2018-06-13 Nr. AB-11637-3-61-3-00456-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4288-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00456-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 11U-1832(01943) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. Z., panaikinmo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jos jis ir UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė), kurioje jis dirbo ir kurios akcininku jis yra, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tuo pagrindu Migracijos departamentas jam panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas).

3. Pareiškėjo teigimu, UAB (duomenys neskelbtini) dirbo nuolat Lietuvoje gyvenantis Lenkijos pilietis ir du Lietuvos piliečiai, todėl bendrovė atitiko keliamus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad bendrovė moka mažesnį negu minimalų darbo užmokestį. Atkreipė dėmesį į tai, kad darbuotojas, priimtas dirbti visą darbo dieną, ne dėl darbdavio kaltės gali į darbą neatvykti dėl sveikatos sutrikimų, dėl neapmokamų atostogų, dėl turimo neįgalumo priklausančių papildomų poilsio dienų, dėl pravaikštų ar darbuotojo prašymu administracijai leidus, o atlyginimas už darbą skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nepateikė įrodančių dokumentų, kad bendrovė nesilaikė darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, į bendrovę nesikreipė, neprašė darbo sutarčių, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, todėl klaidingai nustatė, kad bendrovė UAB (duomenys neskelbtini) moka mažesnį negu minimalų darbo užmokestį. Migracijos departamentas taip pat nesikreipė į Valstybinę darbo inspekciją prie Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) su tikslu nustatyti, ar teisingai apskaičiuojamas darbo užmokestis bendrovėje. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad jis neturi pinigų pragyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjas yra pateikęs banko išrašą apie turimas lėšas ir deklaravęs gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Taip pat Lietuvoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą ir joje yra deklaravęs savo gyvenamąja vietą. Pareiškėjas pažymi, kad jis 2016 metais buvo atvykęs į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių (toliau – ir Migracijos skyrius) apklausai.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Migracijos departamentas paaiškino, kad 2016 m. lapkričio mėn. Migracijos skyrius, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino ir nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o pats pareiškėjas gavo mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir per pastaruosius metus nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose. Migracijos departamentas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacine sistema, nustatė, kad bendrovėje Sprendimo priėmimo metu dirbo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turintis užsienietis ir du Lietuvos Respublikos piliečiai.

6. Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Migracijos skyrių apklausai, tačiau neatvyko. Nors pareiškėjas teigė, kad 2016 metais jis buvo atvykęs į apklausą ir užpildė apklausos anketą, tačiau ši apklausa vyko 2016 m. gegužės 9 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo atvykimą į apklausą, nes pareiškėjas į 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. apklausas neatvyko. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 6 d. prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo 7 eilutėje nurodė, kad iš bendrovės gaunamas darbo užmokestis yra jo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis, tačiau pareiškėjui 2016 m. rugpjūčio-spalio ir gruodžio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. buvo mokamas 8,64–10,8 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio ir 2017 m. vasario-balandžio mėn. darbo užmokesčio negavo, o 2017 m. gegužės 2 d. buvo atleistas iš darbo.

7. Migracijos departamentas pabrėžė, kad nustatyta ne tik tai, jog bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, bet ir tai, kad ši bendrovė neperveda privalomų įmokų Sodros biudžetui (2018 m. vasario 21 d. duomenimis bendrovės skola Sodros biudžetui sudarė 967,23 Eur). 2018 m. vasario 23 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro net 28 937,29 Eur. Be to, bendrovė ilgiau nei 12 mėnesių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikė metinės finansinės atskaitomybės dokumentų.

8. Atsakovo teigimu, visos nustatytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas pagrįstai, nustačius, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, o pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis leidimui gauti

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 6 d. pareiškėjas Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateikė dokumentus dėl leidimo pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Migracijos skyrius 2016 m. liepos 8 d. išdavė pareiškėjui leidimą, galiojantį iki 2018 m. liepos 7 d. Kilus pagrįstų įtarimų dėl UAB (duomenys neskelbtini) veiklos Lietuvos Respublikoje, Migracijos skyrius patikrino bendrovės duomenis Sodros informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, nes pareiškėjas gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kviečiamas neatvyko į apklausą 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. Pareiškėjas negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose. Patikrinus UAB (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad bendrovės deklaruota veikla yra drabužių mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse. Bendrovė registruota (duomenys neskelbtini). Patikrinimo dieną bendrovėje buvo įdarbinti šeši asmenys. Trys įmonės akcininkai, (duomenys neskelbtini) piliečiai, turi po trečdalį bendrovės akcijų, jie buvo įdarbinti po 1 val. per savaitę pagal nuotolinio darbo sutartis, o trys darbuotojai buvo įdarbinti visai darbo dienai, tačiau jiems buvo mokamas minimalus darbo užmokestis. Patikrinimo metu registruotoje veiklos vietoje dirbančių asmenų bendrovėje nerasta. Nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, jokios veiklos nevykdo. Nors kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo pareiškėjas pateikė 2016 m. gegužės 4 d. darbo sutartį, kurioje buvo pažymėta, kad jis dirba bendrovėje projektų vadovu, jam mokamas ne mažesnis nei minimalus darbo užmokestis, tačiau jam 2016 m. rugpjūčio-spalio bei gruodžio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. buvo mokamas tik 8,64–10,8 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas 2016 m. liepos ir lapkričio mėn. ir 2017 m. vasario-balandžio mėn. darbo užmokesčio negavo, o 2017 m. gegužės 2 d. buvo atleistas iš darbo bendrovėje.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo išdavimo. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, bendrovė reikalaujamo skaičiaus darbuotojų neturėjo ne keletą dienų, o aštuonis mėnesius. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčijamu Sprendimu pagrįstai buvo panaikintas leidimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais.

13. Teismas pripažino, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad bendrovė atitinka nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusią Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, kurioje numatyta, kad turi būti mokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris bendrai sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Migracijos departamentas vadovavosi jau negaliojančia Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, kuri galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Teismas, nagrinėdamas skundą, į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio ir plačiau nenagrinėjo. Todėl teismas netinkamai vertino aplinkybes, vadovaudamasis negaliojančia Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d.

16. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad bendrovė moka mažesnį negu minimalų darbo užmokestį. Nors darbuotojas priimtas dirbti visai darbo dienai, ne dėl darbdavio kaltės gali į darbą neatvykti dėl sveikatos sutrikimų, dėl neapmokamų atostogų, dėl turimo neįgalumo priklausančių papildomų poilsio dienų, dėl pravaikštų ar darbuotojo prašymu administracijai leidus. Atsakovas nepateikė įrodančių dokumentų, kad bendrovė nesilaiko darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, į bendrovę nesikreipė, neprašė darbo sutarčių, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių. Taip pat Migracijos departamentas nesikreipė į Valstybinę darbo inspekciją su tikslu nustatyti, ar teisingai apskaičiuojamas darbo užmokestis. Atsakovas Sprendimą grindė tik Sodros informacinės sistemos duomenimis, iš kurių padarė prielaidas, kad darbuotojams nėra mokamas minimalus darbo užmokestis. Sodra kaupia duomenis apie apdraustuosius asmenis, o ne jų atlyginimo dydį. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. gegužės 26 d. vykdo specializuotą statybos, o ne drabužių pardavimo veiklą, kaip nurodė Migracijos departamentas.

17. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog jis yra draustas valstybiniu socialiniu draudimu. Apie turimas lėšas yra pateiktas banko išrašas, kurio reikalavo Migracijos departamentas, gautos pajamos deklaruotos VMI. Todėl Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neturi pinigų pragyvenimui Lietuvoje, yra nepagrįsta. Kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo pareiškėjas pateikė darbo sutartį, kurioje buvo nustatyta, kad jis dirbs UAB (duomenys neskelbtini) ir jam bus mokamas ne mažesnis nei minimalus darbo užmokestis. Be to, vykdydamas teisėtą veiklą Lietuvoje, pareiškėjas, kaip bendrovės akcininkas, neprivalėjo dirbti. Todėl draudžiamų pajamų dydis pagal darbo sutartį nereiškia, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliariai pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Sodros duomenys, kuriais rėmėsi Migracijos departamentas, rodo tik draudžiamąsias pajamas pensijai gauti ir pajamas, nuo kurių skaičiuojamas sveikatos draudimas, ir jokiu būdu neparodo asmens gaunamų ir turimų lėšų pargyvenimui.

18. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis turi Lietuvos Respublikoje tinkamą gyvenamąją patalpą ir joje yra deklaravęs savo gyvenamąja vietą. Pareiškėjas buvo atvykęs į Migracijos skyrių apklausai 2016 metais, su juo atvyko ir kiti bendrovės akcininkai. Visi jie buvo apklausti, o apklausa buvo surašyta pateiktoje anketoje.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. DC-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Dėl šios priežasties pareiškėjo valdomoje UAB (duomenys neskelbtini) turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

21. Atsakovas pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. vasario 27 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 13 d.), t. y. devynis mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. bendrovėje devynis mėnesius nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. 2018 m. gegužės 24 d. Migracijos departamento surinkti duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjo leidimas buvo panaikintas pagrįstai remiantis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, kuomet išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Migracijos departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Priimant ginčijamą Sprendimą nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet, priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. (15/5-8) 11U-1832(01943) (I t, b. l. 6–8, 163–165), kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą nes, jo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

25. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t, b. l. 30–38) pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.

27. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų <...>.

28. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini), kurios vienu iš trijų akcininkų, turinčių 1/3 bendrovės akcijų, yra pareiškėjas (I t, b. l. 13, 82–83, 87) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) reikalavimų.

29. Minėtame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius šešis mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).

31. Įvertinusi byloje esančius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenis, užfiksuotus 2017 m. lapkričio 13 d. (I t, b. l. 158, 159–160), t. y. ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo dieną, teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstą ginčijamo Sprendimo išvadą, kad nuo 2017 m. vasario 27 d. bendrovėje nebuvo ne mažiau kaip trijų dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių – bendrovėje dirbo tik du darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. du Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šios nustatytos aplinkybės nebeginčija, o teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios Migracijos departamento nustatytos aplinkybės pagrįstumu. Pareiškėjas taip pat nenurodo argumentų, kodėl tokį ilgą laiko tarpą nebuvo įdarbintas pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalaujamas darbuotojų skaičius.

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kuriais kvestionuojamas Sodros informacinės sistemos duomenų, kaip įrodymų, tinkamumas šioje byloje, pažymi, kad tai, jog Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, yra patvirtinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3716-552/2018). Be to, kaip bus matyti iš tolesnės nutarties motyvuojamosios dalies, pats pareiškėjas, pateikdamas naujus duomenis, remiasi būtent iš Sodros gautais duomenimis.

33. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas teisingai nustatė, jog UAB (duomenys neskelbtini) nedirbo ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y., kad bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėl darbuotųjų skaičiaus reikalavimo, todėl atsakovas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Kaip jau minėta, pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė ir naujus duomenis, kurie nebuvo teikti nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šia bylą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

35. Su apeliaciniu skundu pateikti nauji duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) socialiniu draudimu apdraustus asmenis, šių asmenų iš bendrovės gautas draudžiamąsias pajamas, nuo šių pajamų sumokėtas įmokas į Sodros biudžetą (II t, b. l. 10–11); laikotarpius, kada minėti asmenys nebuvo draudžiami socialiniu draudimu (II t, b. l. 8, 9); duomenys, kad bendrovė užsiima specializuota statybos veikla ir prekyba nespecializuotose parduotuvėse (II t, b. l. 12).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas (jo atstovas), teikdamas naujus duomenis, nepagrindė, kodėl šie duomenys negalėjo būti pateikti ankščiau, t. y. Migracijos departamentui ar bent pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šią bylą, arba kodėl būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo tik dabar. Nauji pateikti duomenys iš Sodros yra už 2017 m. laikotarpį, o bylai aktualus laikotarpis dėl bendrovės darbuotojų skaičiaus atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui aspektu yra nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d., t. y. iki ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo dienos, dėl to akivaizdu, kad naujų pateiktų ginčui aktualių duomenų dalis galėjo būti pateikta tiek prieš Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų pateiktų duomenų, kurie nebuvo vertinti net pirmosios instancijos teisme, vertinti apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo.

37. Pabrėžtina ir tai, kad, netgi vertinant šiuos naujus pateiktus duomenis, teisėjų kolegijos nuomone, jų nebūtų galima laikyti patikimais. Šie nauji Sodros duomenys suformuoti tik 2018 m. balandžio 16 d., prie šių Sodros duomenų nurodyta, kad pateikiami duomenys yra tikslūs, jei paskutinis pranešimas buvo pateiktas ne vėliau kaip prieš 48 val. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) Sodrai galėjo pateikti naujus duomenis (sumokėti valstybinio socialinio įmokas) tik po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kuriuo ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad, Migracijos departamentui 2017 m. lapkričio 13 d. patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis apie bendrovę, jos draudžiamus asmenis, dalies šių pareiškėjo pateiktų naujų duomenų, kurie būtų reikšmingi ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo, t. y., pavyzdžiui, nebuvo duomenų kad ginčui aktualiu laikotarpiu E. B. būtų įdarbintas bendrovėje – šiam asmeniui būtų mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos įmokos į Sodros biudžetą. Be to, netgi šie nauji pateikti pareiškėjo duomenys nepatvirtina, kad visą ginčui aktualų laikotarpį bendrovėje būtų dirbę ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenę užsieniečiai, o pateikta informacija, kad bendrovė užsiėmė ne tik mažmeninės prekybos, bet ir statybos veikla, neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti.

38. Kaip minėta Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimą panaikino ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sistemiškai vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

39. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

40. Migracijos departamentas Sprendime nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio-spalio ir gruodžio mėn. bei 2017 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo mokamas tik 8,64–10,8 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Tai patvirtina Migracijos departamento pateikti Sodros informacinės sistemos duomenys, užfiksuoti 2017 m. rugsėjo 13 d. (I t, b. l. 157). Nors, kaip minėta, pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė Sodros duomenis, kurių teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, tik apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo vertinti, tačiau ir šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 metais piniginių lėšų iš bendrovės, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, gaudavo tik 8,64–12,50 Eur. Byloje taip pat yra dar pirmosios instancijos teismui teikti UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriniai dokumentai (I t, b. l. 14–17), iš kurių matyti, kad pareiškėjui nuo 2016 m. birželio mėn. ir visus 2007 metus buvo kartu mokamas minimalus darbo užmokestis ir 400 Eur išmoka akcininko reikmėms arba bent išmoka akcininko reikmėms. Vis dėlto, kaip nustatyta, net pareiškėjo pateikti nauji duomenys patvirtina, kad jam buvo mokamas tik ne didesnis kaip 12,50 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad minėti buhalteriniai duomenys apie pareiškėjo iš bendrovės gautą minimalų darbo užmokestį yra prieštaringi ir neatitinka tikrovės. Todėl teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui buvo tikrai kas mėnesį mokami ir 400 Eur jo reikmėms, nors šios sumos, nuo kurių neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir neturi būti įtrauktos į Sodros informacinę sistemą. Šią teisėjų kolegijos abejonę pagrindžia ir tai, kad tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nors ir nurodoma, kad pareiškėjas gavo ne tik darbo pajamų, tačiau konkretesnių tai patvirtinančių aplinkybių nenurodyta, neįvardinta, kokiomis realiomis pajamomis pareiškėjas disponavo. Taip pat nors tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas yra pateikęs banko išrašą apie turimas lėšas ir deklaravęs gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje pareiškėjas (jo atstovas) nepateikė.

41. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sistemiškai vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kadangi pareiškėjo gautos iki 12,50 Eur kas mėnesinės pajamos akivaizdžiai neatitinka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punkte nustatyto minimalaus pakankamo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų mėnesinio dydžio, t. y. minimalios mėnesinės algos dydžio.

42. Teisėjų kolegija plačiau dėl kitų pareiškėjo argumentų nepasisako, nes kitų aplinkybių vertinimas bet kuriuo atveju nepaneigtų ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu ir tuo pagrindu atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Z. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė