2013-12-12 Nr. AB-9963-3-61-3-00809-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -2328/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00809-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2742-95/2013 pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) suteikti informaciją pagal 2013 m. sausio 22 d. paklausimą dėl darbuotojų nuomos.

Nurodė, jog 2013 m. sausio 22 d. Inspekcijos buvo prašoma pateikti išaiškinimą. Inspekcija 2013 m. vasario 14 d. pateikė atsakymą, kad informacija nebus suteikta, kadangi toks prašymas nesietinas su pareiškėjo teise gauti informaciją. Pareiškėjo vertinimu, toks Inspekcijos poelgis laikytinas vilkinimu atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neatliko pareigos suteikti administracinę paslaugą, kaip ji apibūdinama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą (b. l. 7-8), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Inspekcijai paklausimą pateikė 2013 m. sausio 23 d., o atsakymas į paklausimą pareiškėjui buvo pateiktas 2013 m. vasario 8 d., todėl jokių vilkinimo veiksmų atsakovas neatliko. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 23 d. paklausime kaip kreipimosi pagrindą nurodė ne Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, o Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 44 straipsnį. Nurodė, jog skirtingi kreipimosi pagrindai sukelia ir skirtingas teisines pasekmes, t. y. pasinaudojus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo suteikiamomis teisėmis pareiškėjo prašymas ir atsakymas jam negali būti siejamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Atsakovo nuomone, administracinės paslaugos, numatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, pareiškėjas nesiekė, tačiau prašė pakomentuoti teisės aktus. Pažymėjo, kad šiuo atveju jokių dokumentų ar informacijos, be kurios advokatas negalėtų teikti paslaugų, Inspekcija neturėjo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių dokumentų, įrodančių paklausimo turinio ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Tvirtino, jog pareiškėjas neaiškiai formulavo prašymą. Inspekcijai pateiktame paklausime apibūdinta situacija didele dalimi susijusi su darbo santykiais, mokesčių teisės klausimais, kurių Inspekcija neturi teisės komentuoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 18-20) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. sausio 23 d. kreipėsi į atsakovą su paklausimu, prašydamas išaiškinimo dėl praktikos, kai „Lietuvoje registruota Uždaroji Akcinė Bendrovė teikia tarptautinio pervežimo paslaugas ir planuoja samdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje registruotos bendrovės personalą (vairuotojus, kito aptarnavimo darbuotojus). Kitos ES valstybės registruotas bendrovės personalas dirbtų pagal darbuotojų nuomos (komandiravimo) sutartį sudarytą tarp Lietuvoje registruotos bendrovės ir kitoje ES valstybėje registruotos bendrovės. Atsiskaitymai tarp šių bendrovių būtų vykdomi pagal sąskaitą - faktūrą.“ Prašė išaiškinimo dėl nurodytos praktikos atitikimo Valstybinės kelių transporto inspekcijos išduotiems leidimams bei kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams. Atsakovas 2013 m. vasario 14 d. atsakyme dėl paklausimo Nr. (10)15B-484 nurodė, kad pagal pateiktą informaciją paklausimas negali būti siejamas su Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi prašymas išaiškinti teisės aktų nuostatas savo esme nesietinas su teise gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus. Nurodė, jog taip pat nepateikti jokie duomenys, įrodantys prašomų pateikti išaiškinimų ryšį su teisinių paslaugų teikimu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į atsakovą dėl informacijos suteikimo kreipėsi kaip advokatas, vykdydamas advokato veiklą, Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje numatytu pagrindu, o ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad pareiškėjas pats pasirinko savo kreipimosi pagrindą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, naudodamasis pasirinktą pagrindą sudarančiomis teisinėmis galimybėmis, turėjo įvykdyti atitinkamas įstatyme numatytas sąlygas, kurioms esant pareiškėjas turėtų teisę gauti prašomą informaciją. Pagal Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą, pareiškėjas turi teisę gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, tačiau prašyme pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių dokumentų ar informacijos, kurią atsakovas turėtų ir galėtų pateikti, pareiškėjo prašymas neaiškus, nekonkretus, abstraktaus pobūdžio. Iš paklausimo neaišku, kokios tiksliai praktikos išaiškinimą, dėl kokių atsakovo išduotų leidimų ir dėl kokių konkrečiai teisės aktų pageidavo gauti pareiškėjas. Teismas pareiškėjo prašomos pateikti informacijos nelaikė atitinkančia Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų, įrodančių paklausimo turinio ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jis neturi įgaliojimų komentuoti pareiškėjo nurodytos praktikos, kadangi pareiškėjo paklausimo pobūdis apima darbo teisės reguliuojamus teisinius santykius, taip pat mokestinius teisinius santykius, t. y. paklausimas susijęs ne vien su atsakovo kuruojama sritimi. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui paklausime nurodytą informaciją (išaiškinimą), atsakovo atsakymas dėl paklausimo Nr. (10)15B-484 yra motyvuotas, pateiktas laiku, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 22-23), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad atsakovas savo atsakyme nenurodė, jog yra nekompetentingas atsakyti į pareiškėjo pateiktus klausimus. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto aiškinimu. Teigia, jog reikalavimas pateikti duomenis, įrodančius prašomų pateikti dokumentų ryšį su teisinių paslaugų teikimu, taikytinas tada, kai advokatas prašo konkrečių dokumentų. Pabrėžia, jog šiuo atveju advokato kreipimasis nebuvo susijęs su konkrečių teisinių paslaugų teikimu, informaciją jis rinko sau. Mano jog Inspekcija, nesuprasdama paklausimo, privalėjo paprašyti pareiškėjo jį patikslinti. Tvirtina, jog analogišką paklausimą teikė ir kitoms institucijoms, kurios pateikė pareiškėjui atsakymus, vieną iš jų pareiškėjas prašė prijungti prie bylos, tačiau teismas prašymo netenkino. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo apsvarstyti Darbo inspekcijos atsakymo į paklausimą prijungimo prie administracinės bylos klausimą. Pažymi, jog Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 6 punktas numato, kad advokatas turi teisę naudotis kitomis įstatymų numatytomis teisėmis, susijusiomis su advokato veikla, taip pat ir teise gauti administracinę paslaugą VAĮ nustatyta tvarka.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 29-30), kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pakartoja savo atsiliepime į skundą nurodytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2013 m. vasario 8 d. atsakymo į pareiškėjo prašymą suteikti konsultaciją jo nurodytu klausimu teisėtumas.

Pareiškėjas savo paklausime atsakovui išdėstė tam tikras faktines aplinkybes ir nurodė, jog vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsniu prašo išaiškinimo dėl nurodytos praktikos atitikimo Inspekcijos išduodamiems leidimams bei kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams.

Atsakovas skundžiamu atsakymu nurodė, jog pagal kompetenciją išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą informuoja, kad prašymas neatitinka Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi prašymas nesietinas su teise gauti valstybės ir savivaldybės institucijų turimą informaciją, dokumentus, jų nuorašus. Be to, nepateikti jokie duomenys, įrodantys prašomų pateiti išaiškinimų ryšį su teisinių paslaugų teikimu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui paklausime nurodytą informaciją (išaiškinimą), atsakovo atsakymas dėl paklausimo Nr. (10)15B-484 yra motyvuotas, pateiktas laiku, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo. Teismas pareiškėjo prašomos pateikti informacijos nelaikė atitinkančia Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių dokumentų ar informacijos, kurią atsakovas turėtų ir galėtų pateikti, pareiškėjo prašymas neaiškus, nekonkretus, abstraktaus pobūdžio. Iš paklausimo neaišku, kokios tiksliai praktikos išaiškinimą, dėl kokių atsakovo išduotų leidimų ir dėl kokių konkrečiai teisės aktų pageidavo gauti pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų, įrodančių paklausimo turinio ryšį su teisinių paslaugų teikimu.

Nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, jog atsakovas privalėjo suteikti pareiškėjui administracinę paslaugą VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau sąmoningai nevykdė savo pareigų. Be to, prašo svarstyti Darbo inspekcijos atsakymo į pareiškėjo paklausimą, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos, prijungimo klausimą.

Visų pirma, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui neprijungti prie bylos Darbo inspekcijos atsakymo į pareiškėjo paklausimą, kadangi šiame dokumente nėra duomenų apie faktus, kurie yra įrodinėjimo dalykas byloje ir šie duomenys neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku (ABTĮ 57 str. 1 d.). Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija taip pat atsisako prijungti minėtą dokumentą prie bylos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kreipimesi į atsakovą nurodė, jog prašo suteikti išaiškinimą vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsniu, todėl atsakovas pagrįstai vertino pareiškėjo kreipimosi atitikimą šios teisės normos reikalavimams.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnis numato, kad advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas nepateikė atsakovui jokių duomenų, įrodančių ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Be to, pagrįstai vertinta, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių dokumentų, ar informacijos, kurią atsakovas turėtų ir galėtų pateikti, jo prašymas pagrįstai vertintas kaip neaiškus, nekonkretus. Pažymėtina, jog teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymas, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės) nenustato paduotų prašymų trūkumų šalinimo instituto. Asmuo, norėdamas, kad jo prašymas būtų išnagrinėtas bei būtų efektyviai apgintos jo teisės, turėtų konkrečiai nurodyti kokias savo teises siekia įgyvendinti, koks yra konkretus asmens prašymas viešojo administravimo subjektui.

Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį galima spręsti, jog pareiškėjas prašė suteikti administracinę paslaugą, numatytą VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte – asmenų konsultavimas viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais. Pažymėtina, jog VAĮ 15 straipsnis, reglamentuojantis administracinių paslaugų teikimą, turi būti aiškinamas kartu su atitinkamos srities specialiais įstatymais bei juos įgyvendinančiais teisės aktais, kurie reglamentuoja viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nustatydami konkrečias viešojo administravimo subjekto galimas atlikti funkcijas. Be to, VAĮ 15 straipsnio 2 dalyje be kita ko numatyta, kad viešojo administravimo subjektas sudaro teikiamų administracinių paslaugų sąrašą ir, vadovaudamasis šių paslaugų teikimą reglamentuojančiais teisės aktais, parengia informacinio pobūdžio administracinių paslaugų teikimo aprašymus ir viešai juos paskelbia. Toks aprašas, reglamentuojantis konsultavimo Valstybinėje kelių transporto inspekcijoje tvarką, yra patvirtintas Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 2B-19 (toliau – ir Aprašas). Jame rašytinė konsultacija apibrėžiama kaip atsakymas raštu į ūkio subjekto raštu ar elektroniniu paštu pateiktą klausimą dėl Inspekcijos priimtų teisės aktų nuostatų taikymo, pasirašius teisinę galią turinčiu saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo kūrimo programine įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, išduotu Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje akredituoto juridinio asmens (toliau – teisinę galią turintis elektroninis parašas).

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pareiškėjo kreipimesi nurodyta prašoma suteikti administracinė paslauga – suteikti konsultaciją, pagal savo turinį yra bendro pobūdžio, jos suteikimas nesiejamas su Inspekcijos konkrečios kompetencijos įgyvendinimu. Pareiškėjas, kreipdamasis į Inspekciją su bendro pobūdžio prašymu suteikti konsultaciją, negali tikėtis, kad jo atžvilgiu bus priimtas administracinis sprendimas ar suteikta administracinė paslauga. Nurodytas išvadas patvirtina tiek VAĮ nuostatos, tiek Aprašo nuostatos. Nagrinėjamu atveju Inspekcija pagrįstai nesuteikė pareiškėjo prašomos suteikti administracinės paslaugos – pateikti išaiškinimą dėl praktikos pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių kontekste atitikimo Inspekcijos išduodamiems leidimams bei kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, kadangi pareiškėjo prašymas nebuvo siejamas su Inspekcijos priimtų teisės aktų nuostatų taikymu, ar konkrečios Inspekcijos kompetencijos, įtvirtintos jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, įgyvendinimu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė