2K-250/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-250/2012

Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00489-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.2.; 1.2.27.5.; 2.1.7.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Gintaro Godos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

nuteistiesiems L. Š. ir K. Š.

nuteistųjų gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui

nukentėjusiajai M. P.

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. Š. ir K. Š. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu L. Š. pripažinta kalta padariusi baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta 8 MGL (1040 Lt) bauda. Pagal BK 290 straipsnį L. Š. išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

K. Š. pagal BK 290 straipsnį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų A. B. ir M. P. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta jo dalis, kuria L. Š. ir K. Š. pagal BK 290 straipsnį buvo išteisinti, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – K. Š. pripažintas kaltu pagal BK 290 straipsnį ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) bauda; L. Š. pripažinti kalta pagal BK 290 straipsnį ir nubausta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, L. Š. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Nukentėjusiųjų A. B. ir M. P. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Iš K. Š. nukentėjusiesiems A. B. ir M. P. priteista po 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš L. Š. nukentėjusiesiems A. B. ir M. P. priteista po 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nuteistosios Laimutės Š. ir jos gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinis skundas atmestas. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

L. Š. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. viešoje vietoje – virš Radviliškio miesto turgų juosiančios tvoros, iškabino plakatą su užrašu „Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija Gyvuliai! L. Š.“ ir taip nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką;

pagal BK 290 straipsnį nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 11 val., viešoje vietoje – Radviliškio miesto turgaus mėsos prekyvietėje, esančioje Turgaus g. 9D, atsisakė vykdyti Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) vyresniosios specialistės M. P. teisėtus reikalavimus pateikti atliekamam patikrinimui reikiamus dokumentus, šaukė ant jos bei kartu su ja patalpoje buvusių valstybės tarnautojų: Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau - VPK) Radviliškio r. policijos komisariato (toliau – PK) tyrėjos K. G. ir vėliau į šią patalpą atvykusių Šiaulių apskrities VPK Radviliškio r. PK tyrėjo A. B., Šiaulių apskr. VMI vyresniojo specialisto V. J. bei Radviliškio r. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistės – maisto produktų inspektorės D. M., kaltino juos terorizavimu, verslo žlugdymu, vadino vagimis, parsidavėliais, įtariamaisiais, gyvuliais ir kitais jų garbę bei orumą žeminančiais žodžiais ir taip įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Šiaulių apskr. VMI vyresniąją specialistę M. P. ir Šiaulių apskr. VPK Radviliškio r. PK tyrėją A. B.

K. Š. pagal BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 11 val., Radviliškio miesto turgaus prekybos mėsa paviljone, esančiame Turgaus g. 9D, Radviliškyje, vykdant policijos organizuotą prevencinę priemonę „Turgus“, atliekant prekybos mėsa teisėtumo patikrinimą, šaukė ant patalpoje buvusių valstybės tarnautojų – Šiaulių apskrities VMI vyresniosios specialistės M. P., Šiaulių apskr. VPK Radviliškio r. PK tyrėjos K. G., Šiaulių apskrities VPK Radviliškio r. PK tyrėjo A. B., Šiaulių apskrities VMI vyresniojo specialisto V. J. bei Radviliškio r. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistės – maisto produktų inspektorės D. M., kaltino jo terorizavimu, verslo žlugdymu, smurtavimu prieš jį, vadino vagimis, žudikais, įtariamaisiais, kaulų laužytojais ir kitais jų garbę bei orumą žeminančiais žodžiais ir taip įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Šiaulių apskrities VMI vyresniąją specialistę M. P. ir Šiaulių apskrities VPK Radviliškio r. PK tyrėją A. B.

Kasaciniu skundu nuteistųjų L. Š. ir K. Š. gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. Š. kalta padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė bei padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas dėl L. ir K. Š kaltės padarius BK 290 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. Š. viešoje vietoje - virš Radviliškio miesto turgų juosiančios tvoros, iškabinusi plakatą su užrašu „Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija - gyvuliai“, nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįsta. Dabartinėje lietuvių kalboje žodis „gyvuliai“ vartojamas ir perkeltine prasme, reiškiančia nemandagumą, šiurkštumą (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 2000, p. 178). Teismas, nesant specialistų išvados dėl minėto plakato turinio kalbinio vertinimo, neturėjo pagrindo žodžio „gyvuliai" pripažinti valstybės institucijų pažeminimu ar paniekinimu, ar viešosios tvarkos sutrikdymu. Paniekos ar pažeminimo pareiškimas, net ir viešas, neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 2 dalyje, požymių. Manydamas, kad nurodytais veiksmais nuteistoji L. Š. sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, teismas nuosprendyje privalėjo atskleisti viešosios rimties ir viešosios tvarkos sutrikdymo turinį, nurodyti atsiradusius žalingus padarinius. Aplinkybė, kad minėto turinio plakatą matė ar skaitė ne tik praeiviai, bet ir pravažiuojantys žmonės, nereiškia, kad jį jie vertino kaip akivaizdžiai begėdišką, visuomenėje netoleruotiną ar žeidžiantį aplinkinių jausmus. Minėto turinio plakatas atsirado po L. Š. ir byloje nukentėjusiais pripažintų pareigūnų žodinio konflikto jos prekybos paviljone 2009 m. rugpjūčio 13 d. kaip jos asmeninio pobūdžio reakcija į minėtų pareigūnų, ypač A. B., nekorektišką elgesį konflikto metu bei labai skubotą baudžiamosios bylos iškėlimą.

Kasatoriaus nuomone, visuomenės rimties trikdymas suprantamas kaip kaltininko veiksmai, šiurkščiai pažeidę toje vietoje įprastą žmonių elgseną, sukėlę didelį aplinkinių išgąstį, taip pat kaltininko elgesys, žeminantis ar žeidžiantis aplinkinių orumą. Tokių padarinių šioje byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokiu būdu nuteistieji pažeidė elementarias pagarbaus elgesio taisykles, tačiau, kasatoriaus nuomone, pagarbaus elgesio taisyklių pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nuteistoji L. Š. iškėlusi plakatą nepadoriu elgesiu trikdė viešąją tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant BK 284 straipsnį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių L. Š. apeliacinio skundo argumentų, o išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų L. ir K. Š išteisinimo pagal BK 290 straipsnį apeliacinės instancijos teismas panaikino neatlikęs įrodymų tyrimo ir nepaneigęs pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o savo išvadas grindė nukentėjusiųjų ir kaltinimo liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vaizdo ir garso įrašu, yra šališka, pažeidžia BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatas ir suvaržo nuteistųjų teisę į gynybą. Apie galimą vaizdo ir garso įrašo nepripažinimą įrodymu apeliacinės instancijos teismas neinformavo nei nuteistųjų L. Š. ir K. Š., nei jų gynėjo, Kasatoriaus nuomone, šis vaizdo ir garso įrašas yra vienintelis objektyvus įrodymas byloje, iš kurio galima spręsti apie visų žodiniame konflikte dalyvavusių asmenų elgesį, išsakytų žodžių turinį bei adresatus. Nuteistųjų pirmosios instancijos teismui pateikto vaizdo ir garso įrašo autentiškumas nekėlė abejonių nei byloje dalyvavusiam prokurorui, nei nukentėjusiais pripažintiems pareigūnams, todėl pirmosios instancijos teismas šį įrašą pripažino tinkamu įrodymu ir juo grindė savo išvadas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas suabejojo šio vaizdo ir garso įrašo išsamumu ir autentiškumu, tai jis turėjo pareigą baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pašalinti kilusias abejones ir tik tada spręsti dėl šio įrašo pripažinimo ar nepripažinimo įrodymu. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas ne tik padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, bet ir sukėlė abejonių dėl nuteistųjų teisės į teisingą teismą, garantuojamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnyje, pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatas ir 301 straipsnį, nepagrįstai nepripažino įrodymais ir liudytojos L. A. parodymų, kurie sutapo su vaizdo ir garso įrašo turiniu. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ši liudytoja nebuvo apklausta. Jos parodymai nebuvo gretinami su kitais bylos duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes pripažino patikimais kaltinimo liudytojų parodymus, kurie yra priklausomi nuo nukentėjusiais pripažintų pareigūnų ar susiję su jais tarnybiniais ryšiais.

Bylos duomenimis (tarp jų ir vaizdo bei garso įrašu) nustatyta, kad patikrinimą L. Š. prekyvietėje vykdė tik Valstybinės mokesčių inspekcijos vyresnioji specialistė M. P., kuriai nuteistieji jokių įžeidimų neišsakė. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kokias funkcijas prekybos paviljone atliko policijos pareigūnas A. B. Kasatoriaus nuomone, šis pareigūnas jokių patikrinimo veiksmų ar kitų policijai priskirtų ir tuo metu objektyviai būtinų policijos funkcijų L. Š. prekyvietėje neatliko, todėl ta aplinkybė, kad jam ten pasirodžius nuteistieji išsakė nepalankius jo ankstesnių smurtinių veiksmų prieš K. Š. vertinimus, nesudaro BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas buvo nenuoseklus – nors nepripažino garso ir vaizdo įrašo tinkamu įrodymu, tačiau jame užfiksuotais duomenimis grindė L. ir K. Š kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad patalpoje buvę asmenys galėjo tikslių žodžių neatsiminti, tačiau darydamas išvadą, kad šie žodžiai žeidė pareigūnus, privalėjo pasisakyti ir dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad garso įraše L. Š. mini kažkokio Rusecko „pavogtus pastatus“ ir, žiūrėdama į policijos pareigūnus, sako, kad jie turi apie tai žinoti, tačiau įžeidžiamų žodžių, paminėtų kaltinamajame akte, nenurodo. Abu nuteistieji, žiūrėdami ir kreipdamiesi į nukentėjusįjį A. B., kaltiną jį, kad jis K. Š. sulaužė ranką. Pažymėtina, jog byloje pateiktas 2009 m. sausio 30 d. Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimas, iš kurio matyti, kad A. B., vykdydamas tarnybines pareigas, yra sužalojęs K. Š., ir nors A. B. veika nutarime nurodyta kaip neviršijusi įstatymo jam suteiktų įgaliojimų, tačiau nuteistieji šią faktinę aplinkybę laikė tikra. Kasatoriaus nuomone, iš viso nuteistųjų kalbos konteksto galima daryti išvadą, kad jie piktinosi ne patikrinimu, o tuo, kad patikrinime dalyvavo pareigūnas A. B. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamajame akte nurodyti pareigūnus įžeidžiantys žodžiai pateikiami ne cituojant konkrečius nuteistųjų išsakytus žodžius ar teiginius, bet apibendrinančiomis baudžiamosios teisės sąvokomis. Tuo tarpu pagal BK 290 straipsnį įžeisti valstybės tarnautoją galima tik jam einant pareigas ir tik tiesiogine tyčia, t.y. konkrečiais veiksmais ar žodžiais, adresuotais konkrečiam pareigūnui. Subjektyvi valstybės tarnautojo ar pareigūno nuomonė negali būti pakankamas pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojų įžeidimą. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė jų išsakytų teiginių turinio ir nenustatė jų tyčios, nes nepagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiaisiais byloje pripažintų pareigūnų subjektyviai nuomonei. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas manyti, kad bylos nagrinėjimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose pasunkino kaltinamojo akto neatitiktis BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimams.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 ir 331 straipsnių taikymo

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šis teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl, esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytam pagrindui, nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį sprendimą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija motyvuoja sekančiai.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis (ar jo dalis) panaikinamas dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnio 2 punkte, ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. Š. ir K. Š., kaltinami pagal BK 290 straipsnį, buvo išteisinti nenustačius, kad jie padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, tokį sprendimą šis teismas priėmė įvertinęs nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, duomenis, užfiksuotus filmuotoje medžiagoje, ir padarė išvadas, kad: L. Š. atsisakydama pateikti patikrinimui reikalaujamus dokumentus, elgėsi neteisėtai, tačiau už tokius veiksmus nustatyta administracinė atsakomybė (ATPK 172(3) straipsnyje); kad pateiktame garso ir vaizdo įraše nė vieno kaltinamajame akte nurodyto žodžio (t. y., pareigūnų vadinimo „vagimis“, „parsidavėliais“, „žudikais“ ir kt.) nėra; kad iš viso kaltinamųjų kalbos konteksto matyti, jog jie piktinosi ne patikrinimu apskirtai, o tuo, kad patikrinime dalyvauja pareigūnas A. B., iš kaltinamųjų pasakytų žodžių matyti, kad jie buvo sakomi A. B., žodžiai buvo jį, kaip policijos pareigūną, įžeidžiantys, tačiau tai gali būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas, bet ne kaip nusikalstama veika; kad kaltinamųjų padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nėra tiek pavojinga, jog būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo L. Š. ir K. Š. pripažino kaltais pagal BK 290 straipsnį. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas L. Š. ir K. Š. išteisino nepagrįstai, kad iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, jog L. Š. ir K. Š. su pareigūnais kalbėjo pakeltu tonu ir šaukdami, akivaizdžiai reikšdami nepasitenkinimą, išsakydami nepagrįstus kaltinimus ir įžeidžiančius žodžius, kurie nurodyti kaltinime, kad liudytojos L. A. parodymai atmestini kaip nepagrįsti, nes ji, būdama L. Š. įmonės darbuotoja, siekia padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas remtis garso ir vaizdo įrašu yra neteisingas, nes šį įrašą pateikė patys kaltinamieji, įraše įvykis fiksuojamas ne nuo pradžių, taip pat byloje nenustatyta, kad įrašas autentiškas.

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje atliekant BPK 271–292 straipsniuose numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Tiek šių duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių, tiek to paties straipsnio 5 dalyje nustatytos pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalo laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai neišanalizuoti ir neįvertinti, dėl jų padarytos tik apibendrintos išvados. Pagal nuosprendyje išdėstytas įrodytomis pripažintas L. Š. ir K. Š. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, jie abu vienu metu ir tais pačiais (išskyrus keletą) žodžiais kaltino bei įžeidinėjo visus L. Š. darbo vietoje buvusius pareigūnus, tačiau iš esmės jų neanalizavo ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad įžeidžiantys žodžiai ir kaltinimai buvo skirti policijos pareigūnui A. B. Pirmosios instancijos teismas L. ir K. Š pateiktą teismui prekybos paviljone darytą vaizdo ir garso įrašą pripažino tinkamu įrodymu ir juo, kaip vienu iš įrodymų, grindė nuosprendyje daromas išvadas. Keldamas abejones dėl šio įrašo autentiškumo ir jame užfiksuotų duomenų įrodomosios reikšmės apeliacinės instancijos teismas iš esmės neanalizavo jo turinio, apsiribojo, kaip minėta, pasisakymu, kad „vaizdo įrašą pateikė patys kaltinamieji, įrašas įvykį fiksuoja ne nuo pradžių, taip pat byloje nenustatyta, kad įrašas yra autentiškas, t. y. tai, ar jis nėra koreguotas, todėl negali būti laikomas objektyviu ir galinčiu ir galinčiu paneigti liudytojų parodymus“. Toks apeliacinės instancijos teismo teiginys negali būti laikomas motyvuota išvada, pagrindžiančia apskųsto nuosprendžio įrodymų atmetimą ar kitokį jų vertinimą.

Iš bylos duomenų, t. y. teisiamojo posėdžio protokolo, matyti, kad prekybos paviljono vidaus kameros įrašas pavadinimu „Teismui 2011-05-18 d. Mitkui. Pilnas vidaus kameros įrašas“, kuriame užfiksuota prekyvietės patikrinimo eiga, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pateiktas kaltinamųjų K. ir L. Š iniciatyva. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, gali būti pripažįstamas įrodymu. BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė teikti įrodymus, o BPK 98 straipsnyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Teismų praktikoje privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tuo atveju, jeigu jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jokie įstatymo reikalavimai, kurie buvo pažeisti gaunant šį vaizdo įrašą, nenurodyti ir nenustatyti. Taigi, ta aplinkybė, kad vaizdo ir garso įrašas teismui buvo pateiktas pačių kaltinamųjų, savaime nepaneigia jo įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų pateiktas įrašas gali būti koreguotas, padaryta remiantis prielaida, kuri nei bylos duomenimis, nei teisiniais argumentais nėra pagrįsta.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad minėtas vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusieji A. B. ir M. P. įrašo peržiūros metu reiškė pastabas dėl to, kad įraše įvykis fiksuojamas ne nuo pradžių. Byloje esančiame nuteistųjų paaiškinime dėl teisiamojo posėdžio protokole išdėstytų nukentėjusiųjų pastabų nurodoma, kad įrašas išsaugotas ne nuo pradžių dėl paviljone esančio ir apsaugos sistemos naudojamo laikrodžių fiksuojamo laiko neatitikties. Anot nuteistųjų, įraše trūksta galbūt vienos minutės ir dėl to nėra užfiksuotas valstybės tarnautojų užėjimas į paviljoną, o nukentėjusiojo A.

B. pastabos dėl tam tikrų epizodų iškirpimo iš šio įrašo neatitinka tikrovės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Darydamas išvadą, kad įrašas įvykį fiksuoja ne nuo pradžių ir gali būti koreguotas, ir tuo pagrindu jį atmesdamas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nuosprendyje nenurodė, kokios reikšmingos kaltinime nurodytos aplinkybės jame neužfiksuotos ir kokią reikšmę tai turi šio įrašo įrodomajai vertei. Pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas suabejojo pateikto įrašo autentiškumu nepalyginęs jo su kitais bylos duomenimis, tarp jų ir su pareigūno E. S. filmuota medžiaga, bei nenustatęs šio įrašo gavimo aplinkybių.

Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasatoriaus argumentais, kad kilus abejonių dėl byloje esančių duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, dėl pateiktų duomenų patikimumo, jų gavimo būdo ir pan., apeliacinės instancijos teismas, siekdamas jas pašalinti, gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir taip užtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises dalyvauti tiriant įrodymus, ginčijant kitos šalies argumentus (BPK 7, 22 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta, įrodymų tyrimas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo atliekamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl ir motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, negali būti laikomi pagrįstais (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs L. Š. pagal BK 290 straipsnį, nuteisė ją pagal BK 284 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji virš Radviliškio miesto turgų juosiančios tvoros iškabino plakatą su užrašu „Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija Gyvuliai! L. Š.“, ir taip nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš nuosprendžio lieka neaišku, ar tokiu veiksmu ji trikdė, ar sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kodėl plakato iškabinimas laikomas tiek nepadoriu bei tiek pavojingu elgesiu, kad už jį turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Kadangi L. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje ir 284 straipsnio 2 dalyje, tarpusavyje susijusios (tai akivaizdu iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamų veikų aprašymo), todėl naikintinas visas nuosprendis ir byla visa apimtimi grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Gintaras Goda

Aldona Rakauskienė