2020-07-29 Nr. AB-14093-3-63-3-00061-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2237-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00061-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minsita“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minsita“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – D. B.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Minsita“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), priteisti 789,52 Eur turtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. Inspekcija jam surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. APS-29-(16.11) (toliau – ir Protokolas) už tai, kad Bendrovė savavališkai, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, vykdė 9 naujų neypatingos kategorijos statinių – vieno buto gyvenamųjų namų statybos darbus adresais: (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. spalio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A14-1242-586/2018 (toliau – ir Nutarimas) administracinio nusižengimo bylą pareiškėjo, traukiamo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį, atžvilgiu nutraukė. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs Inspekcijos 2018 m. lapkričio 21 d. apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 4 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-12-382/2019 jį atmetė ir Nutarimą paliko nepakeistą.

3. UAB „Minsita“ pažymėjo, kad Inspekcija visiškai nepagrįstai, pažeisdama Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų, 11 straipsnio 4 dalies, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1V-163 patvirtinto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros proceso aprašo 33.1 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus ūkio subjektų veiklos priežiūros principus – objektyvumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir kita, bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nepateisinamai aplaidžiai vykdydama jai teisės aktais priskirtas funkcijas, pareiškėjui surašė Protokolą ir jo atžvilgiu inicijavo administracinio nusižengimo bylą. Bendrovė nurodė, kad jai buvo padaryta žala, kurią sudaro patirtos bylinėjimosi išlaidos dėl atstovavimo surašant Protokolą, pasirengimo bylos nagrinėjimui ir atstovavimui teisme, dėl atstovavimo teisme bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo. Teigė, kad tarp 789,52 Eur nuostolių dydžio ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

4. Teismo posėdyje pareiškėjo UAB „Minsita“ atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalimi, esminę įtaką žalos priteisimo vertinimui turi paties nukentėjusio asmens (kuris save tokiu laiko) elgsena ginčo santykiuose. Atsakovas pažymėjo, kad Inspekcijos vykdyto planinio reido metu atlikus patikrinimą, buvo nustatyta savavališka statyba ir 2018 m. gegužės 17–18 d. buvo surašyti 9 savavališkos statybos aktai dėl UAB „Minsita“ vykdomų 9 neypatingosios kategorijos vieno buto gyvenamųjų namų statinių statybos adresais: (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad atitinkamai tuo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtintoje statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017) 130.3 punkto nuostatoje buvo imperatyviai įtvirtinta, kad pasitvirtinus, jog statyba yra savavališka, Inspekcijos pareigūnas privalo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso ir Statybos įstatymo nustatytais atvejais bei tvarka atsakingiems asmenims surašyti administracinio nusižengimo protokolą arba Statybos įstatymo pažeidimo protokolą.

Teigė, kad juridinių asmenų atsakomybė už savavališką neypatingųjų statinių statybą yra nustatyta Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje nustatytų pažeidimo požymių buvimas buvo konstatuotas būtent savavališkos statybos aktuose, kurie nėra nuginčyti ir sukelia teisines pasekmes. Pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu tai, jog UAB „Minsita“ teisės aktų nustatyta tvarka nei savavališkos statybos aktų, nei remiantis jais surašytų privalomųjų nurodymų sustabdyti statybos darbus ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius neskundė.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo pasirinktas tariamai Inspekcijos veiksmais pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdas (reikalavimas atlyginti turtinę žalą), kai teismine tvarka nebuvo ginčijami Inspekcijos sprendimai, kurie buvo vada pradėti administracinio nusižengimo teiseną, rodo, kad Bendrovė sutiko su teisinių santykių kvalifikavimu ir nepagrįstai siekia šiuos santykius revizuoti. Atsakovas nurodo, kad byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo konstatuoti Inspekcijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės elementą.

Nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismo išvados buvo padarytos visapusiškai neįvertinus visų bylai svarbių aplinkybių, selektyviai iškeliant tik kai kurias iš jų, tačiau nutylint dalį kitų arba pateikiant klaidingą jų interpretaciją.

7. Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. B. palaikė Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir prašė UAB „Minsita“ skundą atmesti.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Minsita“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Aptaręs su žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

10. Teismas nustatė, kad Inspekcija dėl UAB „Minsita“ vykdomų 9 neypatingos kategorijos vieno buto gyvenamųjų namų statinių statybos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 17–18 d. buvo surašyti 9 savavališkos statybos aktai už vykdytus statybos darbus, neturint statybą leidžiančio dokumento. Inspekcijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. administracinio nusižengimo protokole juridiniam asmeniui Nr. APS-29-(16.11) nurodyta, kad statytojas UAB „Minsita“ savavališkai, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, vykdė naujų neypatingos kategorijos statinių – vieno buto gyvenamųjų namų statybos darbus ir taip pažeidė Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 27 straipsnio 22 dalį, 24 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 24 straipsnio 3 dalį. Atsakomybė už tai yra nustatyta Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje. Protokole taip pat buvo nurodyti statytojo paaiškinimai dėl statybos darbų pradžios ir kur buvo užfiksuoti aplinkybės bei pažeidimai. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byla Nr. A14-1242–586/2018, iškelta UAB „Minsita“ pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį, buvo nutraukta. Teismas Nutarime padarė išvadą, kad institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, nepateikė nenuginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą apie padarytą nusižengimą. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-12-382/2019 Inspekcijos apeliacinio skundo netenkino ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutarimą paliko nepakeistą.

11. Aptaręs Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 11 ir 14 dalių, 23 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1V-53 patvirtinto Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašo 49 ir 49.10 punktų, Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 14 straipsnio 4 dalies, 56 straipsnio 3 dalies, 67 straipsnio ir Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 130.3 punkto nuostatas bei apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai administracinio nusižengimo byla nutraukiama dėl įrodymų trūkumo, dar nereiškia, kad institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, veikė neteisėtai ar nesilaikydama bendrųjų reikalavimų. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, kokie veiksmai, nepriklausomai nuo to, kad administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta nesant administracinio nusižengimo įvykio ir sudėties, buvo priešingi teisės aktų reikalavimams ar bendrosioms pareigoms. Be to, administracinių nusižengimų bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo neįrodžius konkretaus asmens kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, yra pateikiami argumentai administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama yra teisinis pagrindas ar ne pripažinti konkretų asmenį padarius administracinį nusižengimą, bet nėra sprendžiama bei nusprendžiama dėl civilinės atsakomybės sudėties elementų buvimo. Kita vertus, procesinis sprendimas, kuriuo tokia byla buvo nutraukta, yra svarbus jame pateiktų tokio pobūdžio administracinėms byloms reikšmingų aplinkybių įvertinimo prasme, t. y. ta prasme, kiek jame yra aptartos ir įvertintos paminėtos administracinio teisės pažeidimo protokolo teisėtumui reikšmingos aplinkybės.

12. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, rengdamasis nagrinėti Inspekcijos perduotą medžiagą, Protokole esminių trūkumų ar kitų pažeidimų nenustatė, teismui nagrinėjant šią bylą, pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas taip pat nebuvo konstatuotas.

13. Aptaręs Administracinių nusižengimo kodekso 563 straipsnio, 569 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių, 590 straipsnio 1 dalies, 609 straipsnio 1 dalies bei 614 straipsnio 1 dalies nuostatas ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad protokolas yra procesinis dokumentas, kuriuo pradedama administracinės bylos teisena, tačiau jį surašius, asmuo nėra laikomas patrauktu administracinėn atsakomybėn.

14. Teismas nurodė, kad UAB „Minsita“ administracinio nusižengimo byla buvo perduota Klaipėdos apylinkės teismui, taigi, pareiškėjo kaltumą ir Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimą pagal surinktus įrodymus nustato tik teismas, o pagal Inspekcijos pareigūnų surinktus duomenis, jeigu tam yra pagrindas, pradedama administracinio nusižengimo bylos teisena. Siekiant nustatyti, ar administracinio nusižengimo protokolo surašymas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu turi būti pripažintas neteisėtu, yra būtina atlikti protokolo surašymo įvertinimą, siekiant nustatyti, ar protokole buvo aprašyti jame nurodyto (galbūt padaryto) administracinio teisės pažeidimo sudėtį atskleidžiantys elementai. Turėtų būti vertinamos visos tokiam faktui konstatuoti reikšmingos aplinkybės – tai ir pagrįstų įtarimų, kad asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą, buvimas, tikslų, kurių siekė pareigūnai, teisėtumas, taip pat ir tokių veiksmų galimi subjektyvūs motyvai. Inspekcijos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais būtų pagrindas tik nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pareiškėjui buvo pradėta remiantis visiškai nepagrįstais duomenimis (t. y. esant akivaizdžiai klaidingiems duomenims), kurie buvo nurodyti Protokole.

15. Teismas pažymėjo, kad esminis įrodymas ir pagrindas surašyti Protokolui buvo Inspekcijos dėl UAB „Minsita“ vykdomų 9 neypatingosios kategorijos vieno buto gyvenamųjų namų statybos, neturint statybą leidžiančio dokumento, adresu: (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 17–18 d. surašyti 9 savavališkos statybos aktai.

16. Teismas akcentavo, kad Bendrovė nepaneigė Inspekcijos nurodytos aplinkybės, jog UAB „Minsita“ teisės aktų nustatyta tvarka nei minėtų savavališkos statybos aktų, nei remiantis jais surašytų privalomųjų nurodymų sustabdyti statybos darbus ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius neskundė. Tokių duomenų nėra ir byloje. Teismas pažymėjo, kad minėtuose savavališkos statybos aktuose buvo konstatuota savavališka statyba ir nurodyta, jog pareiškėjui bus taikoma administracinė atsakomybė pagal Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį, tačiau nebuvo suformuluota jokių valinio pobūdžio patvarkymų, pavyzdžiui, privalomųjų nurodymų.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad minėti savavališkos statybos aktai patys savaime nėra tiesiogiai susiję su Bendrovės teisėmis ar pareigomis, t. y. jai teisinių pasekmių nesukelia. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog savavališkos statybos aktas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks savavališkos statybos aktas, nenagrinėtina teismų.

Savavališkos statybos aktas, kuriame tik nustatytos galimos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, administraciniuose teismuose negali būti ginčijamas. Teismas pastebėjo, kad minėtuose savavališkos statybos aktuose nėra nurodyta jų apskundimo tvarka. Duomenų apie minėtais savavališkos statybos aktais surašytų privalomųjų nurodymų sustabdyti statybos darbus ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius nei šioje, nei prijungtoje administracinio nusižengimo byloje nėra pateikta – nėra žinoma, kada ir ar apskritai tokie teisės aktai buvo priimti, taip pat nėra duomenų apie tokių aktų apskundimą.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu Inspekcijos argumentą, jog UAB „Minsita“ teisės aktų nustatyta tvarka neskundė nei minėtų savavališkos statybos aktų, nei remiantis jais surašytų privalomųjų nurodymų sustabdyti statybos darbus ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius ir taip sutiko su teisinių santykių kvalifikacija. Nepaisant to, Inspekcijos pareigūnai minėtais savavališkos statybos aktais konstatavę savavališką statybą, vadovaudamiesi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo, Statybos įstatymo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2012 m. kovo 29 d.

įsakymu Nr. 1V-53 patvirtinto Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašo bei Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 nuostatomis, privalėjo surašyti administracinio nusižengimo protokolą. Kita vertus, Protokolas buvo surašytas dėl to, kad Bendrovė statė 9 vieno buto gyvenamuosius namus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), neturėdama statybą leidžiančio dokumento. Ginčas administracinio nusižengimo byloje kilo dėl to, jog, Inspekcijos vertinimu, ginčo statiniai priskirtini ne nesudėtingiesiems statiniams, kuriems nagrinėjamu atveju nereikėtų statybą leidžiančio dokumento, o neypatingiesiems statiniams, kuriems tokio dokumento reikia.

17. Teismas pažymėjo, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje yra nurodyta, jog neypatingasis statinys – tai statinys, nepriskiriamas prie ypatingųjų ir nesudėtingųjų statinių. Šio straipsnio 20 dalyje yra įtvirtinta ypatingojo statinio sąvoka, tačiau byloje klausimas dėl ginčo statinių priskyrimo šiai kategorijai nekilo. Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nurodyta, kad nesudėtingasis statinys – paprastos konstrukcijos pastatas, kurio didžiausias aukštis yra 8,5 m, visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma – ne didesnė kaip 80 kv. m ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys; pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Analogiškai buvo nustatyta ir Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. gruodžio 31 d., 2 straipsnio 6 dalyje. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – Statybos techninis reglamentas STR1.01.03:2017) 19 punkte nustatyta, kad nesudėtinguosiuose statiniuose atstumas tarp atraminių konstrukcijų neturi viršyti 6 m; antrame skirsnyje įtvirtinta, kad nesudėtingųjų statinių – gyvenamosios paskirties (vieno, dviejų butų) pastato didžiausias aukštis – 8,5 m, didžiausias plotas – 80 kv. m. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ nustatyti nesudėtingų statinių techniniai parametrai buvo tokie patys.

18. Teismas nurodė, kad iš administracinio nusižengimo byloje Nr. A14-1242-586/2018 pateiktų situacijos planų matyti, jog atstumai tarp išorinių ginčo statinių sienų (ar jų pamatų), matuojant iš vidaus, viršija 6 m. Iš dviejų II grupės nesudėtingų vieno buto gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), supaprastinto statybos projekto Nr. TP 16.02.07 (techninis projektas), II grupės nesudėtingų vieno buto gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), supaprastinto statybos projekto Nr. SPP-15.02.109, dviejų II grupės nesudėtingų vieno buto gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), supaprastinto statybos projekto Nr. TP 16.02.08 (techninis projektas) bei dviejų II grupės nesudėtingų vieno buto gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), supaprastinto statybos projekto Nr. SPP 16.02.05 (techninis projektas) brėžinių taip pat matyti, kad ginčo statiniuose atstumai tarp išorinių sienų, matuojant iš vidaus, viršija 6 m. Administracinio nusižengimo bylos duomenimis, iki Protokolo surašymo trijuose ginčo statiniuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini) buvo įrengtos pirmo aukšto perdangos. Administracinio nusižengimo byloje nėra duomenų, kad iki Protokolo surašymo nors viename iš ginčo statinių būtų įrengtų kitų nei išorinės sienos atraminių konstrukcijų ar pamatų šioms konstrukcijoms. Taigi, remiantis šiais duomenimis, ginčo statiniuose atstumai tarp atraminių konstrukcijų viršija 6 m, todėl šie statiniai, vadovaujantis Statybos įstatymo ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 nuostatomis, priskiriami prie ypatingųjų statinių, dėl to tokiai statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Vertindamas ginčo statinius, kuriuose jau yra įrengtos pirmo aukšto perdangos, teismas sutiko su Inspekcijos argumentais, kad pareiškėjo teiginys, jog apkrovas laikančias atramines konstrukcijas galima įsirengti vėliau, negu konstrukcijas, kurias atraminės konstrukcijos turės laikyti, prieštarautų ne tik įprastam statybos darbų vykdymo būdui, bet ir būtų nelogiškas. Teismas sutiko, kad Bendrovės versija apie planuojamas įrengti metalines sijas atsirado tik po to, kai buvo surašyti savavališkos statybos aktai – iki tol pareiškėjo atstovas 2018 m. gegužės 15 d. rašytiniu paaiškinimu Inspekcijai teigė nežinantis, kad ginčo statiniai gali būti laikomi nesudėtingaisiais tik tada, kai atstumas tarp atraminių konstrukcijų yra iki 6 m (be kitų nesudėtingiesiems statiniams taikomų požymių). Be to, UAB „Progresyvūs projektai“ parengti ginčo statinių projektai ar jų keitimai, papildymai nėra registruojami, todėl jų keitimo ir papildymo datos nustatyti objektyviai nėra įmanoma. Kaip svarbius teismas vertino ir Inspekcijos paaiškinimus, jog vadovaujantis nepertraukiamo formavimo kiaurymėtųjų perdangos plokščių PCS, kurios buvo panaudotos įrengiant ir trijų ginčo statinių perdangą, gamintojos UAB „Perdanga“ metodine medžiaga, plokštės gaminamos iš betono ir armuojamos iš anksto įtemptais plieniniais lynais, išdėstant juos tempimo zonoje. Šių paaiškinimų UAB „Minsita“ nepaneigė. Inspekcija nurodė, kad papildomų atramų tempimo zonoje įrengimas yra draudžiamas, o plokštės ant atraminio paviršiaus remiamos plokštės galu, o ne per jos vidurį ar kitas nenumatytas vietas. Įvertinęs statybvietėje fiksuotą statybos darbų mastą, teismas sprendė, kad Inspekcijai buvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pastačius tris statinius su pirmo aukšto perdangomis ir be kitų nei išorinės sienos atraminių konstrukcijų, kituose statiniuose šios atraminės konstrukcijos taip pat nenumatomos įrengti.

20. Teismo nuomone, išdėstytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pagrįstai įtarti, kad pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, nustatytą Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje, bei dėl to surašyti Protokolą ir inicijuoti administracinio nusižengimo bylą. Nenustatęs vienos iš Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, teismas Bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, Bendrovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat atmetė.

III. 22. Pareiškėjas UAB „Minsita“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Minsita“ skundą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo tenkinti visiškai ir jam iš atsakovo priteisti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Bendrovė pažymi, kad Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 130.3 punkto nuostata patvirtina, jog Inspekcijos įgaliotas pareigūnas surašyti administracinio nusižengimo protokolą ir inicijuoti administracinio nusižengimo bylą privalo tik tuo atveju, kai pasitvirtina informacija, jog statyba yra savavališka. Teigia, kad atsakovo atstovas neturėjo jokio pagrįsto pagrindo pripažinti statybą savavališka, kadangi visus skaičiavimus atliko aplaidžiai, neatsižvelgęs į statinio projekto sprendinius, o konkrečiai, ignoruodamas faktą, kad pareiškėjas visų 9 statinių statybą vykdė pagal UAB „Progresyvūs sprendimai“ projektuotojos D. Z. parengtus techninius projektus, kurių visų sudedamąją dalimi yra atraminių konstrukcijų išdėstymo schemos, kuriose numatyta įrengti metalines sijas, atliekančias laikančiosios konstrukcijos funkcijas. Visas šias aplinkybes vienareikšmiškai patvirto administracinio nusižengimo bylą nagrinėję teismai.

24. UAB „Minsita“ nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-12-382/2019 yra įsiteisėjusi, todėl yra privaloma visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai iš esmės yra pagrįsti prejudicinę galią turinčių teismų procesinių sprendimų kvestionavimu. Bendrovė akcentuoja, kad Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusioje nutartyje buvo nustatyti neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu, tačiau teismas to ne tik neįvertino, tačiau ir visiškai nepagrįstai nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismui nagrinėjant bylą, pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas nebuvo konstatuotas.

25. Bendrovė atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutarime nurodė, jog institucija vadovaujasi tik preliminariais matavimais, visi jos administracinio nusižengimo protokole nurodyti išmatavimai yra „apie“. Jokių duomenų leidžiančių tvirtinti, kad statomi statiniai yra neypatingi statiniai, byloje nėra. Nesant objektyvių duomenų, kad statomi statiniai neatitiks nesudėtingų statinių požymių, ir vien tik esant prielaidai, kad galbūt bus pastatyti neypatingi statiniai, administracinė atsakomybė nėra galima. Klaipėdos apygardos teismas nutartyje nurodė, kad institucija nenustatė nukrypimo nuo statinių projektų, nes atsiribojo nuo pateiktų techninių projektų, neįvertino kokie statybos darbai bus atliekami; institucija, konstatuodama pažeidimus, rėmėsi vien tik savo atliktais pamatų ir pirmo aukšto sienų išoriniais matmenų fiksavimais (matavimais); institucija atraminėmis konstrukcijomis pripažįsta esant tik pamatus ir sienas, o tai nevisapusiškai atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje įtvirtintas nuostatas, nustatančias, kas yra laikančioji konstrukcija; institucija savo reikalavimą skirti baudą UAB „Minsita“ grindžia tik pamatų išorės matmenimis, kurie nustatyti tik apytiksliais skaičiais ir 6 m ribą tariamai viršija nuo 0,65 m iki 1,4 m. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 19 punkte nustatyta, kad nesudėtinguose statiniuose atstumas tarp atraminių konstrukcijų neturi viršyti 6 m, todėl laikytina, kad Institucija nepagrįstai šios normos pažeidimą konstatuoja, remdamasi vien pamatų išorės matmenimis; remdamasi apytiksliais pamatų išorės matmenimis, Institucija daro išvadą apie atstumą tarp būsimų (net nesamų) sienų, kaip laikančiųjų konstrukcijų.

26. Pareiškėjas teigia, kad yra akivaizdu, jog teismai administracinio nusižengimo byloje neabejotinai konstatavo, jog Inspekcija nepateisinamai aplaidžiai vykdė jai teisės aktais priskirtas funkcijas, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, taip pat nurodė, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad Bendrovės statomi statiniai yra neypatingi statiniai, o tai reikštų, kad tokiai statybai nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijame sprendime iš esmės paneigdamas administracinėje nusižengimo byloje išdėstytą teismų poziciją, teigė, kad ginčo statiniuose atstumai tarp atraminių konstrukcijų viršija 6 m, todėl šie statiniai priskirtini prie ypatingųjų statinių, o tokiai statybai yra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas.

27. UAB „Minsita“ akcentuoja, kad svarbu yra tai, jog ginčas administracinėje nusižengimo byloje kilo dėl to, kad, Inspekcijos nuomone, ginčo statiniai priskirtini ne nesudėtingiems statiniams, kuriems nagrinėjamu atveju nereikėtų statybą leidžiančio dokumento, o neypatingiems statiniams, kuriems nagrinėjamu atveju tokio dokumento reikia. Nurodo, kad teismas ne tik neteisėtai kvestionavo administracinio nusižengimo byloje nustatytus prejudicinius faktus, tačiau ir visiškai nepagrįstai ginčo statinius priskyrė ypatingiesiems statiniams. Atkreipia dėmesį, kad susidaro absurdiška situacija, kai administracinio nusižengimo byloje konstatuojama, jog nėra jokio pagrįsto pagrindo nustatyti, kad ginčo statiniuose atstumai tarp atraminių konstrukcijų viršija 6 m, kad pareiškėjas stato neypatingus statinius, todėl tokiai statybai nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, o pirmosios instancijos teismas, remdamasis tais pačiais duomenimis, nustatė priešingai. Bendrovės nuomone, teismas neteisėtai revizavo įsiteisėjusius Klaipėdos apylinkės teismo bei Klaipėdos apygardos teismo sprendimus, todėl jo priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas.

28. Pareiškėjas mano, kad Inspekcija visiškai nepagrįstai kreipėsi į teismą ir prašė jam paskirti baudą, nustatytą Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje. Pažymi, kad Inspekcija apskritai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog UAB „Minsita“ statomi statiniai turėjo / turi ar galiausiai, ateityje turės kokių nors savavališkos statybos požymių. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra pateikta jokių paskaičiavimų, kurie leistų daryti išvadą, kad UAB „Minsita“ stato ne nesudėtingus, o neypatingos kategorijos statinius.

Į bylą pateikti nesudėtingų vieno buto gyvenamųjų namų supaprastinti statybos projektai. Pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad iš 9 statomų namų 4 pastatų buvo pastatyti tik pamatų perimetrai, kitų iškeltos tik pirmo aukšto sienos. Tarpiniame ar pradiniame statybos etape neįmanoma nustatyti, kokios bus galutinės konstrukcijos ir pastato išmatavimai. Pažymi, kad institucija vadovaujasi tik preliminariais matavimais, visi jos administracinio nusižengimo protokole nurodyti išmatavimai yra „apie“. Jokių duomenų leidžiančių tvirtinti, kad statomi statiniai yra neypatingi statiniai, byloje nėra.

Nesant objektyvių duomenų, kad statomi statiniai neatitiks nesudėtingų statinių požymių, ir vien tik esant prielaidai, jog galbūt bus pastatyti neypatingi statiniai, administracinė atsakomybė nėra galima. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šiuo metu objektyviai net negalima būtų nustatyti, ar apskritai visi trys nesudėtingus statinius charakterizuojantys reikalavimai (aukštis, plotas ir atstumas tarp atraminių konstrukcijų) bus tenkinami UAB „Minsita“ statomose pastatuose, nes pastatyti statiniai gali viršyti 8,5 m. aukštį, taip pat gali viršyti 80 kv. m plotą.

Tai sudaro pagrindą išvadai, kad nuspręsti apie būsimo statinio charakteristikas vien tik iš pamatų ar dalies pastatytų sienų negalima, tuo labiau, jog statybų metu kažkurios iš charakteristikų gali neatitikti nustatytųjų nesudėtingiems pastatams, tačiau statybų eigoje charakteristikos dėl įgyvendinamų iš anksto numatytų techninių sprendinių pasikeičia. Šiuo atveju svarbu, ar UAB „Minsita“, vykdydama statinių statybos darbus, juos vykdė remdamasi techniniais projektais, ar nuo projektinėje dokumentacijoje numatytų statinio sprendinių nenukrypo.

Institucija nenustatė nukrypimo nuo statinių projektų, nes atsiribojo nuo pateiktų techninių projektų ir neįvertino, kokie statybos darbai bus atliekami.

29. Bendrovei yra akivaizdu, kad Inspekcija neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti. Akcentuoja, kad atsakovo atstovas visiškai nepagrįstai, pažeisdamas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų, 11 straipsnio 4 dalies, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1V-163 patvirtinto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros proceso aprašo 33.1 punkto nuostatas, Viešojo administravimo įstatyme nustatytus ūkio subjektų veiklos priežiūros principus – objektyvumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir kita, bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepateisinamai aplaidžiai vykdydamas jam teisės aktais priskirtas funkcijas, pareiškėjui surašė Protokolą ir jo atžvilgiu inicijavo administracinio nusižengimo bylą.

30. UAB „Minsita“ nuomone, teismo išvada, kad Inspekcija turėjo pakankamą pagrindą pagrįstai įtarti, jog pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, numatytą Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje, bei remdamasi tuo, surašyti Protokolą ir inicijuoti administracinio nusižengimo bylą, yra nepagrįsta. Mano, kad atsakovo atstovas visiškai nepagrįstai Bendrovei surašė 2018 m. rugpjūčio 9 d. administracinio nusižengimo protokolą ir jos atžvilgiu inicijavo administracinio nusižengimo bylą. Teigia, kad šioje byloje, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra nustatyta esminė civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo UAB „Minsita“ apeliacinio skundo netenkinti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas paaiškina, kad apeliaciniame skunde itin didelė reikšmė teikiama Klaipėdos apylinkės teisme išnagrinėtos administracinio nusižengimo bylos Nr. A14-1242-586/2018 nutraukimo faktui ir šioje byloje konstatuotoms aplinkybėms. Pareiškėjas tariamai Inspekcijos neteisėtais veiksmais sukeltą žalą siejo su Inspekcijos veiksmais, inicijuojant administracinio nusižengimo bylą, kuri vėliau buvo nutraukta. Inspekcija nesutinka, kad jos pareigūnai, 2018 m. rugpjūčio 9 d. surašydami UAB „Minsita“ administracinio nusižengimo protokolą Nr. APS-29 (16.11) ir inicijuodami administracinio nusižengimo teiseną, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal Inspekcijos veiklą reguliuojančius teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti, ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovo nuomone, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, Bendrovė neįrodė Inspekcijos neteisėtų veiksmų, nepateikė jokių paaiškinimų ir argumentų dėl Inspekcijos atskleistų esminių faktinių aplinkybių, kurios nebuvo analizuotos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu. Apeliaciniame skunde dėl to taip pat nėra pateikta argumentų, daugiau apsiribojama administracinio nusižengimo byloje priimtų procesinių sprendimų turinio citavimu.

33. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, nebuvo įvertintas faktas, jog 2018 m. gegužės 17 d. ir 18 d. surašant savavališkos statybos aktus Nr. SSA-30-180517-00028 ir Nr. SSA-30-180518-00031, dviem adresu (duomenys neskelbtini), statomiems statiniams jau buvo įrengti ne tik pamatų perimetrai ir iškeltos pirmo aukšto sienos, bet buvo įrengtos ir pirmo aukšto perdangos. Ši faktinė aplinkybė buvo fiksuota ir aprašyta minėtuose savavališkos statybos aktuose ir buvo nustatyta dar 2018 m. balandžio 26 d. atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir surašant faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuris buvo registruotas 2018 m. gegužės 7 d. Be to, 2018 m. rugpjūčio 9 d. surašant administracinių nusižengimų protokolą Nr. APS-29 (16.11), buvo įrengta dar vieno iš pastatų, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto perdanga. Šio statinio atžvilgiu 2018 m. gegužės 18 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-180518-00033. Situacija dėl perdangos įrengimo buvo užfiksuota 2018 m. liepos 19 d. Inspekcijos surašytame faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1886 (16.31) (pastatas A). Šių aplinkybių neneigė bei 2018 m. gegužės 15 d. Inspekcijai pateiktame rašytiniame paaiškinime pripažino ir UAB „Minsita“ vadovas.

34. Atsakovo nuomone, administracinio nusižengimo byloje buvo atliktas klaidingas ginčo padėties vertinimas dėl statybos masto, darant išvadą, kad 5 iš 9 pastatų yra įrengti tik pamatai, o 4 iš 9 tik išmūrytos pirmo aukšto sienos, buvo kitų aplinkybių netinkamo vertinimo priežastimi. Dėl neatskleistų ir nepaaiškintų priežasčių ignoruodamas Inspekcijos nustatytas aplinkybes, kad 3 iš 9 pastatų buvo įrengtos gelžbetonio plokščių perdangos, administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs teismas padarė klaidingas išvadas, jog tarpiniame ar pradiniame statybos etape neįmanoma nustatyti, kokios bus galutinės konstrukcijos ir pastato išmatavimai, pamatų išorės matmenys savaime negali būti laikomi atstumu tarp laikančiųjų konstrukcijų, objektyviai sudėtinga pastatyti pastatą (gyvenamąjį namą), kuriame be išorinių sienų nebūtų jokių kitų atraminių konstrukcijų (pertvarų) nepriklausomai nuo jų storio. Tokia situacija nėra susidariusi ir nagrinėjamu atveju nuspręsti apie būsimo statinio charakteristikas vien tik iš pamatų ar dalies pastatytų sienų negalima, tuo labiau, jog statybų metu kažkurios iš charakteristikų gali neatitikti nustatytųjų nesudėtingiesiems pastatams, tačiau statybų eigoje charakteristikos dėl įgyvendinamų iš anksto numatytų techninių sprendinių pasikeičia. Atsakovas pažymi, kad tokie teiginiai galėtų būti naudojami tik bendruoju atveju apibūdinant statybos procesą, o ne konkrečiai darant išvadas apie administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu buvusią situaciją, kurią apibūdino tuometinis statybos mastas, paties statytojo atstovo teikti paaiškinimai, rodantys veiksmų kryptingumą, statybos vykdymo būdas ir kitos aplinkybės. Inspekcijos nuomone, administracinio nusižengimo byloje padarytos išvados ir apibendrinimai dėl statybos vykdymo būdo ginčo atveju taip pat prieštarauja specialiosioms statybos inžinerijos žinioms ir yra nelogiški.

35. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog statybos darbų eigoje statinio charakteristikos gali keistis, nereiškia, kad ginčo atveju statomi statiniai negalėjo būti laikomi neypatingosios kategorijos statiniais. Vadovaujantis tokia teismo išdėstyta logika, bet kuris statomas statinys neturėtų būti tikrinamas, kol jo statyba nėra baigta arba, kitaip tariant, reiktų nepaisyti statybos eigoje daromų pažeidimų, remiantis prielaida, kad jie iki statybos proceso pabaigos bus ištaisyti. Teigia, kad toks elgesio modelis prieštarautų ne tik statybos proceso ir jo priežiūros reikalavimams, bet ir neatitiktų protingumo principo ir sudarytų sąlygas rastis įvairiems piktnaudžiavimams.

36. Atsakovas nurodo, kad trijuose iš minėtų statinių įrengus pirmo aukšto perdangas, kurioms buvo panaudotos kiaurymėtosios įtemptojo gelžbetonio plokštės, neabejotinai buvo patvirtintas šių statinių tapimas neypatingosios kategorijos statiniais. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 19 punkte yra nustatyta, kad nesudėtinguose statiniuose atstumas tarp atraminių konstrukcijų neturi viršyti 6 m. Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtinta, kad neypatingas statinys, tai toks statinys, kuris nepriskiriamas prie ypatingųjų ir nesudėtingųjų statinių.

37. Atsakovas pažymi, kad Inspekcijos nustatytų savavališkos statybos požymių buvimas, visų pirma, yra kildinamas iš neypatingosios statinio kategorijos požymių, t. y. statomuose statiniuose atstumas tarp atraminių konstrukcijų yra didesnis negu 6 m. Taip statiniai negali būti priskiriami nesudėtingosios kategorijos statiniams (kaip ir ypatingosios kategorijos), todėl, Inspekcijos nuomone, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalimi, pagrįstai turi būti priskirti neypatingųjų statinių kategorijai. Administracinio nusižengimo byloje buvo padarytos priešingos išvados, t. y. kad statiniai priskirtini nesudėtingųjų statinių kategorijai. Tokios išvados grindžiamos minėtu teismo vertinimu, kad vien iš pamatų ir išorinių sienų negalima daryti išvadų apie būsimo statinio charakteristikas; kad objektyviai sudėtinga pastatyti pastatą (gyvenamąjį namą), kuriame be išorinių sienų nebūtų jokių kitų atraminių konstrukcijų (pertvarų) nepriklausomai nuo jų storio. Teismas taip pat rėmėsi UAB „Progresyvūs projektai“ projektuotojos D. Z. 2015 m. parengtais nesudėtingų statinių projektais ir juose pateiktomis atraminių konstrukcijų išdėstymo schemomis, kuriose numatyta visuose 9 pastatuose įrengti metalines sijas, taip užtikrinat, kad atstumas tarp atraminių konstrukcijų neviršytų 6 m.

38. Atsakovas akcentuoja, kad analizuojant statybos darbų mastą, kuris išreikštas įrengtomis laikančiosiomis konstrukcijomis, jų išdėstymu ir įrengimo būdu, galima daryti išvadą, jog be išorinių statinių sienų daugiau nebuvo jokių apkrovas laikančių atraminių konstrukcijų. Ypatingai tai susiję su tais statiniais, dėl kurių surašyti savavališkos statybos aktai Nr. SSA-30-180517-00028, Nr. SSA-30-180518-00031 ir Nr. SSA-30-180518-00033 ((duomenys neskelbtini)), ir kuriuose buvo įrengti ne tik pamatai ir išorės sienos bet ir gelžbetonio plokščių perdanga. Nors administracinio nusižengimo byloje buvo nustatyta, kad pagal 2015 m. UAB „Progresyvūs projektai“ parengtus projektus statiniuose planuojama įrengti metalines sijas, turėsiančias atlikti atraminės konstrukcijos funkcijas, Inspekcijos vykdymo patikrinimo metu šios atraminės sijos nebuvo įrengtos. Vadovaujantis nepertraukiamo formavimo kiaurymėtųjų perdangos plokščių PCS, kurios buvo panaudotos įrengiant ir trijų ginčo statinių perdangą, gamintojos UAB „Perdanga“ metodine medžiaga, plokštės gaminamos iš betono ir armuojamos iš anksto įtemptais plieniniais lynais, išdėstant juos tempimo zonoje. Papildomų atramų tempimo zonoje įrengimas yra draudžiamas. Plokštės ant atraminio paviršiaus remiamos plokštės galu, o ne per jos vidurį ar kitas nenumatytas vietas. Nurodo, kad aptariamu atveju trijuose savavališkai statomuose statiniuose ((duomenys neskelbtini)) buvo įrengtos ištisinės perdangos plokštės, kurios galais atremtos tik į statinio išorines „Fibo“ blokelių mūro sienas. Būtent tik šios išorinės sienos tarnauja kaip atraminės konstrukcijos, todėl atstumas tarp atraminių konstrukcijų teisingai buvo nustatytas, skaičiuojant tarpą tarp išorinių sienų, kuris yra didesnis negu 6 m.

39. Atsakovas pažymi, kad 2015 m. projektuose numatytų metalinių sijų, kurios nebuvo įrengtos, įrengimu nebus užtikrinta atraminės konstrukcijos funkcija, nes jos numatytos statinių patalpų viduryje ir remsis į jau įrengtų plokščių vidurį. Norint, kad metalinės sijos tarnautų kaip atraminė konstrukcija, reiktų nuardyti jau įrengtas plokštes ir dengti pjautas plokštes, galais atremtas į atraminį paviršių. Tokiomis aplinkybėmis Inspekcijos pareigūnai patikrinimų metų fiksuodami galais į išorines sienas besiremiančias perdangos plokštes, pagrįstai ir teisėtai skaičiavo atstumą tarp atraminių konstrukcijų, remdamiesi atstumu tarp pastatų išorinių sienų, ir neturėjo vadovautis nepagrįstu lūkesčiu, kad statytojas įrengė ištisines perdangos plokštes tik tam, kad po to jas išardytų, įrengtų metalines sijas ir paklotų naujas sutrumpintas plokštes, vienu galu besiremiančias į patalpų viduryje esančią siją, o kitu – į išorinę sieną. Toks aiškinimas, kad apkrovas laikančias atramines konstrukcijas galima įsirengti vėliau, negu konstrukcijas, kurias atraminės konstrukcijos turės laikyti, prieštarautų ne tik įprastam statybos darbų vykdymo būdui, bet ir būtų nelogiškas.

40. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad administracinio nusižengimo byloje nėra nurodyta ir nepateikta jokių komentarų dėl Inspekcijos 2018 m. liepos 19 d. surašytame faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1886(16.31) fiksuotų duomenų, kuriuose statinių parametrai pamatuoti skaičiuojant atstumus tarp atraminių konstrukcijų ne pagal pamatų išorės matmenis, o pamatavus tarpą tarp atraminių konstrukcijų, t. y. atstumą tarp pastatų išorės sienų ir pamatų, matuojant iš patalpų vidaus, todėl administracinio nusižengimo byloje nebuvo jokio pagrindo pabrėžti, kad pamatų išorės matmenys savaime negali būti laikomi atstumu tarp atraminių konstrukcijų, ir sumenkinti Inspekcijos tyrimą, kadangi surašant administracinio nusižengimo protokolą UAB „Minsita“, buvo surinkti ir kiti statinių parametrus apibūdinantys duomenys bei atlikti papildomi paskaičiavimai, kuriuos administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs teismas ignoravo ir jais nesivadovavo. Šių duomenų visiškai pakako išvadoms, kad atstumas tarp atraminių konstrukcijų ginčo statiniuose viršijo 6 m ir statiniai priskirtini neypatingųjų statinių kategorijai. Teismas pripažino, kad UAB „Minsita“ visų 9 statinių statybą vykdė pagal 2015 m. UAB „Progresyvūs projektai“ parengus projektus. Atsakovas akcentuoja, kad būtent nurodytuose projektuose yra pateikti statomų statinių duomenys ir kiti techniniai parametrai, todėl, jeigu teismas suabejojo Inspekcijos atliktų matavimų tikslumu, galėjo palyginti juos su minimuose projektuose fiksuotais matmenimis ir nesunkiai įsitikinti, kad jokių ženklių neatitikimų Inspekcijos skaičiavimuose, vertinant padėtį vietoje ir matuojant atstumus tarp atraminių konstrukcijų – statinio išorės sienų, o ten, kur jos dar nebuvo įrengtos, – tarp pamatų, nebuvo.

41. Atsakovo nuomone, UAB „Minsita“ veiksmus statant 9 neypatingosios kategorijos statinius jungė vieningas sumanymas pastatyti būtent neypatingosios, o ne nesudėtingosios kategorijos statinius. Tą patvirtina, kad nė viename iš 9 statomų statinių nebuvo įrengtos metalinės sijos, kurios kaip atraminės konstrukcijos aprašytos 2015 m. UAB „Progresyvūs projektai“ parengtuose projektuose. Bendrovės veiksmų kryptingumą statyti neypatingosios kategorijos statinius taip pat rodo aplinkybė, kad 3 iš 9 statinių buvo įrengtos gelžbetoninės perdangos plokštės, dėl kurių įrengimo vėlesnis metalinių sijų įvedimas į šiuos statinius neatitiktų Inspekcijos apibūdintos nuoseklios darbų vykdymo logikos. Be to, 2015 m. parengtuose projektuose nurodytų statinių sprendiniai yra kartotiniai, statomi analogiški statiniai. Tai suteikė pagrindą daryti išvadą, kad pastačius 3 statinius su pirmo aukšto perdangomis ir be metalinių sijų, kituose statiniuose šios metalinės sijos taip pat nenumatomos įrengti, todėl ginčo situacija Inspekcijos buvo įvertinta pagal statybvietėje fiksuota statybos darbų mastą. Atkreipia dėmesį, kad statytojo versija apie planuojamas įrengti metalines sijas atsirado tik po to, kai buvo surašyti savavališkos statybos aktai. Iki tol statytojos atstovai Inspekcijai netgi teigė nežinantys, kad statiniai gali būti laikomi nesudėtingaisiais tik tada, kai atstumas tarp atraminių konstrukcijų yra iki 6 m (be kitų nesudėtingiesiems statiniams taikomų požymių). Inspekcijos vykdyto patikrinimo metu, iki surašant savavališkos statybos aktus, UAB „Progresyvūs projektai“ 2015 m. parengtuose projektuose net nebuvo parengtos atraminių konstrukcijų išdėstymo schemos su metalinių sijų išdėstymu. Pažymi, kad UAB „Progresyvūs projektai“ parengti statinių projektai nėra registruoti statybos leidimų ir statybos valstybinėje priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“, statybą leidžiantys dokumentai taip pat nėra išduoti, todėl projekto keitimai, papildymai taip pat nėra registruojami ir gali būti atliekami bet kuriuo metu, kilus ginčui tikrosios jų keitimo ir papildymo datos nustatyti objektyviai nėra įmanoma.

42. Atsakovas pažymi, kad Inspekcijos veiksmuose, inicijuojant administracinio nusižengimo teiseną, nebuvo neteisėtų ir aplaidaus veikimo požymių. Nustačiusi savavališkos statybos faktus, Inspekcija turėjo teisinę pareigą reaguoti ir UAB „Minsita“ atžvilgiu surašyti administracinių nusižengimų protokolą. Aplinkybė, kad pareiškėjui administracinė nuobauda už Statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje nustatytus pažeidimus nebuvo skirta, nereiškia, jog Inspekcija atliko neteisėtus veiksmus bei nesilaikė jos veiklą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, ir neįrodo esant Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytoms visoms būtinosioms sąlygoms dėl viešosios atsakomybės. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl 789,52 Eur patirtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti administracinio nusižengimo bylos teisenoje, kurią pareiškėjas UAB „Minsita“ kildino iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnų veiksmų neteisėtai UAB „Minsita“ patraukus administracinėn atsakomybėn, priteisimo.

44. Byloje nustatyta, kad administracinio nusižengimo protokolas UAB „Minsita“ buvo surašytas dėl to, kad ji statė devynis vieno buto gyvenamuosius namus, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdama statybą leidžiančio dokumento. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byla Nr. A14-1242–586/2018 iškelta UAB „Minsita“ pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukta. Teismas nutarime konstatavo, kad institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, nepateikė nenuginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą apie padarytą nusižengimą. Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos departamento apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutarimo panaikinimo, 2019 m. sausio 4 d. nutartimi apeliacinio skundo netenkino ir anksčiau minėtą pirmosios instancijos teismo nutarimą paliko nepakeistą.

45. Lietuvos Respublikos ANK 666 straipsnyje yra numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Baudžiamojo proceso kodekso 103-106 straipsniuose yra reglamentuotas proceso išlaidų paskirstymo klausimas, be kita ko, ir išlaidų advokato darbui kompensavimas.

46. Taigi, nagrinėjamu atveju yra specialus įstatymas, reglamentuojantis administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų teisinėms paslaugoms atlyginimą – įstatymų leidėjui priėmus ANK, teisės gauti išlaidų atlyginimą įgyvendinimo tvarka yra eksplicitiškai reglamentuota.

47. BPK 106 straipsnyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka, kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Teismų praktikoje pagal šį straipsnį tais atvejais, kai išteisintas kaltinamasis advokatą samdėsi pats, bylinėjimosi išlaidos BPK nustatyta tvarka nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-51-1073/2018; 2020 m. balandžio 2 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-1073/2020). Tačiau vien dėl to, kad įstatymų leidėjas yra pasirinkęs įtvirtinti, jog išteisintam asmeniui patirtos teismo išlaidos nepriteisiamos iš kitos šalies, nėra pagrindas konstatuoti esant teisės spragą. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad įstatymų leidėjas yra pareiškęs savo valią dėl to, kam, kokiais pagrindais ir tvarka privalo būti atlyginamos administracinio nusižengimo procese patirtos teismo išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020).

48. Administracinių teismų praktika, pagal kurią tokios išlaidos gali būti priteisiamos administraciniuose teismuose kaip žalos atlyginimas CK 6.271 straipsnio pagrindu, buvo grindžiama ir (tais atvejais, kada tai teismo sprendimuose ir eksplicitiškai nebuvo nurodyta) pateisinama tuo, kad teisėje buvo spraga, kadangi įstatymų leidėjas nebuvo išleidęs specialaus įstatymo, reglamentuojančio administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų advokatui atlyginimą.

49. Kadangi įstatymuose aptariamu klausimu nebėra teisės spragos, konstatuotina, kad minėta ankstesnė teismų praktika susiklostė kitame kontekste. Teisinio reguliavimo pakeitimai šiuo atveju yra reikšmingi. Dėl jų tie patys argumentai, kuriais buvo grindžiama teismų pozicija ankstesnėse bylose (šiuo atveju – argumentas, kad įstatymuose buvo teisės spraga), negali būti naudojami nagrinėjamoje byloje. Todėl ankstesnėse bylose suformuoti teismų precedentai, kuriais pripažinta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje patirtos teisinio atstovavimo išlaidos gali būti priteisiamos administraciniuose teismuose kaip turtinė žala CK 6.271 straipsnio pagrindu, nagrinėjamoje byloje neturi privalomos galios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020).

50. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

51. Sprendžiant, ar taikant CK įtvirtintą deliktinės atsakomybės institutą turi būti atlyginamos išlaidos teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje, patirtas asmens, kuriam administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta teismui pripažinus, kad nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, sistemiškai atsižvelgtina į deliktinės atsakomybės sąlygas teismo procese patirtų išlaidų kontekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – ATPK) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusio asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padidėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Šioje normoje bylinėjimosi išlaidos nenurodytos. Jų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos pozicijos, atribojant materialiuosius nuostolius ir procesines išlaidas (taip pat ir atstovavimo išlaidas), laikomasi ir civilinių bylų nagrinėjimo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352-976/2018). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad išvestiniai iš pagrindinio materialinio teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku; dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje CPK 113 straipsnio pagrindu negalima. Šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-861).

52. Nagrinėjamu atveju prašymo atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas nagrinėjimas yra reglamentuotas ANK 666 straipsnyje ir subsidiariai taikytinose BPK normose. Dėl to konstatuotina, kad įstatymuose nėra spragos ir nėra pagrindo pripažinti, kad teisės į procesinių išlaidų kompensavimą gynimo būdas turėtų būti dubliuojamas suteikiant galimybę pakartotinai (ar pasirinktinai) prašyti šių išlaidų atlyginimo bendrosios kompetencijos teisme vadovaujantis ANK 666 straipsniu ir administraciniame teisme vadovaujantis CK 6.271 straipsniu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, atlyginimas civiline tvarka pateikiant ieškinį nėra galimas. Dėl šių išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiama nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pagal atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-686/2017).

53. Iš aptarto teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginama patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį. Šiuo principu vadovaujamasi ir civiliniame procese (iš Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio galima matyti, kad dėl teismo išlaidų paskirstymo sprendžia bylą, kurioje buvo patirtos tos išlaidos, nagrinėjęs teismas), baudžiamajame procese (tokia pati išvada darytina ir pagal BPK 105 straipsnį), todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti išimties dėl administracinių nusižengimų bylų. Dėl to prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020). .

54. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnai pradėjo administracinio nusižengimo bylos teiseną, kuri vėliau buvo nutraukta, nelaikytina deliktu, kuris kompensuotinas pagal CK 6.271 straipsnį – pareiškėjas savo prašymą išimtinai sieja tik su administracinio nusižengimo byloje patirtomis išlaidomis teisinėms paslaugoms. Siekdamas atgauti administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų atlyginimą pareiškėjas nesilaikė įstatymuose nustatytos tvarkos, kadangi nepateikė prašymo atlyginti šias išlaidas vadovaudamasis BPK įtvirtintomis taisyklėmis, kuriomis vadovautis įpareigoja ANK 666 straipsnis.

55. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose nebėra spragos, šiuo metu galiojančioje ir nagrinėjamam ginčui taikytinoje teisėje (ANK 666 str.) yra eksplicitiškai reglamentuotas tokio pobūdžio išlaidų, kokias nurodė pareiškėjas, atlyginimo klausimas, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas netenkintinas, kadangi išlaidos teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje nepriteistinos administraciniuose teismuose pagal CK 6.271 straipsnį, o prašymas dėl tokių išlaidų atlyginimo gali būti teikiamas administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančiuose teismuose, t. y. bendrosios kompetencijos teismuose.

56. UAB ‚Minsita“ apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo priteisti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas netenkinami, t. y. sprendimas iš esmės priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

57. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo kitais argumentais, t. y. netinkamai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje buvo nuspręsta atmesti UAB „Minsita“ reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, yra teisinga. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamo teismo sprendimo motyvaciją, tačiau skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Minsita“ apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minsita“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas Ramutė Ruškytė