567037a077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-104/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00138-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant, pareiškėjui A. R., pareiškėjo A. R. atstovei advokatei M. U.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Kretingos miškų urėdija) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (t. I, b. l. 6-10, 63-64), prašydamas įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (su pakeitimais) patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 106 punkte.

Paaiškino, jog pareiškėjas yra mirusios B. E. M. teisių perėmėjas, kuri buvo teisių perėmėja mirusio sutuoktinio G. V. M.

Nurodė, jog G. V. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. Palangos miesto žemėtvarkos skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį tėvų A. M. ir M. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,270 ha žemės sklypą, esantį Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampe, Palangoje, buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Palanga. Buvęs savininkas A. M. žemės sklypą (smiltyną su mišku) namų statymui namų pirko iš F. T.. Teigė, jog senuoju Palangos planu ginčo teritorijoje buvo suformuotas kvartalas gyvenamųjų namų statybai tarp Birutės g. ir Daukanto g. G. V. M. Palangos miesto valdybos 1993 m. birželio 16 d. raštu Nr. 2-277-01-237-2 buvo informuotas, jog yra sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės grąžinimo natūra ir pamatuotas sklypas prie Dariaus ir Girėno gatvės, tarp poilsio namų „Tulpė“ ir parodų paviljono „Kupeta“, tačiau nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos.

Pareiškėjo teigimu, A. M. priklausęs žemės sklypas pagal archyvinius dokumentus ir planus atitinka dabartinę išlikusio laisvo (neužstatyto) žemės sklypo padėtį, kuriame nebuvo ir nėra statinių. Pažymėjo, jog žemės sklypo pirkimo dokumentuose nurodyta, jog parduodamas žemės sklypas – smėlynas su jame augančiais medžiais, už kuriuos buvęs savininkas sumokėjo, skirtas namų statymui. Nurodė, jog galiojančiu Palangos bendruoju planu buvusio savininko A. M. nuosavybės teise valdytas sklypas patenka į teritoriją, numatytą miesto centro plėtrai. Detaliųjų planų pagrindu greta esančioje teritorijoje pastatyti statiniai – viešbutis „Palangos vėtra“, kavinė „Voveraitė“, padidintas parodų paviljono „Kupeta“ žemės sklypas.

Pareiškėjas nurodė, jog A. M. priklausęs žemės sklypas yra išlikęs laisvas, neužstatytas statiniais ar pastatais, Palangos bendrajame plane ši teritorija numatyta miesto centro plėtrai ir nėra pagrįsta konkrečiu visuomenės poreikiu (nedetalizuota specialiajame ar detaliajame plane), todėl gali būti grąžintinas natūra.

Nurodė, jog, vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 106 punktu, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius žemėtvarkos skyriui turi pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą, neužstatytą žemę, kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punktą nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, ir suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

Pareiškėjas pabrėžė, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė prašymą atlikti šiuos veiksmus, tačiau atsakovas 2011 m. kovo 4 d. raštu Nr. (8.6)-D3-M-133r-775 atsisakė prašymą patenkinti, nes Palangos miesto savivaldybės administracijos komisijos „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės” 2011 m. vasario 22 d. posėdžio protokolu nuspręsta, jog nurodytoje teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nes teritorija priskiriama valstybinės reikšmės miškui.

Pabrėžė, jog buvusių savininkų interesai turi būti ginami prioritetiškai. Pareiškėjo manymu, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsisakydamas pateikti Palangos žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) buvusio savininko A. M. turėtą žemės sklypą 0,2720 ha, (duomenys neskelbtini) Nr. 3, dabar Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampe, Palanga, netvirtindamas sklypo ploto ir ribų, nepagrįstai vilkina nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 34-35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodoma, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 25 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ 2 punktu suderinta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, pagal kurią pareiškėjo prašomas grąžinti nuosavybėn natūra žemės sklypas, esantis Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampe, Palangoje, yra pažymėtas kaip valstybės išperkama žemė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713 patvirtinta Palangos miesto savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią prašomas grąžinti žemės sklypas patenka į Palangos girininkijos 108 kvartalo 44 sklypą. Tai pažymėta ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtintame Palangos miesto bendrajame plane.

Atsakovas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatyta, kad į valstybinės reikšmės miškus nėra atkuriamos piliečių nuosavybės teisės natūra, o tokia žemė išperkama valstybės. Pažymėjo, jog ginčo teritorija Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 136 1.10 punktu pažymėta kaip savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingas objektas, t. y. skirtas rekreacijai, poilsio tikslams. Nurodė, jog Palangos miesto bendrojo plano pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punkte numatyta, kad teritorijos, esančios bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai ir šios teritorijos pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą yra priskiriamos valstybės išperkamai žemei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 90-92) nurodė, jog Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-953-47/2010 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad G. V. M., mirusio 1996 m. balandžio 11 d., tėvas A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,2720 ha dydžio sklypą, buvusioje (duomenys neskelbtini) Nr. 3, dabar Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampas, Palangoje, bei teismas atnaujino praleistą terminą pateikti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į A. M. nuosavybės teise iki 1940 metų valdytą ir išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nurodė, jog B. E. M., G. V. M. paveldėtoja, 2011 m. sausio 18 d. pateikė prašymą atidėti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą į 2007 m. birželio 28 d. jos pasirinktą 0,1499 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, iki bus priimti sprendimai dėl naujos miškų schemos patvirtinimo.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, kuriuo patvirtinti Valstybinės reikšmės miškų plotai, ir 19 priedu „Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema“ (2011 m. gegužės 4 d. nutarimo Nr. 496 redakcija) A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas 0,2720 ha dydžio sklypas, buvusioje (duomenys neskelbtini) Nr. 3, dabar Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampas, Palangoje, patenka į Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miško plotą. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, todėl išperkama valstybės pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nurodė, jog esant šiom aplinkybėms A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas 0,2720 ha dydžio sklypas, buvusioje (duomenys neskelbtini) gatvėje Nr. 3, dabar Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampas, negali būti grąžintas natūra.

Pažymėjo, jog G. V. M. atsakovas atkurs nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį – 0,1499 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1499 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje (skirtą individualiai statybai). Nuosavybės teisės į likusią 0,1221 ha žemės valdos dalį bus atkurtos pretendentui pasirinkus atlyginimo būdą.

Trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Kretingos miškų urėdijos atstovas pareiškėjo skundą siūlė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (redakcija 2011 m. gegužės 4 d. Nr. 496) ginčo sklypas, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, patenka į teritoriją, kuri pažymėta kaip valstybinės reikšmės miškas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu (t. I, b. l. 142-147) atmetė pareiškėjo A. R. skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas A. R. pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,270 ha žemės sklypą, esantį Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampe, Palangoje, buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Palanga, argumentuodamas, jog sklypas yra laisvas (neužstatytas) ir išlikęs natūra toks, koks buvo iki 1940 metų nacionalizacijos ir skundu prašo įpareigoti atsakovą Palangos miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus: suteikti Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę bei suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

Pažymėjo, jog pareiškėjas, prašymą įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti jam grąžinimui natūra buvusio savininko A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,270 ha žemės sklypą, esantį Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampe, Palangoje, buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Palanga, grindžia archyviniais dokumentais, Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-953-47/2010, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę sklypą, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, faktinių aplinkybių konstatavimo 2011 m. rugpjūčio 14 d. protokolu Nr. 415 su fotonuotraukomis, UAB „Domo projektas“ 2011 m. gegužės 18 d. parengtu žemės sklypo planu. Teismas nurodė, jog atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija neginčija, kad plane pažymėtas 2720 kv.m. žemės plotas yra A. M. turėtos žemės vietoje, tačiau argumentuoja, jog sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei.

Teismas nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Viena iš sąlygų atkuriant nuosavybės teises į žemę grąžinant natūrą laisvą žemę turėtoje vietoje yra tai, ar pagal šį įstatymą žemė nėra priskirta valstybės išperkamai žemei. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą valstybės išperkami yra miškai, kurie priskirti valstybinės reikšmės miškams, o pagal įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybės išperkama žemė yra iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra skirta rekreacijai, turizmui, bendroms gyventojų reikmėms, užimta savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui.

Pažymėjo, jog Palangos miesto tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. Nr. 136 sprendimo „Dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei“ 1.10 punktu savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingas objektas – skveras, palei Vydūno al., tarp S. Daukanto g. ir Birutės al., skirtas rekreacijos, poilsio tikslams, pripažintas svarbiu vietos bendruomenei. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25 suderinta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę Palangos miesto savivaldybėje, pagal kurią pareiškėjo prašomas grąžinti nuosavybėn natūra žemės sklypas, esantis Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampe, Palangoje, yra pažymėtas kaip valstybės išperkama žemė. Palangos miesto bendrajame plane, patvirtintame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, ginčo teritorija patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713, o po 2015 metų numatyta, jog tai bus miesto centro plėtros teritorija. Pagrindiniuose tekstiniuose bendrojo plano reglamentuose nurodyta, jog bendrojo plano sprendiniuose parodytų „miesto centro plėtros teritorijų po 2015 metų“ galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai turi būti taikomi pagal funkcinių zonų reikšmes. Ginčo teritorijos funkcinės zonos reikšmė nurodyta – miškų ūkio paskirtis.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis pretenduoja susigrąžinti natūra žemę ir sklype ketina statyti gyvenamąjį namą, argumentuodamas, jog buvusiam savininkui A. M. įsigyjant (perkant) žemės sklypą jo paskirtis buvo „statymui namų“. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju turi būti taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktai, nustatantys teritorijos naudojimo, tvarkymo režimą. Įvertinęs aplinkybę, jog teritorija patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, teismas nurodė, jog yra negalimas sklypo grąžinimas natūra bei namų statyba. Pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės neginčija, kad ginčo teritorijoje yra miškas, nes argumentuoja, jog buvęs savininkas pirko žemės sklypą su mišku – „smiltyno su mišku“. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713 patvirtinta Palangos miesto savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią prašomas grąžinti žemės sklypas pateko į Palangos girininkijos 108 kvartalo 44 sklypą. Nagrinėjamos teritorijos statusas nepasikeitė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinus Valstybinės reikšmės miškų plotų pakeitimus. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre valstybinės reikšmės miškų plotų pakeitimai, patvirtinti nurodytu nutarimu, įregistruoti 2011 m. gegužės 25 d.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 3 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamo turto registro įstatymas) 4 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų tikrumu, teisingumu ir objektyvumu.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad valstybė išperka ir miškus, priskirtus miestų miškams. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina tam tikrais būdais, tame tarpe ir perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Atsižvelgęs į nurodytą reguliavimą, teismas sprendė, jog įstatymų leidėjas nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą reglamentuojančiuose teisės aktuose prioritetine vertybe pripažino miesto miškų išsaugojimą (viešąjį interesą), o ne nuosavybės teisių atkūrimą natūra (atitinkamo asmens interesą) ir tai kompensavo teisiniu reguliavimu, jog šiuos nuosavybės objektus iš piliečių valstybė išperka, suteikdama jiems galimybę rinktis kitus lygiaverčius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus.

Teismas pažymėjo, jog G. V. M., po kurio mirties teisių perėmėja buvo B. E. M., o jai mirus – pareiškėjas A. R., bus atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 0,1499 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1499 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje (skirtą individualiai statybai), kurį 2007 m. birželio 28 d. pasirinko B. E. M. Nuosavybės teisės į likusią 0,1221 ha žemės valdos dalį bus atkurtos pretendentui pasirinkus nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad į ginčo žemę nėra konkretaus visuomenės poreikio, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingas, nes nagrinėjamos teritorijos statusas – valstybinės reikšmės miškas – pats savaime patvirtina visuomenės poreikį į šią teritoriją, todėl jos išsaugojimas yra prioritetinė vertybė asmeninio intereso atkurti nuosavybės teises požiūriu.

Remdamasis nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – vykdyti Atkūrimo tvarkos 106 punkte įtvirtintas funkcijas: suteikti Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę bei suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 6-13) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog archyviniuose ginčo žemės sklypo pirkimo dokumentuose esantys duomenys įrodo ir patvirtina, kad savininkui A. M. parduotas ir jo įsigytas žemės sklypas buvo skirtas namų statymui, tai buvo smėlynas su jame augančiais pavieniais medžiais, už kuriuos taip pat yra apmokėta. Šioje teritorijoje pagal senąjį Palangos miesto planą buvo numatytas vasarnamių kvartalas. Pagal dabartinį patvirtintą Palangos miesto bendrąjį planą iki 2015 metų buvusio savininko A. M. nuosavybės teise valdytas sklypas kartu su gretimais kvartalais patenka į teritoriją, numatytą miesto centro plėtrai. Remiantis šiuo planu padaryti detalūs planai, kurių pagrindu privatūs asmenys pastatė statinius (viešbutis „Palangos vėtra”) arba statomi (kavinė „Voveraitė”, pastatas Birutė ir Kęstučio g. kampas), taip pat buvo padidintas ir parodų paviljono „Kupeta” žemės sklypas.

Pareiškėjas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pareiškėjas remiasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas šią normą yra pažymėjęs, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei ir šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti grąžinamas natūra.

Nurodo, jog prašomas grąžinti natūra buvusio savininko A. M. žemės sklypas yra išlikęs laisvas, neužimtas statiniais ar pastatais ir tai patvirtina UAB „Domo projektas” 2011 m. gegužės 18 d. parengtas žemės sklypo planas bei antstolės R. V. 2011 m. rugpjūčio 14 d. protokole Nr. 415 su fotonuotraukomis užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog sklype nėra statinių, teritorijoje auga pavieniai medžiai. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių aplinkybes, kad ginčo žemė sklypas yra laisvas (neužstatytas).

Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-177/2004 konstatavo, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 136 ir 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25 patvirtinta informacija vertintina kaip geografinių informacinių duomenų bazė, fiksuojanti situaciją teritorijoje konkrečiu laikotarpiu ir galinti kisti ir kad tai nėra teisinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima teikti išvadą dėl žemės sklypo priklausymo valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo esminės bylos aplinkybės, įrodančios ir patvirtinančios, kad buvusio savininko A. M. turėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) Palanga, dabartiniu adresu Vydūno ir S. Daukanto gatvių kampas, Palangoje, patenka į Palangos miesto centro plėtrą pagal Palangos miesto bendrąjį planą, patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-317. Paaiškino, jog pagal faktines aplinkybes šioje teritorijoje vykdoma privačių subjektų plėtra remiantis bendruoju planu ir tai paneigia faktą, kad ši teritorija pripažinta savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingu objektu pagal Palangos miesto tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 136 1.10 punktą bei informaciją, kad teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad grąžintinas žemės sklypas patenka į Palangos miesto centro plėtrą pagal Palangos miesto bendrąjį planą, patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-317, kuriame ginčo teritorija yra numatyta miesto plėtrai ir kuriai nėra nurodytas konkretus visuomenės poreikis, kuris turėjo būti detalizuotas detaliajame ar specialiajame plane. Pareiškėjo nuomone, teismas iš esmės nepasisakė plėtros klausimu, neatsižvelgė ir nevertino Palangos miesto bendrojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-3l7, šio bendrojo plano sprendinių, pagal kuriuos grąžintinoje teritorijoje numatyta plėtra.

Pažymėjo, jog pagal bendrąjį planą nagrinėjamų rajonų svarbiausių rėžimų lentelės 32 punktą: „BP sprendiniuose parodytos „miesto centro plėtros teritorijos po 2015 metų”, esant būtinumui galima įsisavinti ir laikotarpyje iki 2015 metų, kompleksiškai nagrinėjant ir planuojant nustatytus nagrinėjamus rajonus. Pažymėtinos funkcinės zonos nurodo vyraujančius kvartalų požymius nagrinėjamojoje teritorijoje. Centro plėtros po 2015 metų teritorijose gali būti rekomenduojamos teritorijų struktūros bei reglamentuojančių dydžių pažymėtos teritorijos reglamentai, skirti „kurorto ir kurorto pocentrių” funkcinei zonai (Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės 5, 6, 7, 8, 9 p.). Galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai (Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės 4 stulpelis) turi būti taikomi pagal funkcinių zonų reikšmes. Pagal Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelę kurorto ir pocentrio funkcinėje zonoje galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai numatyta žemės paskirtis kitos paskirties: a) gyvenamosios teritorijos; b) visuomeninės paskirties teritorijos; c) komercinės paskirties objektų teritorijos; d) inžinerinės infrastruktūros teritorijos; e) rekreacinės teritorijos; f) bendro naudojimo teritorijos. Pareiškėjas mano, jog teismas neįvertino, ar egzistuoja aiškus ir nedviprasmiškai išreikštas visuomenės poreikis ir kodėl atsakovas vilkina nuosavybės grąžinimo procesą neatlikdamas teritorijų planavimo, t. y. detaliųjų planų rengimo pagal bendrojo plano sprendinius, kuris detalizuotų sklypo paskirtį ir naudojimo būdą.

Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) numato, kad detalusis planas rengiamas, kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, o pagal Palangos miesto bendrąjį planą minima teritorija pažymėta kaip miesto centro plėtros teritorija ir aiškinamajame rašte yra pažymėta, kad nurodytose miesto centro plėtros teritorijose po planuojamojo periodo, esant būtinumui, galima įsisavinti ir planuojamajame laikotarpyje ir kad centro plėtros teritorijoje gali būti taikomi reglamentai, skirti kurorto ir kurorto pocentrio funkcinei zonai, t. y. įvairus žemės naudojimo būdas ir urbanistinis vystymas. Be to, bendrojo plano aiškinamajame rašte nurodoma, kad, kai kuriose miesto teritorijose, ypač ten, kur numatyta galima nauja plėtra, reikės detalesnių sprendinių, todėl parengus bendrąjį planą būtini žemesnio lygmens ar rūšies planai. Pareiškėjo nuomone, deklaruojant viešą interesą taip pat reikalingi detalieji planai tai teritorijai. Mano, jog pagal bendrojo plano aiškinamąjį raštą teritorija, kurioje yra grąžintinas sklypas, bus modernizuojama, taikant kurorto centro ir kurorto pocentrių reglamentą.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 29) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog, vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schema, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713 ir perkelta į Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtintą Palangos miesto bendrąjį planą, ginčo žemės sklypas patenka į Palangos girininkijos 108 kvartalo 44 sklypą. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miestų miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl žemė pareiškėjui negali būti grąžinta natūra, o turi būti išpirkta nustatyta tvarka kompensuojant. Nurodo, jog ginčo teritorija Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 136 1.10 punktu pripažinta savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingu objektu, skirtu rekreacijai, poilsio tikslams. Pažymi, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punkte numatyta, kad teritorijos, esančios bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai ir yra teritorijos pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatą priskiriamos valstybės išperkamai žemei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 31-33) nurodo argumentus, pateiktus atsiliepime į pareiškėjo skundą.

sprendimu pa goti Palangos ;s žemės tarny nėje medžiag kūrimui, atm<

9 d. išsiuntė I panaikinti K1 naują sprendi

rtimi atsisakė ministracinio

0 skundo pe administracii

:inio teismo įoju skundu manė, kad aj ienų nuo spi rendimo pas

1 patvirtino, 5 d., po kuri

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan

iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte numatytas funkcijas, susijusias su sklypo, į kurį pareiškėjas siekia natūra atkurti nuosavybės teises, suformavimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog žemė, į kurią pareiškėjas natūra siekia atkurti nuosavybės teises, patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, teritorijų planavimo dokumentuose ginčo teritorijai nurodyta funkcinė miškų ūkio paskirtis, todėl pagrindo natūra atkurti nuosavybės teises ir, atitinkamai, įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nėra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje iš esmės nekyla ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio vertinimo. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Visų pirma pastebėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad žemė, į kurią pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra, patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo (2011 m. gegužės 4 d. redakcija) 19 priede išdėstytos Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos matyti, jog ginčo žemė (patenkanti į Palangos girininkijos 108 kvartalo 44 skypą (t. I, b.l. 47-48) minėtu Vyriausybės nutarimu yra priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas)

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu valstybinės reikšmės miškams priskiriami miesto miškai, o 4 straipsnio 4 dalies 6 punktu valstybinės reikšmės miškams yra priskiriami ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo žemė yra Palangos miesto teritorijoje, taigi, ji laikytina valstybinės reikšmės mišku pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 ir 6 punktus.

Be to, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra tiesiogiai nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 34-620) 14 straipsnyje nurodyta, kad miškai neprivatizuojami, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Taigi darytina išvada, kad byloje vertinamu atveju galioja aiškios imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui, kaip minėta, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu valstybinės reikšmės miškų plotų nustatymo funkcija priskirta Vyriausybei, ji, įgyvendindama jai priskirtas funkcijas, ginčo žemę priskyrė valstybinės reikšmės miškui.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčo žemė nėra užimta jokiais statiniais ar pastatais, ir dėl to sklypas laikytinas laisvu, taip pat nurodo, jog ginčo žemė nėra „ištisai“ apaugusi medžiais, teisėjų kolegijos manymu, šios aplinkybės byloje vertinamu atveju teisiškai nėra reikšmingos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad valstybinės reikšmės miško statuso suteikimas tam tikrai teritorijai teisės aktuose nėra siejamas su šios teritorijos užstatymu pastatais, taip pat nėra reikalavimo, kad tokia teritorija būtų ištisai apaugusi medžiais (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 4 dalis). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad aptariamai ginčo žemei nėra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, kuris turėtų būti atspindėtas teritorijos detaliajame plane, grįsdamas šį teiginį remiasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, toks argumentas atmestinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybinės reikšmės miško priskyrimą valstybės išperkamam turtui įtvirtina Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris nenumato reikalavimo dėl detalaus plano, o Atkūrimo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas valstybinės reikšmės miškams nėra taikytinas. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog Vyriausybės nutarimu ginčo teritorijai suteiktas teisinis statusas – valstybinės reikšmės miškas, savaime atspindi visuomenės poreikį į šią teritoriją, todėl kaip nepagrįstas atmestinas teiginys, jog byloje vertinamu atveju į ginčo žemę nėra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neginčija pirmiau minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 ar jo dalies teisėtumo, nepateikė argumentų dėl jo galimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėto Nutarimo dalies, kuria ginčo žemė priskirtina valstybinės reikšmės miškui, teisėtumo.

Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino faktinės aplinkybės, jog 2008 m. gruodžio 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-317 patvirtintame Palangos miesto bendrajame plane ginčo teritorijoje numatyta miesto plėtra, o tai įrodo, jog ginčo žemei nėra nustatytas konkretus visuomenės poreikis, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose imperatyviai nurodyta, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei, minėtu 1997 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ginčo žemė priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Nors pareiškėjas nurodo, jog esamoje situacijoje ginčo žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą apsprendžia tik detalusis planas, todėl jo nesant savivaldybė ginčo žemėje gali plėtoti ir veiklą, kuri neatitiktų visuomeninių poreikių, toks argumentas atmestinas. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad iš Palangos miesto bendrojo plano ištraukos (t. I, b.l. 39) matyti, kad ginčo žemė priskirta Palangos miesto intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai, galimos tikslinės paskirtys: miškų ūkio paskirties, konservacinės paskirties, kitos paskirties (inžinerinės infrastruktūros teritorijos; bendro naudojimo teritorijos; rekreacinės teritorijos; kitose esamose įvairios paskirties statinių bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju; visuomeninės paskirties teritorijos) (t. I, b.l. 40). Palangos miesto bendrojo plano pagrindinio tekstinio reglamento (t. I, b.l. 42) 10 punkte nustatyta, kad teritorijos, esančios Bendrajame plane nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai - teritorijos. Laikantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 3 skirsnio nuostatų, šios teritorijos priskiriamos Valstybės išperkamai žemei. Jeigu tokiose teritorijose jau atkurtos nuosavybės teisės, grąžintame žemės sklype kapitalinių statinių statyba – negalima, išskyrus poilsio aptarnavimo pastatų ir rekreacinės infrastruktūros objektų statybą, kurią numatys tokių objektų išdėstymo SP. Be to, minėto Bendrojo plano nagrinėjamų rajonų svarbiausiųjų režimų (t. I, b.l. 43) 32 punkte nurodyta, kad Bendrojo plano sprendimuose nurodytos „miesto centro plėtros teritorijos po 2015 metų“ esant būtinumui galima įsisavinti ir laikotarpyje iki 2015 metų. Galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai (pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės 4 stulpelis) turi būti taikomi pagal funkcinių zonų reikšmes. Taigi įvertinus minėtą Bendrojo plano turinį nėra pagrindo pritarti apelianto argumentui, kad Bendrajame plane ginčo žemėje numatyta galimybė plėtoti veiklą, kurios nebūtų galima traktuoti kaip bendrų visuomeninių poreikių tenkinimą.

Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, o šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik tuo atveju, kai Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad atsakovas būtų kreipęsis į Vyriausybę su prašymu išbraukti ginčo žemę iš pirmiau minėto Vyriausbės nutarimo Nr. 1154, taigi pareiškėjo argumentai, kad yra aiškiai išreikšta Palangos miesto savivaldybės pozicija netvirtinti šioje vietoje miško, jog ginčo žemėje gali būti plėtojama bendrųjų visuomenės poreikių neatitinkanti veikla, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje vertinamu atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti Atkūrimo tvarkos 106 punkte nurodytus veiksmus.

Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis