2019-02-20 Nr. AB-4717-3-61-3-01372-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-171-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01372-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Departamentui 2017 m. vasario 21 d. pateikė skundus ir gavo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. S2-2410 ir Nr. S2-2411 (toliau – Sprendimai) dėl jo skundų išnagrinėjimo. Sprendimuose nurodyta ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016. Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas jo ir jo šeimos asmeninis gyvenimas, neturintis nieko bendro su jo bausmės atlikimu. Minėta civilinė byla dar nebaigta, todėl Departamentas neturėjo teisės susipažinti su civilinės bylos medžiaga. Susipažindami su minėta teismo nutartimi, Departamento specialistai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 10 straipsnio 1 dalį, taip pat pareiškėjo garbę ir orumą, teisę į jo šeimos gyvenimo neliečiamumą ir gerbimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Galbūt buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 166–168 straipsniai. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata.

3. Atsakovo atstovas Departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad buvo gauti ir išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. vasario 21 d. skundai. Departamentas Sprendimais pareiškėjo skundus išnagrinėjo ir nustatė, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) Komisijos, svarstančios klausimus dėl teisės nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę 3-iame sektoriuje, suteikti trumpalaikę išvyką į namus (toliau – Komisija) 2017 m. sausio 19 d. protokolu Nr. 63-148 priimto sprendimo ir 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 7-225 nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus. Departamento Sprendimuose kaip vienas iš argumentų paminėta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 pagal ieškovės E. J. D. ieškinį V. D. dėl santuokos nutraukimo. Ši nutartis buvo aktuali pareiškėjo skundų nagrinėjimui. Susipažinus su minėtos teismo nutarties turiniu, padaryta išvada, kad pareiškėjo įvardintas trumpalaikės išvykos į namus tikslas – sustiprinti socialinius ryšius su sutuoktine – yra nepagrįstas. Todėl pareiškėjo teiginys, kad minėtoje civilinėje byloje nagrinėjamas jo ir jo šeimos asmeninis gyvenimas, neturintis nieko bendro su bausmės atlikimu ar prašymo dėl trumpalaikės išvykos nagrinėjimu, yra nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 22 straipsnio 2 dalį administracinei procedūrai pradėti reikalingą informaciją, kurią turi viešojo administravimo subjektas arba kuri yra valstybės registruose ar kitose valstybės ar savivaldybių informacinėse sistemose, surenka pats skundą gavęs viešojo administravimo subjektas. Minėta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 yra įsiteisėjusi (CPK 331 str. 6 d.) ir paskelbta viešai prieinamoje Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (Liteko). Pareiškėjo argumentai, kad civilinė byla yra dar nebaigta ir jo skundus nagrinėjęs Departamento specialistas neturėjo teisės susipažinti su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016, yra nepagrįsti. Departamentas nagrinėjamu atveju nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir neturtinės žalos atlyginimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė Departamento specialistams susipažinus su nebaigta nagrinėti civiline byla, kurioje buvo nagrinėjamas jo ir jo šeimos asmeninis gyvenimas, atlyginimo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo skunduose Departamentui nurodė, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai iš naujo nesprendžia klausimo dėl teisės į trumpalaikę išvyką į namus suteikimo, dėl to prašė išnagrinėti jo prašymą suteikti teisę į trumpalaikę išvyką į namus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, Sprendimais nustatė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundus. Departamentas, be kita ko, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 pažymėta, kad: pareiškėjo sutuoktinė prašė nutraukti judviejų santuoką dėl pareiškėjo kaltės bei nenustatyti termino susitaikymui; po santuokos sudarymo santykiai pradėjo šlyti, namuose nesiliovė konfliktai, pareiškėjos šeimos narių atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, nuolatos vartojo alkoholinius gėrimus, nesirūpino šeimos gerove. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 28 d. (CPK 331 str. 6 d.), tą pačią dieną buvo nuasmeninta ir paskelbta viešoje sprendimų paieškos sistemoje (Liteko).

7. Teismas, remdamasis Komisijos 2017 m. sausio 19 d. protokolo Nr. 63-148 ir Departamento Sprendimų turiniu, konstatavo, kad minėti subjektai nagrinėdami pareiškėjo prašymus vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016, kuri buvo įsiteisėjusi ir paskelbta viešai, o ne civilinės bylos Nr. 2S-2790-580/2016, kuri nebaigta nagrinėti, medžiaga. Komisija sprendė pareiškėjo prašymą dėl trumpalaikio išvykimo į namus, kurio tikslu nurodė socialinių ryšių su sutuoktine sustiprinimą, o Departamentas nagrinėjo pareiškėjo skundus dėl Pravieniškių (Komisijos) sprendimų tokio prašymo netenkinti, todėl Departamentas, vadovaudamasis VAĮ 22 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai susipažino su minėtos teismo nutarties turiniu, kurioje nurodytos aplinkybės apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės santykius. Departamentas, susipažindamas su įsiteisėjusia ir viešai paskelbta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016, nepažeidė CPK 10 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. veikė teisėtai.

8. Teismas pripažino, kad Departamentas veikė pagal galiojančius teisės aktus, dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti Departamento neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinę žalą pareiškėjui sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju Departamentas turėjo vadovautis Konstitucijos 22 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Byloje nėra duomenų, kad Departamentui buvo būtina rinkti informaciją apie pareiškėjo asmeninį gyvenimą. Departamentas rinko informacija tik vadovaudamasis VAĮ 22 straipsnio 2 dalimi ir neturėjo teisinio pagrindo peržengti ribų, kurias nustato Konstitucijos 22 straipsnis. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 yra tik tarpinis sprendimas civilinėje byloje, pats bylos nagrinėjimas dar nėra pabaigtas – vyksta apeliacinis procesas. Pareiškėjas ketina paneigti duomenis, nurodytus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016. Jei Departamentas nebūtų Sprendimuose vadovavęsis duomenimis, nurodytais Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016, pareiškėjas nebūtų patyręs neigiamų dvasinių išgyvenimų, jam nebūtų kilę neigiamų pasekmių, sutrikusi sveikata.

10. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl neteisėtų Departamento veiksmų, t. y. dėl to, kad Departamentas, priimdamas Sprendimus vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 nurodytomis aplinkybėmis apie jo santykius su žmona, atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, konstatavęs, kad Departamentas, priimdamas Sprendimus ir vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 nurodytomis aplinkybėmis, neteisėtų veiksmų nepadarė. Pareiškėjas su šiuo teismo sprendimu nesutinka. apeliaciniame skunde nurodo, kad Departamentas neturėjo teisės susipažinti ir Sprendimuose nurodyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 pateiktų aplinkybių, kad taip buvo pažeistas Konstitucijos 22 straipsnis (jo teisė į jo privataus gyvenimo neliečiamumą), ir kad dėl to jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sutriko jo sveikata, t. y. jam buvo padaryta neturtinė žala.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje vertintina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Departamento neteisėtų veiksmų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu priimant Sprendimus, ir dėl to pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja (žr. nutarties 6–8 p.), o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas Sprendimus, turėjo pareigą vadovautis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. LVAT ne kartą yra pasisakęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2019 m. sausio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1335-556/2018). Taigi Departamentas, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, privalėjo išnagrinėti visas aplinkybes, kurios reikšmingos teisingam sprendimui dėl to, ar Pravieniškių PN-AK (šios įstaigos Komisija) pagrįstai nesuteikė pareiškėjui trumpalaikių išvykų į namus pas šeimą (sutuoktinę), priimti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal VAĮ 22 straipsnio 2 dalį administracinei procedūrai pradėti reikalingą informaciją, kurią turi viešojo administravimo subjektas arba kuri yra valstybės registruose ar kitose valstybės ar savivaldybių informacinėse sistemose, surenka pats skundą gavęs viešojo administravimo subjektas.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotina, kad, vertinant, ar yra pagrindas suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus pas savo šeimą (sutuoktinę), svarbus kriterijus yra ir tarpusavio socialiniai ryšiai tarp pareiškėjo ir jo šeimos (žmonos). Todėl Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas vykdydamas administracinę procedūra pagal pareiškėjo 2017 m. vasario 21 d. skundus, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir 22 straipsnio 2 dalimi, turėjo teisę ir pareigą rinkti duomenis, kurie atskleistų tarp pareiškėjo ir jo šeimos (žmonos) susiklosčiusius socialinius ryšius. Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo su paskelbtais teismų procesiniais sprendimais gali susipažinti per viešai prieinamą Lietuvos teismų informacinę sistemą (Liteko) (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1584-146/2016), taigi tokią teisę turi ir Departamentas. Todėl Departamentas turėjo teisę ieškoti ir priimant Sprendimus vadovaudamasis viešai paskelbtoje nuasmenintoje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2790-580/2016 nurodytomis aplinkybėmis, kurios buvo reikšmingos Sprendimams priimti.

18. Įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konstitucijos 22 straipsnis ar kuri kita imperatyvi teisės norma, kuria saugomos pareiškėjos teisės ir laisvės (tarp jų ir teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą), kadangi Departamentas jokių neteisėtų veiksmų, prieštaraujančių imperatyvioms teisės normoms, nepadarė. Pareiškėjui neįrodžius konkrečių neteisėtų Departamento veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 1 d., 6.250 str. 1 d., 6.271 str. 1 d.).

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuri keisti ar naikinti, remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė