant turi būti diferencijuojamos atsižvelgiant į teismų sistemos specifiškumą, teismų sistemų teisėjų statuso ypatumus. TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka. Maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis yra 45 proc. teisėjo gauto darbo užmokesčio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų darbo užmokesčio.

Teisę gauti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją turi asmenys, įgiję ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą ir atitinkantys šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas. Vertindamas TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą jo atitikties Konstitucijai aspektu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kuriuo jame yra inter alia nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis, t. y. 45 proc. teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, todėl TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neapima asmenų, buvusių Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją ir turinčių tik devynerių metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarką ir maksimalų jos dydį nebuvo atsižvelgta į specifinį Konstitucinio Teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstitucinį statusą, inter alia į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, ir taip yra pažeistas iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, kylantis reikalavimas diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos teisėjams jos yra nustatomos, todėl paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisingumo imperatyvas.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu taip pat pripažino Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostatą „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmuo, buvęs teisėju, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebus mokama arba bus mokama nedidelė šios pensijos dalis, t. y. teisėjų valstybinė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. pakeitė VPĮ 3 straipsnį, inter alia jo 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį, sumažindamas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Konstitucinis Teismas nurodė, kad TVPĮ nuostata, kurioje numatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų dydis, keičiant VPĮ nuostatą nebuvo pakeistas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal VPĮ maksimalus asmens valstybinės pensijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos, dydis bei maksimali šios pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o pagal TVPĮ teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti minėto 1,5 dydžio. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad TVPĮ VPĮ atžvilgiu yra lex specialis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 1990 m. kovo 11 d. dirbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, 1993 m. kovo 18 d. – 2002 m. kovo 21 d. laikotarpiu buvo Konstitucinio Teismo teisėja, vėliau vėl paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų ji atleista nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. sulaukusi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSDPĮ) nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Atsakovo direktoriaus 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 9FB-14 „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo T. S.“ pareiškėjai, susumavus stažą, įgytą einant Aukščiausiojo Teismo teisėjo ir Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas, buvo paskirta 3 470,62 Lt teisėjų valstybinė pensija, apskaičiuota pagal paskutinius 5 metus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme jos gautą darbo užmokestį (b. l. 13). Atsakovo 2007 m. lapkričio 22 d. rašte nurodoma, kad paskirtoji pensija bus mokama pritaikius TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatytą ribojimą (t. y. paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ir jos gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos suma negalės viršyti šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio). Atsakovas netenkino pareiškėjos prašymo įgytą maksimalų Konstitucinio Teismo teisėjo devynerių metų darbo stažą laikyti pagrindu taikyti TVPĮ 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią šiame įstatyme nustatytą maksimalų, ne mažesnį kaip 20 metų, teisėjo darbo stažą turintiems asmenims teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 45 proc. šio dydžio (b. l. 14).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjas neturi Konstitucinės galimybės savo pareigų vykdyti ilgesnį, nei Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalyje numatytą maksimalų devynerių metų terminą, taip pat atsižvelgdama į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą, padarė išvadą, kad maksimalią devynerių metų kadenciją išdirbęs Konstitucinio Teismo teisėju asmuo pagal TVPĮ 6 straipsnio 1 dalies analogiją įgijo teisę gauti maksimalią 45 proc. dydžio teisėjo valstybinę pensiją. Iš atsakovo 2010 m. lapkričio 2 d. rašto Nr. 4R-1586-(4.34) teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai taikant 45 proc. nuo darbo užmokesčio, gauto dirbant Konstitucinio Teismo teisėja, vidurkio, jos valstybinės teisėjo pensijos dydis būtų 6 235,76 Lt (b. l. 66). Taip pat teismas priteisė iš atsakovo 2 813,19 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, kuris nepagrįstai atsirado dėl to, kad atsakovas, sudėjęs pareiškėjos, kaip buvusios teisėjos, valstybinę pensiją ir jos valstybinę socialinio draudimo pensiją, be pagrindo taikė ribojimą – 1,3, o ne 1,5 (b. l. 68).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai gaunant teisėjo valstybinę pensiją, sumažintą remiantis antikonstitucinėmis normomis, nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., pareiškėjai buvo padaryta 154 873,58 Lt turtinė žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis, toliau – ir CK) (b. l. 66-71). Ginčijamą teisėjų valstybinės pensijos dydį ir jos ribojimą lėmė Konstitucijai prieštaraujančios TVPĮ nuostatos. Iš Konstitucijos kyla Lietuvos valstybės prievolė pašalinti dėl Konstitucijos pažeidimo atsiradusius padarinius. Pareiškėja, gindama savo konstitucines teises į teisėjo valstybinę pensiją, skundą teismui padavė 2007 m. gruodžio 14 d. (b. l. 2-8). Teisėjų valstybinė pensija mokama iš valstybės biudžeto. Pagal Konstituciją, Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą (Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas). Vyriausybė, atstovaudama Lietuvos valstybei, turi pareigą ir Konstitucinius įgaliojimus išmokėti teismo priteistą teisėjų valstybinės pensijos sumą. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl netinkamo prievolės išmokėti teismo priteistą teisėjų valstybinę pensiją vykdymo atveju turėtų būti mokamos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio palūkanos. Teisėjų kolegija pareiškėjos skundo dalį dėl įpareigojimo Vyriausybei išmokėti iš Lietuvos valstybės priteistą teisėjų valstybinės pensijos sumą ir palūkanas netenkino, nes neišmokėtos sumos šiuo teismo sprendimu buvo priteistos ir ginčas dėl jų nemokėjimo nekilęs.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 121-123) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl teisėjų valstybinės pensijos skaičiavimo ir mokėjimo pareiškėjai.

Teismas pažymėjo, kad teisėjų valstybinė pensija buvo numatyta 2002 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuriuo pakeista Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, ją išdėstant taip: „Kiekvienas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio pirmąją dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko pensiją mokanti institucija.“

2002 m. liepos 2 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas – suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Šis įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo atitinkamai pakeistas, t. y. liko galioti šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas minėtas ribojimas 1,5.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymą, <...>, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, <...>.

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas pasiūlymas Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad:

1) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti už praeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

5) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

6) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d.

Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Taigi nuo oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo straipsniai (jų dalys), kurie yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kurioje numatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendras dydis, keičiant Valstybinių pensijų įstatymą, nebuvo pakeista. Taigi pagal Valstybinių pensijų įstatymą maksimalus asmens valstybinės pensijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos, dydis bei maksimali šios pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti minėto 1,5 dydžio. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, todėl atsakovui nebuvo pagrindo pareiškėjai skiriamą teisėjų valstybinę pensiją perskaičiuoti remiantis Valstybinių pensijų įstatyme numatytu ribojimu, numatančiu, kad maksimali asmens valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Nacionalinė teismų administracija, nuspręsdama netaikyti specialaus įstatymo, nepagrįstai atsisakė mokėti pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją, apskaičiuotą pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatą pritaikius ribojimą, nustatantį, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti minėto 1,5 dydžio. Iš to seka išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apskųstoje dalyje yra teisėtas.

Teismas atmetė apelianto argumentą, kad tokiu teismo sprendimu atsakovas yra įpareigotas vadovautis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes minėtos įstatymo nuostatos taikymas šioje byloje reikšmingas iki 2010 m. lapkričio 16 d. – kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas. Klaidingu teismas pripažino ir argumentą, kad teismas, priteisdamas pareiškėjai susidariusį teisėjų valstybinės pensijos skirtumą (2 813,19 Lt) ir įpareigodamas apeliantą ateityje jai mokėti 6 235,76 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju priimdamas sprendimą dėl teisės taikymo, vykdo teisingumą. Ši iš Konstitucijos kylanti jo veikla negali būti vertinama kaip konstitucinio valdžių padalijimo principo pažeidimas.

Teismas neteisingais pripažino apelianto teiginius, kad dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškėja, lyginant su kitais teisėjų valstybinės pensijos gavėjais, atsidūrė diferencijuotoje padėtyje ir taip pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Teismas pabrėžė, kad teismo sprendimas yra priimamas išsprendus individualų šalių ginčą ir kiekvieno asmens teisių gynimas teisme yra jo diskrecija, todėl pareiškėjos padėtis negali būti lyginama su kitų asmenų, kurie nėra apsisprendę ginti savo teisių teisme, padėtimi.

Teismas nurodė, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymu nustatytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 13 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodomos aplinkybės dėl valstybės 2011 metams skirtų lėšų teisėjų valstybinėms pensijoms mokėti trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Savo prašymo atsakovas nepagrindė įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. T. S. atveju nuo bylos iškėlimo teisme iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo praėjo ketveri metai, kas laikytina pakankamu laiko tarpu pasirengti tinkamam teismo sprendimo vykdymui.

III. Nacionalinė teismų administracija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Prašyme nurodė, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, t. y. teismas iš esmės pasisakė dėl klausimų, kuriuos pagal kompetenciją priklauso spręsti įstatymų leidžiamajai ir (ar) vykdomajai valdžiai. Pagal konstitucinę jurisprudenciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Teismai patenkindami pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti 6 235, 76 Lt dydžio valstybinę pensiją faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu. Tokiu atveju gali atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų su atitinkamais teisės aktais laiko atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartis byloje Nr. I-1722-815/2008). Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję individualų ginčą, viršijo kompetenciją, kadangi šiuo atveju galėjo apginti pažeistas teises tik už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo.

Pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Byloje kilusio ginčo dėl teisėjų valstybinės pensijos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Civiliniame kodekse nėra nurodyta, kad teisiniams santykiams dėl teisėjų valstybinių pensijų privaloma taikyti šio kodekso nuostatas. Teismai pareiškėjai neišmokėtą 154873,58 Lt dydžio pensiją nepagrįstai pripažino žala Civilinio kodekso taikymo prasme bei nepagrįstai priteisė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnyje numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Taigi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Iš prašymo turinio matyti, kad Nacionalinė teismų administracija siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Atsakovo manymu teismai, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Teigia, kad teismai, patenkindami pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti 6 235, 76 Lt dydžio valstybinę pensiją faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu. Tokiu atveju gali atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų su atitinkamais teisės aktais laiko atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartis byloje Nr. I-1722-815/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu konstatavo legislatyvinę omisiją – teisės spragą, kurią draudžia teisė, pirmiausia ius supremum (Konstitucija). Konstitucinis Teismas legislatyvinę omisiją konstatuoja, kai teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalies) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Teisės spragas – ir tas, kurios susidaro kaip Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisinis reguliavimas pripažįstamas antikonstituciniu, padarinys, – gali pašalinti ir teisės taikymo, t. y. ne tik teisėkūros, institucijos, taip pat teismai (pvz., taikydami teisės analogiją, bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją, taigi taip pat ir aiškindami teisę) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, reglamentuojančio administracinių bylų procesą, 4 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio15 d. nutarties ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo motyvų matyti, kad teismai ėmėsi veiksmų teisės spragai užpildyti ir nurodė nustatyto dydžio pensiją mokėti iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų dydžio, įskaitant pensijas, skiriamas asmenims, buvusiems Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją.

Teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju abejonių dėl netinkamo Konstitucijos 5 straipsnio nuostatų nekyla, todėl nėra pagrindo atnaujinti proceso administracinėje byloje šiuo pagrindu.

Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad atsakovas nesutinka, jog spręsdami kilusį ginčą teismai rėmėsi Civilinio kodekso normomis ir pareiškėjai neišmokėtą 154873,58 Lt dydžio pensiją pripažino žala Civilinio kodekso taikymo prasme bei nepagrįstai priteisė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnyje numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo.

Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalis numato, kad „... santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.“ Pažymėtina, jog teisinius santykius tarp pareiškėjos ir Nacionalinės teismų administracijos reglamentuoja viešosios teisės normos, o kilusį ginčą, t. y. dėl teisėjų valstybinės pensijos skaičiavimo ir mokėjimo pareiškėjai – specialus Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas.

Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo taikant Civilinio kodekso nuostatas galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Nacionalinės teismų administracijos prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2696/2011 pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl įsakymų pakeitimo, teisėjų valstybinės pensijos ir palūkanų priteisimo.

Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Tesiėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Veslava Ruskan