2017-01-25 Nr. AB-1997-3-62-3-00225-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-25-438/2017 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00225-2015-1 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno

apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2012 m. vasario

24 d. iki 2015 m. vasario 24 d. Paaiškino, kad jam nebuvo užtikrintas reikiamas gyvenamasis patalpų plotas, teko gyventi perpildytose gyvenamosiose patalpose. Patalpose įrengta daugiau miegamųjų vietų nei nurodo atsakovas. Dėl tokių gyvenimo sąlygų Marijampolės PN sutriko visavertis gyvenimas, atsirado paniška fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais, sumažėjo bendravimo galimybės, prasidėjo depresija. Kalėjimas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės PN, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose. Šiose patalpose (taip pat – po lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6 val. 30 min. ryto iki

22 val. 30 min. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu būriuose ir kamerose, kur jis atliko bausmę, nuteistųjų skaičius neviršijo leistinų normų. Atkreipė dėmesį į tai, kad būriui priskirtų nuteistųjų skaičius yra teoriškai maksimalus, bet praktikoje beveik niekada nepasiekiamas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista G. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas (minimalų gyvenamąjį plotą); pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 punktu ir 11-1.2 punktu buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsižvelgęs į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas pabrėžė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2014 m. spalio 2 d. (102 paras) pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 21 būrio 212 brigadoje 5 gyvenamojoje patalpoje ir laikotarpiu nuo 2014 m. vasario

24 d. iki 2015 m. sausio 10 d. (15 parų) pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamosios patalpos plotas – t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad gyvenamojo ploto trūkumas nurodytais laikotarpiais buvo minimalus, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 21 būrio 212 brigadoje trūko 0,07 kv. m ploto, o baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 – 0,04 kv. m ploto. Be to, atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose pareiškėjas galėjo laisvai naudotis ne vien miegui skirta patalpa, tačiau pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka lankyti vidurinę ir profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kt. Teismas akcentavo ir tai, kad pareiškėjas į baudos izoliatorių buvo perkeltas už sistemingus rėžimo pažeidimus, suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į baudos izoliatorių ir drausmės grupę, kur sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose. Nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškina, kad teisės aktų pažeidimai truko ilgesnį laiką nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Nesutinka su teismo konstatuota aplinkybe, kad šiuo atveju pakankama satisfakcija yra įvykdyto pažeidimo pripažinimas. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui G. K., jo teigimu, padarytos jį laikant Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2015 m. vasario 24 d. atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas (minimalų gyvenamąjį plotą); pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė laikotarpį, kurio metu buvo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, tačiau šio savo teiginio nedetalizavo ir nenurodė, kuriais konkrečiai laikotarpiais, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, minimalūs gyvenamojo ploto reikalavimai buvo pažeisti. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.)

136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau plačiau pasisakys dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo. Pareiškėjo tvirtinimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos

2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktai nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo detaliai atlikta analize ir padaryta išvada, kad pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrintas teisės aktuose garantuojamas minimalus gyvenamasis plotas tiek bendrabučių tipo patalpose, tiek kamerų tipo patalpose, iš viso – 102 nepertraukiamas paras bendrabučių tipo patalpose ir 15 nepertraukiamų parų kamerų tipo patalpose (b. l. 16; 38). Teisėjų kolegija pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų (į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus pareiškėjas kreipėsi 9 kartus dėl miego sutrikimų, b. l. 44), ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas (iš viso – 117 parų; iš jų 15 parų, kuomet iš esmės buvo apribota pareiškėjo judėjimo laisvė), konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti byloje esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintas viešosios atsakomybės sąlygas. Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt.

Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu 117 parų gyvenamojoje patalpoje teko mažiau gyvenamosios patalpos ploto, negu įtvirtina teisės aktai, dalį šio laikotarpio pareiškėjo judėjimo laisvė buvo iš esmės apribota, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertinti ir pinigais ir priteisti 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pastebėtina, kad pareiškėjui bausmę atliekant bendrabučio tipo patalpose, jis visą dieną (nuo 6 val. 30 min. ryto iki 22 val. 30 min. vakaro, b. l. 17–18) galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į biblioteką, valgyklą, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, be to, kitos kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurios galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, todėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją galima būtų įvertinti pareiškėjo nurodyta 50 000 Eur suma.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui G. K. 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas