2016-07-07 Nr. AB-14115-3-61-3-06401-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1547-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06401-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal L. T. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. T. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–4, 26–29), kurį patikslino (b. l. 82–83), kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 1D-9408(11); 2) įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti 29,52 Eur (101,94 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas bei atsižvelgiant į šios sumos nuvertėjimą dėl infliacijos, šią sumą padidinti iki 32,64 Eur (112,71 Lt); 3) įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti 5 290,32 Eur (18 266,40 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl pensijos ribojimo 2010–2013 m. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad jai nuo 1997 m. gruodžio 24 d. paskirta 1 654 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovė, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas bei šio įstatymo 1 priedo formulę ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kiekvieną mėnesį mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Apie tai, kad mokama neteisėtai sumažinta pensija, pareiškėja sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą. Norėdama realiai ir veiksmingai apginti savo pažeistas teises, 2013 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją nepraleidusi 3 metų termino, todėl Vidaus reikalų ministerija privalėjo išnagrinėti pateiktą prašymą ir, įvertinusi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų antikonstitucingumą, spręsti klausimą dėl nepriemokos grąžinimo.

Pareiškėjos teigimu, jai taip pat turėtų būti grąžinta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Valstybė yra įsipareigojusi skirti atitinkamo dydžio pensijas asmenims dėl jų tarnybos Lietuvos valstybei ir todėl jai kyla pareiga užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys, jiems paskyrus tokią pensiją, gautų nustatyto dydžio pinigines išmokas. Kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė finansinė padėtis, gali keistis teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatytos pensijos įvairiems asmenims laikinai įteisinant mažesnes pensijas, tačiau pensijos turi būti atstatytos į buvusį iki krizės lygį, o prarastos lėšos grąžintos.

Atsakovės Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti ar administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja praleido 6 mėnesių terminą kreiptis į teismą, todėl administracinė byla turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1D-9408(11) panaikinimo nutraukė. Pareiškėjos skundą tenkino dalyje ir priteisė L. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 29,52 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo ir mokėjimo pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas 2010-2013 m.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą buvo paskirta nuo 1997 m. gruodžio 24 d. ir mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensija mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat valstybinė pensija pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo mažinta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalimi, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensija buvo mažinama vadovaujantis nauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (b. l. 85-86). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1D-9408 (11) paaiškino pareiškėjos pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti nesumažintą pensiją (b. l. 56-57).

Teismas pažymėjo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-531, 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymo XI-1124 redakcija) buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo 2012 m. birželio 30 d. priimtu įstatymu Nr. XI-2196, įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d., pakeista 3 straipsnio 3 dalis, išdėstant ją taip: „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija“. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais konstatavo, kad pareiškėjai valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o jos perskaičiavimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 1,3 ribojimą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. yra neteisėtas, todėl nepriemoka turi būti grąžinta. Pareiškėjos valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama vadovaujantis nauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. redakcija), kurios nuostatos nėra pripažintos antikonstitucinėmis, todėl buvo galimas šiuo laikotarpiu jos ribojimas pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį. Remdamasis byloje pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 19 d. pažyma Nr. 11DP(P)-1502 teismas nurodė, kad dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neišmokėta 29,52 Eur, todėl ši suma pareiškėjai priteistina.

Teismas pareiškėjos reikalavimą padidinti prašomą priteisti sumą dėl infliacijos atmetė kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 1D-9408(11) teismas pažymėjo, kad nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarka. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, todėl bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1D-9408(11) panaikinimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir padidinti priteistą 29,52 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iki 32,64 Eur. Priteisti 5 290,32 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjos skundo argumentų dėl infliacijos ir lėšų nuvertėjimo, sprendime dėl jų nepasisakė, tik nurodė, kad šis pareiškėjos reikalavimas nepagrįstas. Statistikos departamentas yra oficialiai paskelbęs, kokiu mastu nuvertėjo lėšos.

Pareiškėja taip pat nesutinka su sprendimo dalimi, kuria jos reikalavimas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, atmestas. Pareiškėjos teigimu, teismas tik rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, tačiau nevertino faktinių aplinkybių, nepasisakė dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitų principų.

Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad šiuo atveju Konstitucija tiesiogiai negali būti taikoma ignoruojant kitus specialius įstatymus. 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriame įstatymų leidėjas išreiškė valią kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo sumažintas pensijas. Pareiškėja reikalauja kompensuoti jai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintą pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. T. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo, bei Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1D-9408 (11) panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjai valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas priteisė pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, reikalavimą indeksuoti pensiją atsižvelgiant į infliaciją atmetė. Bylos dalį dėl VRM 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1D-9408 (11) panaikinimo nutraukė.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo netenkintas reikalavimas priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo bei netenkintas reikalavimas padidinti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (29,52 Eur) dėl infliacijos.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik atsakydamas į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusios pensijos nepriemokos. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjos pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-502/2016; 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2016 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos reikalavimas indeksuoti dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos dalį yra nepagrįstas. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis reglamentuojamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnyje, jame nėra numatyta galimybė indeksuoti valstybines pensijas dėl infliacijos. Pareiškėja nepateikė, o byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija anksčiau buvo indeksuojama. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, o, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas privalo per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti šių asmenų praradimus. Konstitucinis Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį, kad valstybinių pensijų ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje bylos dalis dėl VRM 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1D-9408(11) panaikinimo nutraukta, neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šioje administracinėje byloje teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, vadovavosi į bylą pateiktais įrodymais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė