2016-07-05 Nr. AB-13930-3-61-3-05317-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-667-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05317-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant (vaizdo konferencijos būdu) pareiškėjui (apeliantui) G. K.,

atsakovo atstovui Aigerdui Skroliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. liepos 12 d. jam buvo paskirtas suėmimas ir nuo to laiko iki 2014 m. gruodžio 8 d. jis buvo nuolat etapuojamas tarp laisvės atėmimo bausmę vykdančių įstaigų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Konvojavimas trukdavo 4–8 val., transporto priemonės buvo seno modelio, blogai funkcionavo, dėl įvairių gedimų konvojavimas užtrukdavo 1–2 val. Transporto priemonės viduje buvo įrengtos trys kameros, vienoje važiuodavo 7 asmenys, nors jos plotas – apie 2 kv. m. Bagažo skyrius nebuvo įrengtas, todėl asmenys bagažą (iki 30 kg) turėjo laikyti toje pačioje 2 kv. m patalpoje. Nors kameroje buvo įrengtas 15 x 120 cm suoliukas, tačiau didelę jo dalį užimdavo bagažas, todėl iš 7 konvojuojamų asmenų sėdėti galėjo tik trys. Pareiškėjas, būdamas neįgalus, turėdavo visą kelionę stovėti, dėl to 4–8 val. jausdavo didelius skausmus. Pareigūnai nereaguodavo į pareiškėjo prašymus sudaryti jam tinkamas konvojavimo sąlygas, nors turėjo duomenis apie pareiškėjo neįgalumą, tyčiodavosi rodydami ginklą. Šaltuoju metų laiku transporto priemonėse temperatūra būdavo apie –30 °C, jos nebuvo šildomos, vasarą oras įšildavo iki 40–50 °C, ventiliacija neveikė ar net nebuvo įrengta. Kameros būdavo purvinos, dėl oro trūkumo dažnai pasidarydavo silpna, medikamentai nebūdavo išduodami. Transporto priemonėje nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo tualeto, automobiliai nesustodavo, kad būtų galima pasinaudoti tualetu, todėl kamerose jautėsi stiprus šlapimo kvapas. Dėl netinkamų etapavimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didelę neturtinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą, skausmą, stresą, nepilnavertiškumą, nežmoniškas kančias ir menkinimą, todėl iki šiol nuolat jaučia baimę, apatiją, naktimis sapnuoja košmarus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 14–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, dėl pareiškėjo reikalavimų iki 2011 m. gruodžio 8 d. taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovas paaiškino, kad konvojavimas vyksta vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimas vyksta specialiaisiais automobiliais, autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Konvojavimui skirtas specialusis transportas turi ir yra naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Visam VST specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Nenustatyta, kad aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Specialiosios paskirties transportu vyksta tik leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju, skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentuoja. Gydytojo išvada apie konvojuojamojo sveikatą turi būti pateikta ant jo asmens bylos pažymos. Nesant sveikatos problemų, gydytojas pažymi, kad konvojuojamasis vykti gali. Ant pažymos pasirašo ir konvojuojamasis. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojaus pareigūnai turi būti ginkluoti. Skundai konvojavimo metu yra registruojami konvojaus kelionės žiniaraštyje. VST duomenimis, pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nesiskundė. VST nėra užfiksavusi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. 2015 m. vasario 11 d. atsakovo atstovas pateikė prašymą priteisti 15,48 Eur išlaidas už dokumentų kopijų teismui rengimą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad tiesioginiais VST veiksmais jokių sveikatos sutrikimų pareiškėjui nenustatyta. Temperatūros daviklių automobilyje nėra, todėl pareiškėjo teiginiai apie temperatūros matavimus yra nepagrįsti. Nuteistuosius ir suimtuosius teisės aktų nustatyta tvarka lydi ginkluotas konvojus, todėl priekaištai dėl ginkluoto konvojaus yra nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu (III t., b. l. 142–146) pareiškėjo skundą atmetė. Teismas Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos priteisė iš pareiškėjo 15,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų 2007 m. liepos 12 d. – 2014 m. gruodžio 8 d. laikotarpiu.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl pareiškėjas kiekvieno konvojavimo iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą atveju suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio 8 d., todėl pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2007 m. liepos 12 d. – 2011 m. gruodžio 8 d. laikotarpiu vykdytus konvojavimus, pareikšti. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime į skundą ir 2015 m. vasario 9 d. rašte Nr. 473D-178 tokį prašymą pareiškė. Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui, kildinamam iš 2007 m. liepos 12 d. – 2011 m. gruodžio 8 d. laikotarpiu vykdytų konvojavimų, taikyta ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmesta (CK 1.131 str. 1 d.). Pareiškėjo nurodytos konvojavimo vykdymo sąlygos byloje vertintos už 2011 m. gruodžio 9 d. – 2014 m. gruodžio 8 d. laikotarpį.

Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Konvojavimo taisyklių 3, 109, 121, 123, 134, 145, 146, 146.4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (LR vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 p.), nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais:

„Mercedes Benz“, valst. Nr. DOK 714, Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengta po 36 sėdimas vietas; MAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengta po 43 sėdimas vietas, Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengtos 33 sėdimos vietos; „IVECO EUROCARGO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengta 30 sėdimų vietų; „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengta po 19 sėdimų vietų.

Įvertinus nurodytus duomenis kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius ir VST kelionės žiniaraščius, matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius 2011 m. gruodžio 9 d. – 2014 m. gruodžio 8 d. konvojavimo metu nebuvo viršijamas. Byloje pateiktų 2012 m. kovo 15 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. birželio 20 d. kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad specialiųjų automobilių vidinė ir išorinė apžiūra buvo atliekama, pastabų nenustatyta. Iš transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų kortelių (ataskaitų) matyti, kad techninė apžiūra specialiajam autotransportui yra atliekama, automobiliai yra techniškai tvarkingi, techninė apžiūra galiojanti.

Pareiškėjas, teigdamas, kad transporto priemonės blogai funkcionavo, šių argumentų nepagrindė, nenurodė konkrečių datų, kuomet specialusis autotransportas buvo sugedęs, kitų tinkamą specialiųjų automobilių techninę būklę paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Iš byloje pateiktų specialiųjų automobilių kamerų schemų matyti, kad daugumoje transporto priemonių bagažo skyrius yra, jo nėra tik šešiuose automobiliuose. Nurodytų aplinkybių neneigė ir atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime.

Tačiau pagal Konvojavimo taisyklių 146 punkte įtvirtintą specialiojo automobilio įrengimo ir jame privalomų daiktų sąrašą, specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių. Konvojavimo taisyklių 146 punktas taip pat nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad specialiuosiuose automobiliuose nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, trūko oro, šaltuoju metų laiku transporto priemonėse temperatūra būdavo apie –30 °C, vasarą – 40–50 °C, vadovavosi Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu.

Teismas nurodė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų ventiliacijos efektyvumo patikrinimų metu buvo nustatyta, jog oro ventiliacija yra tinkama. Teismas neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimo metu transporto priemonėje buvusią oro temperatūrą, tačiau pareiškėjas nekonkretizavo, kurio konvojavimo metu oro temperatūra neatitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimo, kuo remiantis nustatė transporto priemonėse buvusią temperatūrą, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai laikyti pernelyg abstrakčiais.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir temperatūros atmesti kaip nepagrįsti. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad konvojavimo metu nebūdavo daromi sustojimai pasinaudoti tualetu, vadovavosi Konvojavimo taisyklių 134 punktu, kuriame nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Pareiškėjas teismui nenurodė, kuriomis konvojavimo dienomis nebuvo patenkintas jo prašymas nuvesti į tualetą, kad dėl tokio atsisakymo jis reiškė pretenzijas konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų (Konvojavimo taisyklių 107 p.), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų VST veiksmų.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad yra neįgalus, tačiau jam nebuvo sudarytos tinkamos konvojavimo sąlygos, esant poreikiui, neišduoti medikamentai, nurodė, kad byloje pateikta pareiškėjo medicininės kortelės kopija, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I teritorinio skyriaus išduotas neįgaliojo pažymėjimas patvirtina, jog pareiškėjas yra neįgalus, jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Pagal Konvojavimo taisyklių 64.11 punktą, konvojui yra pateikiama konvojuojamo asmens pažyma, kurioje, be kita ko, įrašoma gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada, daromi įrašai apie konvojuojamojo sveikatą, o jei reikia, įrašas apie sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti, ir visuomenės sveikatos saugos priemones, kurias būtina vykdyti.

Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad, konvojuojant pareiškėją, konvojui būtų teikti gydytojo nurodymai dėl pareiškėjui ypatingų konvojavimo sąlygų sudarymo ar būtinų medikamentų išdavimo. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad visuose teismui pateiktuose VST kelionės žiniaraščiuose yra įrašai, jog konvojuojami asmenys nusiskundimų dėl sveikatos neturi. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad pareigūnai iš pareiškėjo tyčiodavosi, rodydami ginklą, vadovavosi Konvojavimo taisyklių 121 punktu, kuriame nustatyta, kad konvojuotųjų elgesys su konvojuojamaisiais grindžiamas teisėtumo principu.

Draudžiama konvojuojamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis (Konvojavimo taisyklių 123 p.). Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėją lydintys pareigūnai pagrįstai turėjo ginklus. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti.

Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Įvertinus VST kelionės žiniaraščiuose esančius duomenis, nenustatyta, kad pareiškėjas teikė pretenzijas dėl jo įžeidinėjimo ar nepagarbaus elgesio, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su nepagarbiu pareigūnų elgesiu, atmesti kaip neįrodyti.

Teismas konstatavo, kad būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir žala bei tarp jų egzistuojantis priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, civilinė atsakomybė negalima. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, priėjo išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo 2011 m. gruodžio 9 d. – 2014 m. gruodžio 8 d. laikotarpiu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų VST veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo prašymo atlyginti 15,48 Eur išlaidas už 258 dokumentų kopijų teismui rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 4 dalimis. VST vado 2015 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 47V-31 nustatyta, kad vieno rašytinio grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimo kaina yra 0,06 Eur (0,22 Lt). Atsakovo atstovas 2015 m. vasario 11 d. pateikė 261 lapą su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų kopijų, tai atitinka 15,66 Eur. Atsakovo prašoma priteisti išlaidų už dokumentų parengimą suma neviršija 15,66 Eur, todėl atsakovo prašymas tenkintas, iš pareiškėjo atsakovo naudai priteista 15,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 170–174) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neištyrė išsamiai visų bylos aplinkybių, neišnagrinėjo visų pareiškėjo skundo argumentų, nesurinko visų prašytų įrodymų dėl transporto priemonių kamerų plotų, planų schemų, konvojuojamų asmenų skaičiaus ir kt. (prašoma išsireikalauti šiuos įrodymus), teismo sprendime nėra motyvų, kodėl teismas atmetė skunde nurodytus įrodymus, nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Teismas nesilaikė ABTĮ 57, 87 straipsnių reikalavimų, neteisingai taikė teisės normas, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose.

2. Teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį konvojavimo laikotarpiui nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d., kadangi pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kuri pasireiškė ir tarptautinio teisės akto – Konvencijos (3 str.) nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 7 d. išsiuntė teismui prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, tačiau prašymas liko neišnagrinėtas.

3. Daugelis atsakovo atsiliepimo teiginių dėl bylos faktų neatitinka tikrovės, dalies įrodymų apskritai nepateikė, o teismo išvada dėl Konvencijos 3 straipsnio nepažeidimo yra nepagrįsta.

Atsakovas VST atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 1) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, materialinių bei procesinių normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 12 d., kada jam buvo paskirtas suėmimas, iki 2014 m. gruodžio 8 d., kildinamos už netinkamo konvojavimo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundo padavimo momentą (2014 m. gruodžio 8 d.), taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo nurodytas konvojavimo vykdymo sąlygas vertino už 2011 m. gruodžio 9 d. – 2014 m. gruodžio 8 d. laikotarpį.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog tai padaryta nepagrįstai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos manymu, šis apeliacinio skundo argumentas aptartinas pirmiausia, siekiant apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas laike.

Pažymėtina, jog žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), padaryta asmeniui neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginama bendraisiais pagrindais, o nagrinėjant tokius ginčus taikytinos ir ieškininę senatį reglamentuojančios teisės normos. Aptariamu atveju, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (CK 1.125 str. 8 d.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, tame tarpe, kylančias ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Bet pasibaigus nustatytam terminui teisė kreiptis į teismą, o kartu ir teisė į reikalavimo patenkinimą iš esmės yra paneigiama, todėl yra privaloma nustatyti momentą, kada prasidėjo teisės pažeidimas, nuo kurio ir turėtų būti pradėta skaičiuoti ieškinio senatis.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad teisė kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo sietina su kiekvienu atskiru konvojavimu iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą, visiškai pagrįsta. Įvykus konkrečiam atskiram etapavimui (konvojavimo faktui) nuo 2007 m. liepos 12 d., pareiškėjas (apeliantas) galėjo ir turėjo suvokti, ar buvo pažeistos teisės aktais garantuotos teisės ir dėl to pasinaudoti teismine gynyba. Tačiau tai buvo padaryta tik 2014 m. gruodžio 8 d., kada paduotas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vadinasi, skaičiuojant tris metus atgal nuo 2014 m. gruodžio 8 d. ir yra tas laiko tarpas, kai dėl pateikto reikalavimo galima teisminė gynyba. Likęs pareiškėjo (apelianto) nurodytas laikotarpis peržengia 3 metų įstatymų leidėjo nustatytą ribą, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai apibrėžė laiko tarpą, per kurį pareiškėjas gali ginti savo teises pateikdamas skundą.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad remiantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties termino praleidimas, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį tik tada, jei teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tikrinamu atveju pareiškėjas nėra pateikęs jokių aiškių argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu. Nagrinėjamo ginčo pobūdis taip pat nepatvirtina svarbių priežasčių buvimo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Vadinasi, turi būti patvirtinta, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą nagrinėjamo reikalavimo daliai pareikšti (nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d.).

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Tai reiškia, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

Taigi išdėstyta lemia apeliacinio skundo nepagrįstumą dėl netinkamai taikytos ieškinio senaties, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir patvirtina, kad bylos nagrinėjimo ribos laike dėl galimai netinkamai taikytų konvojavimo sąlygų yra būtent teismo nurodytas laikotarpis.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą (ieškinio senaties termino aspektu – toks prašymas pareikštas 2016 m. birželio 21 d. vykusio teismo posėdžio metu), visų pirma, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje yra nurodyta, jog bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

O vada nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai yra šio įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytos formos prašymo padavimas Konstituciniam Teismui.

Taigi siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto ar jo dalies atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas tik tokiu atveju, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Apeliantas prašė ištirti ieškinio senaties termino atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bet pateiktame prašyme nebuvo aiškiai atskleista, kaip pasireiškia nurodyto teisinio reguliavimo nesuderinamumas su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kita vertus, aktualiausia yra tai, jog apeliacinės instancijos teismui, turint omenyje ir jau suformuotą teismų praktiką, nekyla teisinių abejonių dėl įstatymų leidėjo apibrėžto senaties termino atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pasisakant dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtiną spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurie galėtų lemti kitokio sprendimo priėmimą. Pastarajame dokumente pasisakoma pakankamai abstrakčiai, t. y. dėstoma apie poreikį surinkti visus įrodymus, tačiau kokius be pateiktų, kurie galėtų leisti priimti kitokį nei priimtas sprendimas ar paneigti esančius – nenurodoma. Nepaaiškinama ir kaip buvo nukrypta nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Pareiškėjas (apeliantas) teigdamas apie teisinio reguliavimo nesilaikymą jį etapuojant iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą neįvardija tikslių datų, transporto priemonių, iš esmės apsiribodamas abstrakčiais deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Tokia argumentacija niekaip negali daryti įtakos skundžiamo teismo sprendimo koregavimui ar naikinimui.

Be kita ko, pabrėžtina, kad atsakovas yra pateikęs faktinius duomenis patvirtinančius, jog visos transporto priemonės, kuriomis buvo vykdomas pareiškėjo (apelianto) etapavimas, atitiko higienos ir saugumo reikalavimus (remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atsakovas nurodo apie visuose automobiliuose įrengtas vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemas. Taip pat akcentuojama, jog visam VST specialios paskirties transportui buvo atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai ir nenustatyta, kad aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Specialiosios paskirties transportu vyksta tik leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentuoja. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojaus pareigūnai turi būti ginkluoti, o skundai konvojavimo metu yra registruojami konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų skundų už tikrinamą laikotarpį nėra pateikęs.

Taigi, kaip matyti iš turimos bylos medžiagos, atsakovas yra pateikęs pakankamai bei patikimų faktinių duomenų dėl pareiškėjo (apelianto) nurodomų teisių pažeidimo nebuvimo, o tai reiškia, jog jis paneigė asmens besikreipusio teisminės gynybos teiginius dėl galimų jo teisių pažeidimo, kurie buvo grindžiami tik paaiškinimais. Todėl norint atmesti atsakovo faktinius duomenis pareiškėjas savo ruožtu turėtų teikti įrodymus, suponuojančius galbūt kitokio pobūdžio sprendimą arba nurodyti, kaip teismas galėtų jam padėti įgyvendinti pareiškėjo turimas procesines teises (teikti įrodymus), tačiau kitokių papildomų duomenų pateikta nebuvo, o prašymas gauti dokumentus, kurie iš principo jau pateikti atsakovo - betikslis.

Atmesdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl išdėstytų priežasčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. O šį sprendimą dar įtvirtina ir administracinė jurisprudencija analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. eA-749-756/2016, taip pat administracinę bylą Nr. A-2245-575/2016, Nr. A-1827-858/2015 ir kt.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius