2021-03-24 Nr. AB-5834-3-61-3-00260-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-11-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00260-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2681-624/2020 pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui akcinei bendrovei „Amber Grid“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo AB „Amber Grid“ (toliau – ir atsakovas) 2018 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7‑214‑1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ (toliau – ir ginčijamas raštas) bei įpareigoti atsakovą išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas, Sklypas), statybos projektui rengti.

Atsakovas atsiliepime, be kita ko, prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą; atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš dalies tenkino ir priteisė jam iš pareiškėjo 3 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ginčijamą raštą panaikinti bei įpareigoti atsakovą išduoti technines sąlygas vieno buto gyvenamojo namo Sklype statybos projektui.

Atsakovas atsiliepime, be kita ko, prašė atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą galioti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2681-624/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkino; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą pakeitė; panaikino atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodytą sprendimą neduoti sutikimo vieno buto gyvenamojo namo statybai ir grąžino atsakovui klausimą dėl sprendimo priėmimo nagrinėti iš naujo; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo Sklype statybos projektui rengti, paliko nepakeistą; priteisė atsakovui iš pareiškėjo 2 482,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl AB „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodyto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo Sklype statybos projektui rengti pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ yra teisėtas ir pagrįstas, 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas paduotame apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, visų pirma, pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ (rašte nurodyto sprendimo) pagrįstumo.

Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos tarnautojas 2019 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo prašymu išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projekto rengimui, kurių 12 grafoje „Kiti reikalavimai“ nurodoma prieš projekto rengimą kreiptis į AB „Amber Grid“ dėl projektavimo sąlygų. 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu „Dėl techninių sąlygų išdavimo vieno buto magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritorijoje projektuoti“ pareiškėjas kreipėsi į AB „Amber Grid“ su prašymu išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti.

Prašomu panaikinti 2018 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ AB „Amber Grid“ Turto valdymo departamento direktorius, atsakydamas į 2019 m. lapkričio 12 d. prašymą, informavo pareiškėją, kad „<...> vadovaudamasi galiojančių teisės aktų nuostatomis, Bendrovė neišduotų sutikimo <...> bet kurio naujo pastato, nurodyto Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 <...> 7.1 ir 16.1 p., statybai žemės sklype (kad. Nr. 5520/0001:462), esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. <...>, o konkrečiai – nepritartų Projekto sprendiniams, be kita ko, neišduotų sutikimo (nederintų Projekto) statytojui (užsakovui) ar jo įgaliotam asmeniui inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančius dokumentus Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ procedūrą. <...>“. Šiame rašte taip pat nurodoma informacija apie anksčiau atsakovo pateiktus raštus pareiškėjui šiuo klausimu, t. y. dėl sutikimo projektuoti ir vykdyti gyvenamojo namo statybas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat tokio akto – nepritarti projekto sprendiniams, neišduoti sutikimo (nederinti projekto) inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančius dokumentus procedūrą – motyvai.

Teismas apibendrino, kad dėl pareiškėjo prašymo – išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti – nėra spręsta, kadangi, kaip atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, teisės aktai nenumato ir neįgalina jo išduoti tokį dokumentą, t. y. technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo statybos projektui rengti.

Teismas nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 24 straipsnis, reglamentuojantis statinio projektą ir prisijungimo sąlygas, be kita ko, nustato: statinio projektas – statybos projektas – rengiamas naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai (Statybos įstatymo 24 str. 1 d. 1 p.); statinio projektas, kuris turi būti parengtas tais atvejais, kai privaloma gauti Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodytus statybą leidžiančius dokumentus, rengiamas vadovaujantis išvardytais dokumentais, iš jų – ir projektiniais pasiūlymais (kai juos rengti privaloma aplinkos ministro nustatytais atvejais); specialiaisiais reikalavimais (jeigu jie buvo gauti), prisijungimo sąlygomis); galiojančiais teisės aktais (Statybos įstatymo 24 str. 3 d. (2018 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. XIII-1321 redakcija); specialiesiems reikalavimams (neprivalomas, statytojo (užsakovo) pageidavimu statiniui nustatytų specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų rinkinys, kurį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) gauti, išskyrus atvejus, kai jie gaunami atlikus visuomenės informavimą apie projektinius pasiūlymus pagal Statybos įstatymo 37 straipsnio nuostatas, statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir:

1) aplinkos ministro nustatytą užpildytą formą su žemės sklypo ir statinio (statinių grupės) duomenimis;

2) projektinius pasiūlymus (jeigu jie buvo rengti), suderintus su Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytais asmenimis, o atvejais, nenustatytais Statybos įstatymo 37 straipsnyje, – šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytų asmenų sutikimus (Statybos įstatymo 2 str. 47 d., 24 str. 4 d.). Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 15 punktas nustato, kad statytojas privalo, kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, iki statybos pradžios dėl statinio statybos kitų statinių apsaugos zonose arba kitose teritorijose, kuriose taikomi teisės aktuose nustatyti norminiai atstumai iki kitų statinių ar kitokie teisės aktuose nustatyti statinių statybos ribojimai dėl kitų (esamų) statinių, gauti tų statinių savininkų arba statinių valdytojų, naudotojų sutikimus, kai jie įgalioti tokius sutikimus suteikti.

Taisyklės nustato, kad negavus magistralinio dujotiekio savininko rašytinio pritarimo projektinei dokumentacijai, o tais atvejais, kai pagal teisės aktus tokia dokumentacija šio punkto papunkčiuose nurodytai veiklai (veiksmams) nėra privaloma ir nėra rengiama, – magistralinio dujotiekio savininko rašytinio sutikimo atitinkamai veiklai (veiksmams), visose vietovės klasėse (t. y. bet kurioje teritorijoje, esančioje 200 metrų ar mažesniu atstumu nuo MDV) yra draudžiama (Taisyklių 18 p.), be kita ko, projektuoti ir statyti bet kokius naujus statinius ar įrengti naujus įrenginius, juos rekonstruoti bei keisti pastatų (patalpos, patalpų) ar kitų statinių paskirtį (tiek atliekant statybos darbus, tiek ir jų neatliekant) (Taisyklių 18.4 p.).

Taisyklių 18 punkte nurodytai veiklai (veiksmams) minėtame punkte nurodytais atvejais yra privaloma gauti Taisyklių 19.1‑19.12 papunkčiuose numatytus magistralinio dujotiekio savininko sutikimus (pritarimus), iš jų – ir pritarimą (suderinimą) statinio projektiniams pasiūlymams – iki jų pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) bei išviešinimo, o kai aplinkos ministro nustatytais atvejais projektiniai pasiūlymai nėra privalomi ir nėra parengti, – sutikimą statinio atitinkamoje teritorijoje projektavimui iki kreipimosi dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo (Taisyklių 19.8 p.), pritarimą statinio projektui – iki kreipimosi dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (19.9 p.);

Savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, gavęs Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytus duomenis, per 3 darbo dienas pateikia aplinkos ministro patvirtintos formos paraiškas:

1) Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (jo teritoriniam padaliniui) – specialiesiems paveldosaugos reikalavimams, taikomiems kultūros paveldo objektui ar jo teritorijai, kultūros paveldo objekto teritorijoje esančiam statiniui, kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose, parengti;

2) saugomos teritorijos direkcijai – specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams, taikomiems konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, parengti (Statybos įstatymo 24 str. 6 d.); specialieji paveldosaugos reikalavimai ir specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai parengiami per 7 darbo dienas gavus savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo paraišką ir pateikiami savivaldybės administracijos direktoriui ar jo įgaliotam asmeniui.

Savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, gavęs šio straipsnio 4 dalyje nurodytus duomenis, per 10 darbo dienų parengia specialiuosius architektūros reikalavimus (Statybos įstatymo 24 str. 7 d.); jeigu dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų neiškyla poreikis kreiptis į jas išdavusias institucijas dėl jų pakeitimo, specialieji reikalavimai išduodami per 3 darbo dienas nuo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų ir specialiųjų architektūros reikalavimų gavimo dienos (Statybos įstatymo 24 str. 8 d.).

Teismas, apibendrinęs aptartą reglamentavimą, teigė, kad statinio projektavimui visuose magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetuose statytojas (užsakovas) į magistralinio dujotiekio savininką kreipiasi ne dėl techninių projektavimo sąlygų išdavimo, o dėl sutikimo statinio atitinkamoje teritorijoje projektavimui iki kreipimosi dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo.

Teismas, atsižvelgęs į aptartas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatavo, kad atsakovas, pagrįstai nesprendęs prašymo išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti, kartu tinkamai identifikavęs pareiškėjo prašymo esmę, nurodė, kad bendrovė nesutinka duoti sutikimą naujo pastato, skirto žmonėms būti, statybai (nepritartų projekto sprendiniams, neišduotų sutikimo (nederintų projekto) statytojui (užsakovui) inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančio dokumento procedūrą) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajono savivaldybėje, dėl to, kad esamo magistralinio dujotiekio vamzdyno pirmos vietovės klasės vienete, į kurį visu plotu patenka Sklypas, yra pasiektas užstatymo pastatais tankis ir naujo pastato, skirto žmonėms būti, statyba šiuo metu yra negalima.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymo pateikimo ir ginčijamo rašto priėmimo metu galiojusios redakcijos Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio žemės naudojimą gamtinių dujų sistemos objektams, 3 dalis nustatė, kad apsaugos zonų atstumai, apsaugos zonose galiojančios specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos, apsaugos zonose ribojami darbai ir veiksmai, mažiausi leistini atstumai nuo vamzdynų ir kitų įrenginių iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus nustatomi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintose gamtinių dujų vamzdynų ir kitų įrenginių apsaugos taisyklėse ir kituose teisės aktuose, o 4 dalis – kad didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kas yra magistralinio dujotiekio vietovės klasė ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas šio įstatymo prasme, nustato Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalys (magistralinio dujotiekio vietovės klasė – saugos kriterijus, kuriuo apibūdinamas magistralinio dujotiekio vamzdynas ir išilgai šio vamzdyno besitęsianti teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo jo ašies, ir pagal kurį nustatomi šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus); magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas – bet kuri išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno besitęsiančios teritorijos atkarpa, esanti po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies ir besitęsianti 1600 metrų išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno), o Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalių įgyvendinimui patvirtintos Taisyklės.

Nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kelia klausimą dėl taikytino teisinio reguliavimo, t. y. Taisyklių 17 punkto ir jų 1 lentelės ta apimtimi, kuria nustatoma, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10, nustatymo įstatymą įgyvendinančiame teisės akte teisėtumo, t. y. ar jis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamam teisės aktų hierarchijos principui, Konstitucijos 23 straipsniui bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalimis, teisėtumo, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos nuostatas dėl nuosavybės teisės ir jos apsaugos, ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai) – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.

Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir / arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.

Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Taigi atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.

Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai).

Jeigu įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtina, jog tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir jeigu tokį poįstatyminio santykių reguliavimo poreikį lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir tai, kad kai Vyriausybė priima nutarimą, kuriuo tam tikrus santykius reguliuoti įgalioja atitinkamą instituciją, tai turi būti tik tokia institucija, kuri turi tokią specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą jai Vyriausybės nutarimu priskirtiems santykiams reguliuoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutarimas). Įvertinus šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, yra pagrindas daryti išvadą, jog nėra paneigta galimybė įgalioti atitinkamą instituciją reguliuoti tam tikrus santykius ar vykdyti atitinkamas funkcijas, laikantis reikalavimo, jog tai gali būti pavedama tik tokiai institucijai, kuri vykdo tokias funkcijas ir (arba) turi tokius kitus įgaliojimus, susijusius su jai priskirtų funkcijų vykdymu (t. y. tokios institucijos funkcijos yra artimos pavedamoms funkcijoms) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I492-4/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016).

Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1104 Energetikos ministerija, kurios viena iš funkcijų – rengti ir tobulinti teisės aktus, užtikrinančius patikimą energijos ir jos išteklių tiekimą, energetikos objektų ir įrenginių techninę saugą, efektyvų energijos ir jos išteklių naudojimą (Vyriausybės 2009 m. 11 d. nutarimu Nr. 986 patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų 6.2.7. p.), buvo įgaliota, be kita ko, nustatyti perdavimo ir skirstymo sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų įrenginių įrengimo, plėtros, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimus.

Teismas įvertino, kad aptartas reguliavimas ir konstitucinės doktrinos nuostatos nagrinėjamo ginčo kontekste svarbios keletu aspektų: jos iš esmės paneigia pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytus teiginius dėl jo nuosavybės teisės ribojimo neteisėtumo, taip pat tiesiogiai ir netiesiogiai keliamas abejones dėl Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos apimtimi, kuria didžiausią leistiną pastatų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį, įgaliota nustatyti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Taisyklių 17 punkto ir jų 1 lentelės ta apimtimi, kuria nustatoma, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10, nustatymo teisėtumo ne įstatyme, o jį (įstatymą) įgyvendinančiame teisės akte teisėtumo; nors pareiškėjas procesiniuose dokumentuose reiškia nesutikimą su Taisyklėse nustatytu didžiausiu pirmos vietovės klasės vienete leistino pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiumi, jokių pagrįstų argumentų, dėl ko pirmos vietovės klasės vienete didžiausias nustatytas leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius (10) nėra teisėtas, iš esmės nenurodo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad iki 400 m MDV dalyje, į kurią patenka pareiškėjo žemės sklypas, yra net 8 pastatai, skirti žmonėms būti, nėra reikšminga, jog taikytinu reguliavimu nustatomas tik didžiausias leistinas pirmos vietovės klasės vienete pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, t. y. nenustatomi jokie reikalavimai tokių pastatų pasiskirstymui vietovės klasės vienete, dėl ko jie gali būti nedidelėje pirmos vietovės klasės vieneto dalyje.

Teismas nurodė, kad vertinant, ar dėl numatomos veiklos (veiksmų) nebus viršytas didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius vietovės klasės vienetuose, ir (ar) nebus sudarytos sąlygos jį viršyti, yra vertinamas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius visuose vietovės klasės vienetuose teritorijoje, kurios ilgio kraštinės yra lygiagrečios MDV ir yra nutolusios 200 metrų atstumu į abi puses nuo MDV, o vertinamos teritorijos pločio kraštinės yra statmenos MDV bei yra nutolusios 1600 metrų atstumu nuo šio punkto papunkčiuose nurodytų atskaitos taškų (Taisyklių 26 p.): kai vertinamos Taisyklių 26.1–26.2 papunkčiuose nenurodytos veiklos (veiksmų) galimybės konkrečiame žemės sklype (pvz., kai sprendžiama dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti, galimybės keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (arba) būdą (būdus), vykdyti naują statybą ir t. t.), vertinamos teritorijos dešinioji pločio kraštinė yra nutolusi 1600 metrų atstumu nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio šio žemės sklypo ribų kontūro taško (nustatoma pagal MDV statmeną projekciją), o atitinkamai kairioji vertinamos teritorijos pločio kraštinė – 1600 metrų atstumu nuo labiausiai į dešinę pusę išsikišusio šio žemės sklypo ribų kontūro taško (8 pav.) (Taisyklių 26.3 p.)

Taisyklių 26–28 punktuose nurodytu būdu nustačius vertinamą teritoriją bei pagal Taisyklių 30–32 punktus įvertinus pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių visuose į šios teritorijos ribas patenkančiuose vietovės klasės vienetuose, sprendimas dėl numatomos veiklos (veiksmų) galimybių priimamas pagal tą vietovės klasės vienetą, kuriame nustatytas didžiausias pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius (Taisyklių 29 p.). Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 26 punkto, 26.3. papunkčio ir 8 pav. nuostatas, į vertinamą teritoriją patenka ne daugiau nei du vietovės klasės vienetai, į kuriuos abu patenka žemės sklypas, kurio vystymo galimybės ir yra vertinamos, kas savo ruožtu turi užtikrinti, jog nė viename į vertinamą teritoriją patenkančiame vietovės klasės vienete nebus viršytas didžiausias pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius.

Taigi, paprastai Taisyklių 26 punkto, 26.3. papunkčio ir 29 punkto nuostatos yra pakankamos tam, kad būtų galima apskaičiuoti pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių konkrečiuose žemės sklypuose visuose magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetuose, t. y. bet kurioje išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno besitęsiančios teritorijos atkarpoje, esančioje po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies ir besitęsiančioje 1600 metrų išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno, dėl ko pareiškėjo teiginiai, kad Taisyklių 26 punkte ir 26.3 papunktyje naudojant vertinamos teritorijos sąvoką, visuminis teisinis reguliavimas įgyja naują, Gamtinių dujų įstatyme nenustatytą, prasmę, nėra pagrįsti, o prašymas pradėti Taisyklių 26 punkto ir 26.3 papunkčio atitikties tyrimą Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalims ir konstitucinės teisinės valstybės principui negali būti vertinamas kaip motyvuotas ir tenkintinas.

Tačiau teismas iš esmės sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų: atsakovas nepagrindė, kuo, t. y. kokia Taisyklių nuostata remdamasis, jis, nustatęs vertinamos teritorijos ribas (teritorijos pločio kairioji kraštinė, nutolusi 1600 metrų atstumu nuo labiausiai į dešinę pusę išsikišusio pareiškėjo žemės sklypo ribų kontūro taško (pagal MDV statmeną projekciją), dešinioji teritorijos pločio kraštinė – 670 metrų atstumu nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio šio žemės sklypo ribų kontūro taško (pagal MDV statmeną projekciją ir 200 m nuo MDV kraštinio taško ((duomenys neskelbtini) dujų skirstymo stotis); po 200 metrų į abi puses nuo MVD ašies visu jo ilgiu ir 200 m spinduliu nuo MDV kraštinio taško), šioje vertinamoje teritorijoje pirmos vietovės klasės vieneto (apie 1400 m išilgai MDV ir 200 nuo MDV kraštinio taško) pločio ribas, kuriame skaičiuoja pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių, nustato nuo dešiniosios vertinamos teritorijos pločio kraštinės (esančios 670 metrų atstumu nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio pareiškėjo žemės sklypo ribų kontūro taško), o ne nuo, pavyzdžiui, labiausiai į dešinę pusę išsikišusio žemės sklypo Rasos g. 31 ribos kontūro taško (pagal MDV statmeną projekciją). Teismas pažymėjo, kad nors Taisyklėse nėra aptarta situacija, kai vienos iš į vertinamą teritoriją patenkančių magistralinio dujotiekio atkarpos plotis dėl vertinamo žemės sklypo buvimo vietos yra mažesnis nei 1600 m, tačiau, atsižvelgiant į teisės aktu nustatytus pirmos vietovės klasės vieneto užstatymo normatyvus, kurie, kaip minėta, siejami tik su galimu pastatų skaičiumi, nenustatant jokių kitokių reikalavimų, teismo vertinimu, nėra priežasčių, kodėl galimas pastatų skaičius tokioje teritorijos atkartoje neturėtų būti nustatomas atsižvelgiant į teisės aktu nustatytas proporcijas, t. y. 1 pastatas 160 m (1600:10=160).

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662‑1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Be administraciniams aktams taikomų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, ne mažiau svarbu, kad administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, apskritai būtų aiškus ir suprantamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑650‑556/2015).

Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1652-662/2015; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-624/2015; 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑1234‑520/2015).

Viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas turi būti suformuluotas taip, jog asmenys, kuriems yra skirtas aktas, suprastų santykių esmę ir turinį bei galėtų įgyvendinti reikalavimus, kuriuos nustato aktas. Dėl to viešojo administravimo subjektas privalo tiksliai ir aiškiai suformuluoti reikalavimus, nurodyti teisės normas ir aplinkybes, kuriomis rėmėsi, priimdamas individualų administracinį aktą. Jei viešojo administravimo subjektas ginčijamame akte nenurodo teisinio, faktinio pagrindo ar aktą suformuluoja taip, kad akto adresatams tampa neįmanoma įgyvendinti įpareigojimų, kuriuos nustato aktas, individualus administracinis aktas turi būti naikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015).

Ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad rašte nurodytas atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą gyvenamojo namo statybai pareiškėjui priklausančiame Sklype, nėra aiškus ir suprantamas: atsakovo rašte bei jo prieduose iš esmės nurodoma tik atsisakymo duoti sutikimą priežastis, bendrosios teisinio reguliavimo, nustatančios pagrindą priimti tokį sprendimą, nuostatos bei pagrindiniai faktai, t. y. duomenys apie pastatus, atsakovo teigimu, patenkančius į vertinamą MDV teritoriją. Taigi, su 2018 m. gruodžio 12 d. raštu nepateiktoms bent jau tokioms situacijos schemoms, kokios yra pateiktos ginčą nagrinėjant teisme, objektyviai nėra galima spręsti nei apie sprendimui priimti nustatytas vertinamos teritorijos ir pirmos vietovės klasės, į kuriuos patenka Sklypas, ribas, nei juo labiau – kokiomis Taisyklių nuostatomis jos (ribos) nustatytos. Šiame kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje skundžiamo sprendimo priėmimo motyvai, nurodyti teismo proceso metu, paprastai nėra vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui, kadangi kliudo tiek suinteresuotam asmeniui iki ginčo teisme inicijavimo įvertinti viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tiek ginčą teismui tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad AB „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodytas sprendimas neduoti sutikimo vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybai neatitinka imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodyto sprendimo neduoti sutikimo vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybai, naikinama ir klausimas dėl sprendimo priėmimo grąžinamas atsakovui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti netenkintas pagrįstai, nes, kaip jau minėta, teisės aktais nenumato, kad MDV savininkas ar naudotojas būtų įgaliotas išduoti tokias sąlygas.

Teismas pažymėjo, kad panaikinus atsakovo sprendimą dėl jo neatitikimo bendriesiems reikalavimams, keliamiems jo turiniui, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra svarbūs, todėl dėl jų atskirai nebus pasisakoma. Teismas nurodė ir tai, kad, pavyzdžiui, nagrinėjamo ginčo kontekste aplinkybė dėl pareiškėjo lūkesčio, kad žemės sklype, pagal detaliojo plano, parengto MVD savininko ar naudotojo sutikimu, sprendinius skirtame gyvenamųjų namų statybai, veikla, atitinkanti teritorijų planavimo dokumentų nustatytus reikalavimus, nebus ribojama, teisėtumo iš viso nėra reikšminga, kadangi žemės sklypui, kurio vystymo galimybės yra vertinamos, esant vietovės klasės vienete, kuriame jau yra didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, sutikimas, net ir esant pagrindui konstatuoti tokio pobūdžio pažeidimą, vis tiek negalėtų būti duodamas, o tokia aplinkybė galėtų būti reikšminga tik byloje dėl žalos atlyginimo.

Teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įvertinęs šioje administracinėje byloje nagrinėtą ginčą, teismo akte konstatuotas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjo reikalavimai nebuvo tenkinti visiškai, vadovaudamasi ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į ginčo santykiams aktualių Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 2 punkto kriterijus bei 8 punkte nurodytus koeficientus, paskirstė bylinėjimosi išlaidas: atsakovui iš pareiškėjo priteisė 2 482,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, sumą (priteistų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sumą sumažino iki 1 600 Eur; atsakovui iš pareiškėjo priteisė 900 bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, sumą; išskaičiavo pareiškėjui iš atsakovo priteistiną 11,25 Eur žyminio mokesčio dalį, sumokėtą paduodant skundą, ir 5,63 Eur žyminio mokesčio dalį, sumokėtą paduodant apeliacinį skundą). Teismas nesutiko su pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, kad advokato pagalbos išlaidos atsakovui – viešojo administravimo subjektui – neturėtų būti priteisiamos: privatus juridinis asmuo akcinė bendrovė „Amber Grid“, esantis magistralinio dujotiekio vamzdyno savininku, nėra subjektas, įsteigtas vykdyti viešąjį administravimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčams, kylantiems dėl jo viešojo administravimo sričiai priskiriamos veiklos, susijusios su kitų subjektų veiklos visose magistralinio dujotiekio vietovės klasėse priežiūra, sureguliuoti jis negali ar neturi pirkti kitų ūkio subjektų paslaugų.

III. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA‑2681‑624/2021.

Pareiškėjas nurodo, kad administracinės bylos procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą dėl viešojo administravimo subjekto patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismo nutartis prieštarauja teismo suformuotam precedentui, nurodytam administracinėse byloje Nr. AS143‑375/2008, Nr. AS-502-1095/2013; eA-3194-629/2020. Atsakovas yra Energetikos ministerijai pavaldus subjektas, šiuo atveju į jo juridinę formą neturėtų būti atsižvelgiama, be to, teismas nevertino, ar atsakovas (o taip pat ir Energetikos ministerija) turėjo pakankamų administravimo pajėgumų, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas veikė savo specializacijos srityje, jam neatstovavo advokatas. Be to, su administracinio sprendimo panaikinimu susijęs reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo (administracinė byla Nr. eA‑1837-502/2018), todėl pagal teismų praktiką (administracinės bylos Nr. A662-2374/2013; Nr. AS146-113/2012; Nr. A-456-342/2012; Nr. eA-2463-662/2019 ir kt.) turi būti laikoma, kad pareiškėjo skundas buvo tenkintas visiškai, ir jam turėjo būti priteistas visas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, be to, turėjo būti taikoma priežasties ryšio teorija, reikalaujanti iš esmės įvertinti ginčo procesinę baigtį, taip pat proceso šalių elgesį, bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (administracinė byla Nr. eA-1803-1062/2020 ir kt.).

Ši administracinė byla buvo nepagrįstai išspręsta kaip privatus ginčas, todėl sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą buvo nukrypta nuo administracinių teismų, bendrosios kompetencijos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (žr., 2010 m. lapkričio 16 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Perdigao prieš Protugaliją, pareiškimo Nr. 24768/06, 72 p.; 2018 m. spalio 23 d. sprendimo Musa Tarhan prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 12055/17, 78 p.). Į šią aplinkybę EŽTT reikalauja atsižvelgti ir tais atvejais, kai neteisėti veiksmai atlikti valstybei priklausančios bendrovės (žr., 2018 m. kovo 15 d. sprendimo Smolic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 51472/12, 60 p.). Valstybės patirtų išlaidų sulyginimas su privačiuose ginčuose priteisiamais advokatų honorarais yra pripažįstamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimu (žr., 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Cindric ir Bešlic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 72152/13, 108 p.). Į šias aplinkybes atsižvelgia ir kasacinis teismas (civilinės bylos Nr. 3K-3-111-686/2017, Nr. 3K-3-112-690/2017).

Esant nurodytoms aplinkybėms, būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA‑2681-624/2020, t. y. kad būtų užtikrinta vienoda ir numatoma teismų praktika asmenims, kurių teisės ir teisėti interesai gali būti pažeisti ginčuose su valstybe, perdavusia viešojo administravimo įgaliojimus sau pavaldžiai bendrovei.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad administracinės bylos procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kai buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, nes prašomoje atnaujinti byloje buvo neteisingai nustatyta ginčo prigimtis ir pobūdis. Pareiškėjas nuosekliai rėmėsi Gamtinių dujų įstatymo ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių nustatyta tvarka, tačiau teismas vertino tik lingvistinę pareiškėjo prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus išraišką, nesilaikė turinio prieš formą principo. Pareiškėjas siekė gauti administracinę paslaugą, be kita ko, įgyvendindamas savivaldybės išduotų dokumentų reikalavimus. Teismas, nutarties 65 punkte formaliai konstatavęs, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl techninių sąlygų išdavimo, o ne dėl pritarimo sąlygų išdavimui, akivaizdžiai nepagrįstai konstatavo, jog jis prašė atlikti veiksmus, kuriuos atlikti atsakovas nėra kompetentingas, tuo padarydamas esminę teisės klaidą dėl santykių kvalifikavimo. Tai taip pat yra susiję su prigimtinės nuosavybės teisės pažeidimu, nes pareiškėjas atlygino atsakovui beveik jo metinės pensijos dydžiui prilygstančią sumą, kas taip pat laikytina materialiosios teisės pažeidimu, nulėmusiu šalių pusiausvyrą.

Atsakovas atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, priteisti jam iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kurios dalyku apskritai negali būti pareiškėjo prašyme keliamas procesinis klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareiškėjas nesuformulavo ir tuo labiau nepagrindė prašyme deklaruojamo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Pareiškėjas nepagrindė ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo: 1) prašyme nėra pagrįsta, jog LVAT praktika dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nevienoda, tad ir neįrodytas būtinumas imtis priemonių dėl jos suvienodinimo; 2) prašyme nėra pagrįsta ir tai, jog jame nurodytos LVAT nutartys, nuo kurių esą nukrypta priimant nutartį, turi precedento galią byloje; 3) prašyme nurodytos LVAT nutartys neturi precedento galios byloje dėl esminių faktinių aplinkybių skirtumų, kuriuos, kaip jam nepalankius, pareiškėjas ignoruoja; 4) byloje aktuali LVAT praktika patvirtina tiek bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui teisėtumą, tiek ir pagrindą atmesti jo prašymą kaip nepagrįstą; 5) net ir prašyme nurodytoje byloje tiesiogiai neaktualioje LVAT praktikoje suformuluoti kriterijai patvirtina bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovo naudai teisėtumą; 6) pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas laikytinas bylą pralaimėjusia šalimi, yra teisiškai ydingi, be to, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nutarties turinio; 7) pareiškėjo nurodyta EŽTT praktika nėra aktuali byloje bei taip pat nesudaro pagrindo tenkinti prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. eA-2681-624/2020 procesą pareiškėjas J. G. prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Aptariamu atveju, LVAT išnagrinėjus administracinę bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. spalio 7 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA-2681-624/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502‑165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad prašomoje atnaujinti byloje buvo neteisingai nustatyta ginčo prigimtis ir pobūdis; pareiškėjas nuosekliai rėmėsi Gamtinių dujų įstatyme ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 patvirtintose Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklėse nustatyta tvarka, tačiau teismas vertino tik lingvistinę pareiškėjo prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus išraišką, nesilaikė turinio prieš formą principo; visa tai yra susiję su prigimtinės nuosavybės teisės pažeidimu, nes pareiškėjas atlygino atsakovui beveik jo metinės pensijos dydžiui prilygstančią sumą, kas taip pat laikytina materialiosios teisės pažeidimu, nulėmusiu šalių pusiausvyros pažeidimą.

Teisėjų kolegija iš prieš tai nurodytų pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo teiginių nustatė, kad pareiškėjas, grįsdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, nenurodė: kokios konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos ar imperatyviosios teisės normos teismas nepritaikė, nors turėjo pritaikyti; kokią vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmę teismas netinkamai išaiškino; pan.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose atliktu ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu ginčo situacijoje, pareiškėjo prašyme nepateikta jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis minėtu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo įvairius teismų priimtus procesinius sprendimus, kuriuose, pareiškėjo nuomone, yra suformuluoti išaiškinimai, iš esmės draudžiantys viešojo administravimo subjektui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų. Įvertinus tai, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarties dalis, kurioje buvo sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, negali būti proceso atnaujinimo dalyku, nes ja buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-9-415/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-51-520/2020 yra pažymėjęs, kad nors pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, tačiau iš prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, t. y. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais dėl ABTĮ 40 straipsnio nuostatų taikymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti procesą dėl, jo manymu, padaryto proceso teisės normos pažeidimo, o pagal ABTĮ 156 straipsnį bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu sprendimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujintas dėl ABTĮ įtvirtintų proceso normų pažeidimo.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į šias administracinių bylų teisenos nuostatas, matyti, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 47 str. 1 d.). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies, tarp jų ir viešojo administravimo subjekto, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018). Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS‑429‑858/2015; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-395-662/2019; 2020 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-605-602/2019).

Atsižvelgiant į minėtus išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad bylinėjimosi išlaidos viešojo administravimo subjektui gali būti priteisiamos ir jos yra priteisiamos (žr., pvz., 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS‑514‑525/2018; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-391-525/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-525/2019; 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-46-438/2020), todėl nėra jokio pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos, kai įvertinęs bylos pobūdį ir kitus reikšmingus kriterijus, sprendė, jog atsakovui iš pareiškėjo turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Kaip jau buvo minėta, tiek iš ABTĮ nustatyto teisinio reguliavimo, tiek iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui priklauso nuo vertinamųjų kriterijų, t. y. kiekvienoje byloje visi minėti kriterijai vertinami individualiai. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su šioje byloje atliktu kriterijų vertinimu (o taip pat ir atsakovo, kaip subjekto, teisinės padėties nustatymu), nereiškia, jog buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2681-624/2020 priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2681-624/2020 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas prašė priteisti jam iš pareiškėjo 1 542,75 Eur patirtų išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas, remdamasi ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, įvertinusi atsakovo prašymo pagrįstumą (2021 m. sausio 29 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. TGSLT2100240 ir AB SEB banko 2021 m. vasario 19 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą) bei pateikto atsiliepimo į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo apimtį ir turinį, nurodo, kad atsakovo prašomų atlyginti jo patirtų išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus 8.16 punkte nustatytą dydį (581,92 Eur), todėl turi būti mažinamas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atsakovo prašymą tenkina iš dalies ir priteisia jam iš pareiškėjo 581,92 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. eA-2681-624/2020 pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui akcinei bendrovei „Amber Grid“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Amber Grid“ iš pareiškėjo J. G. 581,92 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą 92 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius