5608b1dc-09c0-4f5a-90ca-3fa10eabbff0 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                                                          Civilinė byla Nr. 2A-823/2013                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.10;                                            42.11.1; 42.11.2; 63.2; (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. spalio 10 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto ViÅ¡inskio, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų V.

P. ir E. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-69-565/2012 pagal ieÅ¡kovų V. P. ir E. P. ieÅ¡kinį atsakovui Nordea Bank Finland PIc dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kreditavimo sutarties sÄ lygų pakeitimo ir nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys: A. Č., E. Č., M. D. ir uždaroji akcinė bendrovė Generalinė prekybos agentÅ«ra. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė IeÅ¡kiniu, kurį vėliau patikslino, ieÅ¡kovai prašė: pripažinti atsakovo vienaÅ¡aliÅ¡kÄ 2007 m. lapkričio 28 d. kreditavimo sutarties Nr.KK 07/11/89D nutraukimÄ neteisėtu; pakeisti 2007 m. lapkričio 28 d. kreditavimo sutarties Nr.KK 07/11/89D nuostatas, atidedant palÅ«kanų ir kitų sumų mokėjimo terminus dvejiems metams (atitinkamai pratęsiant galutinius kredito grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų mokėjimo terminus), skaičiuojant juos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos; priteisti iÅ¡ atsakovo 1 606 606 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo 1 606 606 Lt sumos už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo, 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kovai nurodė, kad 2007 m. lapkričio 28 d. sudarė su atsakovu kreditavimo sutartį, kurios pagrindu ieÅ¡kovams buvo suteikta 499 884,15 EUR paskola. KreditÄ ieÅ¡kovai ketino naudoti įvairiems tikslams. 2007 m. gruodžio 11 d. atsakovas pervedė į ieÅ¡kovo sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR) visÄ kredito sumÄ , dalį sumos (465 900 EUR) pervedė į ieÅ¡kovo sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) (LT). TÄ pačiÄ dienÄ atsakovas iÅ¡ ieÅ¡kovo sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (LT) padarė Å¡iuos pavedimus: 1) 396 606 Lt pervedė gavėjui AB DnB NORD bankui, mokėjimo paskirtį nurodydamas „A.

Č. skolos dengimas P/L 2006-05-05 Kredito sutartį Nr.195”; 2) 65 500 Lt pervedė gavėjai M. D., mokėjimo paskirtį nurodydamas „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”; 3) 1 144 500 Lt pervedė gavėjui UAB Generalinė prekybos agentÅ«ra, mokėjimo paskirtį nurodydamas „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”. IeÅ¡kovas nurodė, kad nurodytuose trijuose 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimuose už bendrÄ 1 606 606 Lt sumÄ yra ne jo paraÅ¡ai, jis nurodymo ir sutikimo atlikti Å¡iuos pavedimus nedavė.

Ieškovas taip pat nepateikė atsakovui 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovų ir trečiųjų asmenų M. D. ir UAB Generalinė prakybos agentūra dėl sutartyje nurodyto turto įsigijimo ieškovų nuosavybe, nėra pateikęs atsakovui ir 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovų ir trečiųjų asmenų A. Č. ir E. Č. dėl sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimo ieškovų nuosavybe. Ieškovas nurodė, kad šios 2007 m. lapkričio 16 d. sutartys suteikė ieškovams teisę per 30 dienų nuo sutarčių pasirašymo atsisakyti sutarčių.

Kadangi po sutarčių sudarymo buvo nustatyti esminiai parduodamo nekilnojamojo turto trÅ«kumai, ieÅ¡kovai nusprendė atsisakyti sutarčių ir nemokėti tretiesiems asmenims likusių nesumokėtų pagal sutartis sumų, t. y. 396 606 Lt tretiesiems asmenims A. Č. ir E. Č., 65 500 Lt trečiajam asmeniui M. D. ir 1 144 500 Lt trečiajam asmeniui UAB Generalinė prekybos agentÅ«ra. Tačiau Å¡ias sumas tretiesiems asmenims be ieÅ¡kovų nurodymo ir sutikimo iÅ¡ ieÅ¡kovo sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (LT) 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai pervedė atsakovas.

Atsakovas privalo sugrÄ Å¾inti ieÅ¡kovams 1 606 606 Lt. Kadangi atsakovas neteisėtai panaudojo ieÅ¡kovų kredito lėšas, ieÅ¡kovai negalėjo Å¡ių lėšų panaudoti jų numatytiems tikslams, gauti pajamų ir mokėti palÅ«kanų. Pasak ieÅ¡kovų, atsakovas neteisėtai vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė kreditavimo sutartį, nes ieÅ¡kovai neturėjo galimybės laiku mokėti palÅ«kanų už naudojimÄ si kreditu dėl atsakovo kaltės. Taip pat turi bÅ«ti pakeistos kreditavimo sutarties sÄ lygos, atidedant dvejiems metams palÅ«kanų mokėjimÄ ir kredito grÄ Å¾inimÄ (taip pat ir galutinį kredito grÄ Å¾inimo terminÄ ), nes dėl atsakovo kaltės ieÅ¡kovai neturėjo galimybės gauti pajamų iÅ¡ naudojimosi kreditu ir pradėti mokėti palÅ«kanas bei grÄ Å¾inti kreditÄ kreditavimo sutartyje nustatytais terminais.Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodė, kad kreditavimo sutartimi ieÅ¡kovai įsipareigojo įkeisti atsakovui kreditavimo sutartyje nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ ; kreditas ieÅ¡kovams turėjo bÅ«ti iÅ¡mokėtas po Å¡io turto įkeitimo.

Kreditavimo sutartyje nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ ieÅ¡kovai įsigijo pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartis, sudarytas su trečiaisiais asmenimis. Pirkimo - pardavimo sutartyse nustatyta, kad ieÅ¡kovai su trečiaisiais asmenimis atsiskaito iÅ¡ atsakovo suteikto kredito. Kad kreditas suteiktas 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti, matyti iÅ¡ atsakovo 2007 m. lapkričio 8 d. pažymos, kuri buvo pateikta sudarant pirkimo - pardavimo sutartis.

Sudarę 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartis, ieÅ¡kovai įsigytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯keitė atsakovui, todėl ieÅ¡kovams buvo iÅ¡mokėtas kreditavimo sutartyje nurodytas kreditas, o 1 606 606 Lt kredito lėšų buvo pervesta tretiesiems asmenims apmokant už ieÅ¡kovų įsigytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . Atsakovo teigimu, ginčijami mokėjimų pavedimai buvo atlikti pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis kreditavimo sutartimi ir ieÅ¡kovų pateiktomis pirkimo - pardavimo sutartimis, bei atitiko ieÅ¡kovų valiÄ .

Tretieji asmenys nesutiko su ieÅ¡kinio dalimi dėl 2007 m. gruodžio 11 d. atliktų mokėjimo pavedimų neteisėtumo ir nurodė, jog mokėjimo pavedimais ieÅ¡kovai su jais atsiskaitė už įsigytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ pagal pirkimo - pardavimo sutarčių sÄ lygas. IeÅ¡kovai nepranešė, kad parduotas nekilnojamasis turtas turi esminių trÅ«kumų ir kad ieÅ¡kovai neketina mokėti pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytos kainos. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Å¡alių sudarytos banko sÄ skaitos sutarties nuostatomis, sprendė, kad ieÅ¡kovas ir atsakovas buvo susitarę, jog autentiÅ¡kumo patvirtinimo procedÅ«ra apima sÄ skaitos savininko ar asmens, įgalioto naudotis sÄ skaita, paraÅ¡o ant mokėjimo dokumento ir paraÅ¡o, saugomo banke, sulyginimÄ , Å¡ių asmenų asmenybės ir įgalinimų nustatymÄ pagal pateiktus tapatybę ir įgalinimus patvirtinančius dokumentus ir Å¡ių dokumentų autentiÅ¡kumo įsitikinimÄ .

Vadovaudamasis liudytojų E. M., M. R., A. S. ir A. S. paaiÅ¡kinimais teismas nustatė, kad banke buvo atliekamos bendrosiose banko sÄ skaitų sÄ lygose nurodytos autorizavimo procedÅ«ros – mokėjimo pavedimas suraÅ¡omas prieÅ¡ tai įsitikinus kliento tapatybe, t. y. patikrinus jo asmens dokumentÄ , suraÅ¡ius mokėjimo pavedimÄ pagal kliento pateiktus duomenis sulyginamas kliento paraÅ¡as mokėjimo dokumente ir jo asmens dokumente. Jei pavedimo suma yra didesnė kaip 30 000 Lt, siekiant iÅ¡vengti klaidos, atliekamas papildomas operacijos duomenų patikrinimas.

Tačiau banko darbuotojas, kuris atlieka papildomÄ patikrinimÄ , kliento nemato. Teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais paaiÅ¡kinimais, nustatė, jog pirminiai mokėjimų pavedimai banke nėra iÅ¡likę, o į bylÄ pateikti analogiÅ¡ku turiniu atspausdinti pakartotiniai mokėjimo pavedimai. Vertindamas ieÅ¡kovo pateiktÄ raÅ¡ysenos eksperto A. B. iÅ¡vadÄ , pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iÅ¡vadoje nurodyta aplinkybė, esÄ perspausdintuose mokėjimo pavedimuose ieÅ¡kovo vardu pasirašė ne ieÅ¡kovas, nėra pagrindas pripažinti šį faktÄ Ä¯rodytu.

Tuo tarpu Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto iÅ¡vadoje, duotoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00543-09, nurodyta, kad perspausdintų mokėjimo pavedimų eilutėse „Kliento paraÅ¡ai ir antspaudas” esantys paraÅ¡ai dėl parašų trumpumo, konstrukcinio panaÅ¡umo ir mažo informatyvumo yra netinkami asmens identifikavimui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepaisant aplinkybės, jog perspausdintų mokėjimo pavedimų eilutėse „Kliento paraÅ¡ai ir antspaudas“ esantys paraÅ¡ai vizualiai yra nepanaÅ¡Å«s į ieÅ¡kovo paraÅ¡us, esančius ieÅ¡kovų procesiniuose ir kituose bylos dokumentuose, paraÅ¡o tapatumo ir netapatumo nustatymui reikalingos specialios žinios, kurių bylÄ nagrinėjantis teismas neturi.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad byloje esant priešingoms specialistų išvadoms, bylos nagrinėjimo metu šalims buvo išaiškinta teisė prašyti atlikti rašysenos ekspertizę, tačiau šalys tokio prašymo nepareiškė. Vilniaus apygardos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog autentiškumo patvirtinimo procedūra turėjo būti atlikta pagal pirminiuose mokėjimo pavedimuose, o ne pagal perspausdintuose mokėjimo pavedimuose esančius ieškovo parašus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditavimo sutarties turinį, nustatė, kad iš ieškovams skirto kredito 65 500 Lt turėjo būti pervesti trečiajam asmeniui M.

D., 1 144 500 Lt – trečiajam asmeniui UAB Generalinė prekybos agentÅ«ra, 396 606 Lt – tretiesiems asmenims A. Č. ir E. Č.. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieÅ¡kovai 2007 m. lapkričio 19 d. įsigytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯registravo savo vardu, o 2007 m. gruodžio 5 d. šį turtÄ Ä¯keitė atsakovui. Teismas neįrodytu laikė ieÅ¡kovų teiginį, esÄ pirkimo - pardavimo sutartys numatė ieÅ¡kovams teisę per 30 dienų nuo Å¡ių sutarčių pasiraÅ¡ymo dienos atsisakyti sutarčių ir nemokėti likusios kainos, ir kad ieÅ¡kovai pasinaudojo teise atsisakyti sutarčių, nes buvo nustatyti nekilnojamojo turto trÅ«kumai.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pirkimo - pardavimo sutartimis įsigytų nekilnojamųjų daiktų esminius trÅ«kumus, bei apie ieÅ¡kovų kreipimÄ si į trečiuosius asmenis dėl sutarčių atsisakymo.Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal kreditavimo sutarties nuostatas kreditas iÅ¡duodamas kredito sumÄ iÅ¡mokant į kredito sÄ skaitÄ po to, kai, be kitų sÄ lygų, atsakovui įkeičiamas kreditavimo sutartyje nurodytas nekilnojamasis turtas. Teismas nepagrįstu laikė ieÅ¡kinio argumentÄ , esÄ mokėjimo pavedimai atlikti nesant ieÅ¡kovo praÅ¡ymo, kadangi kreditas buvo iÅ¡mokėtas sutartyje nustatyta tvarka ieÅ¡kovams įvykdžius sutartimi nustatytas pareigas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat svarbia laikė aplinkybę, jog ieÅ¡kovas pretenzijÄ atsakovui pateikė praėjus daugiau kaip metams, t. y. po to, kai atsakovas priminė ieÅ¡kovams apie nemokamas palÅ«kanas, nustatė papildomÄ terminÄ palÅ«kanoms sumokėti ir įspėjo apie kreditavimo sutarties nutraukimÄ . Teismas neįrodytu laikė ieÅ¡kovų argumentÄ , jog ieÅ¡kovai kreditÄ ketino panaudoti kitiems tikslams. Aplinkybę, jog ieÅ¡kovai 2008 metais palÅ«kanas pagal kreditavimo sutartį mokėjo, teismas laikė patvirtinančia, jog ieÅ¡kovams buvo žinoma apie kredito iÅ¡mokėjimÄ .

Todėl teismas sprendė, jog iÅ¡ ieÅ¡kovo sÄ skaitos atlikti mokėjimo pavedimai tretiesiems asmenims už bendrÄ 1 606 606 Lt sumÄ atitiko kreditavimo sutarties bei pirkimo - pardavimo sutarčių sÄ lygas ir ieÅ¡kovų valiÄ , jog ieÅ¡kovai Å¡iems pavedimams pritarė, todėl laikytina įrodyta, kad Å¡ie mokėjimo pavedimai buvo tinkamai autorizuoti. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas atmetė ieÅ¡kinį dalyje dėl nuostolių priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, akcentavo, esÄ ieÅ¡kovai kreditavimo sutarties nutraukimÄ neteisėtu laiko tuo pagrindu, jog dėl neteisėtai atsakovo atliktų mokėjimo pavedimų ieÅ¡kovams buvo atimta teisė kreditu naudotis savo nuožiÅ«ra, gauti pajamas ir mokėti palÅ«kanas.

Teismas nustatė, jog kreditavimo sutartis buvo nutraukta ieÅ¡kovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų – mokėjimų, todėl sprendė, jog sutartis nutraukta teisėtai. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog kreditas buvo suteiktas verslo tikslais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju kreditavimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, todėl nenustatė pagrindo ex officio spręsti, ar kreditavimo sutarties sÄ lyga, numatanti kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarkÄ , yra sÄ Å¾ininga.

Teismas, vertindamas ieÅ¡kinio reikalavimÄ pakeisti kreditavimo sutarties sÄ lygas, pažymėjo, jog ieÅ¡kovai nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindÄ pakeisti kreditavimo sutarties sÄ lygas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovai (apeliantai) V. P. ir E. P. praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas. Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, aiÅ¡kindamas atsakovo pareigÄ tinkamai atlikti pavedimų autorizavimo procedÅ«ras, neanalizavo ir netaikė materialinės teisės normų, reglamentuojančių tokių procedÅ«rų atlikimÄ .

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog mokėjimo pavedimai buvo tinkamai autorizuoti, neatitinka lokalinių banko aktų nuostatų. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog mokėjimų pavedimų originalai banke nėra išlikę, kadangi tokie dokumentai turi būti saugomi 10 metų. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176-185, 197, 199 straipsniuose, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais.

Atsakovas nepagrindė autorizavimo procedÅ«ros tinkamumo, nors tokiÄ pareigÄ jam paskyrė teismas. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų, paaiÅ¡kinančių, kodėl buvo atmesti ieÅ¡kovo argumentai dėl atsakovui taikomų didesnių rÅ«pestingumo ir atidumo standartų. Atsakovas negalėjo nežinoti apie mokėjimo procedÅ«rų pažeidimus, o prieÅ¡inga teismo iÅ¡vada prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ Ä¯pareigoti atsakovÄ pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu ir kieno praÅ¡ymu buvo vykdomi ginčo mokėjimo pavedimai, valiutos konvertavimas.

Taip pat nepagrįstai atmetė praÅ¡ymÄ Â apklausti liudytojÄ A. S., atlikusiÄ Â ginčo mokėjimo pavedimus. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančiÄ raÅ¡ysenos eksperto iÅ¡vadÄ . Å is įrodymas atitinka CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytai įrodinėjimo priemonei keliamus reikalavimus. Ekspertas suformulavo vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti Å¡ios iÅ¡vados pagrįstumu ir iÅ¡samumu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duota specialisto iÅ¡vada.

IeÅ¡kovo pateiktÄ iÅ¡vadÄ padarė aukÅ¡tesnės kvalifikacijos asmuo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duota iÅ¡vada neturi įrodomosios reikÅ¡mės Å¡ioje byloje. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiÅ¡kinimÄ reglamentuojančias materialines teises normas, netinkamai kvalifikavo kreditavimo sutartį. Teismas nepagrįstai sprendė, jog mokėjimo pavedimai atitiko ieÅ¡kovo valiÄ , kadangi, nesant ieÅ¡kovo praÅ¡ymo, ieÅ¡kovo valia negalėjo bÅ«ti aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta.

Atsakovas savavaliÅ¡kai lėšas iÅ¡mokėjo tretiesiems asmenims.Atsakovas pripažino, jog kreditas buvo suteiktas ieÅ¡kovo vartojimo poreikiams tenkinti, tačiau pirmosios instancijos teismas neįgyvendino pareigos ex officio kvalifikuoti kreditavimo sutartį kaip vartojimo. Kreditavimo sutarties 13.1 punktas prieÅ¡tarauja bendriesiems sÄ Å¾iningumo reikalavimams, yra nesÄ Å¾iningas ir iÅ¡ esmės pažeidžia Å¡alių teisių bei pareigų pusiausvyrÄ . Kreditavimo sutarties nutraukimas dėl 1,9 procentus atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo laikytinas neproporcingu sutarties pažeidimui padariniu.

           IeÅ¡kovai apeliaciniame skunde pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka. IeÅ¡kovai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įpareigoti atsakovÄ pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu ir kieno praÅ¡ymu/sutikimu buvo vykdomi mokėjimo pavedimai bei valiutos konvertavimas. Teismas taip pat atmetė ieÅ¡kovų praÅ¡ymÄ iÅ¡kviesti kaip liudytojÄ A. S., kuri, dirbdama Nordea Bank Finland PIc Lietuvos skyriuje, atliko ginčo mokėjimo pavedimus.

Nurodytų aplinkybių pagrindu ieÅ¡kovas mano, kad pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo neiÅ¡siaiÅ¡kinęs visų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, o atmesdamas ieÅ¡kovų praÅ¡ymus, iÅ¡ esmės atėmė iÅ¡ ieÅ¡kovų galimybę teikti Å¡ioje byloje reikÅ¡mingus įrodymus ir taip gintis.              Atsakovas Nordea Bank Finland PIc atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ bei priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsakovas nurodė, jog ieÅ¡kovas aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ mokėjimo pavedimams atlikti. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog kreditas buvo suteiktas tikslinei paskirčiai – žemės sklypams ir kavinei pirkti. Mokėjimo pavedimai atlikti ieÅ¡kovams pateikus pirkimo – pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieÅ¡kovai neturėjo teisės atsisakyti pirkimo – pardavimo sutarčių. IeÅ¡kovų teiginiai, jog jie neatliko ginčijamų mokėjimo pavedimų ir nesiekė jų atlikti, norėjo atsisakyti pirkimo - pardavimo sutarčių, neatitinka bylos duomenų ir yra neįrodyti.

Atsakovo teigimu, ieÅ¡kovai atliko visus veiksmus bÅ«tinus kreditui gauti: sudarė pirkimo - pardavimo, kreditavimo sutartis, vieÅ¡ajame registre įregistravo nuosavybės teises į įsigytÄ turtÄ , nekilnojamÄ jį turtÄ apdraudė, turtÄ Ä¯keitė, pateikė laidavimo sutartis. Minėtos aplinkybės patvirtina buvus aiÅ¡kiÄ ieÅ¡kovų valiÄ atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis. IeÅ¡kovai nesinaudojo teise informuoti atsakovÄ apie pastebėtus banko operacijų trÅ«kumus. Atsakovo teigimu, autentiÅ¡kumo patvirtinimo procedÅ«ra yra banko ir kliento susitarimas, ji gali bÅ«ti atliekama banko nuožiÅ«ra ir nėra imperatyvaus įstatymo reikalavimo, kaip tai turi bÅ«ti daroma.

Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimo įstatymo (toliau – MÄ®) nuostatas mokėtojo paraÅ¡as nėra bÅ«tinasis mokėjimo pavedimo rekvizitas, todėl atsakovo atsakomybės klausimas galėtų bÅ«ti keliamas tik nustačius aplinkybes, jog pervestas didesnis mokėjimas nei nurodyta pirkimo - pardavimo sutartyse arba pervesta netinkamam subjektui. Be to, autorizacijos procedÅ«ros teisėtumÄ patvirtina ikiteisminio tyrimo duomenys. IeÅ¡kovai nepateikė įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar administracinio akto, kurie patvirtintų nurodytas aplinkybes, kad ieÅ¡kovas nėra pasirašęs mokėjimo pavedimuose.

IeÅ¡kovas netinkamai vertina A. B. pateiktos iÅ¡vados įrodomÄ jÄ galiÄ . Dėl paraÅ¡o konstrukcijos pobÅ«džio nėra galimybės nustatyti, kas pasirašė mokėjimo pavedimuose. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbus yra ir ieÅ¡kovo reputacijos klausimas, kadangi jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, įteikti praneÅ¡imai apie įtarimus. IeÅ¡kovai pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo civilinės atsakomybės sÄ lygų ir jų apeliaciniame skunde nepagrindžia. Atsakovo manymu, ieÅ¡kovai ginčo teisiniuose santykiuose neveikė kaip vartotojai, kadangi patys ieÅ¡kovai pradiniame ieÅ¡kinyje nurodė, jog žemės sklypus įsigijo komercinei veiklai.

IeÅ¡kovai vieÅ¡ojoje erdvėje prisistato kaip verslininkai, buvo juridinių asmenų akcininkai, vadovai. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė kredito sutartį, kadangi ieÅ¡kovai nustatytu terminu nesumokėjo atsakovui susidariusio įsiskolinimo. Aplinkybė, jog ieÅ¡kovai ilgiau nei 4 mėnesius vėlavo ir vengė mokėti kredito palÅ«kanas, laikytina esminiu kredito sutarties pažeidimu. Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neturėtų nagrinėti naujų argumentų, susijusiu su kredito sutarties nutraukimo neteisėtumu, kadangi bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovai rėmėsi vieninteliu argumentu – neteisėtu mokėjimo pavedimų atlikimu.

Anot atsakovo, prie apeliacinio skundo pridėti nauji įrodymai negali bÅ«ti prijungti prie bylos, kadangi neaiÅ¡ku, iÅ¡ kur jie gauti. Atsakovas Å¡ių duomenų ieÅ¡kovams neteikė, o jeigu įrodymai pateikti iÅ¡ ikiteisminio tyrimo medžiagos – jie negali bÅ«ti priimami.            Atsakovas praÅ¡o prijungti prie bylos naujai pateikiamus įrodymus: ERGO Lietuva draudimo liudijimo polisÄ , iÅ¡ kurio matyti ieÅ¡kovo paraÅ¡as apdraudžiant pastatÄ (kavinę), Juridinių asmenų registro iÅ¡raÅ¡Ä , iÅ¡ kurio matyti, jog ieÅ¡kovai buvo UAB „Ratio ir Ko“ akcininkai, laidavimo sutartį, sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡Ä apie sumokėtÄ kredito sutarties parengimo mokestį.

Atsakovo teigimu, Å¡ių įrodymų prijungimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo tik bylos nagrinėjimo 2012 m. vasario 9 d. pirmosios instancijos teisme metu ieÅ¡kovui aiÅ¡kinant, kad jis neatliko jokių veiksmų po pirkimo - pardavimo sutarčių pasiraÅ¡ymo.            Tretieji asmenys A. Č. ir E. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ bei priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų bylinėjimosi iÅ¡laidas. Tretieji asmenys nurodė, jog apeliantų teiginys, esÄ atsakovas neteisėtai pervedė A.

Č. 396 606 Lt, prieÅ¡tarauja bylos medžiagai. Å alys pirkimo - pardavimo sutartimi aiÅ¡kiai susitarė dėl nekilnojamojo turto kainos mokėjimo tvarkos. Trečiųjų asmenų vertinimu, ieÅ¡kovai atliko visus bÅ«tinus veiksmus kredito suteikimui ir atsiskaitymui pagal pirkimo - pardavimo sutartį. IeÅ¡kovai nepagrindė teiginio dėl ketinimo kreditÄ panaudoti kitiems tikslams. Tretieji asmenys nesutinka su apeliantų praÅ¡ymu nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, kadangi nėra poreikio apklausti liudytojos A.

S.. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Å¡ios liudytojos paaiÅ¡kinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu,            Tretieji asmenys UAB Generalinė prekybos agentÅ«ra ir M. D. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ bei priteisti iÅ¡ apeliantų bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ tretieji asmenys nurodė, jog pirmosios intencijos teismas, vertindamas įrodymus, pagrįstai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle.

Pasak trečiųjų asmenų, mokėtojo sutikimo davimo forma ir tvarka nėra reglamentuota įstatymo, mokėtojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas gali dėl jo susitarti atskirai. Kadangi nėra iÅ¡likę pirminiai mokėjimo dokumentai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi likusiais įrodymais. IeÅ¡kovai nepagrįstai remiasi vidinėmis banko taisyklėmis, kurios yra skirtos banko darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tinkamai įvykdžius autorizacijos procedÅ«rÄ ir įsitikino apeliantų valios buvimu.

Pasak trečiųjų asmenų, apeliantai akivaizdžiai piktnaudžiauja subjektine teise, todėl teismas turėtų atsisakyti ginti apeliantų teises. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados            Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Dėl naujų įrodymų priėmimo         Apeliantai V. P. ir E. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Vietinių ir tarptautinių mokėjimo nurodymų procedÅ«rÄ (t. 3, b. l. 181-195), Dokumentų kaupimo ir saugojimo tvarkÄ (t. 3, b. l. 196-206), 2008 m. balandžio 15 d. teisinių paslaugų sutartį (t. 3, b. l. 207-210), kuriuos praÅ¡o priimti.

Apeliantai naujų įrodymų pateikimo bÅ«tinybės nemotyvavo. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundÄ taip pat pateikė naujus įrodymus: Ergo Lietuva draudimo liudijimo Nr. 361-0040877 2007 m. lapkričio 26 d. polisÄ (t. 4, b. l. 18), Juridinių asmenų registro iÅ¡raÅ¡Ä apie UAB „Ratio ir ko“ akcininkus (t. 4, b. l. 19-23), 2007 m. lapkričio 28 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 07/11/90D ir Nr. LKK 07/11/93D (t. 4, b. l. 24-29), sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡Ä apie sumokėtÄ Kredito sutarties parengimo mokestį (t. 4, b. l. 30-32).

Atsakovas nurodė, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi apeliantai bylos nagrinėjimo metu (2012 m. vasario 9 d.) teigė, jog neatliko jokių veiksmų po pirkimo – pardavimo sutarčių pasirašymo, kuriais siektų kredito išmokėjimo ir atsiskaitymo su trečiaisiais asmenimis. Pasak atsakovo, nors pirmosios instancijos teismo sprendimu minėti apeliantų teiginiai paneigti, apeliaciniu skundu ginčijama pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kaip minėta, apeliantai neargumentuoja naujų įrodymų pateikimo bÅ«tinybės, nors jais vadovaujasi grįsdami apeliacinio skundo argumentus. Be to, nenustatytos aplinkybės, sÄ lygojusios negalėjimÄ pasirÅ«pinti Å¡ių įrodymų savalaikiu gavimu ir pateikimu pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai naujus įrodymus pateikė pažeisdami CPK 314 straipsnio draudimÄ , todėl neturi pagrindo Å¡iuos įrodymus priimti. Kolegija, spręsdama atsakovo pateiktų įrodymų priėmimo klausimÄ , pažymi, jog nagrinėjamu atveju svarbus yra Å¡ių įrodymų pateikimo laikas.

CPK 251 straipsnyje nurodyta, jog iÅ¡tyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančius asmenis, ar Å¡ie nori papildyti bylos medžiagÄ . Todėl atsakovas turėjo procesinę teisę, baigus byloje esančių įrodymų tyrimÄ bei paaiÅ¡kėjus, jog ieÅ¡kovai iÅ¡ dalies pakeitė pozicijÄ dėl ginčo esmės, įrodinėdami naujÄ aplinkybę, kurios paneigti atsakovas tuo metu negalėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, praÅ¡yti leidimo papildyti bylos medžiagÄ , tačiau Å¡ia teise nesinaudojo.

Atsakovo nurodyta aplinkybė, esÄ naujų įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo pirmosios instancijos teismo posėdyje, o vėliau ir apeliaciniame skunde apeliantams pradėjus neigti tam tikras aplinkybes, negali bÅ«ti vertinama pakankamu pagrindu naujus įrodymus teikti apeliacinės instancijos teisme. Taip pat nenustatytos priežastys, sÄ lygojusios negalėjimÄ Å¡ių įrodymų gavimu ir pateikimu pasirÅ«pinti bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo pateiktus įrodymus, kadangi jie pateikti pažeidžiant CPK 314 straipsnio draudimÄ .

PrieÅ¡ingas Å¡ios aplinkybės vertinimas akivaizdžiai prieÅ¡tarautų proceso įstatyme įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo, Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo bei rungimosi principams (CPK 12, 17 straipsniai). Vadovaujantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantų ir atsakovo pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Dėl praÅ¡ymo nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka             IeÅ¡kovai apeliaciniame skunde ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ pareiÅ¡kė praÅ¡ymus nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka.

Atsakovas žodinio proceso bÅ«tinybės neargumentuoja. Apeliantai žodinio proceso bÅ«tinybę grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė įpareigoti atsakovÄ pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokių pagrindu ir kieno praÅ¡ymu/sutikimu buvo vykdomi ginčo mokėjimo pavedimai, valiutos konvertavimas. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė teismo posėdyje apklausti liudytojÄ A. S., atlikusiÄ ginčo pavedimus. Apeliantų vertinimu, tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės atėmė iÅ¡ apeliantų galimybę teikti reikÅ¡mingus įrodymus bei gintis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrÄ ja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

           Teisėjų kolegija pareikÅ¡tų praÅ¡ymų nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės yra aiÅ¡kios, nesutariama dėl įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių procesinių teisės normų bei sutarčių aiÅ¡kinimÄ reglamentuojančių materialinių teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog Å¡alių pozicijos grindžiamos raÅ¡ytiniais įrodymais, jos iÅ¡samiai iÅ¡dėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, Å¡alys, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiÅ¡kinimus žodžiu.

Pažymėtina, jog praÅ¡ydami bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantai nurodo, jų manymu, pirmosios instancijos teismo klaidas, padarytas įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo ir įrodymų tyrimo metu, tačiau neformuluoja praÅ¡ymų apeliacinės instancijos teismui apklausti liudytojus ar iÅ¡reikalauti papildomus įrodymus, kuriuos, apeliantų vertinimu, nepagrįstai atsisakė tenkinti pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų nurodyta priežastis – pirmosios instancijos teismo padaryti proceso normų pažeidimai, nėra pakankamas pagrindas bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apeliantų ir atsakovo praÅ¡ymus atmeta.

Dėl įrodymų vertinimo             IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 28 d. ieÅ¡kovai ir atsakovas sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 07/11/89D (toliau – kreditavimo sutartis) dėl 499 884,15 EUR kredito suteikimo ieÅ¡kovams (t. 1, b. l. 13-23). 2007 m. gruodžio 11 d. kreditas buvo pervestas į apelianto V. P. kredito sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), tÄ pačiÄ dienÄ kredito dalis (465 900 EUR) buvo konvertuota į litus ir pervesta į ieÅ¡kovo sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) (LT) (t. 1, b. l. 37-38). 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimais iÅ¡ ieÅ¡kovo sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (LT) buvo apmokėta už apeliantų įsigytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytÄ tarp apeliantų bei trečiųjų asmenų M.

D. ir UAB Generalinė prakybos agentÅ«ra (t. 1, b. l. 25, 26, 125-132), taip pat pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytÄ tarp apeliantų ir trečiųjų asmenų A. Č. bei E. Č. (t. 1, b. l. 24, 133-142) (toliau – pirkimo - pardavimo sutartys). Pavedimais 396 606 Lt suma pervesta AB DnB Nord bankui, mokėjimo paskirtis – „A. Č. skolos dengimas P/L 2006-05-05 Kredito sutartį Nr. 195”, 65 500 Lt suma pervesta trečiajam asmeniui M. D., mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”, 1 144 500 Lt suma pervesta trečiajam asmeniui UAB Generalinė prekybos agentÅ«ra, mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”.

BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas V. P. laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nurodytų mokėjimo pavedimų jis nepasirašė, atsakovui nepateikė su trečiaisiais asmenimis sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių, pasinaudojo Å¡iose sutartyse numatyta teise atsisakyti pirkimo - pardavimo sutarčių, kredito sumos iÅ¡mokėti tretiesiems asmenims atsakovo neprašė, kreditÄ norėjo panaudoti kitiems tikslams, kadangi jis buvo suteiktas vartojimo reikmėms. Tuo tarpu atsakovas įrodinėjo aplinkybę, jog ginčo mokėjimo pavedimai buvo atlikti apelianto V.

P. reikalavimu, atsakovo veiksmai pervedant lėšas tretiesiems asmenims atitiko apelianto valiÄ , todėl atsakovas neturi pareigos atlyginti apeliantų patirtÄ Å¾alÄ . Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieÅ¡kinį, sprendė, jog lėšos pagal ginčo mokėjimo pavedimus tretiesiems asmenims iÅ¡mokėtos (pervestos) apelianto V. P. nurodymu. TokiÄ iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visetÄ : apeliantų pateiktÄ raÅ¡ysenos eksperto iÅ¡vadÄ , atsakovo pateiktÄ specialisto iÅ¡vadÄ , ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotus paaiÅ¡kinimus, apeliantų ir atsakovo bei apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų sandorių turinį, Å¡alių elgesį tiek sudarant sandorius, tiek po jų sudarymo.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog apeliantų pateikti ginčo mokėjimo pavedimai nėra originalÅ«s, t. y. sudaryti (atspausdinti) pirminių mokėjimo pavedimų, kurie iki bylos nagrinėjimo nebuvo iÅ¡saugoti, pagrindu. Gi apeliantai, nesutikdami su tokiomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimÄ ir vertinimÄ . Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apeliantų pateiktos raÅ¡ysenos eksperto iÅ¡vados turinį ir įrodomÄ jÄ galiÄ .

Apeliantų manymu, jų pateikta eksperto iÅ¡vada turi didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ už atsakovo pateiktÄ specialisto iÅ¡vadÄ . Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais.          Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

Rungimosi principo esmė yra ta, kad neÅ¡aliÅ¡kas teismas nagrinėja privačių Å¡alių privatų ginÄÄ , todėl bÅ«tent Å¡alims tenka įrodinėjimo pareiga. Ä®rodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių Å¡alių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis).

Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus CPK numatytas iÅ¡imtis (straipsnio 2 dalis).

Å ių proceso teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir iÅ¡plėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimÄ ir vertinimÄ reglamentuojančių procesinių teisės normų. Apeliantai nepagrįstai akcentuoja jų pateiktos raÅ¡ysenos eksperto iÅ¡vados įrodomÄ jÄ galiÄ , kuri, jų nuomone, yra didesnė už atsakovo pateiktos specialisto iÅ¡vados įrodomÄ jÄ galiÄ .

Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra svarbÅ«s Å¡alių pateiktų įrodymų pavadinimai (eksperto ar specialisto iÅ¡vada). IÅ¡ pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog tiek apeliantų pateiktÄ eksperto iÅ¡vadÄ (t. 1, b. l. 49-50), kurioje teigiama, jog ginčo mokėjimuose pasirašė ne V. P., tiek atsakovo pateiktÄ specialisto iÅ¡vadÄ iÅ¡ ikiteisminio tyrimo bylos (t. 3, b. l. 5-8), kurioje teigiama, jog ginčo mokėjimo pavedimuose esantys paraÅ¡ai nėra tinkami identifikavimui, teismas vertino kaip raÅ¡ytinius įrodymus, turinčius vienodÄ Ä¯rodomÄ jÄ galiÄ (CPK 197 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog civilinio proceso įstatymas nereglamentuoja specialisto statuso. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, jog ši specialisto išvada pateikta iš ikiteisminio tyrimo bylos. Apeliantai pagrįstai teigia, jog ji neatitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto kriterijų. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ir nesivadovavo šia nuostata, atleidžiančia šalis nuo šios konkrečios aplinkybės įrodinėjimo. Kita vertus, minėta aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovo pateiktas įrodymas neatitinka leistinumo kriterijaus.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ieÅ¡kovų pateiktos eksperto iÅ¡vados įrodomosios galios, teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog iÅ¡vadÄ pateikė ekspertas (tyrimÄ daręs ieÅ¡kovų pavedimu), nesudaro pagrindo jos vertinti pagal CPK 212-216 straipsniuose nurodytus kriterijus. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumÄ dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų Å¡altiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto iÅ¡vada turi bÅ«ti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų iÅ¡tyrimu, t. y. ekspertizės iÅ¡vada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012).

KonkretÅ«s faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali bÅ«ti įvertinti kritiÅ¡kai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas kritiÅ¡kai vertinti eksperto iÅ¡vadÄ ar jos dalį gali bÅ«ti tai, kad ekspertizės akto turinys prieÅ¡taringas, iÅ¡vados neiÅ¡plaukia iÅ¡ tyrimo eigos, iÅ¡vada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neiÅ¡samiai, ir kitais panaÅ¡iais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; kt.).

Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡alių pateiktoms eksperto bei specialisto iÅ¡vadoms suteikė iÅ¡ esmės vienodÄ Ä¯rodomÄ jÄ raÅ¡ytinių įrodymų galiÄ .          Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu.

IÅ¡vadai apie fakto buvimÄ padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi bÅ«ti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategorijÄ , jos pobÅ«dį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas apeliantų argumentÄ , jog ginčo mokėjimo pavedimuose pasirašė ne V. P., laikė neįrodytu, vertindamas ne tik apeliantų pateiktos eksperto iÅ¡vados ar atsakovo pateiktos specialisto iÅ¡vados įrodomÄ jÄ vertę, bet pagal byloje esančių įrodymų visetÄ . Teisėjų kolegija pažymi, jog minėti Å¡alių pateikti įrodymai dėl konkrečios faktinės bylos aplinkybės (apelianto pasiraÅ¡ymo ginčo mokėjimo pavedimuose fakto) iÅ¡ esmės yra vienas kitÄ paneigiantys, todėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir kitais bylos nagrinėjimo metu surinktais įrodymais bei tikimybių pusiausvyros principu.

Kolegijos įsitikinimu, toks pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka anksčiau paminėtas kasacinio teismo suformuotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina ir tai, jog, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, apeliantai nekėlė klausimo dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo apeliacinės instancijos teismui teiktų atsakovo lokalinių teisės aktų taikymo (Vietinių ir tarptautinių mokėjimo nurodymų procedÅ«ros ir Dokumentų kaupimo ir saugojimo tvarkos) kontekste.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas atsisakė Å¡iuos dokumentus (atsakovo lokalinius aktus), teiktus pažeidžiant CPK 314 straipsnio draudimÄ , priimti, teisėjų kolegija Å¡ių įrodymų ir atitinkamai apeliacinio skundo argumentų dėl ginčo mokėjimo pavedimų teisėtumo nurodytų lokalinių teisės aktų (naujų įrodymų) kontekste nevertina. Dėl apeliantų valios mokėjimo pavedimams atlikti          Kaip minėta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo teisės normų, reglamentuojančių tokių bankinių mokėjimo procedÅ«rų atlikimÄ (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau - MÄ®), Vietinių ir tarptautinių mokėjimų procedÅ«ros, Dokumentų kaupimo ir saugojimo tvarkos), netinkamai taikė sutarčių aiÅ¡kinimÄ reglamentuojančias materialines teisės normas.

Pasak apeliantų, ginčo mokėjimo pavedimams buvo bÅ«tinas jų praÅ¡ymas. Todėl nesant aiÅ¡kaus praÅ¡ymo, laikytina, jog lėšas tretiesiems asmenims atsakovas pervedė savavaliÅ¡kai ir tuo pažeidė imperatyviÄ CK 6.913 straipsnio 3 dalies normÄ . Be to, atsakovas pervesdamas lėšas neatsižvelgė į aplinkybę, jog tretiesiems asmenims jau buvo sumokėtos avansinės įmokos. Pasak apeliantų, atsakovas žinojo arba turėjo žinoti apie mokėjimo procedÅ«ros pažeidimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais apeliantų argumentais.

       Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbÅ«s sutarčių aiÅ¡kinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama sÄ Å¾iningai, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiÅ¡kintis tikruosius sutarties Å¡alių ketinimus, o ne analizuoti vien raÅ¡ytinį sutarties tekstÄ . AiÅ¡kinant sutartį, taip pat bÅ«tina atsižvelgti į susiklosčiusius Å¡alių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan.

Dar vienas iÅ¡ sutarčių aiÅ¡kinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiÅ¡kinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius Å¡alių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobÅ«dį, vienos ar kitos jos sÄ lygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikÅ¡mės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiÅ¡kintis ir nagrinėti tikruosius Å¡alių ketinimus, sutarties esmę ir tikslÄ bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

Kaip minėta ankstesnėje Å¡ios nutarties dalyje, pirmosios instancijos teismas neįrodytu laikė apeliantų argumentÄ , jog ginčo mokėjimo pavedimuose pasirašė ne apeliantas V. P.. Pirmosios instancijos teismas akcentavo byloje esančių įrodymų (eksperto ir specialisto iÅ¡vadų) prieÅ¡taringumÄ , kuriam paÅ¡alinti siÅ«lė skirti teisminę ekspertizę, tačiau tokio praÅ¡ymo Å¡alys nepareiÅ¡kė. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, sprendžia, jog byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog ginčo mokėjimo pavedimuose pasirašė ne V.

P.. Kita vertus, nėra neginčytinai įrodytas ir atsakovo argumentas, jog nurodytuose mokėjimo dokumentuose pasirašė būtent apeliantas V. P.. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pastabai, jog autentiškumo patvirtinimo (pasirašiusio asmens identifikavimo) procedūra taikytina pirminiams mokėjimo pavedimams, o ne tiems, kuriuos pirmosios instancijos teismui pateikė apeliantai. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pirminiai mokėjimo pavedimai (kuriems buvo privaloma autentiškumo patvirtinimo procedūra) nėra išlikę.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant paminėtoms aplinkybėms (nustačius jog nėra iÅ¡likusių pirminių mokėjimo pavedimų bei esant prieÅ¡taravimams tarp eksperto ir specialisto iÅ¡vadų), apelianto paraÅ¡o mokėjimo pavedimuose autentiÅ¡kumo klausimas dėl objektyvių priežasčių negali bÅ«ti iÅ¡spręstas. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar apeliantas V. P. iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ ir sutikimÄ ginčo mokėjimo pavedimams atlikti.           MÄ® redakcijos, galiojusios ginčijamų mokėjimo pavedimų atlikimo (vykdymo) metu, 2 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog autentiÅ¡kumo patvirtinimo procedÅ«ra – tai kredito įstaigos arba kredito įstaigos ir kliento susitarimu numatyta procedÅ«ra, kurios metu nustatoma, ar tikrai mokėjimo nurodymÄ , mokėjimo nurodymo pakeitimÄ arba mokėjimo nurodymo atÅ¡aukimÄ pateikė asmuo, kuris mokėjimo nurodyme yra įvardytas kaip mokėtojas arba gavėjas.

Å io įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje paaiÅ¡kinta, jog kredito įstaigos vykdo klientų mokėjimo nurodymus kredito ir debeto pavedimus atlikti kliento ir kredito įstaigos banko sÄ skaitos sutartyje ir (ar) kredito įstaigos veiklos taisyklėse nustatytomis sÄ lygomis. BÅ«tini mokėjimo nurodymo turinio rekvizitai: lėšų suma, jos mokėtojas ir gavėjas bei mokėtojo ir gavėjo sÄ skaitos kredito įstaigoje (MÄ® 5 straipsnio 3 dalis). Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog autentiÅ¡kumo nustatymo procedÅ«ra yra kredito įstaigos ir mokėtojo tarpusavio susitarimo dalykas.

Nustatyta, jog 2007 m. lapkričio 26 d. apeliantas V. P. ir atsakovas sudarė banko sÄ skaitos sutartį Nr. PBS-194881 (t. 2, b. l. 44-47, 136-137), kurios bendrųjų sÄ lygų 3.1.2 punkte nurodyta, jog bankas turi teisę neiÅ¡duoti pinigų iÅ¡ sÄ skaitos, jeigu paraÅ¡as ant lėšų paėmimo dokumento skiriasi nuo banke saugomo paraÅ¡o pavyzdžio, arba sÄ skaitos savininkas arba asmenys, įgalioti naudotis sÄ skaita, nepateikia jų tapatybę ir/arba įgalinimus patvirtinančių dokumentų, arba bankas turi pagrindo abejoti sÄ skaitos savininko arba asmenų, įgalintų naudotis sÄ skaita, pateikiamų dokumentų autentiÅ¡kumu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis anksčiau paminėtu teisiniu reguliavimu ir nurodyta banko sÄ skaitos sutarties nuostata, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog Å¡alys susitarė dėl autentiÅ¡kumo patvirtinimo procedÅ«ros, apimančios sÄ skaitos savininko ir jo atstovo paraÅ¡o, esančio mokėjimo dokumente, ir paraÅ¡o, esančio banke, sulyginimÄ , atstovų įgalinimų nustatymÄ bei įgalinimo dokumentų autentiÅ¡kumo nustatymÄ . Esant tokiai faktinei padėčiai konstatuotina, jog Å¡alių susitarimas dėl autentiÅ¡kumo procedÅ«ros taikymo suponuoja atsakovo (banko) pareigÄ visais atvejais Å¡iÄ procedÅ«rÄ taikyti, kaip ir ginčo Å¡ioje byloje atveju.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų pozicija, jog autentiÅ¡kumo nustatymo procedÅ«ros netaikymas arba netinkamas taikymas kiekvienu atveju sÄ lygoja banko atliktų veiksmų (pvz., lėšų iÅ¡mokėjimo) neteisėtumÄ . Kolegija sprendžia, jog ginčo mokėjimo pavedimų (pirminių dokumentų) neiÅ¡saugojimas bei ryÅ¡kus apelianto paraÅ¡o, esančio banko atspausdintame mokėjimo pavedime, vizualinis neatitikimas paraÅ¡o pavyzdžiui, saugomam banke, sudaro pagrindÄ konstatuoti sutarties Å¡alių nustatytos autentiÅ¡kumo procedÅ«ros pažeidimÄ .

Kita vertus, pati banko sÄ skaitos sutarties nuostatos, numatančios autentiÅ¡kumo nustatymo procedÅ«rÄ , struktÅ«ra nesudaro pagrindo jÄ laikyti imperatyvia. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡ios procedÅ«ros pažeidimas nagrinėjamu atveju bÅ«tų reikÅ¡mingas atsakovo civilinei atsakomybei taikyti tik tuo atveju, jeigu bÅ«tų nustatyta, jog ginčijami mokėjimo pavedimai neatitiko apeliantų valios, t. y. jog bÅ«tent autentiÅ¡kumo nustatymo procedÅ«ros pažeidimas sÄ lygojo kliento (mokėtojo) patirtos žalos atsiradimÄ .       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė buvus apelianto V.

P. valiÄ ir sutikimÄ atlikti ginčo mokėjimo pavedimus, įvertinęs byloje surinktus duomenis: kreditavimo sutarties turinį, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes, apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių turinį ir sudarymo aplinkybes, Å¡alių elgesį sutarties vykdymo etape. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo abejoti Å¡ia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog apeliantai neįrodė ieÅ¡kinio argumentų, esÄ kreditas buvo suteiktas apeliantų vartojimo poreikiams tenkinti, todėl apeliantai jį panaudoti galėjo ne tik atsiskaitymui su trečiaisiais asmenimis, bet ir kitiems tikslams.

Kolegija taip pat neįrodytu laiko apeliantų argumentÄ , jog jų su trečiaisiais asmenims sudarytos sutartys suteikė apeliantams teisę atsisakyti sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių. Nors kreditavimo sutartyje įraÅ¡ytas kredito panaudojimo tikslas – vartojimo poreikiams tenkinti (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.7 punktas), Å¡i nuostata, teisėjų kolegijos manymu, neturėtų bÅ«ti vertinama pernelyg siaurai. Å alių sutarta kredito iÅ¡davimo tvarka (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 3.2 punktas), aplinkybė, jog apeliantų prievolei užtikrinti turėjo bÅ«ti įkeičiamas nekilnojamasis turtas, kuris sutarties sudarymo metu dar nepriklausė apeliantams (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3.1 punktas), tačiau apeliantai buvo sudarę preliminariÄ sias sutartis dėl Å¡io turto pirkimo, trumpas kredito panaudojimo terminas (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.6 punktas), pažyma apie atsakovo priimtÄ sprendimÄ suteikti apeliantams kreditÄ konkrečiam turtui pirkti (t. 2, b. l. 102), teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina, jog kreditas buvo suteiktas konkrečiai tikslinei paskirčiai – atsiskaitymui su trečiaisiais asmenims pagal sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis.

Apeliantai neįrodė, jog su trečiaisiais asmenimis sudarytos pirkimo - pardavimo sutartys suteikė teisę apeliantams Å¡ių sutarčių atsisakyti per 30 dienų terminÄ (kaip teigia apeliantai) nuo sutarčių sudarymo (CPK 178 straipsnis). Apeliacinio skundo argumentÄ , esÄ apeliantai laiko prasme galėjo nevaržomai savo nuožiÅ«ra naudotis kreditu, paneigia kreditavimo sutarties bendrosios dalies 3.3 punkto nuostata, kurios pagrindu, apeliantams iki 2007 m. gruodžio 28 d. nepanaudojus kredito bei nepateikus įrodymų apie prievolės užtikrinimo įvykdymÄ , atsakovo įsipareigojimas suteikti kreditÄ netenka galios.

Pažymėtina, jog su trečiaisiais asmenimis sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių 3.1 punkte nurodyta, jog apeliantams nuosavybės teisė į įgytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ perėjo sutarčių sudarymo dienÄ . Be to, apeliantai ne tik sudarė pirkimo - pardavimo sutartis, tačiau ir įregistravo nekilnojamojo turto registre savo nuosavybės teises į įgytÄ turtÄ bei įkeitė jį atsakovui (t. 1, b. l. 198-201). Ä®vertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantai atliko visus veiksmus kreditui gauti.

Taip pat pažymėtina, jog apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių 2 punkte yra nurodyta apeliantų perkamo turto kaina ir atsiskaitymo tvarka, pagal kuriÄ tretiesiems asmenims lėšas už parduotÄ turtÄ turėjo sumokėti atsakovas apelianto V. P. praÅ¡ymu. Taigi sutartimis nustačius atitinkamÄ atsiskaitymo tvarkÄ , akivaizdu, jog apeliantai negalėjo laisvai ir nevaržomai naudotis suteiktu kreditu, o savalaikis ginčijamų mokėjimo pavedimų pagrindu atlikto atsiskaitymo su turto pardavėjais faktas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina buvus apelianto (-ų) valiai ir sutikimui atlikti tuos mokėjimo pavedimus.

Kolegijos įsitikinimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, jog atsakovas pervedė tretiesiems asmenims per dideles lėšų sumas. IÅ¡ bylos medžiagos nustatyta, jog ginčijamų mokėjimo pavedimų sumos atitinka sumas, kurias atsakovas apelianto praÅ¡ymu turėjo pervesti tretiesiems asmenims pagal pirkimo - pardavimo sutarčių nuostatas. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo mokėjimo pavedimai atitiko apelianto V. P. valiÄ ir buvo atlikti, esant jo sutikimui bei praÅ¡ymui.

IeÅ¡kinio reikalavimÄ dėl žalos (nuostolių atlyginimo) priteisimo apeliantai iÅ¡ esmės grindė aplinkybe, jog ginčijami mokėjimo pavedimai buvo atlikti be apelianto V. P. praÅ¡ymo ir sutikimo, todėl, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų neanalizuoja.           Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos ex officio kvalifikuoti kredito sutartį kaip vartojimo sutartį ir vertinti jos sÄ lygas sÄ Å¾iningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis)            Kaip minėta, apeliantų manymu, ginčijama kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jos nuostatÄ , reglamentuojančiÄ sutarties nutraukimÄ , ilgiau kaip 10 dienų nemokant palÅ«kanų pagal kreditavimo sutarties nustatytus terminus ir nesumokėjus įsiskolinimo per papildomai nustatytÄ 10 dienų terminÄ (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktas), įvertinti sÄ Å¾iningumo aspektu.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti apeliantų padarytÄ sutarties pažeidimÄ proporcingumo principo aspektu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip vieÅ¡asis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Tais atvejais, kai ginčo Å¡alių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iÅ¡ vartojimo teisinių santykių, bylÄ nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sÄ lygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sÄ Å¾iningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sÄ lygas sÄ Å¾iningumo aspektu turi bÅ«ti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedÅ«roje teisėjas priima su tokių sÄ lygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus.

Kaip minėta, apeliaciniame skunde teigiama, jog ginčijamos sutarties sÄ lyga, reglamentuojanti vienaÅ¡alį sutarties nutraukimÄ , deÅ¡imt dienų nemokant kredito palÅ«kanų, esanti nesÄ Å¾ininga. O nežymus (palyginus su bendra kredito suma) įsiskolinimas, dėl kurio atsakovas nutraukė sutartį, negali bÅ«ti vertinamas esminiu sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismui pareiga ex officio atlikti ginčijamos sutarties sÄ lygų kontrolę CK 6.188 straipsnio pagrindu kiltų tik tuo atveju, kai ginčijama sutartis bÅ«tų kvalifikuota kaip vartojimo sutartis.

Pažymėtina, jog CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kuriÄ fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, Å¡eimos, namų poreikiams tenkinti. Atitinkamai Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartis – prekių ir paslaugų įsigijimo sutartis su pardavėju ar paslaugų tiekėju, su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti.

Taigi teismas turi ginčo sutartį kvalifikuoti pagal visus įstatyme iÅ¡vardintus pagrindus, nes nuo to priklauso, kokie materialiniai įstatymai taikomi nagrinėjant bylÄ . Sutartis turėtų bÅ«ti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka Å¡iuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo Å«kinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas tiekia verslininkas.

Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylÄ nagrinėjančio teismo pareigÄ teisiÅ¡kai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismų praktikoje pripažįstama, jog kredito sutartys, sudarytos su fiziniais asmenimis, paprastai kvalifikuojamos kaip vartojimo sutartys, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar be aplinkybės, jog kreditavimo sutartis buvo sudaryta tarp komercinio banko (verslininko) ir fizinių asmenų (apeliantų), Å¡ioji atitinka kitus bÅ«tinus (iÅ¡vardintus) kvalifikavimo kriterijus.

Kaip minėta ankstesnėje nutarties dalyje, aplinkybė, jog kreditavimo sutartyje buvo įraÅ¡yta kredito paskirtis – vartojimo poreikiams tenkinti, nagrinėjamu atveju yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga, kadangi vien kredito rÅ«Å¡ies pavadinimas nesudaro pagrindo Å¡ioje konkrečioje byloje analizuojamÄ sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį anksčiau paminėtų teisės normų kontekste. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ginčo sutartį bÅ«tina įvertinti pagal visus iÅ¡vardintus kvalifikavimo kriterijus (CK 1.39 straipsnio 1 dalis).

Minėta, jog teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditas ieškovams buvo suteiktas ne jų vartojimo poreikiams tenkinti, o konkretiems žemės sklypams (6 vnt.) ir kavinei pirkti. Be to, patys apeliantai ieškinyje (t. 1, b. l.

6) patvirtino, jog žemės sklypai buvo įsigyti siekiant vykdyti komercinę veiklÄ â€“ „žemės sklypuose statyti fotovoltines plokÅ¡tes, o jų gaminamÄ energijÄ parduoti valstybei“. Antra vertus, pats apeliantas V. P., bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje teigė manÄ s, jog kreditÄ galėjo naudoti savo pasirinkimu, pavyzdžiui, įmonės apyvartinėms lėšoms. Be to, motyvuodamas kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumÄ apeliantas teigė neturėjęs galimybių mokėti sutartyje nurodyto dydžio įmokas, kadangi kreditas bei už jį įsigytas turtas „nenešė“ pelno.

Ä®vertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog ieÅ¡kovai neįrodė, kad sutartimi, kurios nutraukimas nagrinėjamu atveju yra ginčijamas, suteiktas kreditas bÅ«tų panaudotas ieÅ¡kovų asmeniniams, Å¡eimos ar namų Å«kio poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamos kredito sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties. Nenustačius, jog ginčijama sutartis laikytina vartojimo sutartimi, be to, ieÅ¡kiniu atskirai neginčijant atsitinkamos kreditavimo sutarties nuostatos (sÄ lygos), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (be kita ko, ir ex officio aspektu) vertinti apeliantų nurodytos ginčijamos sutarties sÄ lygos CK 6.188 straipsnio kontekste.

           Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, pirmiausia pažymėtina, kad bendrasis civilinių teisinių santykių principas – „sutarčių reikia laikytis“ (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties Å¡alis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiÅ¡kai suderinta valia (sutartimi). Vienos Å¡alies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos Å¡alies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymÄ arba netinkamÄ vykdymÄ gali bÅ«ti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).

Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiÅ¡kia sutarties pažeidimÄ , už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties Å¡alis. Sutarties Å¡aliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties Å¡alis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo bÅ«dais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose.

Bendrieji kreditorių teisių gynimo bÅ«dai yra Å¡ie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natÅ«ra, sustabdyti prieÅ¡prieÅ¡inį vykdymÄ , reikalauti nuostolių, netesybų ir palÅ«kanų, reikalauti pakeisti sutartį ar jÄ nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimÄ nustačius papildomÄ terminÄ sutarčiai įvykdyti, kt. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties Å¡alies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo bÅ«du. Esant esminiam sutarties pažeidimui Å¡alis gali pasinaudoti vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo galimybe.

VienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo atvejai, sÄ lygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Å io straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimÄ , kvalifikuojantys požymiai. Sutarties Å¡alims įstatymas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) leidžia susitarti dėl galimybės vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį joje nustatytomis sÄ lygomis, jeigu jos neprieÅ¡tarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties Å¡alys gali vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti terminuotÄ sutartį prieÅ¡ terminÄ arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimÄ teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimÄ leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sÄ lygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties Å¡alims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba Å¡alys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtÄ pagrindÄ jos nutraukimui.

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sÄ lygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai Å¡alių sutartis prieÅ¡tarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), vieÅ¡ajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant Å¡alių sutartiniams santykiams, turi bÅ«ti taikoma Å¡alių sutartis, kiek ji neprieÅ¡tarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu Å¡alys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).               Apeliantai neginčija, kad jie kreditavimo sutartyje nustatytais terminais prievolių nevykdė, t. y. pažeidė įmokų mokėjimo grafikÄ .

IÅ¡ bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas 2009 m. sausio 30 d. informavo apeliantÄ V. P. apie laiku nesumokėtÄ 2 386,70 EUR palÅ«kanų įmokÄ , 2009 m. vasario 17 d. reikalavimu mokėti skolÄ informavo apie 4 810,70 EUR įsiskolinimÄ (dvi palÅ«kanų įmokos) bei įspėjo apeliantÄ , jog nesumokėjus įsiskolinimo iki 2009 m. kovo 19 d., bus priimtas sprendimas dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko kreditavimo sutarties nutraukimo. 2009 m. kovo 19 d. pakartotiniu reikalavimu mokėti skolÄ atsakovas informavo apeliantÄ apie 7 034,07 EUR įsiskolinimÄ (trys palÅ«kanų įmokos) bei pakartotinai įspėjo apeliantÄ dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo iki 2009 m. balandžio 8 d. nesumokėjus įsiskolinimo. 2009 m. gegužės 7 d. praneÅ¡imu apie sutarties nutraukimÄ atsakovas pranešė apeliantui apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ nuo 2009 m. gegužės 22 d., iki Å¡ios dienos nesumokėjus susidariusio 9 595,21 EUR įsiskolinimo (keturios palÅ«kanų įmokos) (t. 2, b. l. 40-42, t. 1, b. l. 42).

Atsižvelgiant į tai, kad Å¡alys kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte numatė, jog sutarties nutraukimo pagrindas yra atvejis, kai kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafikÄ mokėtino kredito (jo dalies) ir / arba priskaičiuotų palÅ«kanų ilgiau kaip 10 dienų ir kredito gavėjas nesumoka įsiskolinimo (palÅ«kanų) per papildomai nustatytÄ 10 dienų terminÄ , darytina iÅ¡vada, kad Å¡alys kredito grÄ Å¾inimÄ dalimis ir palÅ«kanų mokėjimÄ laikė esmine kreditavimo sutarties sÄ lyga, t. y. pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis Å¡iuo atveju turi esminę reikÅ¡mę sutarties galiojimui.

Spręstina, kad toks aiÅ¡kinimas atitinka ne tik Å¡alių sudarytos sutarties sÄ lygas, bet ir bendrÄ sias CK 6.217 straipsniuose įtvirtintas sutarčių teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo teisinius pagrindus, taip pat CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , kurioje nurodyta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grÄ Å¾inimÄ dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrÄ Å¾inama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti prieÅ¡ terminÄ visÄ likusiÄ paskolos sumÄ kartu su priklausančiomis mokėti palÅ«kanomis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, vertinant kreditavimo sutarties paskirtį ir tikslus, griežtas sutarties sÄ lygų laikymasis (Å¡iuo atveju kredito grÄ Å¾inimas sutartyje numatytomis sÄ lygomis) turi esminę reikÅ¡mę. Todėl nagrinėjamu atveju teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡minga aplinkybė, jog įsiskolinimas atsakovui sudarė tik maÅ¾Ä dalį kredito sumos. CK 6.218 straipsnio 1 dalis numato, kad Å¡io kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi Å¡alis gali sutartį nutraukti vienaÅ¡aliÅ¡kai, nesikreipdama į teismÄ ; apie sutarties nutraukimÄ privaloma iÅ¡ anksto praneÅ¡ti kitai Å¡aliai per sutartyje nustatytÄ terminÄ , o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas – prieÅ¡ 30 dienų.

Nagrinėjamu atveju sutartyje yra numatyta konkreti sutarties nutraukimo tvarka (sutarties bendrosios dalies 13.1, 13.2 punktai). Atsakovas Å¡iÄ sÄ lygÄ Ä¯vykdė, t. y. iÅ¡siuntė apeliantui praneÅ¡imÄ , suteikdamas sutartyje numatytÄ terminÄ paÅ¡alinti sutarties vykdymo pažeidimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, ar sutartyje nustatytas 10 dienų terminas sutarties vykdymo pažeidimams paÅ¡alinti buvo pakankamas, kadangi, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, apeliantas nurodytiems sutarties pažeidimams paÅ¡alinti turėjo 4 mėnesių laikotarpį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad kreditavimo sutarties pažeidimas buvo neesminis, o sutarties nutraukimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Ankstesnėje Å¡ios nutarties dalyje padarius iÅ¡vadÄ , kad atsakovo atlikti (įvykdyti) mokėjimo pavedimai atitiko apelianto V. P. valiÄ , teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog kreditavimo sutarties nevykdymÄ sÄ lygojo paties atsakovo neteisėti veiksmai (sutarties pažeidimas). Kita vertus, svarbu pažymėti, jog Å¡alių ginčas dėl atsakovo veiksmų pervedant lėšas tretiesiems asmenims už parduotÄ ieÅ¡kovams nekilnojamÄ jį turtÄ kilo vėliau nei buvo padarytas kredito sutarties pažeidimas, kurio pagrindu nutraukta kreditavimo sutartis.

Kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė, jog dar iki kredito sutarties pažeidimo patys priėmė sprendimÄ sustabdyti prievolės vykdymÄ dėl kreditoriaus (atsakovo) netinkamo, kaip teigia apeliantai, savo prievolės vykdymo (CPK 178 straipsnis). Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Å¡alių sudarytos kreditavimo sutarties vienaÅ¡aliÅ¡ko nutraukimo teisėtumÄ . Pritarus Å¡iai pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti apeliantų argumentų, susijusių su kreditavimo sutarties nuostatų pakeitimu. Kiti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

          Remdamasi iÅ¡dėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas, jo iÅ¡vados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų                   Atsakovas Nordea Bank Finland PIc pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ priteisti iÅ¡ apeliantų 7 784,74 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Atsakovo pateiktoje ataskaitoje nurodoma, kad iÅ¡laidas sudarė apeliacinio skundo ir jo priedų analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimas, papildymas bei patikslinimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl iÅ¡laidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas.

Teisėjų kolegija mano, jog bÅ«tų teisinga ir protinga atsakovui iÅ¡ apeliantų lygiomis dalimis priteisti 3 000 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ (CPK 98 straipsnio 1 dalis).           Tretieji asmenys A. Č. ir E. Č. pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ priteisti iÅ¡ apeliantų 1 900 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Trečiųjų asmenų pateiktoje ataskaitoje nurodoma, kad iÅ¡laidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl iÅ¡laidų tretiesiems asmenims atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas.

Teisėjų kolegija mano, jog bÅ«tų teisinga ir protinga tretiesiems asmenims iÅ¡ apeliantų lygiomis dalimis priteisti 1 200 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Tretieji asmenys UAB Generalinė prekybos agentÅ«ra ir M. D. atsiliepime į apeliacinį skundÄ prašė priteisti iÅ¡ apeliantų bylinėjimosi iÅ¡laidas. Trečiųjų asmenų praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas nesprendžiamas, kadangi į bylÄ nepateikti tokias iÅ¡laidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

Apeliantams V. P. ir E. P. žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ dalies – 20 066 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 3, b. l. 211). Atmetus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo, žyminis mokestis iÅ¡ apeliantų lygiomis dalimis priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .         Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų V.

P. ir E. P. lygiomis dalimis 3 000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų atsakovo Nordea Bank Finland PIc naudai.        Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų V. P. ir E. P. lygiomis dalimis 1 200 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų trečiųjų asmenų A. Č. ir E. Č. naudai.         Priteisti valstybei iÅ¡ V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 20 066 Lt (dvideÅ¡imt tÅ«kstančių Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is litus) žyminio mokesčio už paduotÄ apeliacinį skundÄ (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) arba Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Teisėjai                                                                                                                    Audronė Jarackaitė                                                      Gintaras Pečiulis                                                     Vigintas Višinskis