2025-12-17 Nr. AB-22847-3-61-3-06140-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1704-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06140-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. Z. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Y. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 25S227341 (toliau – ir Sprendimas) ir Departamento Imigracijos skyriaus 2025 m. spalio 31 d. raštą „Dėl prašymo“ (toliau – ir Raštas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad šiuo atveju Sprendimo vykdymo sustabdymas yra būtinas užtikrinant, kad nebūtų paneigtos pagrindinės žmogaus teisės. Vykdant Sprendimą, kurio vykdymas jau yra pavestas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnams, pareiškėjas bet kurią dieną gali būti išsiųstas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), pristatant jį į pasienio punktą ir perduodant jį į (duomenys neskelbtini), kas sukels pareiškėjui didelės žalos – nes jis neturi jokios gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), jis tiesiog būtų išsiųstas į niekur, kas dar labiau pablogins jau ir taip nuo didelių išgyvenimų suprastėjusią pareiškėjo sveikatą. Be to, tokios priemonės pritaikymas taip pat reikštų ir pareiškėjo nebegalėjimą pasinaudoti teise į teisinę gynybą. Pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, bet jis, jei būtų išsiųstas, negalėtų dalyvauti savo bylos nagrinėjime ir duoti savo paaiškinimų šiuo jam ypatingai reikšmingu klausimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors dabar bylų nagrinėjimai ir vyksta nuotolinio ryšio priemonėmis, tačiau jis, būdamas pagyvenęs žmogus, nemoka naudotis video konferencijų programomis (t. y. „Zoom“ ar „Microsoft Teams“). Pareiškėjui būnant Lietuvoje, jis prie teismo posėdžių jungdavosi su advokato arba dukros pagalba, pareiškėjas netgi neturėtų tinkamo įrenginio, iš kurio galėtų per tokias programas prisijungti.

Sprendimo vykdymo sustabdymas yra reikalingas, kad nebūtų padaryta žala šeimai, nutraukus šeimyninius ryšius, sukeliant didelius emocinius išgyvenimus. Pareiškėją su Lietuva sieja šeiminiai ryšiai, čia gyvena jo sutuoktinė, dukra su šeima. Todėl nesustabdžius Sprendimo, pareiškėjas bus priverstinai išsiųstas, o jo sutuoktinė kartu išvykti negalės, nes (duomenys neskelbtini) ji negali gyventi, negali gauti sveikatos priežiūros paslaugų. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sprendimo, susijusio su užsieniečio išsiuntimu, bei vadovaudamasis tarptautinių teisės aktų reikalavimais, turi atsižvelgti ir įvertinti asmens šeimyninius ryšius. Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, kai asmuo jau būtų išsiųstas iš Lietuvos, teismo sprendimo tinkamas įvykdymas būtų neįmanomas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nesukurtų neproporcingos naštos valstybei. Tokios priemonės pritaikymas sąlygotų, kad tik keliais mėnesiais vėliau įsigaliotų Sprendimas, jei teismas netenkintų pareiškėjo skundo, o jei sprendimas būtų teigiamas, tai reikštų, kad buvo užkirstas kelias galimai neatitaisomai žalai. Taip pat turėtų būti atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėjas bendradarbiauja su valstybės institucijomis. Tai pažymėta ir VSAT 2025 m. spalio 20 d. sprendime dėl sulaikymo 48 val., kur nurodyta, kad pareiškėjas atvyko pats, linkęs bendradarbiauti.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą atsakovui Departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas nustatė, kad Sprendimas priimtas konstatavus, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Iš Teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų teismas nustatė, kad LVAT 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2393-463/2025 paliko nepakeistu Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą ir konstatavo, kad tiek VSD, tiek Departamento surinkti ir įvertinti duomenys, kurių pareiškėjas neginčija, sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri yra reali ir pakankamai rimta. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra viešasis interesas, todėl jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti priežastimi, suteikiančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir daryti išimtį iš imperatyvios Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos taisyklės. Pareiškėjas naudojasi kvalifikuoto teisininko – advokato paslaugomis, kuris turi pareigą užtikrinti jo teises nagrinėjant šia administracinę bylą teisme. Prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėjas neįrodė, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Esant šioms aplinkybėms, teismas netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (ABTĮ 70 str.).

III. Pareiškėjas Y. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas yra pakankamai tikėtinai pagrįstas, teismas nutartyje taip pat nekvestionuoja skundo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo. Dėl antrosios sąlygos – nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pareiškėjas nurodo, kad savo skundą grindžia Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytomis aplinkybėmis, kurios numato atvejus, kai asmuo negali būti išsiųstas, net jeigu ir yra įstatyme nustatyti išsiuntimo pagrindai. Tai reiškia, kad jeigu išsiuntimo sprendimas nebūtų stabdomas, tai Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis netektų teisinės prasmės, nes asmuo būtų išsiųstas nevertinus aplinkybių, kurios privalo būti įvertintos. Šiuo atveju, atsižvelgiant į individualias pareiškėjo aplinkybes (amžius, sveikatos būklė, tai, kad pareiškėjas net neturėtų, kur gyventi kilmės valstybėje, nemoka naudotis vaizdo konferencijų programomis) ir užtikrinant, kad nebūtų paneigtos pagrindinės žmogaus teisės (teisė nebūti išsiųstam į nežmoniškas gyvenimo sąlygas, teisė į sveikatą, teisė į teisinę gynybą) yra poreikis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti išsiuntimo vykdymą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad neturi jokios gyvenamosios vietos kilmės valstybėje, yra senyvas, prastos sveikatos žmogus. Pareiškėjo išsiuntimas turėtų neigiamą poveikį jo sveikatai, jis būtų išsiųstas į nežmoniškas sąlygas. Pareiškėjas teigia, kad nemoka naudotis ir vaizdo konferencijų programomis, todėl negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose ir pats duoti savo paaiškinimų ir išreikšti savo pozicijos, taigi negalėtų tinkamai pasinaudoti teise į teisinę gynybą. Vien advokato dalyvavimas nėra pakankamas, kad būtų užtikrinta teisė į teisinę gynybą (advokatas negali už pareiškėją pateikti jo asmeninių paaiškinimų, kurie būtent ir yra svarbūs vertinant Įstatymo 128 str. 1 d. nustatytas aplinkybes). Pareiškėjas daro išvadą, kad neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala pasireiškia tuo, jog pareiškėją išsiuntus būtų padaryta žala jo sveikatai, jis būtų išsiųstas į nežmoniškas sąlygas, o tokią žalą sveikatai, priėmus teigiamą sprendimą, būtų sunku atitaisyti. Teisės į teisinę gynybą užtikrinimas taip pat negalėtų būti atitaisomas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teisės aktai nenustato procedūros, kaip asmuo būtų grąžintas, jei būtų nustatyta, kad išsiuntimo sprendimas buvo nepagrįstas. Tai taip pat patvirtina, kad, nesustabdžius sprendimo vykdymo, sukelta žala būtų sunkiai atitaisoma.

Sprendžiant klausimą dėl išsiuntimo turi būti atsižvelgta į pareiškėjo individualias aplinkybes ir į tai, kad ankstesniu sprendimu dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo nustatyta grėsmė saugumui paremta praktikoje daroma prezumpcija, kuri net neįtvirtinta įstatyme, kad darbas (duomenys neskelbtini) valstybės tarnyboje, kad ir prieš daugelį metų (beveik prieš 20 m.) reiškia grėsmę saugumui, kuri praktiškai nenuneigiama. Būtent pareiškėjo skundas grindžiamas tuo, kad tokios grėsmės nustatymas nėra pakankamas, jog ilgalaikiam gyventojui būtų taikomas išsiuntimas.

Pareiškėjas nurodo, kad jį su Lietuva sieja šeiminiai ryšiai, čia gyvena jo sutuoktinė, dukra su šeima. Sprendimo vykdymo sustabdymas yra reikalingas, kad nebūtų padaryta žala šeimai, nutraukus šeimyninius ryšius, sukeliant didelius emocinius išgyvenimus. Nesustabdžius Sprendimo, pareiškėjas bus priverstinai išsiųstas, o jo sutuoktinė kartu išvykti negalės, nes (duomenys neskelbtini) ji negali gyventi, nes negali gauti sveikatos priežiūros paslaugų. Pareiškėjas pažymi, kad jis bendradarbiauja su valstybės institucijomis, laikosi jam paskirtų priemonių.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo atskiruoju skundu, nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, todėl pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, ginčas dėl Sprendimo netektų prasmės, nes nebūtų įvertintos Įstatymo 128 straipsnio aplinkybės, yra nepagrįstas. Pareiškėjas savo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės prašo išspręsti ginčą iš esmės. Pareiškėjas skunde nenurodo kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pagal ABTĮ 47, 48 straipsniuose nustatytą reglamentavimą, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai, vesdami bylą teisme atstovaujamojo vardu, turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Tais atvejais, kai administracinės bylos proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, kuris, gavęs dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę su jais susipažinti. Be to, byla vedama elektronine forma. Todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė ribojama ar kad pateikus teismui prašymus prisijungimo duomenys pareiškėjui nebūtų suteikti. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo atskirojo skundo teiginius, kad jis negebėtų pats prisijungti prie nuotolinio teismo posėdžio.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 2025 m. lapkričio 14 d. buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, t. y. ginčijamas Sprendimas įvykdytas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjui Y. Z. atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2025 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 25S227341 vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl jo teisėtumo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir laikydamasis pozicijos, kad jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti patenkintas, atskirajame skunde teigia, jog: Sprendimas turi būti sustabdytas, kol byloje galutinai neišsiaiškinta, ar pareiškėjas gali grįžti į kilmės šalį; nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjo interesai teisme nebūtų atstovaujami; pareiškėjui palankaus teismo sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo vykdymas ir žalos atitaisymas būtų neįmanomas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju įrodė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Laikytina, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teisme nebūtų atstovaujami pareiškėjo interesai, teisėjų kolegija pažymi, jog šie teiginiai nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas gali dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) (ABTĮ 13 str. 7 d.). Be to, kaip taip pat teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o nagrinėjamu atveju pareiškėją byloje atstovauja advokatas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje jam galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Departamentas Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pagal Departamento atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pateiktą informaciją pareiškėjas 2025 m. lapkričio 14 d. buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Taigi Sprendimas jau yra įvykdytas. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – stabdyti Sprendimo vykdymą – taikymas būtų savitikslis.

Likusieji ginčo šalių argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų ir neturi lemiamos teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė