2018-10-08 Nr. AB-17765-3-61-3-04047-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2294-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04047-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu (I t., b. l. 1–5; IV t., b. l. 50–55), prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę (toliau – ir atsakovas) nedelsiant nutraukti žalingą elgesį ir vykdyti savo pareigą, t. y. užtikrinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) parduotuvės prekių asortimentą, nustatytą sąraše; 2) priteisti 8 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad nuo 2012 m. spalio 12 d. Lukiškių TI-K parduotuvės veikla vykdoma atmestinai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudarytas prekių sąrašas, tačiau jame nurodytų prekių Lukiškių TI-K parduotuvėje dažnai nebūna, o vietoje jų yra atnešamos kitos prekės, kurių pareiškėjas neužsakinėjo, arba prekės apskritai neatnešamos. Pareiškėjas atneštų prekių gali atsisakyti, tačiau tokiu atveju yra priverstas laukti kitos savaitės apsipirkimo tam, kad galėtų įsigyti norimų prekių. Teigė, jog prekių pakeitimas kitomis negali būti laikomas apsipirkimo įvykdymu, nes apsipirkimas yra įvykdytas tik tada, kai asmuo gauna savo užsakytas prekes pagal leidžiamų prekių sąrašą. Be to, Lukiškių TI-K parduotuvėje uždrausta įsigyti meduolių, sausainių, smilkalų, o kainos yra aukštesnės, nei parduotuvių, esančių laisvėje. Pareiškėjui nėra sudarytos galimybės turėti kameroje šaldytuvą bei gaminti maistą, todėl nusipirktas maistas greitai genda, pareiškėjas turi jį iš karto suvalgyti. Tais atvejais, kai keičiasi parduotuvės nuomininkai, Lukiškių TI-K nepasirūpina asortimentu iš anksto, todėl, parduotuvei išsikrausčius, kaliniai nėra aprūpinami būtiniausiomis prekėmis. Tokias sąlygas pareiškėjas laikė traumuojančiomis bei kankinančiomis, tvirtino, kad jos žemino jo orumą, sukėlė dvasinius skausmus, depresiją, todėl jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose (I t., b. l. 64–69; IV t., b. l. 75–81) su pareiškėjo skundu nesutiko, pareiškėjo skundo reikalavimui prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti 34,68 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl nuo 2012 m. spalio 12 d. Lukiškių TI-K daromų pažeidimų. Be to, nurodė, jog teisės aktuose nenumatytas šaldytuvų įrengimas kamerose, taip pat nėra nustatyta, kad suimtiesiems turi būti suteikiama galimybė gyvenamosiose kamerose patiems gaminti maistą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtinto tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą, kurio turi laikytis pataisos įstaigos teritorijoje veikiančios parduotuvės. Šioms parduotuvėms nėra nustatyta pareiga tiekti maisto produktus ar reikmenis, kurie neįtraukti į minėtą sąrašą. Parduodamų maisto produktų ir reikmenų sąrašus sudaro šių prekių pardavėjas. Įgyvendindamas pareigą užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę, Lukiškių TI-K skelbia patalpų nuomos parduotuvių veiklai konkursą ir pasirašo nuomos sutartį su laimėjusiu konkurso dalyviu. Nustatęs, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra 10 procentų didesnės, nei šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą ir apie tai informuoja Departamentą. Lukiškių TI-K teritorijoje esančioje parduotuvėje prekių likučio poreikis nustatomas remiantis dviejų savaičių pardavimų rezultatais, tačiau neįmanoma prekių kainininke nurodyto asortimento poreikio nustatyti tiksliai, todėl konkrečiu momentu parduotuvėje ne visada gali būti visų asortimente nustatytų prekių. Nupirktos prekės tą pačią dieną atiduodamos jas užsakiusiems asmenims, jiems pasirašant parduotuvės išduotame kvite. Jeigu parduotuvėje nėra užsakytos prekės, ji gali būti pakeičiama tokia pat preke, kurios kaina ne didesnė, nei nurodyta užsakyme. Atsakovo teigimu, pareiškėjui teisė apsipirkti buvo užtikrinta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu (IV t., b. l. 140–148) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad 2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. liepos 6 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d. bei 2016 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjui Lukiškių TI-K parduotuvėje nesudarant galimybės nusipirkti medaus, buvo pažeista jo teisė apsipirkti, o kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 8 500 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, jog nuo 2012 m. spalio 12 d. iki skundo teismui surašymo, t. y. iki 2016 m. spalio 10 d., Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo sudaromos sąlygos tinkamai pasinaudoti teise apsipirkti parduotuvėje, kameroje nebuvo šaldytuvo, todėl nebuvo kur laikyti įsigyto maisto, taip pat nebuvo sąlygų gamintis įsigytą maistą pačiam.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš Lietuvos valstybės, be kita ko, prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2013 m. spalio 10 d., o atsakovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, nustatė, kad pareiškėjas skundą surašė 2016 m. spalio 10 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo galimo savo teisių pažeidimo laikotarpiu iki 2013 m. spalio 10 d. Teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjas per šiuos trejus metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas teigia, jog netinkamas teisės apsipirkti įgyvendinimas žemino jo orumą, o dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) teismo vertintas kritiškai. Byloje nenustatęs objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas). Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2013 m. spalio 10 d., teismas atmetė.

8. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 1-133 patvirtintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintas Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas (toliau – ir Maisto produktų asortimentas), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas (toliau – ir Būtiniausių reikmenų asortimentas) bei Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės (toliau – ir Kontrolės taisyklės).

9. Teismas nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnis, Vidaus tvarkos taisyklių 86–88 punktai, 90 punktas, Aprašo 11 punktas, 13–14 punktai, Kontrolės taisyklių nuostatų 3 punktas, 5–9 punktai nustato laisvės atėmimo vietos įstaigų direktoriams pareigą užtikrinti, kad šiose įstaigose laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų bei prižiūrėti šios asmenų teisės įgyvendinimo sąlygas, t. y. kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje laikomiems asmenims siūlomas prekių asortimentas atitiktų teisės aktuose nustatytą privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą bei kad šių prekių kaina būtų nedidesnė negu jų kaina parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir kurios veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, o nustačius neatitikimus imtis teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių (raštiškas parduotuvės savininko įspėjimas, netesybų taikymas, nuomos sutarties nutraukimas). Teismas pažymėjo, kad privalomo maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimento užtikrinimas nereiškia laisvės atėmimo vietos įstaigos direktoriaus pareigos garantuoti, kad parduotuvėje nuolat būtų visi parduotuvės kainoraštyje nurodyti produktai. Maisto produktų asortimente bei Būtiniausių reikmenų asortimente nėra nurodytos konkrečios atitinkamų gamintojų prekės. To daryti dėl galimų pasirinkimų įvairovės nėra nei poreikio, nei galimybės, todėl prekių asortimentuose yra apibrėžtos tik tam tikros maisto produktų bei būtiniausių reikmenų prekių grupės. Tuo tarpu atskirų šių prekių grupių gaminių pasiūlą formuoja parduotuvės savininkas, o laisvės atėmimo vietos įstaigoje laikomi asmenys jiems siūlomas įsigyti prekes gali pasirinkti pagal kainos ir (ar) kitus jų poreikius atitinkančius kriterijus. Atitinkamai nesant konkrečios asmens užakytos prekės, ji gali būti pakeičiama kita tos prekių grupės preke, jeigu užsakymą pateikęs asmuo su tuo sutinka, arba asmuo gali pasinaudoti teise norimas prekes įsigyti kito apsipirkimo metu.

10. Teismas nustatė, kad: laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. Lukiškių TI-K parduotuvės patalpas 2012 m. liepos 1 d. subnuomos sutarties Nr. 18-76 pagrindu valdė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Smulkus verslas“; laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Lukiškių TI-K parduotuvės patalpas 2015 m. gegužės 13 d. nuomos sutarties Nr. 18-53 pagrindu valdė UAB „Aradva“; nuo 2016 m. liepos 2 d. Lukiškių TI-K parduotuvės patalpas 2016 m. gegužės 20 d. nuomos sutarties Nr. 18-50 pagrindu valdė UAB „Lobby Baltic“. Byloje taip pat pateiktas UAB „Lobby Baltic“ Lukiškių TI-K parduotuvės kainoraštis, kuriame nurodytų parduotuvėje siūlomų prekių grupės atitinka Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintą tardymo izoliatorių privalomą prekių asortimentą. Įrodymai (pareiškėjo atsiskaitymų žiniaraščiai, prašymai apsipirkti parduotuvėje ir įsigytų prekių kvitai), patvirtinana, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas aktyviai naudojosi Suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtinta apsipirkimo teise. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti, jog Lukiškių TI-K laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pareiškėjas negalėjo įsigyti konkrečios kainoraščio prekių grupėje nurodytos prekės (pvz., konkretaus gamintojo atitinkamo svorio mėsos gaminių ar saldainių, konkretaus gamintojo atitinkamos talpos aliejaus, tam tikro formato popieriaus ir kt.), pati savaime nereiškia, jog pareiškėjo teisė apsipirkti buvo pažeista, kadangi, kaip skunde nurodo pats pareiškėjas, tokiais atvejais nesama prekė būdavo pakeičiama kita tos prekių grupės preke, kurios pareiškėjas galėjo ir atsisakyti bei už ją nemokėti ir norimą prekę įsigyti kitos savaitės apsipirkimo metu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise ne rečiau kaip kartą per savaitę Lukiškių TI-K parduotuvėje įsigyti prekių, nustatytų Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintame privalomame prekių asortimente, jis nebuvo verčiamas įsigyti nepageidaujamų ir jo netenkinančių prekių.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje parduodamų prekių kaina yra per didelė, be to, dažnai Lukiškių TI-K parduotuvėje apskritai nebūdavo tam tikrų rūšių prekių, nurodė, jog teisės aktais Lukiškių TI-K yra nustatyta pareiga ne tik užtikrinti, kad suimtieji galėtų įgyvendinti teisę apsipirkti, bet ir prižiūrėti šios teisės įgyvendinimo sąlygas, įskaitant privalomai asortimente nurodytų prekių buvimo parduotuvėje bei šių prekių kainos kontrolę. Teismas nustatė, kad tiek su UAB „Lobby Baltic“, tiek su ankstesniais parduotuvės valdytojais sudarytose nuomos bei subnuomos sutartyse Lukiškių TI-K įtvirtinta teisė kontroliuoti prekių kainas bei asortimentą. Šiomis sutartimis parduotuvės savininkai įsipareigojo užtikrinti, kad pardavimo kainos neviršytų vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių apyvarta panaši, o jiems šios sąlygos nesilaikant Lukiškių TI-K nustatyta teisė parduotuvės patalpų nuomos sutartis nutraukti prieš terminą. Tai, kad Lukiškių TI-K vykdė Kontrolės taisyklėse bei parduotuvės patalpų nuomos sutartyse nustatytus įsipareigojimus, susijusius su prekių asortimento bei kainų kontrole, patvirtina Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 28 d. raštas Nr. 96-2626, 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 96-2821, taip pat Departamento 2016 m. rugsėjo 16 d. raštas Nr. 2S-5006, kuriuose nurodyta, jog UAB „Lobby Baltic“ buvo įspėtas dėl būtiniausių prekių asortimento bei jų kainų Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje, buvo įpareigotas sumažinti per dideles kainas ir trūkumus pašalino. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino teisės aktuose įtvirtintą Lukiškių TI-K parduotuvėje esančių prekių asortimento ir kainų kontrolės funkciją.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog neturtinė žala jam kilo ir iš galimybės įsigyti meduolių, sausainių, medaus bei smilkalų nesudarymo, teismas pažymėjo, kad suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra nustatytas Vidaus tvarkos taisyklėse (15 priedas), kuriame nėra meduolių, sausainių ir smilkalų. Kita vertus, Maisto produktų asortimente nurodyta, jog, esant galimybių, maisto produktų asortimentas gali būti didesnis. Iš byloje pateiktų pareiškėjo apsipirkimo kvitų teismas nustatė, kad iš esmės visą ginčo laikotarpį pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti sausainių, meduolių bei smilkalų ir tai darė. Tačiau 2016 m. liepos 2 d. pasikeitus Lukiškių TI-K parduotuvės patalpų nuomininkui, pasikeitė ir prekių pasiūla, bet tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad naujo parduotuvės savininko prekių pasiūla neatitinka privalomo prekių asortimento. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės pateikto prekių sąrašo matyti, jog pareiškėjas turėjo galimybę vietoje sausainių ar meduolių įsigyti kitos rūšies saldžių kepinių (pynutę su aguonomis arba keksą su kakava), taip pat saldainių ir šokolado. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje nėra galimybės įsigyti meduolių, sausainių ir smilkalų, atmetė.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo leidžiama įsigyti medaus, teismas pažymėjo, jog iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Vidaus tvarkos taisyklių 15 priedo redakcijos 1.10 punkte buvo nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama įsigyti prieskonių ir cukraus pakaitalų. Ši nuostata buvo pakeista tik 2017 m. sausio 1 d., įtvirtinant, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti prieskonių bei sintetinių saldiklių. Medus yra natūralus saldiklis (cukraus pakaitalas), todėl prie suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų nėra priskiriamas tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymai Lukiškių TI-K parduotuvėje įsigyti medaus buvo tenkinami ir tik 2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. liepos 6 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d., 2016 m. rugpjūčio 17 d. apsipirkimų metu pareiškėjui tokia galimybė nebuvo sudaryta. Teismas akcentavo, kad šiuo laikotarpiu teisės aktai draudimo įsigyti medų nenustatė, todėl tai laikytina nepagrįstu pareiškėjo teisės apsipirkti ribojimu.

14. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam Lukiškių TI-K kamerose nebuvo sudaryta galimybė nusipirktą maistą laikyti šaldytuve, nebuvo sąlygų maistą gamintis pačiam, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) nenustatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas buitinis šaldytuvas ar kitoks šaldymo įrenginys. Priešingai, Vidaus tvarkos taisyklių 15 priedo (galiojusio iki 2016 m. balandžio 1 d.) „Tardymo izoliatoriuose suimtiesiems draudžiamų įsigyti (parduoti parduotuvėse) būtiniausių reikmenų sąrašas“ 7 punkte nustatyta, kad suimtiesiems draudžiama turėti buitinius elektrinius prietaisus (išskyrus nurodytus Vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte, iki 1 000 W galingumo virdulius ir vandens šildytuvus). Taigi aplinkybės, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengti šaldytuvai parduotuvėje įsigytiems maisto produktams laikyti, teismas nelaikė teisės aktų ir pareiškėjo teisių pažeidimu.

15. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose taip pat nėra nustatyta pareiga tardymo izoliatorių kamerose laikomiems asmenims sudaryti sąlygas parduotuvėje įsigytą maistą gamintis patiems. Pagal Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 24 punktą, Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę Lukiškių TI-K kamerose laikomiems asmenims jau pagamintas maistas dienotvarkėje nustatytu metu yra pristatomas tiesiogiai į kameras.

16. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl maitinimo, teismas nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologinės mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Pažymėjo, kad Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimų protokolas bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų protokolas patvirtina, jog Lukiškių TI-K nedirbančių vyrų paros maisto davinio kaloringumas atitinka teisės aktuose nustatytas normas. Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skundo teiginius, kad dėl maisto trūkumo Lukiškių TI-K pareiškėjui iškilo būtinybė gamintis maistą pačiam. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K tiekiamo maisto pareiškėjui objektyviai pakako, o parduotuvėje jis papildomai galėjo įsigyti visiškai ar iš dalies pagaminto maisto, kuriam paruošti kameroje nebuvo reikalingos specialios sąlygos.

17. Teismas nurodė, kad skundo teiginiai dėl padarytos žalos sveikatai – susirgimo depresija, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pažymėjo, kad į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. S-PR-2809 nurodyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios psichinės sveikatos nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje taip pat nėra duomenų apie indikacijas depresijos gydymui. Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2016 m. lapkričio 14 d. pažymoje Nr. 24-8573 nurodyta, kad pareiškėjas jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nepasižymėjo išskirtiniais elgesio ar emociniais sunkumais, nebuvo įtrauktas į priklausančių didelės rizikos grupei dėl galimo savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitą.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nustatė, jog Lukiškių TI-K iš esmės tinkamai vykdė pareigą užtikrinti, kad šioje įstaigoje laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų bei prižiūrėti šios asmenų teisės įgyvendinimo sąlygas, išskyrus aplinkybę, kad pareiškėjui 4 kartus nebuvo leidžiama įsigyti medaus. Teismas vertino, kad šis pažeidimas nebuvo tokio pobūdžio ir masto, jog galėtų pareiškėjui sukelti kokius nors realius sveikatos sutrikimus, juo labiau depresiją. Todėl nėra pagrindo vertinimui, kad pareiškėjas patyrė kokius nors negrįžtamus sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad 2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. liepos 6 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d., 2016 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjui Lukiškių TI-K parduotuvėje nesudarant sąlygų nusipirkti medaus, buvo pažeista jo teisė apsipirkti, dėl to jis galėjo patirti diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus. Vertindamas pareiškėjo dėl minėto pažeidimo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasis protingumo principu, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais, kadangi jo teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti ir atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

III. 20. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 155–156), kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą; 2) nustatyti, kiek kartų Lukiškių TI-K parduotuvė buvo įspėta dėl netinkamos veiklos; 3) esant informacijos byloje nepakankamumui ar netikslumui išreikalauti iš atitinkamų viešojo administravimo subjektų visą bylai išnagrinėti reikalingą medžiagą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, peržengė skundo ribas, sprendimas yra nemotyvuotas. Skundas buvo paduotas dėl nesudarymo sąlygų nusipirkti meduolių ir sausainių. Teismas, vertindamas, jog pareiškėjas turėjo galimybę vietoj sausainių ar meduolių įsigyti kitos rūšies saldžių kepinių, iš esmės netiesogiai pripažino pažeidimą. Be to, skunde ginamų teisių pažeidimą patvirtina ir teismo nustatyta aplinkybė, jog Lukiškių TI-K parduotuvė ne kartą buvo įspėta dėl per didelių kainų nustatymo ir netinkamo asortimento. Teismas nepagrįstai nenustatinėjo parduotuvei teiktų įspėjimų skaičiaus. Teismas nevertino pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo kreipimosi į psichologą ir psichiatrą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo skirtas medikamentinis gydymas.

22. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 159–162) su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, skundas grindžiamas samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra įrodytas, nėra konkretizuota, kuo būtent pasireiškia padaryta neturtinė žala. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo skunde minimi pažeidimai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino situaciją. Su apeliaciniu skundu pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų, nenurodo naujų faktinių aplinkybių. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų (teisės įsigyti prekes) R. P. jo patalpinimo Lukiškių TI-K metu neužtikrinimo, atlyginimo.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad 2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. liepos 6 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d. bei 2016 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjui Lukiškių TI-K parduotuvėje nesudarant galimybės nusipirkti medaus, buvo pažeista jo teisė apsipirkti, o kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta teisė nusipirkti meduolių (sausainių). Pareiškėjo manymu, teismas, vertindamas, jog pareiškėjas turėjo galimybę vietoj sausainių (meduolių) įsigyti kitos rūšies saldžių kepinių, iš esmės pripažino pažeidimą. Teismo sprendimas, pasak pareiškėjo yra nemotyvuotas, teismas peržengė skundo tyrimo ribas. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad teismas nevertino pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo kreipimosi į psichologą ir psichiatrą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

29. Apeliantas Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus sieja su sąlygų nesudarymu nusipirkti meduolių ir sausainių Lukiškių TI-K teritorijoje esančioje parduotuvėje.

30. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

31. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašė meduolių, sausainių, kaip jis ir nurodo savo 2016 m. rugpjūčio 1 d. apeliaciniame skunde ir skunde Kalėjimų departamento direktoriui (I t., b. l. 11). Teismas pažymėjo, kad preiškėjas turėjo galimybę iš esmės visą ginčo laikotarpį įsigyti sausainių, meduolių ir tai darė (IV t., b. l. 145).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos (byloje esančių prekių įsigijimo kvitų) matyti, jog pareiškėjui 2016 m. visada buvo suteikta galimybė įsigyti jo prašomų meduolių iki 2016 m. liepos 6 d. (pavyzdžiui, 2016 m. vasario 28 d., 2016 m. kovo 6 d., 2016 m. kovo 30 d., 2016 m. balandžio 26 d., 2016 m. gegužės 3 d., 2016 m. gegužės 10 d., 2016 m. gegužės 17 d., 2016 m. gegužės 24 d., 2016 m. gegužės 30 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. birželio 14 d.). Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas nepageidavo įsigyti meduolių, t. y. neįrašė meduolių į prašymą leisti pirkti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis (pavyzdžiui, pareiškėjas iki 2016 m. vasario 28 d. nepageidavo įsigyti meduolių, taip pat įsigyti meduolių nepageidavo ir 2016 m. birželio 22 d. prašyme, 2016 m. birželio 28 d. prašyme, 2016 m. liepos 12 d. prašyme, 2016 m. liepos 19 d. prašyme, 2016 m. liepos 26 d. prašyme, 2016 m. rugpjūčio 9 d., 2016 m. rugpjūčio 17 d., 2016 m. rugpjūčio 23 d., 2016 m. rugpjūčio 30 d., 2016 m. rugsėjo 6 d. (IV t., b. l. 1–39)). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas negalėjo įsigyti meduolių du kartus: 2016 m. liepos 6 d., (ką jis nurodė ir savo 2016 m. rugpjūčio 1 d. skunde Lukiškių TI-K direktoriui) ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. (IV t., b. l. 17, 28). Šiomis dienomis pareiškėjas buvo pateikęs prašymą įsigyti meduolių (sausainių), bet prekių įsigijimo kvituose nėra nurodyta, kad jie įsigyti. Toks teisės nesuteikimas įsigyti vienos prekės (nagrinėjamu atveju – meduolių) tik du kartus septynių mėnesių laikotarpiu laikytinas mažareikšmiu pažeidimu.

33. Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo kreipimosi į psichologą ir psichiatrą, teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas naudojosi psichologinės pagalbos specialistų pagalba (pokalbiai) nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. iš viso 74 kartus. Kaip matyti iš psichologinės pagalbos 2016 m. lapkričičio 14 d. pažymos, pateiktos į bylą, R. P. per buvimo laikotarpį įstaigoje nepasižymėjo išskirtiniais elgesio ar emociniais sutrikimais. Suimtojo lankymosi pas Psichologinės tarnybos specialistus motyvai buvo formalūs, ką patvirtina jo rašytiniai kreipimaisi į šią tarnybą (I t., b. l. 188). Iš į bylą pateiktos detalios sveikatos apžiūrų medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas nesirgo sunkiomis ligomis, o nuo siūlomo gydymo (Įrašas medicinos kortelėje 2014 m. gruodžio 5 d., I t., b. l. 149) atsisakė. Todėl nėra jokių prielaidų, leižiančių teigti, kad apeliantas galėjo patirti sveikatos pakitimus, kuriuos lėmė negalėjimas įsigyti meduolių Lukiškių TI-K.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Lukiškių TI-K įgyvendino teisės aktuose jai įtvirtintą Lukiškių TI-K parduotuvėje esančių prekių asortimento ir kainų kontrolės funkciją. Kartu pažymėtina, jog tai, kad parduotuvės patalpų nuomininkus Lukiškių TI-K administracija įspėjo, neįrodo, kad Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus vykdydama parduotuvėje esančių prekių asortimento kontrolę. Akcentuotina, kad 2016 m. liepos mėnesį keitėsi parduotuvės patalpų nuomininkas, vykdantis prekybą Lukiškių TI-K teritorijoje (I t., b. l. 66); pasirašyta nekilnojamojo turto nuomos parduotuvės nuteistiesiems, suimtiesiems veiklai sutartis, kurioje nustatyta nuomininko atsakomybė už sistemingus pažeidimus (I t., b. l. 85–89).

35. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Negalėjimas įsigyti meduolių pareiškėjui galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

38. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas, atsižvelgiant į šios nutarties 32–34 punktuose nurodytus motyvus, atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė