2026-05-27 Nr. AB-11076-3-64-3-00958-2026-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1056-492/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00958-2026-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas: 1) užskaityti ankščiau sumokėtą (žr. Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutarties Nr. eI2-10139-780/2026 3 lapą) žyminį mokestį; 2) pripažinti, kad teisme treti metai yra užšaldyti / įšaldyti apeliacinės pakopos procesai; 3) išreikalauti (įpareigoti pateikti) iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „HISK“ dokumento formą, būtiną Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Sodra, VSDFV) dėl išankstinės pensijos dydžių / rodiklių apskaičiavimo / perskaičiavimo; 4) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433 „Dėl atsisakymo skirti socialinio draudimo išankstinę senatvės pensiją P. V.“ (toliau – ir 2026 m. sausio 30 d. sprendimas); 5) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386 „Dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo“ (toliau – ir 2026 m. kovo 17 d. raštas) ir įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą (atsakovą – Sodrą) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 5) panaikinti 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą, atėmusį teisę į Švedijos paskirtą pensiją; 6) įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui, Švedijos kompetentingai įstaigai, jos pateiktos / išsiųstos informacijos dėl pareiškėjo noro / atsisakymo gauti pensiją kopiją; 7) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui (teisę) disponuoti pas atsakovą turimoms / sukauptoms lėšoms, pragyvenimui / išgyventi; 8) priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kompensaciją (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 str. 3 d.) už neteisėta veika sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus) diskomfortą ir dėl to patirtą moralinę / materialinę žalą.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą; pareiškėjui išaiškino, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimui taikoma privaloma išankstinė apskundimo ne teisme tvarka, skundą teikiant VSDFV.

Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas, kuriuo pareiškėjas prašo pripažinti tam tikrus faktus, aplinkybes, administraciniame teisme nenagrinėtini, todėl ši skundo dalis atsisakytina priimti kaip nenagrinėtina ABTĮ nustatyta tvarka.

Iš pareiškėjo skundo ir su skundu pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į Sodrą su prašymais dėl išankstinės pensijos skyrimo ir gavo keletą jo netenkinančių Sodros teritorinių skyrių atsakymų, tarp jų ir skundžiamus Sodros Vilniaus skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą, 2026 m. kovo 17 d. raštą. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalis, aptariamo pobūdžio administraciniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, Sodros teritorinių skyrių sprendimai turi būti skundžiami Sodrai. Ši apskundimo tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta ir skundžiamuose 2026 m. sausio 30 d. ir 2026 m. kovo 17 d. administraciniuose sprendimuose, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, taip pat skunde nenurodė aplinkybių, kad aptariamus administracinius sprendimus būtų skundęs nurodyta privaloma išankstine ne teismo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas šią skundo dalį atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą teismas pažymėjo, kad jame tik pateikta informacija kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos, todėl teismas vertino, kad pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia forma negali būti pripažįstama individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui.

Teismas nurodė, kad skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo kompensaciją už sukurtą emocinį / moralinį diskomfortą taip pat nenagrinėtinas kaip savarankiškas reikalavimas, nes jis laikytinas susijusiu su reikalavimais pripažinti neteisėtais ir panaikinti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, kuriuos atsisakoma priimti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui, Švedijos kompetentingai įstaigai, jos pateiktos / išsiųstos informacijos kopiją teismas nurodė, kad iš kartu su skundu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas su tokiu reikalavimu 2026 m. kovo 31 d. kreipėsi į atsakovą, o jau 2026 m. balandžio 1 d. – į teismą, taigi, atsakovas dar nėra išnagrinėjęs 2026 m. kovo 31 d. pareiškėjo kreipimosi. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo. Tik atsakovui atsisakius pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, toks sprendimas / atsisakymas galėtų būti skundžiamas teismui.

Teismas pažymėjo, kad atsisakius priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nesprendžiamas.

Dėl žyminio mokesčio teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu pateikė įrodymą apie 2026 m. sausio 20 d. AB SEB banke mokėjimo nurodymu Nr. 1768896884810 sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad tą patį įrodymą apie žyminio mokesčio sumokėjimą pareiškėjas jau yra teikęs kitose administracinėse bylose, inicijuotose pagal ankstesnius pareiškėjo skundus. Todėl šioje byloje žyminio mokesčio įskaitymo ir grąžinimo klausimo teismas nesprendė.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo); 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės tikrovės; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui (teisę) disponuoti atsakovo varžomas disponuoti turimas / sukauptas lėšas, pragyvenimui / išgyventi.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimus, nustatęs, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, nesilaikė privalomos išankstinės ne teismo tvarkos, o kita dalis skundo (pareiškimo) reikalavimų nenagrinėtini administraciniame teisme. Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kai asmuo, kuris kreipėsi į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai), o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).

Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas, kurio 44 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, privalėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o kadangi nepateikė įrodymų, jog tokia tvarka pasinaudojo, pagrįstai skundo (pareiškimo) dalį dėl Sodros teritorinio skyriaus sprendimų panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-624/2026; 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-926-815/2026; kt.).

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Administraciniu ginču laikomas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniam teismui priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014; kt.).

Bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus, teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 92 str.). Taigi, jeigu viešojo administravimo subjektas neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, t. y. kai skundžiamas tam tikras viešojo administravimo subjekto neveikimas, tokiu atveju skunde gali būti suformuluotas savarankiškas skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Reiškiant savarankišką skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad administravimo subjektas atsisakė atlikti skundą padavusio asmens prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomų atlikti veiksmų atlikimą. Kai skunde suformuluotas savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra tiesiogiai susijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu, su kuriuo nesutinka skundą padavęs asmuo, tokiu atveju skundą padavęs asmuo tame pačiame skunde turi suformuluoti reikalavimą ir dėl tokio administracinio sprendimo. Tokiu atveju skunde suformuluotas reikalavimas dėl administracinio sprendimo, su kuriuo siejamas skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1197-822/2023; kt.).

Taigi, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.).

Pareiškėjas pareiškime (skunde) suformulavo reikalavimus įpareigoti Sodrą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau nepateikė įrodymų, kad Sodra yra atsisakiusi atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus ar vilkina pareiškėjo tam tikro prašymo nagrinėjimą, todėl, nesant tarp pareiškėjo ir Sodros kilusio ginčo dėl tam tikros informacijos pateikimo bei kitų veiksmų atlikimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokio pobūdžio skundo (pareiškimo) reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P1 dokumentą, nustatė, kad jame tik pateikta informacija kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos, todėl vertino, kad pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Teisėjų kolegija, susipažinusi su P1 dokumento turiniu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai yra informacinio pobūdžio dokumentas. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad šis dokumentas yra administracinis aktas, kuris galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui.

Pareiškėjas skunde (pareiškime) yra nurodęs reikalavimą priteisti iš atsakovo (Sodros) kompensaciją (ABTĮ 50 str. 3 d.) už neteisėta veika sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus) diskomfortą ir dėl to patirtą moralinę / materialinę žalą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš skundo (pareiškimo) reikalavimų, susijusių su Sodros teritorinio skyriaus priimtais sprendimais. Pareiškėjo skunde (pareiškime) ir atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir spręsti, kad šis reikalavimas yra pareikštas kaip savarankiškas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjas skunde (pareiškime) prašė pripažinti tam tikrus juridinius faktus, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025 ir kt.).

Pareiškėjas prašo pripažinti, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 pateikti išaiškinimai neatitinka tikrovės. Toks reikalavimas nenagrinėtinas teismuose (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), kadangi pareiškėjas administracinėje byloje iš esmės siekia Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūros. Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo jokiame teisme dalyku (nepatenka į jokio kito teismo jurisdikciją).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris sprendžiamas po skundo priėmimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundas (pareiškimas) atsisakytas priimti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė