2019-10-31 Nr. AB-21097-3-61-3-00119-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2145-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00119-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos (teisių perėmėjas Vyriausybės atstovų įstaiga) pareiškimą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba (teisių perėmėjas Vyriausybės atstovų įstaiga) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. Ištirti, ar Ukmergės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 7-3 (2017 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 7-79 redakcija) patvirtintų Ukmergės miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8, 21 ir 73 punktai tiek, kiek jie apibrėžia naudojamas teritorijas kaip teritorijas, priskirtas Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu, o nesant specialiojo plano – kaip teritorijas prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančias 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos, bei perkelia pareigą asmenims nuolat palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės viešosiose erdvėse (bendrojo naudojimo teritorijose), atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, 3 punkte įtvirtintą viešojo administravimo proporcingumo principą, 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, 6 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.83 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DNSBĮ) 14 straipsnio 6 dalies 9 punktą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 831 redakcija) patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3 ir 4 punktus.

1.2. Ištirti, ar Taisyklių 68 punktas tiek, kiek pastatų savininkai įpareigojami atlikti savivaldybės vykdomajai institucijai teisės aktų priskirtą pareigą (t. y. pasirūpinti pastatų ženklinimu bei numerių ant pastatų tvirtinimu), atitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, 3 punkte įtvirtintą viešojo administravimo proporcingumo principą, 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, 6 straipsnio 4 dalį, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą, 6 straipsnio 27 punktą, 32 straipsnio 2 punktą bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 (2014 m. sausio 25 d. redakcija) patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 30 punktą.

2. Nustačius, jog nurodytos Taisyklių nuostatos neatitinka paminėtų teisės aktų nuostatų, pareiškėjas prašė pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems įstatymams ir kitiems teisės aktams.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Taisyklės tiek, kiek jos įpareigoja Taisyklių 21 punkte nustatytus asmenis Taisyklių 8 punkte apibrėžtose teritorijose pagal Taisyklių 73 punktą tvarkyti jiems įstatymų nustatyta tvarka nepriskirtas ir aiškiai neapibrėžtas teritorijas bei 68 punktu perkelia pastatų savininkams savivaldybės vykdomosios institucijos pareigą pasirūpinti pastatų ženklinimu bei numerių ant pastatų tvirtinimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pareiškėjas pažymėjo, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai, taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinamu garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, o tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatymų, šie santykiai gali būti reguliuojami ir įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan., tačiau įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai).

4. Pareiškėjas nurodė, kad pagal CK 4.85 straipsnio 8 dalį namo bendrojo naudojimo objektų valdytojais yra butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, kurie yra steigiami ar skiriami naudoti, valdyti ir prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus ir tenkinti kitus bendruosius poreikius. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. DNSBĮ 2 straipsnio 4 dalis detaliau išvardija bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus: pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pareiškėjas akcentavo, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas turi įgaliojimus įgyvendinti tik su bendrąja nuosavybe susijusius butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus bei pareigas (lėšų kaupimą bendrosios nuosavybės objektams atnaujinti), o taip pat pastato bendrojo naudojimo objektų priežiūros vykdymą, tačiau bendrojo naudojimo objektų valdytojų įstatymais pagrįstų įgaliojimų neapima kitokiu būdu daugiabučiui gyvenamajam namui priskirtos teritorijos – nagrinėjamu atveju daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiajame plane daugiabučiui priskirto, o nesant specialiojo plano – teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančios 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos – apibrėžtos teritorijos priežiūra.

5. Pareiškėjas teigė, kad teisės aktai nenustato butų ir kitų patalpų savininkams (naudotojams) ar bendrojo naudojimo objektų valdytojams pareigos tvarkyti ir prižiūrėti ne įstatymų nustatyta tvarka priskirtą teritoriją, t. y. prižiūrėti ir administruoti „naudojamą teritoriją“ bei už jos priežiūrą skaičiuoti bei rinkti iš butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) mokesčius ar rinkliavas. CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato, jog buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nenusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl sprendimus dėl „naudojamos teritorijos“ tvarkymo galėtų priimti tik butų ir kitų patalpų savininkai balsų dauguma pagal CK 4.85 straipsnyje nustatytą sprendimų priėmimo tvarką.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis VSĮ 6 straipsnio 3, 16, 19, 26, 32 punktais, savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms priskiriama savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo, teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra ir taisymas. Pagal VSĮ 7 straipsnio 10 punktą, savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise yra valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Pareiškėjas pabrėžė, kad įgyvendinant savarankiškąsias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą, tačiau įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai nustatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Bendrojo naudojimo teritorijų (viešųjų erdvių), įstatymų nustatyta tvarka nepriskirtų kitiems asmenims valdyti ir naudoti, valymą ir priežiūrą organizuoja ir prižiūri savivaldybės, todėl, pareiškėjo nuomone, Taryba, nustatydama teisinį reglamentavimą (kad asmenys tvarko ir užtikrina švarą naudojamose teritorijose, atlikdami konkrečius išvardytus darbus), nesant jokio įstatymais nustatyto pagrindo, nepagrįstai išplėtė butų ir kitų patalpų bendrojo naudojimo objektų savininkų pareigas, sukurdama neaiškų ir prieštaringą reglamentavimą.

7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Taryba naudojamą teritoriją apibrėžė kaip nuosavybės, nuomos, panaudos teise ar kitu teisiniu pagrindu naudojamą teritoriją arba Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiajame plane daugiabučiui priskirtą žemės sklypą; nesant specialiojo plano – teritoriją prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančią 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis žemės naudotoją apibūdina kaip žemės savininką arba kitą fizinį ar juridinį asmenį, užsienio organizaciją, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialą, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Pareiškėjas, remdamasis teismų praktika, nurodė, kad „naudoti reiškia eksploatuoti, vartoti ar kitaip gauti naudą iš daikto naudingųjų savybių“, o žemės naudojimas yra fakto klausimas, kuris turi būti pagrįstas surinktais įrodymais apie tokių faktinių aplinkybių egzistavimą. Lietuvių kalbos žodynas žodį „naudoti“ aiškina kaip „vartoti ką patiriant naudą“, „vartoti ką kaip priemonę, įrankį kokiam nors tikslui“, „turėti, gauti naudą, pelnyti, laimėti“, „savintis svetimo darbo vaisius, eksploatuoti“. Iš Lietuvių kalbos žodyne pateikto žodžio „naudoti“ apibūdinimo matyti, kad šis žodis yra siejamas tik su veiksmu, o ne su neveikimu, todėl ir žemės naudojimas iš esmės turi būti suprantamas kaip poveikis žemei, atliekamas aktyviu veiksmu, o žemės naudojimas turi būti nustatomas pagrįstais įrodymais, t. y. teritorijos (žemės sklypo ar kitų objektų) naudojimas turi būti tikrinamas vykstant į konkrečią erdvėje apibrėžtą teritoriją, nustatant tikrą faktą, o ne išgalvotu ir su faktinėmis aplinkybėmis nesietinu Taisyklių 8 punkte nustatytu apibrėžimu (naudojamomis teritorijomis yra laikomos specialiajame plane daugiabučiui priskirtas žemės sklypas, o nesant specialiojo plano – teritorija prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimanti 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos).

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad Taisyklių 68 punktas taip pat neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, ir nurodė, kad Taisyklių 68 punkte nustatyta, kad mieste, miesteliuose ir kaimuose ant visų namų valdų, visuomeninės paskirties ir kitų pastatų fasadų turi būti pritvirtinti pastatų numeriai tokiame aukštyje, kad būtų gerai matomi. Tuo pasirūpina pastatų savininkai. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, pareiga pasirūpinti, kad ant pastatų fasadų būtų pritvirtinti pastatų numeriai (ir tai būtų atlikta laikantis teisės aktų reikalavimų), kyla pačiai savivaldybei (jos vykdomajai institucijai), todėl Taryba, nustatydama teisinį reglamentavimą, konkuruojantį su aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintu reglamentavimu, bei nepagrįstai perkėlusi savo pareigą, o kartu su jai administracinę bei finansinę naštą patalpų savininkams, nepagrįstai išplėtė patalpų savininkų pareigas, sukurdama aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį reglamentavimą.

9. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8 d. teikime Nr. 1T-25 pasiūlė Tarybai svarstyti Taisyklių nuostatų pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Ukmergės rajono savivaldybės meras 2018 m. sausio 2 d. raštu Nr. (6.6)18-30 pranešė apie atsisakymą patenkinti teikimą.

10. Atsakovas Taryba atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

11. Tarybos nuomone, pareiškėjas supainiojo civilinės teisės ir administracinės teisės reguliuojamus ir reglamentuojamus teisinius santykius. Taryba nurodė, kad teisę Tarybai nustatyti taisykles, kurios reglamentuoja gyvenamųjų vietovių tvarkymą ir priežiūrą, suteikia VSĮ. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Tarybos tvirtinamoje tvarkoje vartoti būtent tokias sąvokų reikšmes, kokios įtvirtintos CK ir Žemės įstatyme, be to, nurodė, kad Taisyklėse yra apibrėžtos jose vartojamų sąvokų reikšmės, kurios nėra tapačios pareiškėjo nurodomoms sąvokų reikšmėms. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pamąstymai apie galimą Taisyklių atitinkamų punktų, susijusių su pareiga gyventojams palaikyti tvarką ir švarą Taisyklėse nurodytose teritorijose, neatitiktį aukštesnės galios teisės aktams, yra teisiškai nereikšmingi. Daugiabučių gyvenamųjų namų butų savininkai ir gyventojai realiai naudoja Taisyklėse nurodytas teritorijas, jose įrengdami automobilių stovėjimo, vaikų žaidimų, sporto aikšteles ir kitais būdais. Jokių konfliktų šiuo klausimu nėra iškilę.

12. Dėl Taisyklių 68 punkto nuostatų Taryba paaiškino, kad Taisyklėse įtvirtinta pareiga savininkui pasirūpinti, kad jo pastatas būtų pažymėtas adreso lentele ar namo numeriu, reiškia tai, kad pastato savininkas, įgijęs namo numerio ar gatvės pavadinimo lentelę, privalo juos pritvirtinti prie pastato arba leisti pritvirtinti savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliotiems asmenims. Nukritus ar dingus lentelei, savininkas turi pareigą kreiptis į savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliotus asmenis. Savivaldybės administracijos direktorius neprivalo kiekvienam pastato savininkui pagaminti, pritvirtinti adreso lentelę ir toliau prižiūrėti, kad ši lentelė nenukristų, nedingtų ar kitaip neprapultų. Tarybos nuomone, pareiškėjas formaliai išaiškino skundžiamą nuostatą „pasirūpinti“, neįsigilindamas į realią situaciją Ukmergės rajono savivaldybėje.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimą tenkino iš dalies, t. y.:

13.1. Pripažino, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 7-3 (2017 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 7-79 redakcija) patvirtintų Ukmergės miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių 8, 21 ir 73 punktų nuostatos tiek, kiek jose asmenys įpareigoti palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės viešosiose erdvėse prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančiose 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, CK 4.83 straipsnio 4 daliai, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 9 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktui.

13.2. Pripažino, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 7-3 (2017 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 7-79 redakcija) patvirtintų Ukmergės miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių 68 punkto nuostatos tiek, kiek jose nurodyta, kad pastatų savininkai pasirūpina, jog mieste, miesteliuose ir kaimuose ant visų namų valdų, visuomeninės paskirties ir kitų pastatų fasadų turi būti pritvirtinti pastatų numeriai tokiame aukštyje, kad būtų gerai matomi, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktui, 32 straipsnio 2 punktui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo 30 punktui.

13.3. Kitą pareiškimo dalį atmetė.

13.4. Nustatė, kad pripažintos neteisėtomis Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 7-3 (2017 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 7-79 redakcija) patvirtintų Ukmergės miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių 8 , 21, 68 ir 73 punktų nuostatos negali būti taikomos nuo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre dienos.

14. Teismas nurodė, jog Tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 7-3 patvirtintos Taisyklės, kurios nustato bendruosius tvarkymo, švaros ir tvarkos palaikymo reikalavimus, privalomus visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, įmonėms, neturinčioms juridinio asmens statuso, nuolat gyvenantiems arba esantiems Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje ar laikinai atvykstantiems į ją, turintiems bet kokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ar jo neturintiems asmenims (Taisyklių 1 p.).

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas norminę bylą inicijavo dėl Taisyklių 8, 21 ir 73 punktų tiek, kiek naudojamos teritorijos apibrėžiamos kaip teritorijos, priskirtos Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu, o nesant specialiojo plano – teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančias 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos, bei perkeliama pareiga asmenims palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės viešosiose erdvėse (bendrojo naudojimo teritorijose).

16. Teismas pažymėjo, jog iš ginčijamų Taisyklių punktų turinio matyti, kad Taisyklės skirtos neapibrėžtam subjektų ratui, jomis nustatomi bendrieji tvarkymo, švaros ir tvarkos palaikymo reikalavimai Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje. Taisyklės yra norminis visuotinai privalomas administracinis aktas, viešai paskelbtas Teisės aktų registre. VSĮ 6 straipsnio 36 punkte nustatyta, kad švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas yra savarankiška savivaldybių funkcija. Vadovaudamasis VSĮ įtvirtintu reglamentavimu, teismas vertino, kad bendrojo naudojimo teritorijų (viešųjų erdvių) valymo ir priežiūros organizavimas ir kontrolė yra atsakovo pareiga. Pagal VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų joms suteiktą kompetenciją. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai nustatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.

17. Teismas, atsižvelgęs į galiojantį teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, padarė išvadą, kad tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas yra priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai, todėl savivaldybė, savo veiklos teritorijoje užtikrindama šios savarankiškosios funkcijos vykdymą, turi diskrecijos teisę nustatyti atitinkamą teisinį reglamentavimą bei imtis priemonių šiam tikslui pasiekti. Teismas taip pat padarė išvadą, kad galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia atsakovui teisę inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų, reglamentuojančių teritorijų prie daugiabučių namų tvarkymą, rengimą.

18. Teismas konstatavo, kad Taisyklių 8, 21 ir 73 punktų nuostatos tiek, kiek jos apibrėžia naudojamas teritorijas kaip teritorijas, priskirtas Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu, bei įpareigoja asmenis palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės, teritorijose, kurios Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu yra priskirtos daugiabučiams gyvenamiesiems namams, neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems teisės aktų reikalavimams, tačiau taip pat pažymėjo, kad diskrecijos teisė turi būti įgyvendinama taip, kad nebūtų pažeidžiami įstatymuose suformuoti teisės principai ir teisės nuostatos, susijusios su teritorijų planavimu ir asmenų pareigomis.

19. Teismas pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus Tarybai nėra suteikta kompetencija nustatyti, kad naudojamai teritorijai yra priskiriama teritorija prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimanti 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos. Teismas vertino, kad pagal Taisykles teritorijos yra paskiriamos daugiabučiams namams, neatsižvelgiant į teritorijų ypatybes, kurios gali lemti jų tvarkymo pobūdį. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklėse įtvirtintą reguliavimą daugiabučių namų bendrijoms gali tekti pareiga tvarkyti teritorijas, kurios skirtos visų miesto gyventojų poreikiams tenkinti, taip pat kurių tvarkymas gali iš jų pareikalauti neadekvačių resursų. Toks reglamentavimas gali sukurti kliūtis, dėl kurių naudojimasis viešosiomis teritorijomis ar jų infrastruktūros kūrimas, siekiant užtikrinti viešuosius interesus, taptų neįgyvendinamas, t. y. savivaldybė, priskirdama tokių teritorijų tvarkymą daugiabučių namų bendrijoms, gali nepagrįstai apriboti visų miesto gyventojų teisę naudotis bendrojo naudojimo teritorijomis.

20. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo Taisyklių 8, 21 ir 73 punktuose nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys įpareigojami palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės viešosiose erdvėse prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančiose 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos. Teismas vertino, kad Taisyklių 8, 21 ir 73 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu atsakovas jam priklausančią pareigą prižiūrėti ir tvarkyti viešąsias erdves nepagrįstai perkėlė privatiems asmenims, taip sukeldama jiems administracinę ir finansinę naštą.

21. Pasisakydamas dėl Taisyklių 68 punkto teismas, sistemiškai ir lingvistiškai įvertinęs minėto punkto turinį nurodė, kad jo pirmame sakinyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata dėl pastatų ženklinimo tvarkos Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje. Ši bendra tvarka yra nustatyta ir patvirtinta atsakovo diskrecijos srityje ir pati savaime nepažeidžia pareiškėjo nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo Taisyklių 68 punkto pirmo sakinio dalies pripažinti prieštaraujančia pareiškėjo nurodytiems teisės aktams.

Tačiau tame pačiame Taisyklių punkte (jo antrame sakinyje) nustatyta papildoma elgesio taisyklė – įpareigojimas pastatų savininkams pasirūpinti pastatų numerių pritvirtinimu. Iš Taisyklių 68 punkto turinio nustatyta, kad jame aiškiai nenurodyta, ar pastatų savininkai turi pasirūpinti pastatų numerių lentelių gamyba (ar gavimu), o kartu ir minėtų lentelių pritvirtinimu ir priežiūra, ar tik rūpintis pritvirtintų lentelių matomumu. Teismas, įvertinęs Taisyklių 68 punkto visumą ir antrojo sakinio apibendrinamąjį įpareigojimą, terminą „pasirūpinti“ aiškino kaip įpareigojimą pastatų savininkams užtikrinti, kad pastatų ženklinimas Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje atitiktų Taisyklių 68 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. kad pastatų ženklinimo lentelės būtų pritvirtintos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, iš jų ir Aprašo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių (toliau – ir Adresų formavimo taisyklės) nuostatomis, taip pat jas pritvirtinti tokiame aukštyje, kad būtų gerai matomos, kad lentelių matomumas būtų užtikrintas visą jų naudojimo laikotarpį.

Teismas pažymėjo, kad VSĮ 6 straipsnio 27 punktas, 32 straipsnio 2 punktas ir Aprašo 30 punktas įpareigoja vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog pastatai savivaldybių teritorijose būtų ženklinami laikantis patvirtintų nuostatų (Aprašo bei Adresų formavimo taisyklių reikalavimų). Taisyklių 68 punkto nuostatos pareigas, susijusias su pastatų ženklinimu, perkelia pastatų savininkams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Taisyklių 68 punkto dalis (antras sakinys), kurioje nurodyta, kad pastatų savininkai pasirūpina, jog mieste, miesteliuose ir kaimuose ant visų namų valdų, visuomeninės paskirties ir kitų pastatų fasadų turi būti pritvirtinti pastatų numeriai tokiame aukštyje, kad būtų gerai matomi, prieštarauja VSĮ 6 straipsnio 27 punktui, 32 straipsnio 2 punktui ir Aprašo 30 punktui.

22. Pasisakydamas dėl Taisyklių 8, 21 ir 73 punktų dalies ir Taisyklių 68 pripažinimo neteisėtais teismas pažymėjo, kad Taisyklių 8, 21 ir 73 punktų dalys, kuriomis asmenys įpareigoti palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės viešosiose erdvėse prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančiose 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos, ir Taisyklių 68 punkto dalis (antras sakinys), kurioje nurodyta, kad pastatų savininkai pasirūpina, jog mieste, miesteliuose ir kaimuose ant visų namų valdų, visuomeninės paskirties ir kitų pastatų fasadų turi būti pritvirtinti pastatų numeriai tokiame aukštyje, kad būtų gerai matomi, negali būti taikomos nuo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos.

III. 23. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaiga apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį ir pripažinti, kad Taisyklių 8, 21 ir 73 punktų nuostatos tiek, kiek jos apibrėžia naudojamas teritorijas kaip teritorijas, priskirtas Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu, bei įpareigoja asmenis palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės viešosiose erdvėse (bendrojo naudojimo teritorijose), kurios Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu yra priskirtos daugiabučiams gyvenamiesiems namams, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 3 punkte įtvirtintam viešojo administravimo proporcingumo principui, 4 punkte įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui, 6 straipsnio 4 daliai, CK 4.83 straipsnio 4 daliai, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 9 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktams bei Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 831 redakcija) patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 3 ir 4 punktams.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia atsakovui teisę inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų, reglamentuojančių teritorijų prie daugiabučių namų tvarkymą, rengimą.

25. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 2 straipsnio 26 ir 27 punktus, VSĮ 6 straipsnio 19 dalį ir 16 straipsnio 3 dalies 8 punktą, negalima daryti išvados, kad šios nuostatos suteikia teisę savivaldybei, tvirtinant specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, perkelti asmenims savo pareigą tvarkyti viešąsias erdves (bendrojo naudojimo teritorijas).

26. Pareiškėjas, vadovaudamasis TPĮ 1 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 4 dalimi, pažymi, kad TPĮ nenumato tokių specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, kaip daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų planų, skirtų viešųjų erdvių tvarkymo klausimams reguliuoti, rūšies, tuo labiau nenustato, kad specialiųjų planų pagrindu galima nustatyti pareigas asmenims tvarkyti viešąsias erdves. Viešųjų erdvių (bendrojo naudojimo teritorijų) tvarkymo klausimą reglamentuoja VSĮ, numatantis, kad bendrojo naudojimo teritorijų (viešųjų erdvių) valymo ir priežiūros organizavimas ir kontrolė yra savivaldybės pareiga, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas bei kiti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.

27. Pareiškėjas pažymi, kad tai, jog savivaldybė patvirtino specialųjį planą, savaime nereiškia, kad gyventojai sutinka specialiuoju planu jų daugiabučiam namui priskirtą teritoriją nuomotis ar išsipirkti, t. y. kad atsiranda teisinis pagrindas įpareigoti gyventojus tvarkyti viešąsias erdves. Tam, kad atsirastų teisinis pagrindas įpareigoti asmenis tvarkyti viešąsias erdves (bendrojo naudojimo teritorijas), turėtų būti išreikšta gyventojų valia specialiuoju planu suformuotus žemės sklypus išsipirkti arba išsinuomoti ir tai turi būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre, arba tokį sutikimą gyventojai turi duoti CK 4.83 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka. Aiškinant priešingai, gautųsi, kad savivaldybė, tvirtindama specialiuosius planus, galėtų jais priskirti gyventojams tvarkyti bet kokias viešąsias erdves (bendrojo naudojimo teritorijas), pavyzdžiui, visas savivaldybės viešąsias erdves padalijant daugiabučiams namams proporcingai.

28. Pareiškėjas, vadovaudamasis VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 36 punktu ir Konstitucinio Teismo praktika, nurodo, kad atsakovui suteikta kompetencija užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose, nepaneigia reikalavimo savo kompetenciją įgyvendinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

29. Pareiškėjas, vadovaudamasis VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 6 straipsnio 4 dalimi ir Konstitucinio Teismo praktika, akcentuoja, kad jokiomis aplinkybėmis įstatymų įgyvendinančiaisiais aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme.

30. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 4.85 straipsnio 8 dalimi, CK 4.84 straipsnio 1, 5, 6 ir 8 dalimis, Nuostatų 3 ir 4 punktais, CK 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalimis, DNSBĮ 2 straipsnio 4 ir 15 dalimis, CK 4.236 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, Žemės įstatymo 40 straipsnio 10 dalimi, nurodo, kad aiškinant nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas turi įgaliojimus įgyvendinti tik su bendrąja nuosavybe susijusius butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus bei pareigas (lėšų kaupimą bendrosios nuosavybės objektams atnaujinti), o taip pat pastato bendrojo naudojimo objektų (įskaitant inter alia (be kita ko) tik įstatymų nustatyta tvarka priskirto daugiabučiui gyvenamajam namui žemės sklypo) priežiūros vykdymą. Tačiau bendrojo naudojimo objektų valdytojų įstatymais pagrįstų įgaliojimų neapima kitokiu būdu priskirtos teritorijos, nagrinėjamu ad hoc (esant konkrečiai situacijai) atveju – kaip „daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiajame plane daugiabučiui priskirto, o nesant specialiojo plano – teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų, apimančios 20 metrų nuo pastato išorinių atitvarų teritorijos, bet ne daugiau kaip iki gretimo sklypo ribos“ apibrėžtos teritorijos priežiūra.

31. Pareiškėjas pažymi, kad DNSBĮ 14 straipsnio 6 dalies 9 punktas bendrijos pirmininkui taip pat numato pareigą atsakyti tik už pastato (pastatų), jo (jų) priklausinių ir pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros organizavimą, šios priežiūros dokumentų parengimą, pildymą ir tvarkymą, taip pat bendrojo naudojimo žemės sklypo (sklypų) (kuris apibrėžiamas kaip nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas) naudojimą ir tvarkymą pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas akcentuoja, kad CK, Nuostatai, DNSBĮ nenumato butų ir kitų patalpų savininkams (naudotojams) ar bendrojo naudojimo objektų valdytojams pareigos prižiūrėti ir administruoti specialiaisiais planais daugiabučiams priskirtas viešąsias erdves (bendrojo naudojimo teritorijas) bei už jų priežiūrą skaičiuoti bei rinkti iš butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) mokesčius ar rinkliavas.

32. Pareiškėjas teigia, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalis, nustato, jog buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl sprendimus dėl priskirtos teritorijos tvarkymo galėtų priimti tik butų ir kitų patalpų savininkai balsų dauguma pagal CK 4.85 straipsnyje nustatytą sprendimų priėmimo tvarką.

33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad VSĮ 34 straipsnio 2 punktas, be kita ko, numato teisę / pareigą seniūnaičiui skatinti seniūnaitijos gyventojus prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją, rūpintis aplinkos apsauga. Ši nuostata suponuoja teisę gyventojams savarankiškai prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją, tačiau ne pareigą, ir tai nesudaro pagrindo savivaldybės tarybai bendrojo naudojimo teritorijų (viešųjų erdvių) tvarkymo naštą perkelti gyventojams, kartu nustatant asmenims atsakomybę už tokių reikalavimų nesilaikymą.

34. Pareiškėjo teigimu, Taisyklių 73 punkte numatytas reikalavimas butų ir kitų patalpų savininkams (naudotojams) (Taisyklių 21 punkte apibrėžtiems kaip „tvarkytojai“) nėra susijęs su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, todėl atveju, kai dėl gyvenamųjų namų kvartalų specialiaisiais planais priskirtų teritorijų (kurios nėra nuosavybės ar nuomos teise naudojami ir (ar) valdomi žemės sklypai) tvarkymo nėra priimto CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo, gali būti pažeidžiamos butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisės, neteisėtai reikalaujant iš jų išlaidų kompensavimo už tokios teritorijos tvarkymą ir priežiūrą. Pareiškėjas pabrėžia, kad joks įstatymas ar kitas teisės aktas nesuteikia teisės savivaldybės tarybai nustatyti tokius privalomus reikalavimus butų ir kitų patalpų savininkams, todėl nepagrįstai yra išplečiamos CK, Nuostatuose ar DNSBĮ numatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos.

35. Pareiškėjas, vadovaudamasis VSĮ 6 straipsnio 3, 16, 19, 26 ir 32 punktais, nurodo, kad savarankiškoms (Konstitucijos ir įstatymų nustatytoms) savivaldybių funkcijoms priskiriama savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo, dalyvavimas sprendžiant viešųjų ir sezoninių darbų organizavimą, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas bei apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena, teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra ir taisymas. Pagal VSĮ 7 straipsnio 10 punktą, savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise yra valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. VSĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas, be to, numato, jog savivaldybės administracija organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą. Vadovaujantis Žemės įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisę inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą turi valstybinės žemės patikėtiniai, statinių, prie kurių formuojami žemės sklypai, savininkai, pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytojai, privačios žemės savininkai arba valstybinės žemės naudotojai, valstybės ar savivaldybių institucijos ir kiti asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę įsigyti nuosavybėn ar nuomoti valstybinės žemės sklypus ne aukciono tvarka arba juos valdyti patikėjimo teise.

36. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nepagrįstai savivaldybės tarybai priskirdamas įgaliojimus specialiųjų planų tvirtinimu perkelti privatiems asmenims savivaldybės pareigą prižiūrėti ir tvarkyti viešąsias erdves, kartu sukeliant asmenims papildomą finansinę ir administracinę naštą, todėl ši sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos (teisių perėmėjas Vyriausybės atstovų įstaiga) reikalavimas pripažinti, kad Taisyklių 8, 21 ir 73 punktų nuostatos tiek, kiek jos apibrėžia naudojamas teritorijas kaip teritorijas, priskirtas Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu, bei įpareigoja asmenis palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės viešosiose erdvėse (bendrojo naudojimo teritorijose), kurios Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu yra priskirtos daugiabučiams gyvenamiesiems namams, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 3 punkte įtvirtintam viešojo administravimo proporcingumo principui, 4 punkte įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui, 6 straipsnio 4 daliai, CK 4.83 straipsnio 4 daliai, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 9 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktams bei Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 831 redakcija) patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 3 ir 4 punktams, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo, nustatęs, kad tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas yra priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai, todėl savivaldybė, savo veiklos teritorijoje užtikrindama šios savarankiškosios funkcijos vykdymą, turi diskrecijos teisę nustatyti atitinkamą teisinį reglamentavimą bei imtis priemonių šiam tikslui pasiekti; galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia atsakovui teisę inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų, reglamentuojančių teritorijų prie daugiabučių namų tvarkymą, rengimą.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remiantis prašoma panaikinti minėtą sprendimo dalį, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, pagrįstai nurodė, jog bendrojo naudojimo teritorijų (viešųjų erdvių) valymo ir priežiūros organizavimas ir kontrolė yra atsakovo pareiga. Taisyklių 1 punkte nustatyta, jog Taisyklės nustato bendruosius tvarkymo, švaros ir tvarkos palaikymo reikalavimus, privalomus visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, įmonėms, neturinčioms juridinio asmens statuso, nuolat gyvenantiems arba esantiems Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje ar laikinai atvykstantiems į ją, turintiems bet kokį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą ar jo neturintiems asmenims. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad tokio pobūdžio tvarkymo ir švaros taisyklių priėmimas, jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas yra priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008; 2013 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-196/2013).

40. Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta, kad savivaldybė turi teisę nustatyti naudojamą teritoriją, kuri priskiriama daugiabučiams gyvenamiesiems namams tvarkymo tikslais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-196/2013).

41. Taisyklių 8 punkte įtvirtinta, kad naudojama teritorija yra ta, kuri nuosavybės, nuomos, panaudos teise ar kitu teisiniu pagrindu naudojama teritorija arba Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiajame plane daugiabučiui priskirtas žemės sklypas, t. y. naudojama teritorija yra nustatyta ne tik ta, kuri nurodyta specialiajame plane.

42. Atsakovas nagrinėjamu atveju akcentuoja Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teritorijų planavimo sąvoką, specialiojo teritorijų planavimo uždavinius, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatą, nurodančią, kad savivaldybės tarybos paprastajai kompetencijai priskirta savivaldybės ir vietovės lygmens specialiojo planavimo dokumentų tvirtinimas, tačiau šios nuostatos nesuteikia teisės savivaldybei, tvirtinant specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, perkelti asmenims savo pareigą tvarkyti viešąsias erdves (bendrojo naudojimo teritorijas), o Teritorijų planavimo įstatymu nėra siekiama sureguliuoti viešųjų erdvių (bendrojo naudojimo teritorijų) tvarkymo bei švaros palaikymo.

43. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad Taisyklių 8 punktu nebuvo patvirtintas Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialusis planas, kuriuo nustatytos daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų naudojamos ir (ar valdomos) žemės sklypų ribos.

44. Savivaldybės turi kompetenciją tvirtinti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, o patvirtinti specialieji teritorijų planavimo dokumentai yra norminiai teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-960/2013; 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013; kt.).

45. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 26 punkte nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumentai – tai kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu yra pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad specialiojo teritorijų planavimo uždaviniai yra nurodyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 dalį, teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės tarybos paprastajai kompetencijai priskirta savivaldybės ir vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas.

46. Pagal šioje byloje pareiškėjo pareikštus reikalavimus Ukmergės rajono savivaldybės patvirtintas Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialusis planas nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo vertinti tokio plano atitikimą teisės aktų reikalavimams.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad savivaldybė, tvirtindama specialiuosius planus, gali jais priskirti gyventojams tvarkyti bet kokias viešąsias erdves (bendrojo naudojimo teritorijas, pavyzdžiui, visas savivaldybės viešąsias erdves padalijant daugiabučiams namams proporcingai, kt.), tačiau kaip jau minėta, Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiojo plano ir jo sprendinių teisėtumas nėra šios bylos dalykas, be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pažymėtina, kad bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).

48. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Taisyklių 8 punkte ir kituose su juo susijusiuose punktuose (21 ir 73 p.) nustatytas reglamentavimas nėra pagrįstas įstatymų nuostatomis dėl to, kad savivaldybė pati privalo savarankiškai arba sudarydama sutartis su atitinkama veikla užsiimančias subjektais valyti ir prižiūrėti visas bendrojo naudojimo teritorijas (pagal šioje byloje nagrinėjamą klausimą ir daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų naudojamą teritoriją).

49. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2014; kt.).

50. DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kad bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (pastato bendrojo naudojimo objektai) yra:1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

51. DNSBĮ 14 straipsnio 6 dalies 9 punkte nustatyta, kad bendrijos pirmininkas atsako už bendrojo naudojimo žemės sklypo (sklypų) naudojimą ir tvarkymą pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

52. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 4.3 punkte nurodyta, kad administratorius, kuris turi administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant, atlieka ir šią funkciją: vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir (ar) valdomo žemės sklypo priežiūrą.

53. Nagrinėjamu atveju nepripažinti teisiškai pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, nustatydamas, jog daugiabučių gyvenamųjų namų savininkai turi tvarkyti jų naudojamą teritoriją, pažeidė pareiškėjo nurodomas CK ir kitų teisės aktų nuostatas.

54. Teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė, jog Taisyklių 8, 21 ir 73 punktų nuostatos tiek, kiek jos apibrėžia naudojamas teritorijas kaip teritorijas, priskirtas Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu, bei įpareigoja asmenis palaikyti tvarką, švarą ir atlikti išvardytą sąrašą darbų savivaldybės, teritorijose, kurios Ukmergės miesto daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų specialiuoju planu yra priskirtos daugiabučiams gyvenamiesiems namams, prieštarauja pareiškėjo nurodytiems teisės aktų reikalavimams.

55. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)). Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš dalies buvo patenkintas pareiškimas, negali būti prilyginamas motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

56. Apibendrinant nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė