2013-11-12 Nr. AB-8079-3-61-3-03012-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1908/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03012-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, apeliantas) 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 1D-7305(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo“; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), 16 903,39 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėti jam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2003 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 2/17D-194 paskirtą 845,03 Lt dydžio pensiją; 4) solidariai priteisti iš atsakovų neturtinę 5 000 Lt žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog valstybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos – negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pažymėjo, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo patyrė neturtinę žalą, nes nepagrįstas ir neteisėtas pensijos sumažinimas sukėlė išgyvenimus bei nepatogumus, dvasinę skriaudą, todėl prašė priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovai atsiliepimu į skundą (b. l. 19–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui pensiją mokėjo ir moka pagal galiojančias teisės aktų nuostatas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neprieštarauja. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia yra nukreipta į ateitį, todėl 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui dėl nutarimo galiojimo laike. Tvirtino, kad ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 21–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teigė, kad įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareiškėjo pensija, sprendimų priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 40–45) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 12 784,99 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 1D-7305(11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 m. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d.

įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) (pažymėjo, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol paminėtos normos neteko galios.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. spalio 22 d., skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. lapkričio 28 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galbūt pažeistas teises.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 11D(P)-5168, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn.– 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 845,03 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 27 040,96 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 22 922,56 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota, ir pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 10 137,57 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 22 922,56 Lt. Teismas nustatė, kad faktiškai pareiškėjui išmokėta 10 137,57 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 12 784,99 Lt suma.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 12 784,99 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 1D-7305(11). Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 1D-7305(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti 845,03 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su teisės aktais.

Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011 ir kt.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė atlyginti 5 000 Lt neturtinę žalą, kurią kildino iš atsakovų veiksmų, nepagrįstai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias jam buvo sumažinta valstybinė pensija, pabrėždamas, kad dėl nepagrįstai taikytų teisės aktų nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, jis patyrė išgyvenimus ir nepatogumus.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, atitinkamai – nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 49) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą – nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas nurodo, kad neginčija pareiškėjo teisės į priteistą sumą. Tačiau atkreipia dėmesį į teisės principą, kad teisės aktais (t. y. ir teismo sprendimu) negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia). 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Todėl pagal dabartinę faktinę padėtį Vidaus reikalų ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (b. l. 53–54) prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56–57) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Konstitucinio Teismo aktai, kaip ir paminėtas 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, siekia veiksmingiau užtikrinti teisės vertybes, kurių svarbiausios – žmogaus teisės, todėl atsakovo traktavimas, tariamai nutarimas nukreiptas tik į ateitį, yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijos teisingumo, lygiateisiškumo principams ir nuosavybės teisių apsaugą garantuojančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau suformavo teismų praktiką analogiškose bylose (2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) ir atmetė apelianto argumentus, kurie kartojami nagrinėjamame apeliaciniame skunde.

3. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, privalomi ne tik nutarimo rezoliucinės dalies išvados, bet ir nutarimo aprašomojoje dalyje nurodyti motyvai. Konstitucinis Teismas jau suteikė terminą valstybės finansinių išteklių perskirstymui. Begalinis kompensavimo nukėlimas prieštarauja konstituciniam imperatyvui, konstituciniam teisinės valstybės principui, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pagrindinis įstatymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Valstybinės pensijos nepriemoka susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteista 12 784,99 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi 2010 m. sausio mėn.– 2012 m. rugpjūčio mėn. Priteista suma atitinka Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 31 d. pažymos Nr. 11D(P)-5168 apie 2010–2012 m. pensijos dydį duomenis (b. l. 24). Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pareiškėjo teisės į priteistą sumą (b. l. 49).

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tokia išvada darytina remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiose nutartyse pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.).

Esant paminėtoms aplinkybėms, detalesnė analizė dėl priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nebetikslinga. Tačiau kyla kitas klausimas, t. y. ar turėtų būti tenkinamas apeliaciniame skunde nurodytas prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo iki 2014 m. vasario 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 aptarė ir šį aspektą. Buvo nurodyta, kad „teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.“

Atsižvelgdama į tai, taip pat į pateikto prašymo argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta būtina atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o patenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Teismo sprendimo priteisti pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 12 784,99 Lt (dvylika tūkstančių septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir 99 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė