2025-07-16 Nr. AB-11773-3-61-3-01461-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2207-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01461-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Ivetos Pelienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimo pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 24S303958 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybą (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą, atsižvelgiant į naujas aplinkybes.

2. Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, jog 2025 m. sausio 31 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą iš naujo išnagrinėti jo bylą dėl naujų aplinkybių – buvusios sutuoktinės gauto FSB šaukimo pareiškėjo vardu bei psichologinio spaudimo iš Rusijos specialiųjų tarnybų. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 4 d. patvirtino prašymo gavimą. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 5 d. pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame buvo pasiūlyta pateikti naują prašymą.

3. Pareiškėjas, gavęs 2025 m. kovo 5 d. Migracijos departamento atsakymą bei 2025 m. kovo 10 d. Migracijos departamento atsiliepimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A-1627-520/2025 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo panaikinimo, kuriuo buvo nuspręsta atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo 2024 m. spalio 21 d. skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226332, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti pareiškėją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, panaikinimo, 2025 m. kovo 13 d. pateikė teismui prašymą, prašydamas: 1) išreikalauti iš Migracijos departamento dokumentus, patvirtinančius kada ir kokiu būdu pareiškėjui buvo įteiktas sprendimas dėl išsiuntimo; 2) įpareigoti Migracijos departamentą pateikti teismui visus dokumentus, kuriais jis rėmėsi savo atsiliepimuose ir procesiniuose dokumentuose; 3) įtraukti 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą į bylos medžiagą; 4) atnaujinti pareiškėjui procesinį terminą apskųsti šį sprendimą, nes jis (pareiškėjas) negalėjo jo apskųsti nustatytu terminu dėl informacijos apie jo egzistavimą stokos; 5) įpareigoti teismą suteikti pareiškėjui prieigą prie bylos medžiagos arba atsiųsti visų susijusių dokumentų kopijas; 6) sustabdyti išsiuntimo sprendimo vykdymą iki bus išspręstas jo teisėtumo klausimas. LVAT 2025 m. kovo 19 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė aptariamo pareiškėjo prašymo netenkinti. Kartu su šia LVAT nutartimi pareiškėjui buvo įteiktas skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas bei išaiškinta, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis į administracinį teismą su skundu dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 24S303958, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, ir skunde reikšti procesinio pobūdžio prašymus.

4. Pareiškėjo manymu, faktas, jog Migracijos departamentas jam Sprendimo neįteikė, o sprendimą pareiškėjas gavo kartu su LVAT 2025 m. kovo 19 d. nutartimi 2025 m. kovo 20 d., patvirtino, jog Migracijos departamentas nuslėpė nuo pareiškėjo ir teismo Sprendimo egzistavimą bei apie Sprendimą nepranešė įstatyme nustatyta tvarka. Šie veiksmai atėmė iš pareiškėjo galimybę laiku pasinaudoti teise į teisminę gynybą ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio bei gero administravimo principus.

5. Pareiškėjas manė, kad Sprendimas priimtas neįvertinus pareiškėjo individualios situacijos, neatsižvelgus į naujas aplinkybes ir pateiktus pareiškimus dėl grėsmių. Formalus požiūris pažeidžia proporcingumo ir individualaus vertinimo principus.

6. Pareiškėjas teigė, kad nuo prašymo dėl apsaugos suteikimo padavimo dienos jam nebuvo išduotas tapatybę patvirtinantis dokumentas, jis neturėjo galimybės naudotis teisine pagalba bei dirbti, kas lėmė ilgalaikį pareiškėjo teisių ir garantijų apribojimą.

7. Nors 2025 m. kovo 7 d. Migracijos departamento atsakyme buvo nurodyta, kad naują prašymą dėl apsaugos pareiškėjas turi pateikti asmeniškai, tuo metu Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo jau buvo priimtas, ir tokia praktika kėlė tiesioginį sulaikymo ir išsiuntimo pavojų. Toks nurodymas prieštaravo teisinio saugumo ir sąžiningo administravimo principams.

8. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 14 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog remdamasis LVAT 2025 m. gegužės 7 d. spendimu, kuriuo buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimas dėl įpareigojimo išvykti į Rusijos Federaciją, 2025 m. gegužės 11 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo išimties tvarka.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, jog Sprendimas priimtas, nes įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neįvykdė įsipareigojimo per 14 kalendorinių dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos savarankiškai, buvo priimtas Sprendimas jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Po Sprendimo priėmimo, ne vieną kartą buvo bandoma susisiekti su pareiškėju jo telefono numeriu, tačiau pareiškėjas neatsiliepė. Be to, atsakovas pažymėjo, kad VSAT pareigūnai bandė pareiškėją supažindinti su Sprendimu tačiau, nuvykus jo deklaruotu adresu pareiškėjo nebuvo rasta. Migracijos departamentas, vykdydamas savo pareigas, siekė ne vieną kartą supažindinti pareiškėją su Sprendimu, tačiau pareiškėjas savo deklaruotu adresu negyvena, o kito adreso nėra nurodęs. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, atmestini pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas nuslėpė nuo jo Sprendimą, ar kad apie Sprendimą nepranešė įstatymo nustatyta tvarka, kaip neatitinkantys tikrovės. Aplinkybė, kad pareiškėjas savo elgesiu siekia išvengti supažindinimo su Sprendimu ir nebendradarbiauja su Migracijos departamentu, negali būti vertinama kaip Migracijos departamento atsakomybė ar tinkamas pareigų nevykdymas.

11. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra priimtas 2024 m. gruodžio 30 d. ir jame yra įvertintos tuo metu turėtos ir žinomos aplinkybės susijusios su pareiškėju (teisinė padėtis, teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas). Atsakovas pažymėjo, kad, kaip pareiškėjas teigė skunde, prašymą iš naujo išnagrinėti jo bylą dėl naujų aplinkybių (manytina, kad pareiškėjas turėjo omenyje, aplinkybes dėl grėsmių), pateikė 2025 m. sausio 31 d., t. y., jau po Sprendimo priėmimo. Atitinkamai Migracijos departamentas bet kuriuo atveju negalėjo jų įvertintini, nes jos, jeigu tokios ir buvo, buvo pateiktos jau po Sprendimo.

12. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių (2025 m. sausio 31 d. prašymas dėl bylos peržiūrėjimo (prašymas užregistruotas 2025 m. vasario 5 d.), į kurį Migracijos departamentas atsakė 2025 m. kovo 5 d. raštu Nr. 25SD4595), neišduotas tapatybę patvirtinantis dokumentas, galimybė naudotis teisine pagalba, darbas, garantijos), pažymėjo, kad jos niekaip nebuvo susijusios su nagrinėjama byla ir Sprendimu. Atsakovas pastebėjo, kad kai pareiškėjas turėjo prieglobsčio prašytojo statusą, jam buvo suteikta nemokama teisinė pagalba (valstybės garantuojama teisinė pagalba), po to pareiškėjas taip pat skundė Migracijos departamento sprendimus, taigi jo teisė į teisminę gynybą nebuvo apribota ar pažeista.

II. 13. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad:

14.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. 2021 m. birželio 22 d. Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760039975, galiojantį iki 2023 m. birželio 22 d. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 5 d. išvyko iš Rusijos Federacijos ir 2021 m. rugsėjo 8 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.

14.2. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 30 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį Nr. 2209-AS-0179. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog išvykimo priežastis iš Rusijos Federacijos buvo politiniai motyvai. Nuo 2011 metų dalyvavo mitinguose, masiniuose renginiuose nepalaikydamas valdžios. Nuo 2014 metų dalyvavo teises ginančioje veikloje, dalyvaudamas (duomenys neskelbtini) centre organizacijos „(duomenys neskelbtini)“ rengiamuose mitinguose, vėliau dalyvavo (duomenys neskelbtini) miesto teises ginančio judėjimo „(duomenys neskelbtini)“ veikloje. Buvo opozicijos deputato J. K. padėjėjas. Viena iš pagrindinių jo veiklų buvo teisinė pagalba žmonėms ir palaikymas. Nuo 2016 metų patyrė grasinimų, grįžtant iš darbo 2016 metų kovo mėnesį laiptinėje buvo sumuštas. Matydamas, kaip suimami žmonės, protestuojantys prieš režimą, 2019 metais nusprendė palikti šalį. Nenorėjo prašyti prieglobsčio, manė, kad pats susitvarkys gyvenimą, gavęs leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau po paskutiniais metais vykstančių įvykių, įskaitant ir Rusijoje vykstančią demobilizaciją, grįžti į šalį pareiškėjas negali.

14.3. Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 28 d. vykdydamas užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas nustatė, kad nuo 2022 m. rugsėjo 3 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, kad dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Kiti du darbuotojai yra užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi. Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams O. I. ir V. M. bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. liepos mėn. buvo 3 275,98 Eur, o 2022 m. rugpjūčio mėn. – 3 019,37 Eur. Nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbantiems užsieniečiams bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. rugpjūčio mėnesį buvo mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių (prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu buvo 3 024,60 Eur), o nuo 2022 m. rugpjūčio 3 d. įmonėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą. Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 22S159793 įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas ir jo valdoma įmonė nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų, panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

14.4. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 22S159793, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas 2023 m. kovo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-2415-931/2023 patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 22S159793.

14.5. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 30 d. prašymą suteikti prieglobstį, priėmė 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybę Rusijoje, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pareiškėjo motyvus (dalyvavo judėjime „(duomenys neskelbtini)“, dalyvavo piketuose ir teisių gynimo veikloje, 2016 m. kovo 18 d. buvo sumuštas nežinomo asmens, bijo būti mobilizuotas į karą Ukrainoje), kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjo profilis (nėra Rusijos režimo kritikas, nepriklauso Rusijos opozicijos judėjimui, nepriklauso politinei partijai, asmeniškai praeityje nėra nukentėjęs nuo Rusijos valdžios) ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nebuvo įvykdyta, pareiškėjas neatitiko UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

14.6. Pareiškėjas 2024 m. birželio 6 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289.

14.7. Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-11410-583/2024, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128289 panaikinimo, priėmė 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, jog pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su UTPĮ 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomo galimo persekiojimo priežastys išskirtinai grindžiamos pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Be to, byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Pareiškėjas daugiau sąmoningai stengėsi kuo labiau atitikti prieglobsčio kriterijus ir taip išvengti grįžimo į kilmės šalį, tačiau nei vieno pareiškėjo pasakojimo nebuvo galima susieti su Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytomis priežastimis (dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai). Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti susidorojimas su juo. Pareiškėjas neįrodė ir jokių UTPĮ 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14.8. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 14 d. LVAT pateikė apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-11410-583/2024 panaikinimo. LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi byloje Nr. eA-2350-552/2024, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar, kad jam grėstų mirties bausmė ar egzekucija grįžimo į kilmės valstybę atveju. Vertindamas, ar prieglobsčio prašytojui gali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl to, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę jam grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, atsakovas įvertino pareiškėjo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kilmės valstybės informaciją šiuo aspektu ir padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), kad vien dėl buvimo šalies teritorijoje nėra realios rizikos prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Priešingai, Migracijos departamentas nustatė, jog situacija pareiškėjo gyvenamojoje vietoje yra stabili, nuo 2022 m. vasario 24 d. karo pradžios (duomenys neskelbtini) mieste nefiksuoti kariniai incidentai, o 2016 metais patirto fizinio smurto epizodą vertino kaip tęstinumo neturintį praeities įvykį, kuris nepagrindžia rizikos nukentėti ateityje tikimybės.

14.9. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti jam savanoriškai išvyki į Rusijos Federaciją. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją, priėmė 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies bei neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas sutinka savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, suteikiant laikotarpį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą. Sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnyje 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama asmenį grąžinti į užsienio valstybę.

14.10. Pareiškėjas 2024 m. spalio 21 d. pateikė skundą Regionų administraciniam teismui dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo panaikinimo.

14.11. Migracijos departamentas, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neįvykdė įsipareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, 2024 m. gruodžio 30 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 24S303958, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14.12. Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I2-3592-872/2025, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl 2024 m. spalio 8 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 24S226332 panaikinimo, priėmė 2025 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

14.13. Pareiškėjas 2025 m. sausio 31 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą iš naujo išnagrinėti jo bylą dėl naujų aplinkybių – buvusios sutuoktinės gauto FSB šaukimo pareiškėjo vardu bei psichologinio spaudimo iš Rusijos specialiųjų tarnybų.

14.14. Pareiškėjas 2025 m. vasario 11 d. LVAT pateikė apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-3592-872/2025 panaikinimo.

14.15. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 5 d. pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame buvo pasiūlyta pateikti naują prašymą asmeniškai.

14.16. Pareiškėjas 2025 m. kovo 13 d. pateikė LVAT prašymą, prašydamas: 1) išreikalauti iš Migracijos departamento dokumentus, patvirtinančius kada ir kokiu būdu pareiškėjui buvo įteiktas sprendimas dėl išsiuntimo; 2) įpareigoti Migracijos departamentą pateikti teismui visus dokumentus, kuriais jis rėmėsi savo atsiliepimuose ir procesiniuose dokumentuose; 3) įtraukti 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą į bylos medžiagą; 4) atnaujinti pareiškėjui procesinį terminą apskųsti šį sprendimą, nes jis (pareiškėjas) negalėjo jo apskųsti nustatytu terminu dėl informacijos apie jo egzistavimą stokos; 5) įpareigoti teismą suteikti pareiškėjui prieigą prie bylos medžiagos arba atsiųsti visų susijusių dokumentų kopijas; 6) sustabdyti išsiuntimo sprendimo vykdymą iki bus išspręstas jo teisėtumo klausimas.

14.17. LVAT priėmė 2025 m. kovo 19 d. nutartį, kuria nusprendė pareiškėjo 2025 m. kovo 13 d. prašymo netenkinti. Kartu su šia LVAT nutartimi 2025 m. kovo 20 d. pareiškėjui buvo įteiktas skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas bei išaiškinta, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis į administracinį teismą su skundu dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 24S303958, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, ir skunde reikšti procesinio pobūdžio prašymus.

14.18. Pareiškėjas 2025 m. kovo 6 d. padavė teismui skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 24S303958, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, panaikinimo.

14.19. LVAT administracinėje byloje Nr. A-1627-520/2025 išnagrinėjęs pareiškėjo 2025 m. vasario 11 d. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-3592-872/2025 panaikinimo, priėmė 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo 2024 m. spalio 21 d. skundą ir panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332. LVAT konstatavo, jog sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų nuostatų, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos individualiai įvertinti pareiškėjo situaciją, nenustatė ir neištyrė reikšmingų pareiškėjo situacijos aplinkybių taip, kad priimtų byloje skundžiamą sprendimą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių (faktų), kurias būtina įvertinti, priimant tokio pobūdžio sprendimą.

14.20. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 11 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo išimties tvarka.

15. Teismas pirmiausiai apžvelgė UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 127 straipsnio 32 dalies, 128 straipsnio 1 dalies, 130 straipsnio 1 dalies, 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.2, 44.3, 44.4.2 punktų, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punkto nuostatas.

16. Teismas įvertino, jog pareiškėjas Migracijos departamentui 2022 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, 2024 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S128289, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Šiuo sprendimu, atlikęs tyrimą, Migracijos departamentas nustatė, jog prieglobsčio prašytojas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybės Rusijoje, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pareiškėjo motyvus (dalyvavo judėjime „(duomenys neskelbtini)“, dalyvavo piketuose ir teisių gynimo veikloje, 2016 m. kovo 18 d. buvo sumuštas nežinomo asmens, bijo būti mobilizuotas į karą Ukrainoje), kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojo profilis (nėra Rusijos režimo kritikas, nepriklauso Rusijos opozicijos judėjimui, politinei partijai nepriklauso, asmeniškai praeityje nėra nukentėjęs nuo Rusijos valdžios) ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

17. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo, administracinėje byloje Nr. I2-3592-872/2025, kuriuo buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226332, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, buvo nustatyta, jog pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jo prašymą suteikti pareiškėjui prieglobstį, priėmė 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-11410-583/2024, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128289 panaikinimo, 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nustatydamas, jog pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su UTPĮ 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomo galimo persekiojimo priežastys išskirtinai grindžiamos pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis.

Be to, byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Pareiškėjas daugiau sąmoningai stengėsi kuo labiau atitikti prieglobsčio kriterijus ir taip išvengti grįžimo į kilmės šalį, tačiau, kaip jau minėta, nei vieno pareiškėjo pasakojimo nebuvo galima susieti su Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytomis priežastimis (dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai).

Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti susidorojimas su juo. Be to, LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi byloje Nr. eA-2350-552/2024, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar, kad jam grėstų mirties bausmė ar egzekucija grįžimo į kilmės valstybę atveju.

Po minėtos LVAT nutarties priėmimo, Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 24S128289 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio įsigaliojo, todėl laikoma, jog įsigaliojus šiam sprendimui, pareiškėjas neteko teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 punktu, priėmė pagrįstą sprendimą bei turėjo teisėtą pagrindą išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją.

18. Be to, kaip buvo matyti iš Migracijos departamento pateikto 2025 m. sausio 9 d. tarnybinio pranešimo Nr. MD-61, siekiant supažindinti pareiškėją su skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu, 2025 m. sausio 8 d. buvo nuvykta į pareiškėjo deklaruotą adresą Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) (deklaruota nuo 2021 m. rugsėjo 8 d.). Šiuo adresu gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis informavo, kad šiame bute jam su drauge leido gyventi buto savininkas Lietuvos pilietis. Apie jokius Rusijos Federacijos piliečius nėra girdėjęs, nors bute gyvena nuo 2024 metų vasaros. Gavus buto savininko kontaktus ir susisiekus su juo, buto savininkas paaiškino, kad 2024 metų vasario mėnesį šį butą nusipirko iš pareiškėjo ir jo žmonos. Paklausus ar nežino kur šiuo metu yra buvę buto savininkai, jis paminėjo, kad pareiškėjo žmona žadėjo išvykti į Rusiją, o pareiškėjas žadėjo persikelti į Vilnių ar Kauną. Pabandžius susisiekti MIGRIS paskyrose nurodytais pareiškėjo bei jo žmonos kontaktais, gautas pranešimas, kad abonentai nenaudojami. Remdamasis šiais duomenimis, teismas pasisakė, jog Migracijos departamentas, siekdamas įteikti pareiškėjui Sprendimą, atliko veiksmus, reglamentuojamus Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), todėl pareiškėjo skundo teiginiai, jog Migracijos departamentas nuslėpė nuo jo Sprendimą, ar kad apie sprendimą nepranešė įstatymo nustatyta tvarką, teismo atmesti.

19. Teismas nustatė, kad byloje Nr. eI3-11410-583/2024 buvo nurodyta, jog pareiškėjas buvo grįžęs į Rusijos Federaciją, kur bendrai praleido kelis mėnesius (2019 m. rugsėjo 30 d. išvyko iš Lietuvos per (duomenys neskelbtini), 2020 m. kovo 11 d. atvyko į Lietuvą per (duomenys neskelbtini), po to 2021 m. rugpjūčio 26 d. buvo grįžęs į Rusiją per Latvijos teritoriją ir 2021 m. rugsėjo 8 d. atvyko į Lietuvą per (duomenys neskelbtini)). Sugrįžimo metu pareiškėjas nepatyrė jokių persekiojimo veiksmų. Ši aplinkybė verčia abejoti pareiškėjo deklaruojama baime patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Taip pat, kaip buvo matyti iš Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128289, atlikus tyrimą bei patikrinus Interpolo duomenų bazę, duomenų apie paskelbtą tarptautinę pareiškėjo paiešką nerasta, o Rusijos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje, kurioje yra duomenys apie Rusijos teisėsaugos paieškomus asmenis, kurie įtariami padarę nusikaltimus, informacijos apie prieglobsčio prašytojo paiešką taip pat nerasta. Nei pareiškėjo praeities įvykiai, nei kilmės valstybės informacija nepagrindžia pareiškėjo baimės patirti persekiojimą Rusijos Federacijoje pagrįstumo. Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas baimę būti persekiojamam Rusijos Federacijoje grindė deklaratyviais teiginiais, tačiau įrodymų, patvirtinančių, jog grąžinus pareiškėją į Rusijos Federaciją, jam grėstų persekiojimas dėl dalyvavimų įvairiuose politiniuose judėjimuose bei mitinguose, Sprendimo priėmimo metu nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio pagrindų, kuriems egzistuojant pareiškėjo išsiuntimas į Rusijos Federaciją būtų negalimas.

20. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 21 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją, o Migracijos departamentas, išnagrinėjęs minėtą prašymą, 2024 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą įpareigoti pareiškėją per 14 kalendorinių dienų nuo minėto sprendimo įteikimo dienos išvykti į Rusijos Federaciją. Kaip buvo matyti iš Migracijos departamento pateikto 2025 m. sausio 9 d. tarnybinio pranešimo Nr. MD-61, šios pareigos pareiškėjas nėra įvykdęs.

21. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui neįvykdžius pareigos savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Be to, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ekonominiai, socialiniai bei šeiminiai santykiai. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ nustatytais pagrindais, jam nebuvo suteiktas prieglobstis. Bylos medžiagoje buvo informacija, jog pareiškėjo šeimos nariai išvyko gyventi į Rusijos Federaciją, o Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturi šeiminių santykių. Teismas, remdamasis Migracijos departamento nustatytomis aplinkybėmis, pasisakė, jog nustačius pareiškėjo šeiminių bei ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pagrįstai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

22. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu bei remiantis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 punktu nustatyta, jog pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, taip pat vadovaujanti NAS taisyklių 15 punktu bei tuo, jog draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, taip pat tuo, jog pareiškėjas ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, teismas pasisakė, jog pareiškėjui pagrįstai uždrausta 1 metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei pagrįstai įtrauktas įspėjimas į SIS sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti 1 metus.

23. Pareiškėjas skunde teigė, jog išsiuntus pareiškėją į Rusijos Federaciją, kyla grėsmė dėl pareiškėjo persekiojimo. Šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas byloje pateikė Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos 2025 m. sausio 25 d. šaukimą dėl iškvietimo į apklausą, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas liudytojo statuso yra kviečiamas į apklausą bei turi teisę į apklausą atvykti kartu su savo gynėju, bei 2025 m. sausio 26 d. pareiškėjo buvusios sutuoktinės laišką pareiškėjui, kuriame nurodoma, jog pareiškėjo sutuoktinės namuose buvo apsilankę Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai bei įteikė pareiškėjui priklausantį šaukimą atvykti į apklausą. Teismas pažymėjo, jog šie įrodymai sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentui nebuvo pateikti, todėl negalėjo būti vertinti Migracijos departamento, nes jie buvo pateikti po skundžiamo sprendimo priėmimo (2025 m. sausio 31 d.). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pasisakė, jog Sprendimas yra priimtas atsižvelgiant į sprendimo priėmimo metu turimus duomenis bei žinomas aplinkybes.

24. Byloje taip pat buvo duomenys, jog pareiškėjas 2025 m. gegužės 11 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo išimties tvarka. Atsižvelgdamas į aplinkybę, jog pareiškėjas Migracijos departamente iniciavo naujo prašymo nagrinėjimą, teismas pasisakė, jog su pareiškėjo skundu pateikti duomenys (Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos 2025 m. sausio 25 d. šaukimas bei 2025 m. sausio 26 d. pareiškėjo buvusios sutuoktinės laiškas pareiškėjui) bus įvertinti Migracijos departamento nagrinėjant pareiškėjo naujai pateiktą 2025 m. gegužės 11 d. prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo išimties tvarka.

25. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, įvertino, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl teismo vertinimu, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti Sprendimą.

26. Teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškė, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, darė išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą, panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 24S303958, bei nurodo, kad jeigu teismas nemano tikslinga panaikinti sprendimą iš esmės prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo įvertinti pareiškėjo individualias aplinkybes, nurodyti aiškų teisinį pagrindą deportacijai (jei toks pagrindas egzistuoja), užtikrinti proceso viešumą, rungtyniškumą ir pareiškėjo teisę į gynybą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos jis buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nurodo, kad:

28.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teisiškai ir faktiškai neįvertino naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos bylos baigčiai. Po 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226332 dėl savanoriško išvykimo priėmimo pareiškėjas 2024 m. spalio 15 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl išvykimo atidėjimo ir laikino leidimo gyventi humanitariniais pagrindais. Šiame prašyme buvo nurodytos naujos aplinkybės, atsiradusios po savanoriško išvykimo formos pasirašymo, tarp jų: Rusijos FSB atstovų vizitas pas pareiškėjo buvusią sutuoktinę; pareiškėjo nuotraukų demonstravimas; bandymai išsiaiškinti jo buvimo vietą ir reikalavimai informuoti apie jo sugrįžimą. Teismo proceso metu pareiškėjas ne kartą pateikė naujų aplinkybių įrodymus – tiek raštu, tiek tiesiogiai teismo posėdyje. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas atsisakė juos vertinti, apribodamas nagrinėjimo ribas pasibaigusios prieglobsčio procedūros ir ankstesnių faktų rėmuose. Tačiau ši situacija buvo aiškiai įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendime byloje Nr. A-1627-520/2025, kuriame pažymėta, kad „naujos aplinkybės buvo ignoruotos, o Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjo individualią padėtį. Teismas pirmoje instancijoje taip pat nevertino šių aplinkybių iš esmės ir formaliai apribojo pareiškėjo teisę į gynybą.“ Pareiškėjo teigimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas ignoravo teisinį ir faktinį ryšį tarp bylos dėl savanoriško išvykimo ir vėliau priimto sprendimo dėl išsiuntimo 2024 m. gruodžio 30 d., pastarąjį vertindamas kaip atskirą, nesusijusį procesą, nors Sprendimas buvo pagrįstas teiginiu, kad pareiškėjas nepaliko Lietuvos Respublikos teritorijos savanoriškai, kaip numatyta 2024 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 24S226332.

28.2. Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas neturėjo patikimos informacijos apie tai, ar pareiškėjas išvyko iš Lietuvos, o turima išvada apie išvykimą yra spėjamojo pobūdžio ir deklaratyvi, prieštaraujanti teisinio aiškumo principui. Be to, tai, kad 2025 m. sausio mėn. teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovas teiravosi apie pareiškėjo buvimo vietą, tiesiogiai parodo, kad Sprendimo priėmimo metu institucija tokios informacijos neturėjo. Tai netiesiogiai leidžia daryti prielaidą, kad Sprendimas galėjo būti priimtas atgaline data, neturint objektyvaus pagrindo.

28.3. Sprendimas nebuvo tinkamai įteiktas pareiškėjui. Šioje byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas gavo Sprendimo kopiją asmeniškai, nėra jo parašo patvirtinančio susipažinimą su sprendimu, nepateikta patvirtintų pašto pranešimų apie siuntos pristatymą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šį faktą ir nepateikė teisinio vertinimo, dar labiau sustiprindamas teisinio aiškumo principo pažeidimą. Be to, teismui pateikta Migracijos departamento bandymų įteikti Sprendimą pareiškėjui eiga tik įrodo, kad Migracijos departamentas nevykdė įteikimo pareigos, o tik atliko formalizuotus veiksmus, imituodamas teisinius reikalavimus, vėliau dokumentuodamas fiktyvias procedūras. Pareiškėjas gavo Sprendimą ne dėl Migracijos departamento veiksmų, o tik savo iniciatyva, kreipęsis į LVAT. Todėl Sprendimas turi būti vertinamas arba kaip neįsigaliojęs, nes nebuvo tinkamai pranešta, arba kaip neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant pagrindinę teisę į teismą.

28.4. Pareiškėjas pateikė dokumentus, įrodančius realią persekiojimo grėsmę Rusijos Federacijoje, šios aplinkybės savo esme yra naujos ir reikšmingos rizikos, kurios nebuvo įvertintos ankstesnėje prieglobsčio byloje. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti naujas aplinkybes šioje byloje.

28.5. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra atskiras teisių apribojimas, turintis įtakos fundamentaliems privataus ir šeimos gyvenimo aspektams, taip pat galimybei pakartotinai kreiptis dėl tarptautinės apsaugos. Toks įsikišimas reikalauja aiškaus faktinio ir teisinio pagrindimo. Bylos medžiagoje nėra dokumentų patvirtinančių, kad buvo atliktas „tyrimas“; tyrimo objekto, datos, dalyvių aprašymo; nuorodų į konkrečius faktus, kuriais būtų galima pagrįsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę. Nors pirmosios instancijos teismas teigia, kad pareiškėjas kelia „neteisėtos migracijos grėsmę“, tačiau nenurodoma, kuo konkrečiai ji pasireiškė. Nėra duomenų apie pareiškėjo buvimo tvarkos pažeidimą, fiktyvių duomenų naudojimą, vengimą bendradarbiauti su institucijomis ar nesąžiningumą. Draudimas atvykti turėtų būti vertinamas kaip tiesioginis administracinės grandinės, prasidėjusios nuo savanoriško išvykimo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas, tęsinys. Pirmosios instancijos teismas atsisakė įvertinti šį ryšį, tokiu būdu dirbtinai atskirdamas tarpusavyje susijusius sprendimus.

28.6. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso pažeidimą, peržengdamas nagrinėjimo ribas, nustatytas pagal šio ginčo dalyką. Visų pirma, teismas pradėjo analizuoti klausimus, kurie nebuvo įtraukti į pateikto skundo turinį, būtent: pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes, jo buvimo pagrindus, išvykimą iš šalies teritorijos, leidimo laikinai gyventi dėl verslo suteikimo ir vėlesnio panaikinimo teisėtumą, taip pat vertino sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo. Tuo tarpu skundo dalykas buvo išimtinai Sprendimas dėl deportacijos ir jo teisiniai bei faktiniai pagrindai, įskaitant procedūrinius pažeidimus, padarytus priimant šį sprendimą. Šie klausimai tiesiogiai nesusiję su nagrinėjamu dalyku ir nebuvo įtraukti į pareiškėjo reikalavimus.

28.7. Pareiškėjas nebuvo susipažindintas su visais atsiliepimo priedais, kuriais rėmėsi teismas, t. y. atsiliepime, pateiktame teismui, tiesiogiai nurodyta, kad prie jo pridedami „Dokumentų iš asmens bylos kopijos“, bet teismas nepaaiškino šių dokumentų turinio, nenurodė, iš kurios konkrečiai bylos jie paimti – ar tai prieglobsčio byla, ankstesnio leidimo gyventi byla ar kitas administracinis procesas ir nesuteikė pareiškėjui galimybės su jais susipažinti. Taip pat neaišku, kodėl pareiškėjui buvo išsiųstas tik pats atsiliepimo tekstas, be jame minėtų priedų, nors teismui buvo žinoma, jog pareiškėjas neturi prieigos prie elektroninės sistemos ir negali asmeniškai susipažinti su bylos medžiaga. Be to, teismas rėmėsi minėtų priedų turiniu – įskaitant ir dokumentus iš asmens bylos (tarnybiniu raštu MD-61), kaip įrodymais, pagrindžiančiais sprendimą, tačiau neatskleidė jų turinio pareiškėjui ir nesuteikė galimybės išsakyti poziciją dėl jų bylos nagrinėjimo metu. Todėl teismo procesas neatitiko skaidrumo ir teisingumo reikalavimų, o tai savaime yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

28.8. Sprendimas buvo grindžiamas panaikintu administraciniu aktu ir neturėjo savarankiško teisinio pagrindo. Sprendimo pagrindime Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas neva neįvykdė pareigos savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos pagal 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332, tačiau LVAT panaikino minėtą sprendimą, tokiu būdu pripažindamas neteisėtu aktą, kuriuo rėmėsi Sprendimas.

28.9. Pirmosios instancijos teismas nevertino prašymo dėl teisinio aiškumo ir pažeidė išsamaus bylos nagrinėjimo principą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su atskiru rašytiniu prašymu pripažinti jo teisinio statuso neapibrėžtumą nuo prieglobsčio atsisakymo sprendimo iki faktinio deportacijos sprendimo gavimo, tačiau teismas nepaminėjo prašymo sprendime, nevertino jo atskirai, nesuteikė teisinio vertinimo išdėstytiems argumentams. Toks neveikimas pažeidžia išsamaus, objektyvaus ir teisingo bylos nagrinėjimo principą.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nurodo:

30.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2020 m., gyvena adresu (duomenys neskelbtini), o Gyventojų registro centro duomenimis, yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Taigi šios aplinkybės paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad nėra įrodymų apie jo gyvenimą Lietuvoje ir apie tai, kad jis neįvykdė sprendimo Nr. 24S226332, nes visi įrodymai liudija priešingai.

30.2. Migracijos departamentas vykdydamas savo pareigas, siekė ne vieną kartą supažindinti pareiškėją su Sprendimu, tačiau pareiškėjas savo deklaruotu adresu negyvena, o kito adreso nėra nurodęs. Aplinkybė, kad pareiškėjas savo elgesiu siekia išvengti supažindinimo su Sprendimu ir nebendradarbiauja su Migracijos departamentu, negali būti vertinama kaip Migracijos departamento atsakomybė ar tinkamas pareigų nevykdymas. Be to, kaip matyti, pareiškėjas pasinaudojo Sprendimo apskundimo tvarka, taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą.

30.3. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje pateiktame Tarnybiniame pranešime MD-61 yra nurodytas pranešimą surašęs ir pasirašęs asmuo bei jo pareigos. Pareiškėjas tik deklaratyviai nesutinka su jo turiniu, bet iš esmės jo nepaneigia nei objektyviais įrodymais, nei įtikinamais argumentais. Pasisakydamas dėl byloje pateiktų dokumentų, atsakovas pažymi, kad iš Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo bylos kortelės Nr. I2-10650-473/2025 matyti, jog pareiškėjui buvo prieinamas Migracijos departamento atsiliepimas ir su juo pateikti dokumentai, be to, pats pareiškėjas posėdžio metu patvirtino, kad jis yra susipažinęs su bylos medžiaga ir jam buvo suteikta galimybė ir teisė prašyti pagarsinti bylos medžiagą.

30.4. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl teisės į veiksmingą apsaugą, kaip nepagrįsti. Sprendime yra įvertintos Įstatymo 128 ir 130 straipsnių nuostatos ir su jomis susijusios aplinkybės, bei nenustatyta priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Aplinkybė, kad LVAT pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones, savaime nereiškia, kad yra nustatytas negrąžinimo principas.

30.5. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nustatymo ir vertinimo akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai ir yra nepagrįsti. Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas, jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, per nustatytą 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos laikotarpį savanoriškai neišvyko, neturi pateisinančios priežasties likti Lietuvoje, t. y. visos aplinkybės suponuoja, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę. Atitinkamai įvertinus minėtas aplinkybes, buvo pagrindas priimti sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Be kita ko, buvo įvertinti jo ryšiai su Lietuva, t. y. Lietuvoje neturi šeimyninių ryšių, neturi socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva. Todėl nustatytas draudimo laikotarpis (1 metai) laikytinas kaip proporcingas ir pagrįstas.

30.6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas.

30.7. Reaguodamas į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jo (ne)teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, pažymi, kad pareiškėjas selektyviai vertina Įstatymo nuostatas ir klaidingai bei izoliuotai vertina savo padėtį. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 23 d. neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kito dokumento patvirtinančio jo teisėtą buvimą Lietuvoje. Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą jis turėjo teisę likti Lietuvos Respublikoje, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prašymo. Galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo buvo priimtas 2024 m. rugsėjo 18 d., taigi nuo tos dienos pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis Lietuvos Respublikoje visą laiką buvo teisėtai, nes vyko ir vyksta teisminės bylos, yra nepagrįsti ir klaidingi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. liepos 10 d. pateikė pakartotinį prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje ir uždrausti bet kokius, susijusius su Sprendimo įgyvendinimu, įskaitant duomenų perdavimą į SIS sistemą ir draudimo atvykti taikymą. Nagrinėjamoje byloje jau yra išspręstas pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateiktas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. iki galutinio ir įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje byloje: sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo vykdymą, įskaitant bet kokius veiksmus, susijusiu su išsiuntimo organizavimu ar įgyvendinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 19 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino, nustatęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl ateityje galinčių kilti neatitaisomų pasekmių vertintinos, kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtintos jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią nepataisomą žalą (pasekmes), netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, jis patirtų. Kadangi atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio buvo ginčijamas teisme, tačiau ir pirmosios instancijos teismas, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, šiuo metu nėra jokių įrodymų, patvirtinančių realų pareiškėjo persekiojimą.

32. Teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

33. Pareiškėjas teikdamas naują prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kartu su juo prideda papildomus dokumentus: 2025 m. sausio 24 d. šaukimą ir buvusios sutuoktinės laišką, bei neoficialius jų vertimus į lietuvių kalbą, nuotrauką ir jos paaiškinimą. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, jog „oficialaus vertimo nėra dėl pareiškėjo finansinių galimybių trūkumo“, tačiau neprideda jokių sunkią finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų, todėl nėra galimybės įvertinti pareiškėjo finansinę padėtį ir spręsti dėl šių dokumentų aktualumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš pateiktos nuotraukos nėra galimybės nustatyti, kada ir kur ji buvo padaryta, nėra joje esančių užrašų vertimo į lietuvių kalbą. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad visi dokumentai, kuriais jis remiasi, jau buvo pridėti prie apeliacinio skundo ir yra teismo žinioje, o pakartotinai teikia juos, siekdamas atkreipti teismo dėmesį į jų svarbą vertinant grėsmių realumą ir būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

35. Patikrinusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, prašydamas nagrinėjamoje byloje pakartotinai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė teismui jokių naujų argumentų ir įrodymų, kurie pagrįstų būtinybę pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kurie nebuvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartyje. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinamas.

V. 36. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 24S303958, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, pavesta VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsnio 2 dalimi. Sprendimas priimtas, nes, įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio užsieniečiui nesuteikimo, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Kadangi užsienietis neįvykdė įsipareigojimo per 14 kalendorinių dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos savarankiškai, buvo priimtas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas įvertino, kad Sprendimas yra priimtas atsižvelgiant į jo priėmimo metu turimus duomenis bei žinomas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio pagrindų, kuriems egzistuojant pareiškėjo išsiuntimas į Rusijos Federaciją būtų negalimas. Teismas išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus, nenustatė, jog Migracijos departamentas nuslėpė nuo pareiškėjo Sprendimą, ar kad apie sprendimą nepranešė įstatymo nustatyta tvarka.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas nepagrįstai teisiškai ir faktiškai neįvertino naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas buvo grindžiamas panaikintu administraciniu aktu ir neturėjo savarankiško teisinio pagrindo, nes LVAT panaikino sprendimą išvykti iš Lietuvos Respublikos savarankiškai, tokiu būdu pripažindamas neteisėtu aktą, kuriuo rėmėsi Sprendimas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimas jam nebuvo tinkamai įteiktas, jis nebuvo supažindintas su procesiniais dokumentais, o draudimas atvykti turėtų būti vertinamas kaip tiesioginis administracinės grandinės, prasidėjusios nuo savanoriško išvykimo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas, tęsinys. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė esminį proceso pažeidimą, peržengdamas nagrinėjimo ribas, nustatydamas ginčo dalyką.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teikia prašymus pripažinti pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje teisėtu laikotarpiu nuo sprendimo dėl prieglobsčio atsisakymo įsigaliojimo iki galutinio teismo sprendimo dėl deportacijos įsiteisėjimo, bei pripažinti, kad pareiškėjo teisinis neapibrėžtumas dėl statuso kilo ne dėl jo kaltės, o dėl valstybės institucijų veiksmų ir neveikimo, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, todėl minėti pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimai nenagrinėtini ir apeliacinės instancijos teisme.

42. Įstatymo 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 1 d.) numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalį, jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.

43. UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu: 1) Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui; 2) užsienietį atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas; 3) užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija; 4) jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita); 5) gaunamas Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę pagal šio teismo Reglamento 39 taisyklę užsieniečio neišsiųsti.

44. UTPĮ 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu.

45. Taigi atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, ar nėra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių.

46. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybės Rusijoje, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pareiškėjo motyvus (dalyvavo judėjime „(duomenys neskelbtini)“, dalyvavo piketuose ir teisių gynimo veikloje, 2016 m. kovo 18 d. buvo sumuštas nežinomo asmens, bijo būti mobilizuotas į karą Ukrainoje), kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjo profilis (nėra Rusijos režimo kritikas, nepriklauso Rusijos opozicijos judėjimui, nepriklauso politinei partijai, asmeniškai praeityje nėra nukentėjęs nuo Rusijos valdžios) ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nebuvo įvykdyta, pareiškėjas neatitiko UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Pareiškėjas 2024 m. birželio 6 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289. Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-11410-583/2024, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128289 panaikinimo, priėmė 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 14 d. LVAT pateikė apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-11410-583/2024 panaikinimo. LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi byloje Nr. eA-2350-552/2024, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

47. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją, priėmė 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies bei neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas sutiko savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, suteikiant laikotarpį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą. Sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnyje 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama asmenį grąžinti į užsienio valstybę. Pareiškėjui neįvykdžius įsipareigojimo per 14 kalendorinių dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos savarankiškai, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes jau yra įsigaliojęs Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 24S128289 dėl prieglobsčio užsieniečiui nesuteikimo ir jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje.

48. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo teisinį ir faktinį ryšį tarp bylos dėl savanoriško išvykimo ir vėliau priimto sprendimo dėl išsiuntimo, pastarąjį vertindamas kaip atskirą, nesusijusį procesą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju LVAT administracinėje byloje Nr. A-1627-520/2025 priėmė 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą, kuriuo panaikino Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226332, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. LVAT konstatavo, jog sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų nuostatų, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos individualiai įvertinti pareiškėjo situaciją, nenustatė ir neištyrė reikšmingų pareiškėjo situacijos aplinkybių taip, kad priimtų byloje skundžiamą sprendimą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių (faktų), kurias būtina įvertinti, priimant tokio pobūdžio sprendimą. Taigi, LVAT 2025 m. gegužės 7 d. sprendime nagrinėjo Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226332 teisėtumą ir pagrįstumą, o nagrinėjamu atveju yra sprendžiama dėl vėliau priimto šioje byloje ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ir nors šie sprendimai tarpusavyje yra susiję, tačiau kiekvieno jų teisėtumas yra vertinami atskirai, vertinant kiekvieno iš jų turinį, teisinį ir faktinį argumentavimą, lėmusį sprendimo priėmimo teisėtumą.

49. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo išsiuntimo teisėtumą Sprendimo priėmimo metu. Priimant Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128289 nesuteikti prieglobsčio, buvo konstatuota, jog D. N. neatitiko UTPĮ 86 straipsnio pabėgėlio statuso sutekimo nuostatų dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą dėl savo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl savo politinių įsitikinimų, kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, kad D. N. pasakojimas apie pabėgimo iš šalies priežastis buvo nenuoseklus ir prieštaringas. D. N. taip pat neatitiko UTPĮ 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo. Sprendime nurodyta, kad UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padalyto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) neturi įtakos D. N. išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, kadangi užsieniečio leidimas gyventi Lietuvoje yra panaikintas, D. N. neturi teisiškai pripažintų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Prieglobsčio prašytojo teisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra. Taip pat Sprendime įvertinta, kad UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti D. N. iš Lietuvos Respublikos, taip pat nenustatyta. Atitinkamai nurodyta, kad D. N. supažindinus su Sprendimu ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis UTPĮ 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

50. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad byloje Nr. eI3-11410-583/2024 nurodyta, jog pareiškėjas buvo grįžęs į Rusijos Federaciją, kur bendrai praleido kelis mėnesius (2019 m. rugsėjo 30 d. išvyko iš Lietuvos per (duomenys neskelbtini), 2020 m. kovo 11 d. atvyko į Lietuvą per (duomenys neskelbtini), po to 2021 m. rugpjūčio 26 d. buvo grįžęs į Rusiją per Latvijos teritoriją ir 2021 m. rugsėjo 8 d. atvyko į Lietuvą per (duomenys neskelbtini)). Sugrįžimo metu pareiškėjas nepatyrė jokių persekiojimo veiksmų. Ši aplinkybė verčia abejoti pareiškėjo deklaruojama baime patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Taip pat, kaip matyti iš Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128289, atlikus tyrimą bei patikrinus Interpolo duomenų bazę, duomenų apie paskelbtą tarptautinę pareiškėjo paiešką nerasta, o Rusijos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje, kurioje yra duomenys apie Rusijos teisėsaugos paieškomus asmenis, kurie įtariami padarę nusikaltimus, informacijos apie prieglobsčio prašytojo paiešką taip pat nerasta. Nei pareiškėjo praeities įvykiai, nei kilmės valstybės informacija nepagrindžia pareiškėjo baimės patirti persekiojimą Rusijos Federacijoje pagrįstumo.

51. Šiuo atveju Sprendime įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės ir įvertintos 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos priežastys, dėl kurių būtų nedraudžiama pareiškėją grąžinti į kilmės valstybę. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas aplinkybes, ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas baimę būti persekiojamam Rusijos federacijoje grindžia deklaratyviais teiginiais, tačiau įrodymų, patvirtinančių, jog gražinus pareiškėją į Rusijos Federaciją, jam grėstų persekiojimas dėl dalyvavimų įvairiuose politiniuose judėjimuose bei mitinguose, Sprendimo priėmimo metu nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju nėra nustatyta UTPĮ 130 straipsnio pagrindų, kuriems egzistuojant pareiškėjo išsiuntimas į Rusijos Federaciją būtų negalimas.

52. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 31 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą iš naujo išnagrinėti jo bylą dėl naujų aplinkybių – buvusios sutuoktinės gauto FSB šaukimo pareiškėjo vardu bei psichologinio spaudimo iš Rusijos specialiųjų tarnybų. Kaip tinkamai nurodė pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl naujų įrodymų, atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjas Migracijos departamente iniciavo naujo prašymo nagrinėjimą, su pareiškėjo skundu pateikti duomenys (Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos 2025 m. sausio 22 d. šaukimas bei 2025 m. sausio 26 d. pareiškėjo buvusios sutuoktinės laiškas pareiškėjui) bus įvertinti Migracijos departamento nagrinėjant pareiškėjo naujai pateiktą 2025 m. gegužės 11 d. prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo išimties tvarka.

53. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju buvo padaryta.

54. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 42 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, <...>, atsižvelgiama į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ar jis buvo panaikintas (42.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius Lietuvos Respublikoje (42.2. p.); tai, ar užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis (42.3 p.); geriausius vaiko interesus (42.4 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 45 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį <...> arba išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 44 punkte. Vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunkčiu užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nėra nustatoma aplinkybių, nurodytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunkčiuose.

55. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99).

56. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94).

57. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

58. Nagrinėjamu atveju Sprendime nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, jog D. N. atitinka vieną aplinkybę nurodytą Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2. papunktyje, t. y. užsienietis buvo išsiųstas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. 24S128289, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nurodytas aplinkybes ir byloje, sprendžiant dėl minėto sprendimo teisėtumo, teismų padarytas išvadas, sprendė, kad po LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2350-552/2024 priėmimo, Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 24S128289 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio įsigaliojo, todėl laikoma, jog įsigaliojus šiam sprendimui, pareiškėjas neteko teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 punktu, priėmė pagrįstą sprendimą bei turėjo teisėtą pagrindą išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką vertintinas kaip proporcingas.

59. Migracijos departamento Sprendimo dalis „Įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo D. N. atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ priimta vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu.

60. Taisyklių 15 punktas nustato, kad duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka <...> SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

61. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

62. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB nustato bendrus standartus ir tvarką, taikomą valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (8 str. „Išsiuntimas“, 11 str. „Draudimas atvykti“).

63. SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Šengeno informacinę sistemą. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas perspėjimą įvedė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą. Teisėjų kolegija su šiais Migracijos departamento argumentais sutinka.

64. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas, ginčijamu Sprendimu įvesdamas perspėjimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl nebuvo pagrindo naikinti minėtą Sprendimo dalį. Be kita ko pažymėtina, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nenurodė atskirų argumentų susijusių su šios dalies Sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu.

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Sprendimo pareiškėjui įteikimo, bei nenustatė pažeidimų susijusių su pareiškėjo galimybe susipažinti su procesiniais dokumentais, kadangi pareiškėjas pats posėdžio metu patvirtino, kad yra susipažinęs su bylos medžiaga, bei jam buvo suteikta galimybė ir teisė prašyti pagarsinti bylos medžiagą.

66. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visus bylai reikšmingus duomenis (aplinkybes), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti), nurodė tinkamą teisinį kvalifikavimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

67. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

68. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti – apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

69. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas