2023-01-18 Nr. AB-1626-3-61-3-05768-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-43-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05768-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Perlas energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Perlas energija“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Perlas Energija“ (toliau – ir UAB „Perlas Energija“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2022 m. spalio 6 d. nutarimą Nr. 12NKV-13 (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti skundžiamo Nutarimo vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl minėto Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą ir įpareigojo Tarnybą pateikti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti skundžiamo Nutarimo vykdymą, iki bus išnagrinėtas ginčas.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, jog šiuo atveju Tarnybos paskirta bauda, įvertinus jos bendrą dydį (90 000 Eur) bei tai, kad faktiškai pareiškėjas elektros energijos tiekimo sutarčių pakeitimų, kurių teisėtumas ir buvo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) atitikties prasme, neatliko, o taip pat pareiškėjas nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos nebevykdo, labiau įgyvendina baudimo, o ne prevencinę skiriamos sankcijos paskirtį. Pareiškėjas nurodė, jog jam paskirta bauda yra ženkli ir baudos priverstinis išieškojimas turės didelių neigiamų padarinių pareiškėjui bei neigiamai paveiks jo apyvartines lėšas, atsiskaitymus su darbuotojais, kompensacijų išmokėjimą vartotojams ir kt. (pareiškėjo grynasis pelnas laikotarpiu 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. rugpjūčio 31 d. yra (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl tikėtina, kad išnagrinėjus šį skundą pareiškėjui nereikės mokėti Nutarimu paskirtos baudos.

Tarnyba, teikdama nuomonę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nurodė, kad nesutinka, jog būtų sustabdytas Nutarimo galiojimas, kadangi nors pareiškėjas prašyme nurodė neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl Nutarimo vykdymo nesustabdymo, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai dėl neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, iš esmės yra paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, prielaidomis (subjektyvia pareiškėjo nuomone), o ne pagrįsti objektyviais įrodymais (konkrečiais ir išsamiais finansiniais paskaičiavimais). Dėl pareiškėjo prašymo argumentų, kad pareiškėjui skirta bauda yra labai didelė, be to, pareiškėjas nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos nebevykdo, todėl, pareiškėjo teigimu, jam paskirta bauda, atlieka baudimo, o ne prevencinę skiriamos sankcijos paskirtį, pažymėjo, kad įmonės veiklos sustabdymas oficialiai nėra laikomas įmonės veiklos pabaiga, nes įmonės veiklą galima bet kada atnaujinti, kitaip nei įmonę likvidavus ar jai bankrutavus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašyme nurodyto argumento dėl pareiškėjo finansinės padėties, pabrėžė, kad asmens (šiuo atveju – komercinio veiklos subjekto) turtinė padėtis pati savaime nėra aplinkybė, turinti įtakos skiriamos baudos dydžiui. Todėl pareiškėjo argumentai dėl finansinių sunkumų negali būti laikytini pagrindžiančiais reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Tarnybai 2022 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė informaciją, iš kurios matyti, kad pareiškėjo metinės pajamos 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini). Tarnybos nuomone, pareiškėjui Nutarimu paskirtos baudos dydis nelaikytinas reikšmingu, o jos sumokėjimas nelaikytinas esminiu, pareiškėjo finansinei padėčiai galinčiu daryti įtaką, veiksniu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas nurodė, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėjas neįrodė, jog neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai ateityje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam administraciniam aktui, nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, pavirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju Tarnybos paskirta bauda, įvertinus jos bendrą dydį (90 000 Eur) bei tai, kad faktiškai pareiškėjas elektros energijos tiekimo sutarčių pakeitimų, kurių teisėtumas ir buvo nagrinėjamas Įstatymo atitikties prasme, neatliko, o taip pat pareiškėjas nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos nebevykdo, labiau įgyvendina baudimo, o ne prevencinę skiriamos sankcijos paskirtį, pažymėjo, kad sutinka su Tarnybos teiginiais, jog įmonės veiklos sustabdymas oficialiai nėra laikomas įmonės veiklos pabaiga, nes įmonės veiklą galima bet kada atnaujinti, kitaip nei įmonę likvidavus ar jai bankrutavus. Be to, įmonės sustabdymo metu nėra draudžiama vykdyti atsiskaitymus su esamais kreditoriais ir valstybės biudžetu, tiesiog nuo įmonės veiklos sustabdymo pradžios įmonė nebegali sudaryti naujų sandorių, išrašyti sąskaitų, pirkti prekių, paslaugų ar turto, taip pat gauti atsiskaitymų ir t. t. Taigi, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, kurios patvirtintų, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Nutarimo galiojimo laikiną sustabdymą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkintinas.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir tenkinti UAB „Perlas Energija“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (skundžiamo Nutarimo vykdymo sustabdymo, iki bus išnagrinėta byla dėl minėto Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo) taikymo.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo skundas yra prima facie pagrįstas, dėl ko yra patenkinta pirmoji reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga. Pareiškėjo manymu, egzistuoja ir antroji sąlyga, nes, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės (t. y. laikinai nesustabdžius Nutarimo galiojimo), ne tik pareiškėjas, bet ir silpnesnės asmenų grupės, t. y. pareiškėjo darbuotojai ir vartotojai, kuriems pareiškėjas yra įsipareigojęs mokėti kompensacijas, patirs didelę žalą, kurios pašalinimas gali būti neįmanomas arba labai sudėtingas. Pareiškėjo preliminariais skaičiavimais, dėl kompensacijos išmokėjimo į pareiškėją galimai kreipsis virš 40 000 vartotojų.

Teismas prieštarauja pats sau, teigdamas, kad, viena vertus „įmonės veiklos sustabdymas oficialiai nėra laikomas įmonės veiklos pabaiga, nes įmonės veiklą galima bet kada atnaujinti, kitaip nei įmonę likvidavus ar jai bankrutavus“, o kita vertus „nuo įmonės veiklos sustabdymo pradžios įmonė nebegali sudaryti naujų sandorių“. Būtent dėl to, kad (i) pareiškėjui sustabdžius veiklą pareiškėjas, kaip pripažino pats teismas, nebegali sudaryti naujų sandorių ir (ii) pareiškėjas faktiškai jokių elektros energijos tiekimo sutarčių pakeitimų, kurių teisėtumą ir ginčijo Tarnybą, neatliko, akivaizdu, kad Tarnybos paskirta bauda labiau įgyvendina baudimo, o ne prevencinę skiriamos sankcijos paskirtį. Pabrėžia, kad tai, jog „nuo įmonės veiklos sustabdymo pradžios įmonė nebegali sudaryti naujų sandorių“ reiškia, jog teismas pripažino, kad sustabdęs veiklą pareiškėjas jokių elektros energijos tiekimo sutarčių pakeitimų, kurių teisėtumą ir ginčijo Tarnyba, nebepadarys, todėl nėra abejonių, kad Tarnybos paskirta bauda atlieka išimtinai baudimo funkciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje yra pripažįstama, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui paskirta bauda, kurios dalį jis siekia nuginčyti teisme, atliko labiau baudimo funkciją, spręstina, jog laikinas jos vykdymo atidėjimas iki teismas iš esmės pasisakys dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo, nepažeis proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų bei bus labiau adekvatus siekiamam tikslui konkrečioje situacijoje, nei baudos vykdymo neatidėjimas. Esant tokiai faktinei situacijai įpareigojimo sumokėti paskirtąją baudą vykdymas nėra tikslingas, neišsprendus kilusio ginčo.

Be to, Tarnybos ir teismo samprotavimai, kad „įmonės veiklą galima bet kada atnaujinti“ yra visiškai deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje dėl atsisakymo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Tarnyba paaiškina, kad nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam – galimai – kils dėl skundžiamo Nutarimo vykdymo nesustabdymo, tačiau Tarnybos nuomone, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui realiai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taip pat pabrėžtina ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje.

Tarnybos nuomone, atskirajame skunde nurodyti pareiškėjo argumentai yra susiję ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybėmis, o su neigiamomis, tarp jų – ir materialinėmis pasekmėmis pareiškėjui. Tarnybos teigimu, kritiškai turėtų būti vertinami pareiškėjo pasisakymai, jog pareiškėjui sumokėjus už teisės aktų pažeidimus paskirtą baudą, nukentės pareiškėjo darbuotojai ar vartotojai. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo netinkamų veiksmų, kuriais buvo pažeistos Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatos, už kurių pažeidimą pareiškėjui ir buvo skirta bauda galimai nukentės pareiškėjo darbuotojai, nepaneigia šio įstatymo pažeidimo fakto ir dėl to pareiškėjas neturėtų būti atleidžiamas nuo pareigos sumokėti jam paskirtą baudą.

Pabrėžtina, kad galimi finansiniai praradimai per se (patys savaime) nesuteikia pagrindo visais atvejais taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Apskritai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam Nutarimui, nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, todėl paminėta aplinkybė savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Argumentai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, privalo būti pagrįsti atitinkamais įrodymais.

Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo atskirojo skundo, pareiškėjo teiginiai apie galimus nuostolius iš esmės yra paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais. Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad į jį dėl kompensacijos išmokėjimo dar galimai kreipsis 40 000 vartotojų, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad būtent toks skaičius vartotojų kreipsis į pareiškėją, be to, pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (atliktų apskaičiavimų, analizių ir pan.). Todėl, Tarnybos nuomone, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog, nesustabdžius Nutarimo, tai ne tik, kad neigiamai paveiks pareiškėjo finansinę padėtį bei ir vartotojus, kuriems pareiškėjas yra įsipareigojęs mokėti kompensacijas, yra paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, nukreipti į ateitį ir grindžiami pareiškėjo prognozėmis, todėl jie negali būti pakankamu pagrindu sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Tarnyba sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas neįrodė, jog neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pasisakant dėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodyto argumento dėl pareiškėjo finansinės padėties, pabrėžtina, kad asmens (šiuo atveju – komercinio veiklos subjekto) turtinė padėtis per se nėra aplinkybė, turinti įtakos skiriamos baudos dydžiui. Todėl pareiškėjo argumentai dėl finansinių sunkumų negali būti laikytini pagrindžiančiais reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme nustatyta, jog už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams gali būti skiriama baudą iki 3 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne didesnė negu vienas šimtas tūkstančių eurų. Todėl skiriant baudą už nesąžiningą komercinę veiklą, t. y. už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą, yra atsižvelgiama į komercinės veiklos subjekto gautas metines pajamas praėjusiais finansiniais metais, o ne į grynąjį pelną. Pareiškėjui skirta bauda yra gerokai mažesnė nei 3 proc. pareiškėjo gautų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, tačiau skiriant baudą, buvo atsižvelgta į Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme numatytą didžiausią leistiną skiriamos baudos dydį (100 000 Eur) ir įvertinus visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, skirta netgi mažesnė bauda.

Pareiškėjas privalo vartotojams atlyginti jiems padarytą žalą – tokią pareigą įtvirtina ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 121 straipsnis, numatantis, jog vartotojai, nukentėję nuo nesąžiningos komercinės veiklos, turi teisę į žalos atlyginimą, kainos sumažinimą arba sutarties nutraukimą, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir pobūdį, vartotojo patirtą žalą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į pareiškėjo Tarnybai 2022 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad pareiškėjo metinės pajamos 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini). Tarnybos nuomone, iš pateiktų finansinių duomenų matyti, kad pareiškėjas pagal gautas pajamas, yra finansiškai pajėgus atlyginti ne tik vartotojams padarytą žalą (sumokėti kompensacijas), bet ir sumokėti Nutarimu paskirtą baudą.

Tarnyba pažymi, kad verslas yra veikimas savo rizika, todėl verslininkas turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką (rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis įsipareigojimams įvykdyti, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir panašiai). Šios pozicijos savo nutartyse laikosi ir teismai. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jam nedelsiant sumokėjus ginčijamu Nutarimu paskirtą baudą, nukentės ne tik pats pareiškėjas, bet ir vartotojai, yra netikslūs ir teisiškai nepagrįsti, kuriais tik bandoma įtikinti teismą nutarimo įvykdymo galimu neigiamu poveikiu vartotojams, išmokant jiems pareiškėjo pažadėtas kompensacijas.

Pareiškėjo deklaruojamas teiginys, kad šiuo metu pareiškėjo veikla yra sustabdyta, nepaneigia fakto, kad ateityje ji dar gali būti atnaujinta. Be to, šie atskirojo skundo argumentai nėra niekaip susiję su šiuo metu teisme nagrinėjama byla ir jos aplinkybėmis, kadangi pareiškėjui skirta bauda būtent už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą, todėl Tarnybos nuomone, minimi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai vertintini kritiškai. Tarnyba pritaria Vilniaus apygardos administracinis teismo nutartyje nurodytiems teiginiams, kad pareiškėjo veiklos sustabdymas oficialiai nelaikytinas pareiškėjo veiklos pabaiga. Tarnybos nuomone, pareiškėjo prašyme nurodytas argumentas dėl veiklos sustabdymo, nelaikytinas išskirtine aplinkybe, kuri patvirtintų, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Bet kokie pareiškėjo finansiniai sunkumai, prielaida, kad nutarimo nesustabdymas, turės įtaką pareiškėjo reputacijai, nesant objektyvių ir pagrįstų įrodymų byloje, atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, negali būti vertinami kaip svaresni už viešuosius interesus.

Tarnyba nagrinėjamu atveju neturi pakankamo pagrindo manyti, kad ginčijamo Nutarimo galiojimo nesustabdymas pažeis proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ar viešąjį interesą. Priešingai, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas šios administracinės bylos aplinkybių kontekste atitinka šiuos nurodytus principus. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas savo prašyme nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam realiai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog neatidėliotinas ginčijamo Nutarimo vykdymas pareiškėjui sukels sunkius neigiamus padarinius, kadangi pareiškėjo grynasis pelnas laikotarpiu 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. rugpjūčio 31 d. yra (duomenys neskelbtini), o tai anot pareiškėjo, patvirtina faktą, kad sumokėjus Nutarimu paskirtą baudą, ne tik reikšmingai pablogės pareiškėjo finansinė padėtis, sutriks atsiskaitymai su kreditoriais ir pareiškėjo darbuotojais, bet tai neigiamai paveiks ir vartotojus, kuriems pareiškėjas yra įsipareigojęs mokėti kompensacijas (pareiškėjo preliminariais skaičiavimais, dėl kompensacijos išmokėjimo į pareiškėją galimai kreipsis virš 40 000 vartotojų). Taip pat, pareiškėjo įsitikinimu, nutartyje pateikti Vilniaus apygardos administracinis teismo samprotavimai, kad pareiškėjas bet kada gali savo veiklą atnaujinti, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė įstatymų pakeitimams, kuriais griežtinami reikalavimai nepriklausomiems elektros tiekėjams bei jų priežiūra, o tai, pareiškėjo teigimu, apsunkintų atnaujinti nepriklausomo elektros energijos tiekėjo veiklos vykdymą šiomis sugriežtintomis sąlygomis.

Taigi pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis.

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybė apie galimus nuostolius iš esmės yra paremtos tik bendro pobūdžio pasvarstymais, nukreiptos į ateitį ir grindžiamos spėjimais. Nors pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad į jį dėl kompensacijos išmokėjimo galimai kreipsis 40 000 vartotojų, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad būtent toks skaičius vartotojų kreipsis į pareiškėją, be to, pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (atliktų apskaičiavimų, analizių ir pan.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pareiškėjas nurodo, kad jo grynasis pelnas nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. buvo (duomenys neskelbtini), byloje paties pareiškėjo pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad pareiškėjas disponuoja piniginėmis lėšomis.

Pareiškėjo nurodytas argumentas dėl pareiškėjo veiklos sustabdymo, nelaikytinas išskirtine aplinkybe, kuri patvirtintų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo atskirajame skunde minimi Lietuvos Respublikos energetikos ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymų pakeitimai nepaneigia fakto, kad pareiškėjui nusprendus atnaujinti veiklą, jam atitinkant visus nepriklausomam elektros tiekėjui keliamus reikalavimus, pareiškėjas ir toliau galėtų veikti rinkoje ir vykdyti nepriklausomo elektros tiekėjo veiklą, kadangi įmonės veiklos sustabdymas nėra laikomas įmonės veiklos pabaiga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo dėl Nutarimo galiojimo patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu nutarimas būtų panaikintas. Tokios pozicijos dėl materialinių nuostolių atlyginimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-563-525/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir laikinai sustabdyti Nutarimo galiojimą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Perlas Energija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė