2018-02-21 Nr. AB-3588-3-61-3-05187-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-945-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05187-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 36–40, 63–69), prašydamas priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 022,80 Eur. Pareiškėjas taip pat prašė teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 daliai, nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų.

2. Pareiškėjas iš esmės rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį jam nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir teigė, kad jam turi būti išmokėta nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis. Atitinkamai, pareiškėjo manymu, turi būti panaikintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išmokėti jam teisėtai priklausančią, tik dėl neteisėto teisinio reglamentavimo neišmokėtą, darbo užmokesčio nepriemoką. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad įstatymų leidėjas, Grąžinimo įstatyme nustatydamas formulę ir patirtų praradimų kompensavimo dydį, iš esmės vadovavosi prielaidomis, atsitiktinai pasirinktu dydžiu, o ne objektyviais, aiškiais kriterijais, todėl kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 8–12, 49–51, 73–76) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui dalis darbo užmokesčio buvo neišmokėta ne dėl Vilniaus AVPK kaltės, kadangi skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį Vilniaus AVPK elgėsi teisėtai – taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir prieštarauja įstatymų leidėjo siekiui Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka be nepagrįsto delsimo kompensuoti valstybės tarnautojų praradimus, patirtus dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 82–85) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Visų pirma, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK prašo pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis minėto DK straipsnio nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.126 ir 1.127 straipsniais, įvertinęs pareiškėjo nurodytą ginčo laikotarpį ir tai, kad pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, todėl pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2013 m. spalio 16 d., teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skundą pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Taigi, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje.

7. Pasisakydamas dėl likusio laikotarpio, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir į Grąžinimo įstatymo nuostatas, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes Vilniaus AVPK Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismas kartu pabrėžė, kad jam nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos nuostatoms bei joje įtvirtintiems principams, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 8. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–95), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

9. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas nevertino pareiškėjo patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų bei dėl jų nepasisakė. Apeliantas laikosi pozicijos, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas kompensacijų dydžių požiūriu yra neteisingas bei prieštarauja Konstitucijai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo 2016 m. lapkričio 17 d. patikslintas skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė jo pareigybės kategorijas ginčo laikotarpiu.

10. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 99–100) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus AVPK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

12. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, daliai jų taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o kitą dalį reikalavimų atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvadų dėl senaties termino taikymo daliai pareiškėjo reikalavimų apeliantas iš esmės neginčija ir šiuo aspektu nepateikia jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti tik apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paties pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas, senaties taikymo klausimu nepasisako.

14. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

15. Atmestini abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįvertinus visų pareiškėjo išdėstytų argumentų bei dėl jų nepasisakius. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pažymima, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Huk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tuo tarpu iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) byloje kilusius faktinius ir teisinius klausimus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Juolab, kad apeliantas iš esmės nenurodo, kokių konkrečių jo argumentų neįvertino pirmosios instancijos teismas, o aplinkybė, kad teismas ginčijamame sprendime klaidingai nurodė pareiškėjo pareigybės kategorijas ginčo laikotarpiu, laikytina tik rašymo apsirikimu ir šio sprendimo esmės nekeičia bei savaime nesudaro pagrindo jį naikinti.

16. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

17. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

18. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

19. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK.

20. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

21. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

22. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Todėl, atsižvelgus į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti skaičiavimai bei akcentuojama aplinkybė, jog jam pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina suma lygi 0 Eur, t. y. grąžintina suma nesusidaro, patys savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą, bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grinė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).

24. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašiose bylose. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas