2019-10-09 Nr. AB-19160-3-61-3-04145-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5286-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04145-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.5; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Ž. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:

1.1. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ (toliau – ir Sprendimas);

1.2. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. A30-2642 (toliau – ir Įsakymas);

1.3. Panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvusių savininkų A. K. ir Z. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje“ (toliau – ir Raštas);

1.4. Įpareigoti Administraciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje buvusių savininkų A. K. ir Z. K. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalyje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Vilniaus mieste, suprojektuoti 3 434 kv. m ploto grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad yra A. V. K., mirusio (duomenys neskelbtini) paveldėtoja. Mirusysis buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. K. ir Z. K. iki 1940 metų nacionalizacijos Vilniaus mieste turėtą žemę, esančią tarp (duomenys neskelbtini) gatvių. Apžiūrėdama vietoje minėtų žemės savininkų buvusios žemės valdos teritoriją, pareiškėja aptiko žemės plotą, į kurį galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės žemę grąžinant natūra. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių ir Administraciją, prašė buvusių savininkų A.

K. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje (laisvoje žemėje) suformuoti žemės sklypą grąžinti natūra. Administracijos miesto plėtros departamentas 2016 m. rugsėjo 28 d. Raštu pareiškėją informavo, jog Administracija stabdo natūra grąžintino žemės sklypo projektavimą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir pasiūlė Tarnybos Vilniaus miesto skyriui už valstybės išperkamą žemę pretendentei kompensuoti kitais įstatyme nustatytais būdais. Raštu pareiškėjai taip pat buvo pranešta, jog Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 22 d.

Įsakymu A. K. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje formavimo ir pertvarkymo projektu pradėtas rengti kitos paskirties atskirųjų želdinių teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypas viešiesiems poreikiams užtikrinti. Pareiškėjos teigimu, Tarybai priimant 2016 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2, 4 ir 6 punktuose nustatyti principai bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas.

Nors Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Sprendime yra nurodytas naujas kriterijus – viešosios erdvės, esančios greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų, kuris nėra įtvirtintas šioje nuostatoje, t. y. Taryba Sprendimu pakeitė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tarybos Sprendimas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatų, nes yra neaiškus, jame nurodytas teisinis reglamentavimas nėra suprantamas.

Sprendime nepasisakyta dėl viešųjų erdvių dydžio, neaišku, kokio dydžio plotai laikomi svarbiais vietos bendruomenei. Be to, Sprendimas yra neapibrėžto pobūdžio, nes juo nekonkretizuojamas visuomenės poreikis dėl kiekvienos atskiros teritorijos, nurodytos Sprendime. Sprendimu pažeidžiamas teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises natūra į Vilniaus mieste esančią laisvą (neužstatytą) žemę. Administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. Įsakymas parengtas remiantis Sprendimu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl Įsakymas, kaip ir Sprendimas, yra neteisėtas.

Įsakymu pradėtas rengti formavimo ir pertvarkymo projektas prieštarauja Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui, patvirtintam Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir Bendrasis planas). Numatomas projektuoti sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, o tokio pobūdžio sklype nenumatyta galimybė suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ar kitiems želdiniams eksploatuoti.

3. Atsakovas Administracija, taip pat veikianti kaip atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovė, atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Administracija atsiliepimuose nurodė, kad Taryba, priimdama Sprendimą, nesukūrė naujo teisinio reglamentavimo, o tik konkretizavo visuomenės poreikį Bendrajame plane nurodytoms urbanizuojamoms teritorijoms funkcinių zonų dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą savivaldybei suteikta teisė nuspręsti dėl visuomeninio poreikio į atitinkamą žemės sklypą svarbos. Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu nuspręsta palikti viešąsias erdves Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintoms reikmėms, o Bendrajame plane ginčo teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, todėl ginčo teritorija nelaikytina laisva. Intensyvaus užstatymo teritorijos apima ir komercinės paskirties, rekreacines bei kitas bendro naudojimo teritorijas. Įvertinę tai, kad ginčo žemės sklypas turi visuomeninį poreikį, o Įsakymu 6 685 kv. m ploto sklypas tarp (duomenys neskelbtini) gatvių pradėtas rengti atsižvelgiant į 944-osios DNSB bendrijos atstovų ir kitų šių gatvių gyventojų prašymus, atsakovai darė išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimas šioje vietoje negalimas. Atsakovai taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl Sprendimo paduoti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į 22,2200 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jai nuosavybės teisės į dalį žemės yra atkurtos. Pažymėjo, kad Tarnyba yra nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyvė ir ji nuosavybės teisių atkūrimą galėtų vykdyti tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad ginčo žemės sklypas nepagrįstai buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1336-189/2017 bylos dalį dėl Tarybos Sprendimo panaikinimo nutraukė, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendime konstatavo, jog skundžiamas Tarybos Sprendimas buvo ir yra viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje, taigi pareiškėjai buvo sudaryta galimybė sužinoti apie priimtą sprendimą bei susipažinti su jo turiniu, teisės aktai nereikalavo Tarybai priėmus Sprendimą jį asmeniškai įteikti pareiškėjai, todėl skundo dėl Tarybos Sprendimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėja skundą dėl Sprendimo pateikė 2016 m. spalio 19 d., todėl praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, praleisto termino atnaujinti neprašė, todėl ši bylos dalis nutrauktina pagal ABTĮ 103 straipsnio 8 punktą.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad Taryba Sprendimu ginčo teritorijoje, kuri, kaip nurodyta Bendrajame plane, patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, nusprendė tarp namų esančias teritorijas palikti visuomenės reikmėms. Apie tokio sprendimo reikšmę buvo išaiškinta 2016 m. birželio 29 d. Aiškinamajame rašte, kuriame nurodyta, kad greta gyvenamųjų namų suformavus žemės sklypus bendram naudojimui bus pagerinamas želdynų tvarkymas ir kūrimas, gyventojų kūno kultūros ir sporto plėtra ir tai leis pagerinti vilniečių gyvenamosios aplinkos kokybę. Visuomenės poreikį dėl želdynų tarp (duomenys neskelbtini) gatvių išsaugojimo patvirtina ir byloje pateikti tos teritorijos gyventojų prašymai. Tai, kad ginčo teritorija priskirta viešųjų poreikių tenkinimui, nėra pagrindas pripažinti, kad Įsakymu pradėto rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tikslai prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams. Pareiškėja, prašydama panaikinti Administracijos Raštą, nurodė, kad jo neteisėtumas pasireiškia tuo, kad jis priimtas, remiantis Įsakymu ir Sprendimu, kurie yra neteisėti, todėl Raštas turėtų būti panaikintas. Kitų esminių Rašto neteisėtumo pagrindų pareiškėja nenurodė. Administracijos Rašto teisėtumą įvertinęs aukščiau aptartų argumentų kontekste (bylos dalis dėl Sprendimo nutrauktina, Įsakymo ydingumas neįrodytas), teismas sprendė neturintis teisinio pagrindo Administracijos Raštą pripažinti neteisėtu.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-142-624/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikino ir grąžino administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Tarybos Sprendimą vertinant kaip individualų administracinį aktą nėra jokių argumentų, dėl ko šis aktas pareiškėjai neturėjo būti siunčiamas (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 3 d.), todėl pareiškėja, kuri teigia jį gavusi 2016 m. rugsėjo 28 d., nepraleido termino skundui dėl jo paduoti. Todėl tiek skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo, tiek likusi teismo sprendimo, kuriuo kita pareiškėjos skundo dalis atmesta iš esmės motyvuojant tuo, kad Tarybos Sprendimas yra galiojantis, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Vertinimas, jog Tarybos Sprendimas yra norminis administracinis aktas, nebūtų pagrindas priimti kitokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teisme: Tarybos Sprendimas Teisės aktų registre įregistruotas tik 2017 m. birželio 29 d. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 16 punktą, 19 straipsnio 1 ir 3 dalis, 20 straipsnio 1 ir 12 dalių nuostatas, norminis teisės aktas, iš jų – ir priimtas savivaldybių institucijų, įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data, išskyrus teisės aktus ir jais patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, kurių skelbimo ir įsigaliojimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme. Teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar Taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, pagal kompetenciją turėjo teisę priimti tokio pobūdžio administracinį aktą, t. y. pripažinti, kad Bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą pareiškėjos reikalavimą panaikinti Administracijos direktoriaus Įsakymą, kuriuo pradėtas rengti apie 6 685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti naują kitos paskirties atskirųjų želdinių teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypą viešiesiems poreikiams tenkinti, iš esmės netyrė minėto administracinio akto Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatų kontekste, o tik abstrakčiai pasisakė, kad apie sprendimo ginčo teritoriją palikti visuomenės reikmėms reikšmę buvo išaiškinta 2016 m. birželio 29 d. Aiškinamajame rašte.

III. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2019 m. birželio 12 d. sprendimu jį tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą bei Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartyje suformuluotus išaiškinimus Sprendimas yra individualus administracinis aktas.

14. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 26, 29 punktų bei Atkūrimo įstatymo 1 dalies 3 punktu, taip pat įvertinęs Sprendimo turinį (nekonkretus) bei jo pasekmes (iš esmės perrašo teisės aktų nuostatas), pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teisės aktai leidžia savivaldybės tarybai savo sprendimu pripažinti tam tikrus objektus, atitinkančius Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijus, svarbiais vietos bendruomenei ir dėl to laikytinais valstybės išperkama žeme, tačiau kiekvienas toks objektas turi būti konkrečiai įvardintas ir turi būti motyvuojama, kodėl konkretus objektas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijus. Todėl teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, priimtas kompetentingo subjekto ir pagal jo kompetenciją, todėl jį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

15. Skundžiami Įsakymas ir Raštas (priešingai nei Sprendimas) yra priimti konkrečiai dėl ginčo teritorijos. Teismas atmetė argumentus, kad Raštą pagrindžia Sprendimas ir Įsakymas, o Įsakymą – Sprendimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sprendimas yra nekonkretus, perrašantis teisės aktų nuostatas, todėl jis negali būti vertinamas kaip nulemiantis ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Tiek esant Sprendimui, tiek jo nesant, ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus. Nagrinėjamoje byloje toks vertinimas atsakovų nebuvo atliktas. Nei skundžiamame Rašte, nei Įsakyme nėra nurodyta, kodėl ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą: ar kompetentingas subjektas priėmė sprendimą dėl konkrečios ginčo teritorijos, ar ginčo teritorija yra svarbi, kodėl svarbi, kuo svarbi vietos bendruomenei, kokie viešieji poreikiai yra susiformavę tai teritorijai ir t. t. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja individualumo, nekonkretus sprendimas negali lemti konkretaus objekto priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Šį pažeidimą teismas laikė esminiu ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl skundžiamus Įsakymą bei Raštą panaikino kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

16. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą. Vis dėlto teismas sprendė, jog šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą atlyginti išlaidas, patirtas bylą 2019 metais nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nes nepateikti konkretūs prašymai ir įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ (redakcija, galiojusi po 2018 m. gruodžio 28 d.) 41 str. 1 d.). Prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant 2017 metais Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pirmosios instancijos teismas nesprendė, tačiau išaiškino pareiškėjai, kad norėdama prisiteisti bylinėjimosi išlaidas per 14 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo ji turi teisę kreiptis į teismą su prašymu, aiškiai detalizuodama patirtas išlaidas (ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 28 d.) 41 str. 1 d.).

IV. 18. Atsakovas Administracija , taip pat veikianti kaip atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovė, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

19. Administracija apeliaciniame skunde nurodo, jog savivaldybės vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neapsiriboja tik žemės sklypų formavimo funkcijos vykdymu. Tarybos Sprendimu konkretizavus visuomenės poreikį Bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų iš esmės nuspręsta neužstatytas vietas minėtose funkcinėse zonose palikti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytoms reikmėms.

Ginčo teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, o tai reiškia, kad ginčo teritorija nelaikytina laisva, nes ji jau yra užstatyta daugiabučiais ir daugiaaukščiais namais. Be to, pagal Bendrojo plano reglamentų lentelę intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos apima ne vien daugiaaukštę daugiabutę gyvenamąją statybą, bet ir visuomeninės, komercinės paskirties, inžinerinės infrastruktūros, rekreacines ir kitas bendro naudojimo teritorijas. Bendrojo plano reglamentų lentelėje taip pat nustatyta, kad intensyvaus užstatymo gyvenamosiose teritorijose rekomenduojama viešo naudojimo želdynų norma yra > 15 proc.

Būtent siekiant išlaikyti šias bendrojo naudojimo teritorijas želdynams, poilsio reikmėms, rekreacijai, ir buvo priimtas Tarybos Sprendimas. Taigi Sprendimo turinys yra visiškai aiškus, juo buvo nuspręsta netankinti ir taip intensyviai daugiabučiais ir daugiaaukščiais namais užstatytų teritorijų, paliekant viešąsias erdves bendrojo naudojimo želdynams, poilsio ir rekreacijos reikmėms. Be to, Sprendimo 2 punktu nustatyta, kad Administracijos direktorius organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų, kurių tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti, rengimą.

Taigi ginčo teritorija yra priskiriama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai valstybės išperkamai žemei. Įgyvendinant Sprendimą atsižvelgta į 944-osios DNSB bendrijos atstovų ir kitų (duomenys neskelbtini) gatvių gyventojų prašymus, raštus dėl želdyno tarp (duomenys neskelbtini) gatvių išsaugojimo. Be to, ginčo teritorija yra apaugusi medžiais, kurie pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtintų Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, 3.7 punktą priskiriami saugotiniems.

Ši aplinkybė tik patvirtina, kad ginčo teritorijai yra akivaizdžiai išreikštas visuomenės poreikis išsaugoti želdynus, saugotinus medžius ir kad ji nėra laisva bei grąžintina natūra pareiškėjai. Priimant Įsakymą ir Raštą buvo derinamos socialinės ir teisinės realijos, užtikrinta, kad nebūtų pažeidžiamos asmenų teisės, visuomenės interesas. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu įrodymų vertinimu ir neteikė prioriteto aplinkybėms, patvirtinančioms tam tikrus visuomenės ar jos dalies poreikius.

20. Pareiškėja Ž. K. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Atsiliepime pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tiek esant Sprendimui, tiek jo nesant, ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus, o tai nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo. Todėl nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog Tarybos Sprendimas yra nekonkretus ginčo teritorijos atžvilgiu. Sprendimas yra be grafinės dalies, kurioje būtų pažymėtos ginčo teritorijos ribos ir plotas, nenurodyta, kokiais kriterijais remiantis teritorija priskirta „viešosioms erdvėms“, esančioms greta (tarp) gyvenamųjų namų, nepateiktas individualus ginčo teritorijos įvertinimas. Į bylą pateikti dokumentai įrodo, kad ginčo teritorija yra išsidėsčiusi tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, bet nėra greta daugiabučių namų, ji net nesiriboja su suformuotais žemės sklypais, esančiais šiaurinėje ir pietinėje teritorijos pusėje, ginčo teritorijos plotas yra pakankamai didelis, todėl sprendimas priskirti ją visą valstybės išperkamai žemei kelia abejonių. Atsiliepime pareiškėja taip pat pažymi, jog Bendrajame plane nustatyti teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principai savaime nereiškia jau įvykusio teritorijos užstatymo gyvenamaisiais namais. Nagrinėjamu atveju ginčo teritorijoje faktiškai nėra jokių pastatų ar statomo statinio sąvoką atitinkančių nekilnojamųjų daiktų ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kurių eksploatacijai būtų reikalinga žemė, todėl kliūčių šioje teritorijoje suprojektuoti žemės sklypą grąžinti natūra nėra. Suprojektavus žemės sklypą grąžinti natūra ir atkūrus į jį nuosavybės teises, jame būtų vykdoma tik leidžiama veikla (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 1 p.), taigi gyventojų interesas išsaugoti želdynus būtų užtikrintas, šį interesą gali įgyvendinti ne tik atsakovai, bet ir privatūs asmenys. Sprendimas ir Įsakymas buvo priimti praėjus keturiems mėnesiams po pareiškėjos prašymo suformuoti žemės sklypą grąžinti natūra gavimo Administracijoje. Būtent dėl jų nutrūko nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Taigi, priešingai nei teigia atsakovai, nagrinėjamu atveju prioritetas buvo suteiktas išimtinai vienai grupei asmenų – 944-osios DNSB ir kitiems (duomenys neskelbtini) gatvių gyventojams, o pareiškėjos teisės ir teisėti interesai paneigti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 23. Ginčas šioje byloje kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad Bendrajame plane nurodytų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, bei nustatyta, jog nurodytiems objektams eksploatuoti Administracijos direktorius organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą, teisėtumo ir pagrįstumo; taip pat dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo nuspręsta pradėti rengti apie 6 685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projektą, bei Rašto, kuriuo sustabdytas natūra grąžintino žemės sklypo projektavimas (duomenys neskelbtini) gatvėje, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad Sprendimas yra nekonkretus, perrašantis teisės aktų nuostatas, todėl jis negali būti vertinamas kaip nulemiantis ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Kiekvienu atveju ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus, o nagrinėjamoje byloje atsakovai tokio vertinimo neatliko. Todėl pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą bei Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą.

25. Atsakovai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu įrodymų vertinimu ir neteikė prioriteto aplinkybėms, patvirtinančioms tam tikrus visuomenės ar jos dalies poreikius, neatsižvelgė į tai, kad Tarybos Sprendimu buvo konkretizuotas visuomenės poreikis į ginčo teritoriją, kuri patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, o tai reiškia, kad ji negali būti laikoma laisva.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Pažymėtina, jog, nors atsakovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, visi jų argumentai iš esmės yra susiję su teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies ir panaikinti pareiškėjos ginčijami Administracijos direktoriaus Įsakymas bei Administracijos Raštas. Nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl Tarybos Sprendimo panaikinimo, motyvų atsakovai apeliaciniame skunde nereiškia. Pareiškėja apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo netenkintas minėtas jos reikalavimas, nepateikė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrins neperžengdama atsakovų apeliacinio skundo ribų. Aplinkybės, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, byloje nenustatytos (ABTĮ 140 str. 2 d.).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

29. Atkūrimo įstatymo (pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymo pateikimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų;

žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui;

įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

30. Aiškindamas šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad juo yra apibrėžtos sąlygos, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą. Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus. Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, tačiau visuomenės poreikiai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, yra tik konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Taigi ne aplinkybė, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau net ir jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemei grąžinti. Priešingai aiškinant įstatymą, galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-495-415/2019).

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar ginčo žemės sklypui buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis ir ar jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams.

32. Kaip minėta, atsakovai ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei iš esmės grindė tuo, jog ginčo teritorija Bendrajame plane patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, užstatytas daugiabučiais ir daugiaaukščiais namais, taip pat kad Bendrojo plano reglamentų lentelėje nustatyta, jog intensyvaus užstatymo gyvenamosiose teritorijose rekomenduojama viešo naudojimo želdynų norma yra > 15 proc., t. y. valstybės išperkamai žemei ginčo žemės sklypas esą buvo priskirtas siekiant išlaikyti minėtas bendrojo naudojimo teritorijas želdynams, poilsio reikmėms, rekreacijai.

33. Pažymėtina, jog šių savo argumentų Administracija nei Įsakyme, kuriuo nuspręsta pradėti rengti apie 6 685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projektą, nei Rašte, kuriuo sustabdytas natūra grąžintino žemės sklypo projektavimas (duomenys neskelbtini) gatvėje, nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Administracija Įsakyme ir Rašte nepagrindė, kodėl būtent ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kodėl (kokiais kriterijais remiantis) būtent ši teritorija yra svarbi vietos bendruomenei, kokie su šia teritorija susiję viešieji poreikiai yra susiformavę ir kad šie poreikiai objektyviai negali būti patenkinti kitaip nei paimant šį nuosavybės objektą. Tokių duomenų nėra ir 2016 m. birželio 29 d. aiškinamajame rašte. Kaip minėta, vien tik aplinkybė, kad ginčo teritorija Bendrajame plane patenka į intensyvaus užstatymo teritoriją, savaime negali būti laikoma pagrindu negrąžinti žemės natūra, nes tai gali būti padaryta ir nenustačius objektyvaus bei pagrįsto visuomenės poreikio į šią teritoriją. Abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad suformavus sklypą „bus galimybė formuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti“ negali būti laikomi pagrindžiančiais objektyvų visuomenės poreikį į ginčo teritoriją.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Administracijos direktoriaus Įsakymą ir jo pagrindu priimtą Administracijos Raštą. Naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

35. Pareiškėja prašo priteisti visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisako tik dėl apeliacinėje instancijoje pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

36. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog už apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo pareiškėjos atstovas advokatas Oskaras Silevičius 2017 m. gegužės 5 d. sumokėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio. Byloje taip pat pateikta 2019 m. rugsėjo 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 19-3, kurioje nurodyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą administracinėje byloje eA-5286-261/2019 surašymą mokėtina 500 Eur suma, bei šios sumos apmokėjimą patvirtinantis advokato sąskaitos išrašas. Duomenų apie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. parengimo išlaidas bei jas pagrindžiančių įrodymų pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (ABTĮ 41str. 1 d.) nepateikė.

37. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kai pirmojoje instancijoje pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o padavusių subjektų apeliacinis skundas dėl atitinkamos dalies atmetamas, pareiškėjo patirtos apeliaciniame procese išlaidos atmestų reikalavimų pirmosios instancijos teisme dalimi nemažintinos, nes apeliacinės instancijos teismo nutartis laikytina kaip visiškai priimta pareiškėjo naudai. Kitaip tariant, apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne ginčo pirmojoje instancijoje baigtį (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2186/2011, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-624/2017, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3223-629/2018 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, pastarojo byloje sumokėtas žyminis mokestis pareiškėjui yra priteistinas (žr., pvz., 2019 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-14-502/2019 ir kt.).

38. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimas panaikintas pagal pareiškėjos pateiktą apeliacinį skundą, bylą grąžinant nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. sprendimu iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundą jį tenkino iš dalies – panaikino Administracijos direktoriaus Įsakymą bei Administracijos Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Vis dėlto apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo teikė tik atsakovai, šis apeliacinis skundas atmestas (žr. šios nutarties 34 pastraipą). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

39. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7 ir 8.11 punktais, taip pat atsižvelgiant į 2019 metų I ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (1 262,70 Eur), darytina išvada, kad pareiškėjos prašoma atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirta bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio ir yra priteistina iš Administracijos, kurios priimti administraciniai aktai, tenkinant pareiškėjos teismui pateikto skundo dalį, buvo panaikinti ir kuri buvo įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai Ž. K. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 511,25 Eur (penkis šimtus vienuolika eurų ir dvidešimt penkis centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius