2016-05-26 Nr. AB-11403-3-61-3-02679-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1193-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02679-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt (5 792,40 Eur).

Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas 2013 m. sausį–rugsėjį ir gruodį, 2014 m. sausį–balandį, po 7-14 parų per mėnesį, kamerose Nr. 245, 400, 399, 404. Pareiškėjas manė, kad jo kalinimo sąlygos pažeidė teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žmogaus teises, žemino jo garbę ir orumą.

Skunde paaiškinama, kad kamerose buvo šalta, drėgna, trūko šviesos, o kameros plotas buvo nepakankamas teisės aktuose nustatytam 5 kv. m kameros ploto vienam asmeniui reikalavimui užtikrinti. Kamerose, kurių plotas siekdavo apie 40 kv. m, būdavo patalpintas stalas, užimantis iki 2 kv. m grindų ploto, 8 gultai miegojimui, užimantys 20 kv. m, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis apie 1,5 kv. m ploto. Pasak pareiškėjo, naudotis tualetu tekdavo visų akivaizdoje, nebuvo sudaryta galimybė judėti ar sportuoti, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais, o dėl natūralaus apšvietimo nebuvimo pablogėjo jo regėjimas. Be to, pareigūnai tyčiniais veiksmais sukeldavo konfliktus tarp kalinamųjų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, etapuojant iš/į Lukiškių TI-K, asmens krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes, nepaisant žemos oro temperatūros, kalinamieji turėdavo visiškai nusirengti, o daiktus susidėti į nešvarias dėžes.

Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų pareiškėjas tvirtino patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertino 20 000 Lt. Jis šią žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, netinkamo pareigūnų elgesio, nuolatinių provokacijų. Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jokių kančių ir sunkumų. Atsakovas privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis pagarbą jų orumui. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas šios pareigos neįvykdė, todėl prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir keliamus reikalavimus laikė nepagrįstais.

Lukiškių TI-K nurodė, kada, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis buvo laikomas pareiškėjas, taip pat dienas, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, bei laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog administracija siekia, kad kalinamiesiems būtų sudarytos galimybės pasivaikščioti kiemelyje, sportuoti, naudotis biblioteka, koplyčia, o kamerose įrengta kabelinė televizija. Be to, kalinamiesiems sudarytos sąlygos naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis.

Atsiliepime į skundą pažymėta, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K atveju neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius – 29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ I skyriaus 11 punktu, didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K atveju yra 300 (kalėjime). Taigi maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954 asmenys. Tačiau šis skaičius, pasak Lukiškių TI-K, nuolat viršijamas ir gali būti didesnis nei 1 000 asmenų. Didžiausią šių asmenų dalį sudaro suimtieji, nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus.

Taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K, kaip pataisos įstaiga, teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas atlieka užtikrindama įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K negali paveikti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ar jau esančių jame, skaičiaus ir neturi teisinio pagrindo jų nepriimti. Atvykusius asmenis skirstant į kameras, Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Atsiliepime į skundą pripažįstama, jog dėl išvardytų priežasčių kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas, bet yra stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos neatitinka nustatytų reikalavimų, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, būtų perkelti į laisvesnes kameras.

Lukiškių TI-K paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama lova, patalynės komplektas, kitas inventorius. Inventorius išduodamas į kameras. Už jų valymą ir tvarką atsakingi nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl švara kamerose priklauso nuo jų pačių. Lukiškių TI-K nurodė, jog kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie prižiūri, tvarko savo kameras ir jas reguliariai vėdina, nesusiduria su problemomis dėl pelėsių ar drėgmės.

Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas neilgai, o pareiškėjui tenkantis kameros plotas kartais atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus. Be to, kai kuriomis dienomis jis tik vykdavo tranzitu per Lukiškių TI-K į kitas laisvės atėmimo vietas.

Atsiliepime į skundą pabrėžiama, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais. Lukiškių TI-K nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė žalą. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (žalos), Lukiškių TI-K prašė skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. kamerose Nr. 116 (plotas – 7,49 kv. m), Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m), Nr. 113 (plotas – 6,43 kv. m), Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m), Nr. 117 (plotas – 7,31 kv. m), Nr. 122 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 105 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 120 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 404 (plotas – 28,76 kv. m), Nr. 386 (plotas – 26,81 kv. m), Nr. 104 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 109 (plotas – 7,31 kv. m), Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m), Nr. 399 (plotas – 31,61 kv. m), Nr. 118 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m). Pareiškėjas klysta skunde tvirtindamas, jog vienam kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Vertindamas kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, teismas pažymėjo, kad tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), kurių III skyriuje „Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas“ detaliai reglamentuojama, kaip turi būti įrengtos kameros ir kokie baldai turi būti jose pastatyti. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius kartu su atsiliepimu į skundą pateikė ir 2014 m. gegužės 29 d. pažymą Nr. 24-3437, kurioje nurodytos kameros, kuriose kalėjo pareiškėjas, išvardyti baldai, kurie buvo patalpinti kalinamųjų gyvenamosiose patalpose, bei šių baldų matmenys. Lukiškių TI‑K paaiškino, jog gyvenamoji patalpa nuo sanitarinio mazgo atitverta pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nebuvo visą laiką laikomas Lukiškių TI-K, t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu jis ne kartą buvo etapuotas į Alytaus pataisos namus, Telšių, Mažeikių areštines, Šiaulių tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas neatitiko keliamų reikalavimų, pareiškėjas buvo kalinamas iš viso 17 parų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bylose, kuriose kalinamiesiems buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės, yra pripažinęs, jog toks kamerų perpildymas yra pakankamai rimtas, kad vien šios aplinkybės konstatavimas savaime reikštų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 22635/03); 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05); 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 37213/02) ir kt.). Tokiu atveju nebūtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.

Iš skunde nurodytų aplinkybių, motyvų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindė tuo, kad jis 2013-2014 m. buvo kalinamas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normų. Lukiškių TI-K pateikė 2013 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. VLN-P-2013/255, kurioje nurodyta, jog įstaigos administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Tuo buvo siekta užtikrinti, kad kamerose nesiveistų graužikai ir kiti kenkėjai.

Pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl Lukiškių TI-K pareigūnų kaltės jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją. Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2014 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. 24-3439 patvirtina, jog pareiškėjas į šios tarnybos specialistus nei žodžiu, nei raštu nesikreipė. Teismo manymu, pareiškėjas neįrodė, kad jo išvardyti neigiami faktoriai sukėlė sveikatos sutrikimus, nes atitinkamos pagalbos jis neprašė.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistės ne kartą atliko operatyvią kontrolę. Tai patvirtina 2013 m. lapkričio 5 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2014 m. vasario 5 d. surašyti patikrinimo aktai. Šiuose aktuose konstatuoti higienos normų neatitikimai kamerose Nr. 111, Nr. 114, Nr. 120, Nr. 125, Nr. 399, Nr. 404, Nr. 387 ir Nr. 398. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 120 ir Nr. 404. Tuo metu, kai šiose kamerose buvo atliekami patikrinimai (konkrečiau - sausio 21 d.), pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus, o 2013 m. gruodžio 2-6 dienomis buvo laikomas kameroje Nr. 399. Patikrinimas kitose patalpose nebuvo atliktas, todėl tvirtinti, jog kamerose, kuriose pareiškėjas kalintas, buvo pažeistos higienos normos, nėra galimybės ir pagrindo.

Iš byloje pateiktų įrodymų spręstina, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi gerinti kalinamųjų laikymo sąlygas: esant galimybei perkeldavo į didesnes kameras, atliko šiluminės aplinkos, dirbtinės apšvietos matavimus.

Ištyrus bylos rašytinę medžiagą, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kameros neatitiko Taisyklėse nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, iš esmės yra pagrįsti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, pripažįsta, kad jis pakankamai trumpą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus plotas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, turi būti priteista kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas L. Ž. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu ir apeliaciniame skunde prašo bylą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo jo kalėjimo Lukiškių TI-K trukmę, kadangi jis ten praleido daugiau nei 17 dienų. Be to, visos kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų: kameros nuolat buvo perpildytos, purvinos, nuo sienų lupinėjosi dažai, čiužiniai ir patalynė buvo nešvarūs, patalpose buvo daug tarakonų. Pareiškėjas pažymi, kad teismo nustatytas kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydis (150 Eur) šios žalos neatlygina ir todėl nėra teisingas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodoma, kad asmenų kaita kamerose yra labai dinamiška (gali kisti net keletą kartų per dieną), todėl tiksliai nustatyti vienam asmeniui tenkantį kameros plotą konkrečią dieną yra itin sudėtinga. Šiam plotui greitai keičiantis, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio nei nustatyta kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjas nepateikė jokių priešingai teigiančių įrodymų, todėl palaiko ankstesnę savo poziciją, jog nagrinėjamu atveju nėra visų CK 6.271 straipsnyje nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų (žalos), o privatumo ir judėjimo laisvės apribojimus bei su jais susijusius neigiamus išgyvenimus vertina kaip neišvengiamą kalinimo pasekmę, susijusią su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lukiškių TI-K taip pat atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012; 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012) yra pripažįstama, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Taigi net nustačius Lukiškių TI-K viešąją atsakomybę, neturtinės žalos atlyginimas pinigais neprivalo būti priteistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo L. Ž. prašomo priteisti 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas klaidingai apskaičiavo jo laikymo Lukiškių TI-K trukmę ir neteisingai įvertino jo patirtą neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas nurodo, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad jis negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. Pagal EŽTT praktiką, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. periodiškai (iš viso 82 paras) kalėjo Lukiškių TI-K. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, šie argumentai nėra pagrįsti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis dėl pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K (I t., b. l. 6–8), sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. 17 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažeidimų metu vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkantis plotas svyravo nuo 1,46 kv. m iki 3,37 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kita vertus, teismas pastebi, kad šis pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs plotas kartais siekė net 40,40 kv. m.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Teismas nurodo, kad atsakovo argumentas, jog nustatyto kameros ploto vienam asmeniui pažeidimas pareiškėjo atveju nebuvo tęstinis ar pakankamai intensyvus, kad pareiškėjui kiltų neturtinė žala, yra atmestinas. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas savo reikalavimus taip pat grindė tuo, kad atsakovas pažeidė higienos reikalavimus, nes visose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, tariamai buvo purvina, nuo sienų lupinėjosi dažai, buvo tarakonų, čiužiniai ir patalynė buvo nešvarūs.

Teismas nurodo, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Iš teismui atsakovo atstovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buv. UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) Lukiškių TI-K vykdė deratizaciją, dezinsekciją ir dezinfekciją (2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, I t., b. l. 13–16; 2012 m. gruodžio 14 d. šalių susitarimas Nr. 1 dėl sutarties Nr. 102 pratęsimo, I t., b. l. 18), o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. šias paslaugas teikė UAB „Dezinfa“ (2013 m. gruodžio 30 d. sutartis Nr. VLN-P-2013/255. I t., b. l. 19–21). Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) 2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1363 (I t., b. l. 27–28) nustatyta, kad, pagal atliktų darbų žurnalo duomenis, deratizacija ir dezinsekcija yra vykdomos. 2013 m. lapkričio 5 d., 2013 m. gruodžio 2 d. ir 6 d. (2013 m. gruodžio 6 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)13.16.-1585, I t., b. l. 30–31) ir 2014 m. sausio 21 d. (2014 m. vasario 5 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-71, I t., b. l. 33–34) Vilniaus VSC atliktų patikrinimo metu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, reikšmingi Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai nenustatyti, o kiti neatitikimai nevertintini kaip sukėlę pareiškėjui intensyvius neigiamus išgyvenimus. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose turi rūpintis laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, valymo inventorius šiems asmenims Lukiškių TI-K yra suteikiamas.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad naudojantis tualetu jam trūkdavo privatumo. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Vilniaus VSC patikrinimo aktuose dėl Lukiškių TI-K atitikimo šiems reikalavimams nepasisakyta. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2014 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. 24-3437 nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa su klozetu nuo likusios kameros dalies atitverta pertvara, bet jos aukštis nenurodytas (I t., b. l. 25). Taigi, kaip matyti, Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad pareiškėjui naudojantis tualetu jį galėjo matyti kiti asmenys, jog tokiu būdu buvo ribojamas jo privatumas ir tai sukėlė jam nemalonius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016).

Teismas taip pat pastebi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jo daiktų apžiūros atliktos antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktais įtvirtintą tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016 ir kt.).

Dėl pareiškėjo teiginio, kad nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu su rūkančiaisiais, akcentuotina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ir nurodęs, jog yra nerūkantis ir (ar) kad nepageidauja būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas skunde šio argumento neindividualizavo, jį išdėstė abstrakčiai ir nedetaliai, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl tariamai atsilupinėjusių dažų ir nešvarios patalynės, teismas kartu pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 str. 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins.

Sprendžiant dėl tariamo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Nors byloje ir nėra pateikta duomenų, kad tokiu būdu atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas ar galima neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

Dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, visų pirma, pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.

Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakova prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 67299/01).

Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (17 kalinimo Lukiškių TI-K dienų pareiškėjui teko 1,46‑3,37 kv. m plotas, taip pat jis papildomus išgyvenimus patyrė ir dėl naudojimosi tualetu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta tinkamai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė