2017-04-27 Nr. AB-9643-3-61-3-03629-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1378-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03629-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjui K. V. ir jo atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

atsakovo atstovei Loretai Pikelienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2015 m. birželio 8 d. rezoliuciją „pritariu, pripažįstu, kad prokuroras K. V. padarė tarnybinį pažeidimą, tarnybinės nuobaudos neskiriu“ ir tarnybinio patikrinimo teiseną nutraukti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Generalinis prokuroras nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, nes pareiškėjas netinkamai vykdė funkcijas. Atliekant tarnybinį patikrinimą buvo pažeistas Generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. I-86 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 38 punktas, nes motyvuotas teikimas buvo surašytas pasibaigus 5 darbo dienų terminui. Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimas, pagal kurį buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, yra neteisėtas, nes priimtas neįgalioto asmens. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas apygardos prokuratūros prokuroro (kaip aukštesniojo prokuroro) nutarimas galėjo būti skundžiamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Pareiškėjo teigimu, neoperatyvią ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 eigą nulėmė ne jo, o atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus atliekančių pareigūnų aplaidumas. Šiuos argumentus patvirtina tai, kad pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pareiškėjas gavo tik 2014 m. balandžio 17 d., t. y. praėjus 6 dienoms nuo nukentėjusio asmens pareiškimo gavimo (2014 m. balandžio 11 d.). Per nurodytą laikotarpį pareigūnai savarankiškai arba gavę prokuroro leidimą privalėjo atlikti būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau kadangi to nepadarė, buvo užkirstas kelias surinkti duomenis, kurie galėtų būti įrodymais baudžiamojoje byloje. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) patalpų kontrolės įrašai saugomi tik 7 dienas, todėl nepradėjus ikiteisminio tyrimo laiku, šie įrodymai tinkamai negalėjo būti surinkti. Pareiškėjui pakako nukentėjusio asmens paaiškinimų apie jo pokalbius mobiliuoju telefonu, todėl jis nusprendė jokių papildomų procesinių veiksmų neatlikti. 2015 m. gegužės 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 17.9-2016 (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad tarnybinis pažeidimas padarytas dėl nerūpestingumo, nors tokia kaltės forma neegzistuoja. Be to, nėra aišku, ar tarnybinis pažeidimas buvo padarytas dėl neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, nes nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00154-14 ir jam vadovaudamas nereagavo į tyrimo vilkinimą, neorganizavo, kad būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai būtų atlikti laiku, taip neužtikrindamas ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 išsamumo, nesurinkdamas jam reikšmingų duomenų bei nesiimdamas visų įmanomų priemonių, jog nusikalstama veika būtų atskleista per trumpiausią terminą. Atsakovo teigimu, tokiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė BPK, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. I-86 patvirtintų Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant (toliau – ir Rekomendacijos) ir Generalinio prokuroro 2010 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. I-142 patvirtinto Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Nuostatų 38 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti, nes motyvuotas teikimas surašytas per 5 darbo dienas nuo Generalinio prokuroro 2015 m. birželio 2 d. sprendimo priėmimo ir išvados teikimą rengiančiam asmeniui pateikimo dienos.

Atsakovas nurodė, kad pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą buvo ne Generalinės prokuratūros prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimas, o tarnybinis pranešimas, kuriame pateikta informacija apie galimą tarnybinį pažeidimą. Pagal BPK nuostatas prokuroras atsako už ikiteisminio tyrimo eigą ir rezultatus bei už ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų kontrolę, todėl gavęs pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, privalėjo imtis visų veiksmų, kad būtų pašalintos pareigūnų padarytos klaidos, duoti privalomus nurodymus. Tačiau pareiškėjas nesidomėjo, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai iki pranešimo gavimo buvo atlikti. Apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti būtini veiksmai, pažymėta ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje. Pareiškėjo skundo argumentai, kad nurodymai pareigūnams buvo duodami žodžiu, nekeičia tarnybinio patikrinimo išvados, nes akivaizdu, jog pareigūnai pareiškėjo nurodymų nevykdė. Nerūpestingumas yra viena iš neatsargumo formų, todėl akivaizdu, kad Išvadoje yra nurodyta aiški pareiškėjo kaltės forma. Iš Išvados turinio pareiškėjui, kaip kvalifikuotam teisininkui, turi būti visiškai aišku, kad pažeidimas padarytas neveikimu. Atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo vertinama, ar tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją reikšmę, be to, tai, kad nebuvo surinkti netiesioginiai įrodymai, nebuvo vertinama kaip pažeidimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo K. V. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, Nuostatų 9, 10.2.2, 30, 32, 37, 41.1 punktais. Teismo vertinimu, tarnybinis patikrinimas dėl galbūt padaryto pažeidimo buvo pradėtas remiantis Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. gegužės 4 d. tarnybiniu pranešimu, o ne 2015 m. balandžio 30 d. nutarimu, kaip teigia pareiškėjas, t. y. tarnybinis patikrinimas pradėtas laikantis Nuostatų 9 punkto reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas nenagrinėjo skunde išdėstytų pareiškėjo argumentų, susijusių su Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimo neteisėtumu.

Teismas, įvertinęs Nuostatų 37 ir 38 punktų turinį, sprendė, kad 5 darbo dienų terminas motyvuotam teikimui surašyti skaičiuojamas ne nuo tada, kada Generaliniam prokurorui pateikiama tarnybinio patikrinimo išvada, o nuo tada, kada ją gauna subjektas, kuriam pavesta surašyti motyvuotą teikimą. Teismas, nustatęs, kad Išvada buvo surašyta 2015 m. gegužės 28 d., Generalinio prokuroro 2015 m. birželio 2 d. rezoliucija buvo pavesta surašyti teikimą, o Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji prokurorė teikimą parengė 2015 m. birželio 8 d., nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistas Nuostatų 38 punktas, nes teikimas dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo surašytas nepraleidus Nuostatų 38 punkte nustatyto 5 darbo dienų termino.

Pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo aspektu ir atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad jis negali būti pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes dėl Išvadoje nurodytų ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimo ar pavėluoto atlikimo yra kalti juos privalėję atlikti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK Varėnos r. PK) pareigūnai, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl prokuroro, kaip ikiteisminį tyrimą organizuojančio ir jam vadovaujančio pareigūno, o ne ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimas. Aiškindamas teisės aktų nuostatas, kurias pareiškėjas pripažintas pažeidęs, teismas darė išvadą, kad prokuroras, organizuodamas ir vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui, turi pareigą kontroliuoti ikiteisminio tyrimo eigą, jį atliekančius pareigūnus ir imtis visų įmanomų priemonių, jog ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią terminą ir išsamiai, t. y. būtų imtasi visų įstatymuose nustatytų priemonių, kad būtų surinkti reikšmingi duomenys, padėsiantys atskleisti galbūt padarytas nusikalstamas veikas, taip pat užtikrinsiantys, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Teismo vertinimu, už šių pareigų vykdymą asmeniškai atsako ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras, o ne ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, gavęs pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14, turėjo pareigą įvertinti, ar yra atlikti visi įmanomi veiksmai, o nusprendęs pavesti ikiteisminį tyrimą atlikti policijos pareigūnams, turėjo jiems duoti privalomus nurodymus, kokius veiksmus jie turi atlikti, ir kontroliuoti, kad šie veiksmai būtų vykdomi tinkamai ir laiku. Nepaisydamas to, pareiškėjas, gavęs 2014 m. balandžio 17 d. pranešimą, jokių konkrečių pavedimų dėl privalomų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų ikiteisminio tyrimo pareigūnams nedavė, taip pat nevertino, ar nuo pareiškimo gavimo 2014 m. balandžio 11 d. iki ikiteisminio tyrimo pradžios buvo gauti VSAT Varėnos rinktinės patalpų vaizdo įrašai. Neginčytinai nustatyta, kad dėl kratų pas VSAT Varėnos rinktinės pareigūnus į ikiteisminio tyrimo teisėją buvo kreiptasi praėjus beveik 6 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, o dėl pareigūno darbo kompiuterio kietojo disko poėmio – daugiau nei 6 mėnesiams. Atsisakydamas tvirtinti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą dėl informacijos raštu gavimo apie nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefono išklotines nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 15 d., ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nurodė, kad prokuroras neišnaudojo galimybių gauti prašomus įrodymus kitais įstatymų leistinais būdais, nepagrindė, kokiu tikslu yra prašoma šių duomenų. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje buvo pažymėta, kokie objektyviai būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai iki šiol nebuvo atlikti.

Teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 55-1-00150-14 buvo pradėtas dėl apysunkio nusikaltimo, todėl pagal BPK 176 straipsnio 1 dalį turėjo būti baigtas per 6 mėnesius, tačiau per šį terminą nebuvo atlikti Išvadoje, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nurodyti objektyviai būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad Išvadoje nurodytų ikiteisminio tyrimo veiksmų anksčiau atlikti jis negalėjo dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pareiškėjas iš esmės neginčija, patvirtina, jog pareiškėjas, organizuodamas ir vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui Nr. 55-1-00150-14 nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. bei jį kontroliuodamas, neužtikrino, kad objektyviai būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai būtų atlikti laiku, tam tikrų veiksmų iš viso neatliko, todėl nevykdė jam nustatytos pareigos užtikrinti, jog ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią terminą ir išsamiai, t. y. surenkant visus tyrimui reikšmingus duomenis, padėsiančius atskleisti galbūt padarytą nusikalstamą veiką.

Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 baigtis nepaneigia fakto, jog ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas per trumpiausią terminą ir išsamiai, tarnybinėn atsakomybėn pareiškėjas patrauktas už tai, kad pavėluotai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus ar jų neatliko, o ne už tai, jog neatskleidė galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Teismo vertinimu, nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi, nes joje buvo vertinamas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. lapkričio 30 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas, nurodydamas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas kryptingai ir išsamiai, kad buvo išnaudotos visos įstatyme nustatytos galimybės, vertino veiksmus, kurie buvo atlikti ir po to, kai Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės pareiškėjui taikymo, atsižvelgė į tai, jog nepalankios prielaidos operatyviai organizuoti ikiteisminio tyrimo veiksmus jau buvo susiklosčiusios tuo metu, kai prokurorui 2014 m. balandžio 17 d. buvo pateiktas pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, nes policijos pareigūnai veikė pasyviai, neatliko neatidėliotinų ir būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, todėl buvo nuspręsta, kad tarnybinę nuobaudą skirti yra netikslinga, t. y. pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl Alytaus AVPK Varėnos r. PK neveikimo (netinkamo veikimo) buvo įvertintos kaip jo atsakomybę švelninanti aplinkybė. Tačiau, teismo vertinimu, tai nėra pagrindas nutraukti tarnybinio patikrinimo teiseną, nes pareiškėjas, vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui ir kontroliuodamas pareigūnus, turėjo objektyvias galimybes imtis priemonių, šalinančių ikiteisminiame tyrime padarytas klaidas.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tarnybinio pažeidimo sudėties elementų nebuvimo, teismas konstatavo, kad Išvados konstatuojamoje dalyje yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, jog tarnybinė atsakomybė pareiškėjui taikoma už pavėluotai atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus (kratas, poėmį, kreipimąsi dėl vaizdo įrašų gavimo), taip pat už neveikimą (vilkinimą atlikti būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, neišnaudojus įstatymuose nustatytų priemonių, kad iš nukentėjusiojo būti gautos jo telefoninių pokalbių išklotinės), t. y. objektyvioji tarnybinio nusižengimo sudėties pusė pasireiškė tiek pareiškėjo veikimu, tiek neveikimu. Tarnybinio patikrinimo metu buvo konstatuota, kad tarnybinį pažeidimą pareiškėjas padarė dėl nerūpestingumo, kuris yra viena iš neatsargumo formų, pasireiškiantis tuo, jog asmuo, atlikęs tam tikrus neteisėtus veiksmus ar jų neatlikęs, nenumatė, kad dėl to gali atsirasti padariniai, nors pagal aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. tarnybinį nusižengimą, už kurį jis patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, pareiškėjas padarė dėl neatsargumo, veikdamas nerūpestingai. Teismo vertinimu, pareiškėjo kaltės forma nustatyta tinkamai, įvertinus jo atliktų veiksmų ir neveikimo pobūdį.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, tinkamai įvertintos pareiškėjo atsakomybę švelninančios aplinkybės, aiškiai ir konkrečiai nurodyta, už kokius pavėluotai atliktus veiksmus (neveikimą) ir kokių teisės aktų reikalavimų pažeidimus taikoma tarnybinė atsakomybė, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, grubiai pažeidžiantis pareiškėjo teises, garantuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalyje. Net ir po to, kai ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 organizavimas ir kontrolė buvo perduoti kitam prokurorui, procesas buvo galutinai nutrauktas Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi. Toks procesinis rezultatas, koks pasiektas Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi, yra visiškai tapatus tam procesiniam rezultatui, kokį buvo pasiekęs ir pareiškėjas.

2. Sprendimas yra priimtas netinkamai aiškinant ir taikant teisę. Pirmosios instancijos teismas visiškai klaidingai traktuoja Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties reikšmę, kadangi apygardos teismas, spręsdamas baudžiamojo proceso dalyvių skundus BPK 440–442 straipsnių pagrindais ir tvarka, yra aukščiausioji teisminė instancija, patikrinanti viso ikiteisminio tyrimo teisėtumą ir jame priimtų procesinių sprendimų (prokuroro nutarimų, aukštesniojo prokuroro nutarimų, ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų nutarčių) pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvas, kad jis nenagrinės pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, susijusių su Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimo neteisėtumu, yra ne tik prieštaringas, tačiau ir ypatingai pažeidžiantis pareiškėjo teises, nes tai yra pirmosios instancijos teismo atsisakymas vykdyti jam tenkančią pareigą, t. y. vykdyti teisingumą.

3. Konstatavimas, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, yra visiškai nepagrįstas ir negalimas, nes pareiškėjas, kaip prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą gavo tik 2014 m. balandžio 17 d. darbo pabaigoje, t. y. praėjus 6 dienoms nuo pradinio pareiškimo. Jokia tyrimo medžiaga, išskyrus pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pareiškėjui nebuvo pateikta, o tokį pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pareiškėjas, kaip jam ir priklausė, pasirašė ir išsiuntė į Alytaus AVPK Varėnos r. PK. Kaip konstatuota Išvadoje, Alytaus AVPK Varėnos r. PK tyrėjai neatliko būtinų procesinių veiksmų, tačiau pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo perkėlė prokurorui atsakomybę už tokius veiksmus, kurių prokuroras dėl objektyvių priežasčių organizuoti ar kontroliuoti negalėjo, nes jam apie tai nebuvo pranešta.

4. BPK 2 straipsnis aiškiai reglamentuoja, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme nustatytų priemonių. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl prokuroro, kaip ikiteisminį tyrimą organizuojančio ir jam vadovaujančio pareigūno, o ne ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimas, yra visiškai nepagrįsta, kadangi eliminuoja pagrindinį ir būtiniausią ikiteisminio tyrimo laikotarpį. Be to, tokios veikos turėtų būti organizuojamos ir kontroliuojamos apygardų, o ne apylinkių prokuratūrose.

4. Alytaus AVPK Varėnos r. PK pareigūnų neveikimas (netinkamas veikimas) turėjo būti įvertintas ne kaip pareiškėjo atsakomybę švelninanti aplinkybė, o kaip jo atsakomybę šalinanti aplinkybė.

5. Naujos, t. y. teisės aktuose nenustatytos, kaltės formos sukūrimas negali būti pateisinamas, o tai reiškia, kad pareiškėjo veiksmuose ar neveikime iš viso negali būti tokios pažeidimo sudėties, kuri nenustatyta įstatyme. Priešingas aiškinimas, t. y. toks aiškinimas, kokį pasirinko pirmosios instancijos teismas, prieštarauja visuotinai žinomam teisės principui nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) ir nukrypsta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje aiškinamas kaltės turinys ir kaltės formos nenustatymo reikšmė.

6. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nenustatė esminio procedūrinio pažeidimo, t. y. jog priimant skundžiamą rezoliuciją buvo pažeistos priėmimo procedūros, įtvirtintos Nuostatuose. Nuostatų 38 punkto reikalavimas įtvirtina imperatyvų 5 darbo dienų terminą, skirtą motyvuotam teikimui surašyti gavus tarnybinio patikrinimo išvadą, kuris šiuo atveju buvo pažeistas, ir šiam reikalavimui taikyti nėra reikalingas joks papildomas sisteminis aiškinimas. Toks aiškinimas, kokį pasirinko pirmosios instancijos teismas, yra netinkamas, nes dirbtinai suskaido terminus, taip sudarydamas galimybę ilgą laiką nepriimti teisiškai reikšmingo sprendimo.

7. Pareiškėjo atstovas prašė iškviesti ir apklausti teisme diskreciją spręsti turėjusį Generalinį prokurorą D. V., kuris priėmė rezoliuciją, tačiau dėl visiškai nepagrįstų argumentų (dėl to, kad pareiškėjui nebuvo paskirta nuobauda) buvo atsisakyta tai padaryti. Atsisakymas apklausti subjektą, tiesiogiai priėmusį skundžiamą sprendimą (rezoliuciją), apie tokio sprendimo priėmimo motyvus yra esminis teisės reikšti prašymus ir teikti įrodymus pažeidimas.

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju priimti sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 nėra tapatūs, nes jie buvo priimti skirtingais pagrindais, t. y. vienu atveju buvo pripažinta, kad nepadaryta veika, o kitu atveju nuspręsta, jog veika padaryta, tačiau nesurinkta duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę. Be to, ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 baigtis nepaneigia fakto, kad ikiteisminis tyrimas, kurį organizavo, kontroliavo ir jam vadovavo pareiškėjas, nebuvo atliktas per trumpiausią terminą ir išsamiai. Tarnybinė atsakomybė pareiškėjui taikyta ne už tai, kad jis neatskleidė galbūt padarytos nusikalstamos veikos ar netinkamai nustatė bylos nutraukimo pagrindą, o už tai, jog neorganizavo būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo laiku. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodyta Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi pagrindžiant jo poziciją dėl tarnybinio patikrinimo išvadų.

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 organizuojančio, kontroliuojančio ir jam vadovaujančio prokuroro, o ne ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimas. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pareiškėjas iš esmės neginčija, patvirtina, jog nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. organizuodamas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovaudamas pareiškėjas neužtikrino, kad objektyviai būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai būtų atlikti laiku, tam tikrų veiksmų iš viso neatliko, todėl nevykdė jam nustatytos pareigos užtikrinti, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią terminą ir išsamiai. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl Alytaus AVPK Varėnos r. PK pareigūnų neveikimo (netinkamo veikimo) nėra pagrindas nekonstatuoti pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo, nes vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui ir kontroliuodamas pareigūnų veiklą ikiteisminiame tyrime pareiškėjas turėjo objektyvias galimybes imtis priemonių pašalinti padarytas klaidas.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjo kaltės forma nustatyta tinkamai, nes nerūpestingumas yra viena iš neatsargumo rūšių, t. y. prokuroras padarė tarnybinį pažeidimą dėl neatsargumo, veikdamas nerūpestingai.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė esminio procedūrinio pažeidimo, ir teigia, jog Nuostatų 38 punkte įtvirtintas 5 dienų terminas motyvuotam teikimui surašyti skaičiuojamas ne nuo tada, kada Generaliniam prokurorui pateikiama tarnybinio patikrinimo išvada, o nuo tada, kai ją gauna subjektas, kuriam pavesta surašyti motyvuotą teikimą. Tai reiškia, kad Nuostatų 38 punkte nustatytas 5 darbo dienų terminas šiuo atveju nebuvo praleistas, o pareiškėjas klaidingai šį terminą skaičiuoja nuo išvados registravimo dienos, o ne nuo tos dienos, kai išvadą gauna teikimą surašyti įgaliotas subjektas. Toks skaičiavimas yra klaidingas, nes Generaliniam prokurorui nepriėmus vieno iš Nuostatų 37 punkte nurodytų sprendimų dėl išvados, teikimas negali būti surašytas. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti ir apklausti teisme Generalinį prokurorą D. V., tačiau toks sprendimas yra pagrįstas, nes Generalinis prokuroras įgalioja asmenis atstovauti Generalinei prokuratūrai teismo procese administracinėse bylose, įgaliotiems asmenims suteikdamas visas procesines teises, nustatytas ABTĮ 50, 51 ir 53 straipsniuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – Generalinio prokuroro 2015 m. birželio 8 d. rezoliucijos, kuria buvo pritarta Generalinės prokuratūros 2015 m. birželio 8 d. teikimui Nr. 17.9-2133 „Dėl tarnybinio pažeidimo konstatavimo“, pripažinta, kad pareiškėjas K. V. ((duomenys neskelbtini) prokuroras) padarė tarnybinį pažeidimą, ir nuspręsta tarnybinės nuobaudos neskirti, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą tarnybinio patikrinimo teiseną nutraukti.

Nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. gegužės 4 d. tarnybiniu pranešimu Generaliniam prokurorui buvo pasiūlyta pradėti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo, organizuojant ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovaujant (II t., b. l. 13–14). Ant nurodyto tarnybinio pranešimo esanti rezoliucija patvirtina, kad Generalinis prokuroras 2015 m. gegužės 4 d. nusprendė pradėti tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 19 d. buvo supažindintas su 2015 m. gegužės 18 d. pranešimu apie galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. 17.9-1859, kuriame nurodyta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas galbūt padarė tarnybinį pažeidimą: nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. organizuodamas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovaudamas bei privalėdamas užtikrinti ikiteisminio tyrimo atlikimą per kuo trumpiausią terminą, nereagavo į būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų operatyvų atlikimą, o laiku neatlikus neatidėliotinų procesinių veiksmų, galbūt buvo prarasta galimybė gauti ikiteisminiam tyrimui vertingus duomenis, kurie galėjo patvirtinti ar paneigti nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes; neužtikrino ikiteisminio tyrimo išsamumo, nesurinko tyrimui reikšmingų duomenų bei nesiėmė visų įstatymuose nustatytų priemonių, kad per kuo trumpiausius terminus būtų atskleista nusikalstama veika (II t., b. l. 18–20). Pranešime apie galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą pažymėta, kad šios aplinkybės iš esmės yra konstatuotos Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarime, taip pat nurodyta, jog tokiais savo veiksmais ir neveikimu pareiškėjas galbūt pažeidė BPK 1, 2 straipsnius, 164 straipsnio 1 dalį, 170 straipsnio 2 ir 3 dalis, 176 straipsnio 1 dalį, Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktus, 16 straipsnio 1 ir 2 dalis, Rekomendacijų 1, 3, 4, 5.2, 7 ir 7.5 punktus bei Aprašo 6 punktą.

Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2015 m. gegužės 28 d. buvo surašyta Išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d., kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovaudamas bei privalėdamas užtikrinti ikiteisminio tyrimo atlikimą per kuo trumpiausią terminą, nereagavo į tyrimo vilkinimą, neorganizavo būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo laiku (kratų; nenurodė tyrėjams kreiptis į VSAT Varėnos rinktinę dėl patalpų kontrolės vaizdo įrašų pateikimo; poėmio; nesiėmė veiksmų gauti nukentėjusiojo telefono išklotinę), tuo neužtikrindamas ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 išsamumo, nesurinko tyrimui reikšmingų duomenų (pavėluotai atlikti procesiniai veiksmai jokių rezultatų tyrimui nedavė) bei nesiėmė visų įstatymuose nustatytų priemonių, kad per kuo trumpiausius terminus būtų atskleista nusikalstama veika, ir tokiais savo veiksmais (neveikimu) padarė tarnybinį pažeidimą (pažeidė BPK 1 ir 2 straipsnius, 164 straipsnio 1 dalį, 170 straipsnio 2 dalį, 176 straipsnio 1 dalį; Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktus, 16 straipsnio 1 ir 2 dalis; Rekomendacijų 1, 3, 4, 5.2, 7 ir 7.5 punktus bei Aprašo 2, 6 punktus). Išvadoje nurodyta, kad tarnybinis pažeidimas padarytas dėl nerūpestingumo; dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo atsirado neigiami padariniai: nebuvo užtikrinta nukentėjusiojo teisė į greitą ir išsamų baudžiamąjį procesą, pažeistas baudžiamajame procese įtvirtintas proceso greitumo principas, nes per trumpiausią laiką nebuvo atliktas išsamus tyrimas ir atskleista nusikalstama veika; kaip svarbi aplinkybė įvardyta tai, kad nepalankios prielaidos operatyviai organizuoti ikiteisminio tyrimo veiksmus jau buvo susiklosčiusios tuo metu, kai prokurorui 2014 m. balandžio 17 d. buvo pateiktas pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, ir tai turėjo reikšmės jo apsisprendimui dėl tolesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo. Įvertinus visas tarnybinio patikrinimo metu ištirtas aplinkybes ir surinktų duomenų visumą, Išvadoje buvo pasiūlyta pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau tarnybinės atsakomybės jam netaikyti (II t., b. l. 33–48).

Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji prokurorė 2015 m. birželio 8 d. surašė teikimą Nr. 17.9-2133, siūlydama konstatuoti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau dėl teikime ir Išvadoje nurodytų motyvų netaikyti jam tarnybinės nuobaudos. Šiame teikime yra nurodyti: jau minėti Išvadoje nustatyti pareiškėjo veiksmai (neveikimas), kurie laikytini tarnybiniu pažeidimu; Išvadoje įvardyti teisės aktai, kurių pažeidimu pareiškėjas kaltinamas; Išvadoje aprašytos pažeidimo pasekmės; tai, kad pareiškėjas pažeidimą padarė dėl nerūpestingumo; tarnybinę atsakomybę lengvinanti aplinkybė – vadovybė pareiškėją charakterizuoja teigiamai, už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą pareiškėjas per pastaruosius dvejus metus buvo du kartus skatintas viena aukščiausių skatinimo priemonių (aukštesniojo kvalifikacinio rango suteikimu). Generalinis prokuroras ginčijama rezoliucija pritarė nurodytam teikimui, pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau nusprendė tarnybinės nuobaudos jam neskirti (II t., b. l. 50–51).

Pareiškėjas, skunde prašydamas panaikinti šią Generalinio prokuroro rezoliuciją ir tarnybinio patikrinimo teiseną nutraukti, teigė, kad neoperatyvią ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 eigą nulėmė ne jo, o atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus atliekančių pareigūnų aplaidumas, t. y. pareiškėjas tarnybinio pažeidimo nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo nepripažino pagrįstu ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, aiškiai ir konkrečiai nurodyta, už kokius pavėluotai atliktus veiksmus (neveikimą) ir kokių teisės aktų reikalavimų pažeidimus taikoma tarnybinė atsakomybė, t. y. ginčijama Generalinio prokuroro rezoliucija pripažinti, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, yra teisėta.

Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog sprendimas yra priimtas netinkamai aiškinant ir taikant teisę. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas Alytaus AVPK Varėnos r. PK pareigūnų neveikimą (netinkamą veikimą) turėjo įvertinti kaip pareiškėjo atsakomybę šalinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai nenustatė esminio procedūrinio pažeidimo, t. y. jog priimant skundžiamą rezoliuciją buvo pažeistos priėmimo procedūros, įtvirtintos Nuostatuose.

Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, organizuodamas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovaudamas, padarė tarnybinį pažeidimą, teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu. Už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn (Prokuratūros įstatymo 391 str. 2 d.). Prokurorų padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus nagrinėja Etikos komisija šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka (Prokuratūros įstatymo 41 str. 1 d.). Konstatuoti, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis, taip pat kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas, gali ir generalinis prokuroras, gavęs generalinio prokuroro pavaduotojo, Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo motyvuotą teikimą, surašytą atsižvelgiant į generalinio prokuroro įsakymu nustatyta tvarka atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą (Prokuratūros įstatymo 41 str. 4 d.). Pagal Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 5 dalį tarnybinę nuobaudą įsakymu skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Etikos komisijos išvadą ar šio straipsnio 4 dalyje nurodyto subjekto motyvuotą teikimą, tačiau generalinio prokuroro šie siūlymai ir teikimai nesaisto.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai (žr. 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A552-17/2014). Nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja (prokurorė), kontroliuodama ikiteisminį tyrimą, nesigilino į tyrimo eigą, nekvalifikuotai vadovavo tyrimo atlikimui, nekontroliavo, kaip tyrimą atlieka tyrėja, nesiėmė priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai, t. y. savo neatsargiu neveikimu ji pažeidė BPK 2 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį.

Nurodytas teisinis reglamentavimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 byloje suformuota praktika patvirtina, kad prokuroras gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už jam ikiteisminiame tyrime tenkančių pareigų nevykdymą (netinkamą vykdymą).

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo (pareigūno) veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-347/2012; kt.). Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro: priešingas teisei veikimas ar neveikimas; kaltė (tyčia ar neatsargumas); neigiami padariniai; priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra kaltinimas tuo, kad jis tarnybinį pažeidimą padarė nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. organizuodamas, kontroliuodamas konkretų ikiteisminį tyrimą (Nr. 55-1-00150-14) ir jam vadovaudamas, nes pažeidė 2015 m. birželio 8 d. teikime nurodytų teisės aktų nuostatas ir reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo pozicija ir atliktu jo veiksmų (neveikimo) nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. vertinimu, šioje byloje akcentuoja, kad atsakovo sprendimas ir pareiškėjo veiksmų (neveikimo) vertinimas pažeidžia, jo, kaip prokuroro savarankiškumą ir nepriklausomumą, nes teisės aktai jam suteikia teisę spręsti, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti, kokią pasirinkti taktiką. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos argumentus, mano, kad tikslinga aptarti teisės aktų reikalavimus, kuriuos, atsakovo teigimu, pareiškėjas pažeidė.

BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.). Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai; ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas (BPK 170 str. 2 d.). Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip: 1) dėl baudžiamojo nusižengimo – per 3 mėnesius; 2) dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – per 6 mėnesius; 3) dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų – per 9 mėnesius (BPK 176 str. 1 d.).

Rekomendacijų 1 punkte įtvirtinta, kad prokuroro veiklos tikslas – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nebūtų nuteistas nekaltas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Rekomendacijų 3 p.). Prokuroras yra ikiteisminio tyrimo vadovas, jo nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomi (BPK 164, 170, 171 ir 172 str.). Prokuroras sprendimus priima savarankiškai, vienvaldiškai ir vadovaujasi tik įstatymu (Rekomendacijų 4 p.). Pagal Rekomendacijų 5.2 punktą prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, pagal savo kompetenciją privalo kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus (BPK 176 str.). Prokuroras kartu su ikiteisminio tyrimo įstaiga yra atsakingas už ikiteisminio tyrimo, kurį organizuoja ir kuriam vadovauja, rezultatus (Rekomendacijų 7.5 p.). Aprašo 2 punkte yra pakartotas BPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reglamentavimas, o Aprašo 6 punkte nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pagal savo kompetenciją privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką.

Iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, kad nors ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus gali atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tačiau būtent prokurorui tenka pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, kuris taip pat privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas, ir gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Pagrindinės ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam nuostatos yra išdėstytos Rekomendacijų 6–38 punktuose.

Rekomendacijų 6.6 punkte įtvirtinta, kad prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą, pagal savo kompetenciją turi pavesti jį atlikti kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai ar kitam ikiteisminio tyrimo pareigūnui, jeigu nusikalstamos veikos tyrimas atliekamas netinkamai. Pagal Rekomendacijų 7 punktą organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant turi būti laikomasi tiesioginio vadovavimo ir asmeninės atsakomybės principo, t. y.: organizuoti konkrečios nusikalstamos veikos tyrimą ir jam vadovauti pavedama vienam prokurorui (7.1 p.); su prokuroru, vadovaujančiu ikiteisminiam tyrimui, tiesiogiai turi būti derinami visi ikiteisminio tyrimo metu iškylantys klausimai ar problemos (7.2 p.); prokuroras ikiteisminiame tyrime, kuriam vadovauja, atlieka proceso veiksmus ir priima nutarimus, kuriuos atlikti ir priimti BPK priskirta prokuroro kompetencijai (7.3 p.); prokuroras ikiteisminiame tyrime, kuriam vadovauja, priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pabaigimo ir (7.4 p.): arba nutraukia ikiteisminį tyrimą (7.4.1 p.), arba pats, surašęs kaltinamąjį aktą ar pareiškimą dėl supaprastinto proceso (dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu arba pagreitinto proceso tvarka), ar nutarimą perduoti bylą teismui, kad šis taikytų priverčiamąsias medicinos priemones, perduoda baudžiamąją bylą teismui (7.4.2 p.); prokuroras kartu su ikiteisminio tyrimo įstaiga yra atsakingas už ikiteisminio tyrimo, kurį organizuoja ir kuriam vadovauja, rezultatus (7.5 p.).

Prokuroras, atlikdamas ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus arba organizuodamas proceso veiksmų atlikimą, turi teisę pasitelkti ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnus (Rekomendacijų 13 p.). Organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras turi teisę: reikalauti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas pateiktų susipažinti baudžiamosios bylos medžiagą, derintų proceso veiksmų planą ir įvykdymo terminus, aptartų tyrimo eigą ir rezultatus; nustatyti pranešimų apie ikiteisminio tyrimo eigą periodiškumą (Rekomendacijų 20 p.). Prokuroras duoda žodinius arba rašytinius nurodymus ir pavedimus (Rekomendacijų 25 p.). Prokuroras, pavesdamas atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus ikiteisminio tyrimo įstaigai, turi teisę nustatyti ikiteisminio tyrimo ar atskirų proceso veiksmų atlikimo terminus ir reikalauti pateikti informaciją apie pavedimo įvykdymą (Rekomendacijų 27 p.). Jeigu pavedimas neįvykdomas per nustatytą terminą, prokuroras turi teisę reikalauti rašytinio ikiteisminio tyrimo pareigūno paaiškinimo (Rekomendacijų 29 p.). Prokuroras turi teisę iškelti drausmės bylą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuris pažeidė BPK reikalavimus (Rekomendacijų 33 p.).

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad nuo 2014 m. balandžio 17 d., kai pareiškėjas gavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, iki 2015 m. kovo 5 d., kai pareiškėjo nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo pirmą kartą nutrauktas, būtent pareiškėjas organizavo, kontroliavo ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovavo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui, kaip ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 organizatoriui, vadovui ir jį kontroliuojančiam pareigūnui, teko pareiga pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymuose nustatytų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką ir išsamiai. Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju nusprendęs pavesti ikiteisminį tyrimą atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, privalėjo pats atlikti veiksmus, kurie BPK priskirti prokuroro kompetencijai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus dėl kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, kontroliuoti, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą (atskirus jo veiksmus), o nustatęs, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, imtis teisės aktuose nurodytų priemonių, jog pažeidimai būtų pašalinti ir ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas pagal teisės aktų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad objektyvioji pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo pusė pasireiškė tuo, kad jis (pareiškėjas): 1) nepriėmė sprendimo, kad laiku būtų atliktos kratos nukentėjusiojo nurodytų VSAT Varėnos rinktinės pareigūnų gyvenamosiose patalpose ir darbo vietoje, siekiant paimti ir ištirti galbūt padarytos nusikalstamos veikos įrankius (į ikiteisminio tyrimo teisėją kreiptasi tik 2014 m. spalio 9 d., o kratos atliktos 2014 m. spalio 23 d.); 2) nenurodė tyrėjams kreiptis į VSAT Varėnos rinktinę, kad būtų pateikti patalpų kontrolės vaizdo įrašai, iš kurių būtų galima nustatyti, kada nukentėjusysis 2014 m. balandžio 11 d. lankėsi rinktinės patalpose (užklausa pateikta 2014 m. balandžio 24 d., tačiau įrašai nebuvo pateikti, kadangi saugojimo terminas yra 7 dienos); 3) laiku nepriėmė sprendimo dėl poėmio, siekiant paimti ir ištirti nukentėjusiojo nurodyto VSAT Varėnos rinktinės pareigūno naudojamo tarnybinio kompiuterio kietąjį diską su jame esančia informacija (į ikiteisminio tyrimo teisėją kreiptasi tik 2014 m. lapkričio 3 d., apžiūrėta 2015 m. sausio 21 d., tyrimui reikšmingų duomenų nerasta); 4) nesiėmė veiksmų, kad be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties būtų gautos nukentėjusiojo telefono išklotinės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pavėluotai atlikęs nurodytus ikiteisminio tyrimo veiksmus, o kai kurių veiksmų visai neatlikęs, pareiškėjas neužtikrino, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką ir būtų išsamus.

Pažymėtina, kad tarp šalių kilusio ginčo pagrindiniai aspektai taip pat yra susiję su skirtingu ikiteisminiame tyrime Nr. 55-1-00150-14 atliktų (neatliktų) veiksmų (įskaitant jų atlikimo laiką) vertinimu, kuris turi lemiamą reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo), kaip tarnybinio pažeidimo, kvalifikavimo. Dėl to šiuo aspektu yra svarbios aplinkybės, susijusios su nurodytu ikiteisminiu tyrimu.

Nustatyta, kad nukentėjusysis Alytaus AVPK Varėnos r. PK pateikė 2014 m. balandžio 11 d. pareiškimą apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką (II t., b. l. 124–125). 2014 m. balandžio 17 d. Alytaus AVPK Varėnos r. PK tyrėjas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2014 m. balandžio 11 d. VSAT pareigūnai, viršydami įgaliojimus, apklausos metu prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinę prievartą, elektrošoko prietaisą, taip padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą; pareiškėjas apie tai buvo informuotas 2014 m. balandžio 17 d. pranešimu apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, ant kurio esanti pareiškėjo 2014 m. balandžio 18 d. rezoliucija patvirtina, jog pareiškėjas pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti Alytaus AVPK Varėnos r. PK tyrėjams, ikiteisminio tyrimo eiga nustatyta iki 2014 m. gegužės 19 d., nurodyta pareiškėjui iki 2014 m. gegužės 19 d. pateikti pranešimą apie ikiteisminio tyrimo eigą (II t., b. l. 133). Ikiteisminis tyrimas vyko iki 2015 m. kovo 5 d. (beveik metus), kol pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. nutarimu pirmą kartą buvo nutrauktas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (II t., b. l. 105–111).

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu atsisakė patenkinti nukentėjusiojo atstovo skundą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 nutraukimo (II t., b. l. 117–120). Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras, vadovaudamasis BPK 170 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 5 dalimi, 217 straipsnio 1, 2 dalimis ir Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, 2015 m. balandžio 30 d. nutarimu panaikino pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą, Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimą ir tyrimą atnaujino (II t., b. l. 121–123).

Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartyje byloje Nr. 1S-447-245/2016 nustatė, kad: Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė 2015 m. lapkričio 30 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14, kadangi nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., padarymo; Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu atsisakė tenkinti nukentėjusiojo atstovo skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo; Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi nukentėjusiojo atstovo skundo atmetė ir paliko galioti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimą (III t., b. l. 122–126). Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi byloje Nr. 1S-447-245/2016 nukentėjusiojo atstovo skundą atmetė ir paliko galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartį.

Pareiškėjas šioje byloje ypač akcentuoja viso ikiteisminio tyrimo baigtį ir savo poziciją grindžia Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi byloje Nr. 1S-447-245/2016. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą pagrindžia šioje nutartyje padaryta išvada, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas kryptingai ir išsamiai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties aprašomąją ir motyvuojamąją dalis, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties byloje Nr. 1S-447-245/2016 turinys nepaneigia pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo. Šioje nutartyje nėra konkrečiai aptarti ir įvertinti pareiškėjo veiksmai (neveikimas) nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties byloje Nr. 1S-447-245/2016 dalykas buvo Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. lapkričio 30 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pagrįstumas ir teisėtumas, o 2015 m. lapkričio 30 d. nutarimas buvo priimtas po to, kai ginčijamas ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. Be to, Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartyje byloje Nr. 1S-447-245/2016 konstatuota, kad nutarties priėmimo dieną (nurodyta šiuo metu) yra išnaudotos visos įstatyme nustatytos galimybės nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms išanalizuoti, tačiau pakankamai duomenų, pagrindžiančių nukentėjusiojo nurodytų asmenų kaltę, nesurinkta.

Vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, darytina išvada, kad dėl kratų pas nukentėjusiojo nurodytus VSAT Varėnos rinktinės pareigūnus į ikiteisminio tyrimo teisėją pareiškėjas kreipėsi su 2014 m. spalio 9 d. prašymais, t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (II t., b. l. 73–74). Šiuose prašymuose nurodyta kratų metu ieškoti antrankių, elektrošoko, kitų uždraustų daiktų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kratos, kaip ikiteisminio tyrimo veiksmai, ikiteisminiame tyrime, kurį organizavo, kontroliavo pareiškėjas, buvo atliktos pavėluotai. Analogiškai vertintina ir situacija, susijusi su poėmio organizavimu, nes dėl poėmio nukentėjusiojo nurodyto VSAT Varėnos rinktinės pareigūno darbo vietoje į ikiteisminio tyrimo teisėją pareiškėjas kreipėsi su 2014 m. lapkričio 3 d. prašymu, t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (II t., b. l. 75). Aplinkybę, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų, jog be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties būtų gautos nukentėjusiojo telefono išklotinės, patvirtina Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarties turinys, kurioje nurodyta, jog prokuroras neišnaudojo galimybių gauti prašomus įrodymus kitais įstatymų leistinais būdais, nepagrindė, kokiu tikslu yra prašoma šių duomenų. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje buvo pažymėta, kokie objektyviai būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai iki šiol nebuvo atlikti (II t., b. l. 172–174).

Dėl patalpų kontrolės vaizdo įrašų pateikimo teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas, kritikuodamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, jog nagrinėjamu atveju visiškai nepagrįstai buvo eliminuotas pagrindinis ir būtiniausias ikiteisminio tyrimo laikotarpis (pirminiai pareiškimo tyrimo veiksmai). Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo perkėlė prokurorui atsakomybę už tokius veiksmus, kurių prokuroras dėl objektyvių priežasčių organizuoti ar kontroliuoti negalėjo, nes jam apie tai nebuvo pranešta.

Kaip jau minėta, šiuo atveju pareiškėjas yra kaltinimas tuo, kad jis tarnybinį pažeidimą padarė nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. organizuodamas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovaudamas. Akcentuotina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nėra kaltinamas dėl veiksmų (neveikimo), buvusių nuo 2014 m. balandžio 11 d. pareiškimo apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką gavimo Alytaus AVPK Varėnos r. PK iki to momento, kai pareiškėjui 2014 m. balandžio 17 d. buvo pranešta apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Išvadoje nurodyta, kad nepalankios prielaidos operatyviai organizuoti ikiteisminio tyrimo veiksmus jau buvo susiklosčiusios tuo metu, kai prokurorui 2014 m. balandžio 17 d. buvo pateiktas pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, ir tai turėjo reikšmės jo apsisprendimui dėl tolesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo. Pažymėtina, kad ši aplinkybė kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis buvo įvertinta nusprendžiant neskirti pareiškėjui tarnybinės nuobaudos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, gavęs informaciją apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, privalėjo skubiai imtis visų veiksmų, kad būtų pašalintos pareigūnų pirminio pareiškimo tyrimo etapo metu galbūt padarytos klaidos, t. y. operatyviai organizuoti, kad būtų pateikti patalpų kontrolės vaizdo įrašai, iš kurių būtų galima nustatyti, kada nukentėjusysis 2014 m. balandžio 11 d. lankėsi rinktinės patalpose, tačiau užklausa pateikta tik 2014 m. balandžio 24 d., ir kontroliuoti pareigūnus, kaip jie vykdo pareiškėjo nurodymus (pareiškėjas teigė, kad žodžiu davė nurodymus pareigūnams, kalbėjo su tyrėja).

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 25 d. paaiškinime nurodė, jog bylos eiga su tyrėja buvo aptariama pasikvietus ją į savo kabinetą arba tyrėjos kabinete, o duoti nurodymus žodžiu nedraudžia Rekomendacijos, rašytiniai nurodymai didina biurokratizmą. Tačiau paaiškinime nebuvo nurodytos konkrečios aplinkybės, kokie nurodymai buvo duoti žodžiu ir kaip šių nurodymų vykdymas buvo kontroliuojamas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas akcentavo kitų prokurorų veiksmus (neveikimą), tačiau minėtame paaiškinime pareiškėjas nebuvo nurodęs kitų prokurorų veiksmų (neveikimo), kurie darė įtaką šioje byloje aptariamiems pareiškėjo veiksmams (neveikimui).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 baigtis (jis du kartus buvo nutrauktas, tačiau skirtingais pagrindais) pati savaime nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, kai jis vadovavo ginčijamam ikiteisminiam tyrimui, šiuo atveju nesiėmė visų / ne laiku ėmėsi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas greitai ir išsamiai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn iš esmės patrauktas už tai, kad pavėluotai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus ar jų neatliko, nekontroliavo pareigūnų, kuriems pavedė vykdyti ikiteisminį tyrimą, o ne už tai, jog neatskleidė galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Todėl po pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priimti procesiniai dokumentai nėra tiesioginiai pažeidimo įrodymai, tačiau jie nepaneigia atsakovo nurodyto pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio pažeidimo padarymo fakto.

Nors pareiškėjas skunde tvirtino, kad neoperatyvią ikiteisminio tyrimo Nr. 55-1-00150-14 eigą nulėmė ne jo, o atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus atliekančių pareigūnų aplaidumas, o apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas Alytaus AVPK Varėnos r. PK pareigūnų neveikimą (netinkamą veikimą) turėjo įvertinti kaip pareiškėjo atsakomybę šalinančią aplinkybę, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą, į pareiškėjo, kaip prokuroro, vaidmenį ikiteisminiame tyrime, sutinka, kad atsakovas pagrįstai minėtą aplinkybę įvertino ne kaip pareiškėjo atsakomybę šalinančią aplinkybę. Pareiškėjo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai (neveikimas), buvę tiek iki 2014 m. balandžio 17 d., tiek ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d.), kai pareiškėjas organizavo, kontroliavo ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 ir jam vadovavo, pareiškėjas savo pareigas vykdė nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jokia tyrimo medžiaga, išskyrus pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, 2014 m. balandžio 17 d. jam nebuvo pateikta, tačiau šiame kontekste akcentuotina, jog pareiškėjas, jeigu jam trūko duomenų apsispręsti dėl reikalingų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, turėjo imtis priemonių, kad visa su pradėtu ikiteisminiu tyrimu susijusi medžiaga jam būtų pateikta. Tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad jis būtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl visos ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikimo.

Pareiškėjas, gavęs pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuriame buvo pateiktas trumpas įvykio aprašymas, iš kurio buvo matyti, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinami VSAT pareigūnai, kad nuo nukentėjusiojo nurodyto įvykio iki ikiteisminio tyrimo pradžios praėjo jau kelios dienos, manydamas, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai tokioje situacijoje turėjo atlikti tam tikrus neatidėliotinus proceso veiksmus, kurie nėra atlikti, privalėjo imtis visų priemonių, jog būtų kuo operatyviau pašalintos pareigūnų pirminio pareiškimo tyrimo etapo metu galbūt padarytos klaidos. Šioje nutartyje anksčiau jau buvo nurodytos teisinės priemonės, kurios prokurorui, kaip ikiteisminio tyrimo vadovui, leidžia kontroliuoti ikiteisminį tyrimą atliekančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus baudžiamajame procese. Be to, prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad Generalinės prokuratūros prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimas, pagal kurį buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, yra neteisėtas, nes priimtas neįgalioto asmens, nustatė, jog tarnybinis patikrinimas dėl galbūt padaryto pažeidimo buvo pradėtas remiantis Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. gegužės 4 d. tarnybiniu pranešimu, o ne 2015 m. balandžio 30 d. nutarimu, kaip teigia pareiškėjas, todėl pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo skunde išdėstytų pareiškėjo argumentų, susijusių su Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimo neteisėtumu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apeliaciniame skunde tvirtina, kad šis pirmosios instancijos teismo motyvas yra ne tik prieštaringas, tačiau ir ypatingai pažeidžiantis pareiškėjo teises, nes tai yra pirmosios instancijos teismo atsisakymas vykdyti jam tenkančią pareigą, t. y. vykdyti teisingumą.

Nagrinėdama ir vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimas yra tik vienas iš įrodymų šioje byloje, kuris buvo įvertintas kartu su kitais surinktais įrodymais, o šio nutarimo (ne)teisėtumo klausimas nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė pareiškėjo argumentų, susijusių su Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. balandžio 30 d. nutarimo neteisėtumu. Tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė vykdyti jam tenkančią pareigą, t. y. vykdyti teisingumą.

Pareiškėjas skundą, be kita ko, grindė tuo, kad Išvadoje buvo nurodyta, jog tarnybinis pažeidimas padarytas dėl nerūpestingumo, nors tokia kaltės forma neegzistuoja. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu sprendė, kad nerūpestingumas iš esmės yra viena iš neatsargumo formų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad naujos, t. y. teisės aktuose nenustatytos, kaltės formos sukūrimas negali būti pateisinamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo šiuo aspektu nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1366/2011 ir 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011) nepatvirtina apeliacinio skundo teiginio, jog toks neatsargumo formų aiškinimas, kokį pasirinko pirmosios instancijos teismas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Šiuose pareiškėjo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose buvo pažymėta, kad nenustačius tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė, nes tai esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta nuobauda pripažintina neteisėta ir nepagrįsta. Abiem atvejais nurodytuose sprendimuose buvo konstatuota, kad atsakovo įgaliotas asmuo netyrė pareiškėjo kaltės dėl konstatuotų tarnybinių nusižengimų, jos nepagrindė ir tik formaliai pažymėjo, kad nusižengimas padarytas tyčine veika (veikimu ir neveikimu), iš esmės kaltės netyręs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaltė buvo nustatyta, nurodant, kad jis tarnybinį pažeidimą padarė dėl nerūpestingumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo kaltės forma nustatyta tinkamai, įvertinus jo atliktų veiksmų ir neveikimo pobūdį, nes tarnybinį nusižengimą, už kurį pareiškėjas patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, jis padarė dėl neatsargumo, veikdamas nerūpestingai. Nuostatų 5.2 punkte nustatyta, kad kaltė (tyčia arba neatsargumas) yra vienas iš tarnybinio pažeidimo sudėties elementų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo (žr. 2017 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-134-492/2017), remdamasis teisės teorija, yra pažymėjęs, kad kaltė – tai teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei; kaltės formos – tyčia ir neatsargumas; neatsargumas – kai veiką padaręs asmuo nenumatė, kad gali atsirasti tokių padarinių, nors turėjo ir galėjo juos numatyti; neatsargumas gali būti skirstomas į nusikalstamą pasitikėjimą ir nerūpestingumą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo kaltės nustatymo nepripažintini pagrįstais.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, kad tokios veikos, kurių pradinė kvalifikacija yra BK 228 straipsnio 2 dalis, turėtų būti organizuojamos ir kontroliuojamos apygardų, o ne apylinkių prokuratūrose, ir tai taip pat turėjo reikšmės ikiteisminio tyrimo „prokurorinės“ kontrolės požiūriu, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 55-1-00150-14 buvo pradėtas dėl apysunkio nusikaltimo. Šiuo atveju pradinė nusikalstamos veikos kvalifikacija, nurodyta 2014 m. balandžio 17 d. pranešime apie ikiteisminį tyrimą, yra BK 228 straipsnio 1 dalis (II t., b. l. 133), pareiškėjas 2015 m. kovo 5 d. taip pat nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 55-1-00150-14 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (I t., b. l. 14–20), t. y. byloje nėra duomenų, kad pradinė nusikalstamos veikos kvalifikacija tuo metu, kai ikiteisminiam tyrimui vadovavo pareiškėjas, ar vėliau buvo pakeista. Jeigu pareiškėjas, kaip šį ikiteisminį tyrimą kontroliavęs pareigūnas, būtų nustatęs, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 55-1-00150-14 turi būti organizuojamas ir kontroliuojamas apygardos, o ne apylinkės prokuratūroje, pagal Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintą procedūrą turėjo jį perduoti organizuoti apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui).

Dėl pareiškėjo nurodomo Nuostatų 38 punkto, kuriame nustatyta, kad motyvuotas teikimas surašomas ir pateikiamas generaliniam prokurorui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo išvados, kurioje siūloma skirti tarnybinę nuobaudą arba konstatuoti pažeidimą neskiriant nuobaudos, gavimo dienos, reikalavimų pažeidimo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sistemiškai aiškino Nuostatų 37–38 punktuose įtvirtintas nuostatas. Apeliacinio skundo argumentai apie dirbtinai suskaidomus terminus nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad teikimas dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo surašytas nepraleidus Nuostatų 38 punkte nustatyto 5 darbo dienų termino, kuris skaičiuotinas ne nuo tada, kai generaliniam prokurorui pateikiama tarnybinio patikrinimo išvada, o nuo to momento, kai ją gauna subjektas, kuriam pavesta surašyti motyvuotą teikimą. Be to, netgi vertinant, kad šis terminas skaičiuotinas nuo tada, kai generaliniam prokurorui pateikiama tarnybinio patikrinimo išvada, kaip teigia pareiškėjas, t. y. netgi vertinant, kad šis procedūrinis terminas buvo pažeistas, nepripažintinas pagrįstu pareiškėjo argumentas, kad tai galėtų būti laikoma esminiu procedūriniu pažeidimu, kuris galėtų turėti įtakos skundžiamos rezoliucijos (ne)teisėtumui. Pažymėtina, kad šiuo atveju buvo užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas procedūroje ir pareiškėjas nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kaip jo akcentuojamas termino praleidimas pažeidžia pareiškėjo teises.

Pirmosios instancijos teismo atsisakymo apklausti liudytoją aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas, prašydamas apklausti liudytoją D. V., t. y. skundžiamą rezoliuciją priėmusį subjektą, siekė išsiaiškinti tokio sprendimo motyvus, nes nei teikimas, nei tarnybinio patikrinimo išvada galutinį sprendimą priimančio subjekto nesaisto. Vertinant tokio prašymo pagrįstumą, pažymėtina, jog iš ginčijamos rezoliucijos turinio matyti, kad Generalinis prokuroras pripažino, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, nes pritarė 2015 m. birželio 8 d. teikime nurodytiems argumentams. Teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostata, kad Generalinis prokuroras, sutikdamas su teikime išdėstytais argumentais, dėl kurių jame siūloma konstatuoti, jog prokuroras padarė tarnybinį pažeidimą, privalo papildomai motyvuoti tokį savo sprendimą. Ginčijamą rezoliuciją priėmusio subjekto pozicija nagrinėjamu atveju yra aiški, ją palaiko ir atsakovas Generalinė prokuratūra, byloje įrodinėtinos aplinkybės iš esmės yra grindžiamos rašytiniais įrodymais.

Tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 tenkino pareiškėjos prašymą apklausti liudytoju skundžiamą įsakymą priėmusį subjektą, kaip teigė pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje, savaime nepagrindžia, jog ir šioje byloje pareiškėjo nurodytas liudytojas turi būti apklausiamas, nes kiekvienu konkrečiu atveju dėl liudytojų apklausos tikslingumo sprendžiama individualiai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 nėra suformuluota taisyklė, kad nagrinėjant bylą dėl prokurorui taikytos tarnybinės atsakomybės visada teisme kaip liudytojas turi būti apklausiamas Generalinis prokuroras.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokias konkrečias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, pareiškėjo nurodytas liudytojas nagrinėjamu atveju gali patvirtinti, kurių negalima nustatyti remiantis rašytiniais įrodymais. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas apklausti liudytoją D. V. (buvusį Generalinį prokurorą) pažeidė proceso teisės normas, pareiškėjo teises ir dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Taip pat dėl tų pačių priežasčių atmetamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo pateiktas prašymas apklausti liudytoją D. V., kuris tuo metu, kai buvo priimta pareiškėjo ginčijama 2015 m. birželio 8 d. rezoliucija, buvo atsakovo atstovas pagal įstatymą ir sprendimą priėmė veikdamas atsakovo vardu (Prokuratūros įstatymo 2 str. 3 d.).

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamos rezoliucijos pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė