2015-12-16 Nr. AB-24526-3-61-3-04988-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1409-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04988-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. D. firma „Uvida“ (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 13 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-30260 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš pareiškėjo sąskaitos ar sąskaitų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi (b. l. 12–13) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ginčija 2015 m. kovo 17 d. priimtą Sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad apie minėtą Sprendimą jis sužinojo 2015 m. rugsėjo 14 d., gavęs 2015 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. (24.6-31-5)R-6444. Tačiau įvertinęs pareiškėjo prie skundo pridėtus dokumentus, teismas pažymėjo, kad iš jų matyti, jog pareiškėjas susirašinėjo su VMI, teikdamas jai prašymus. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjas apie faktines mokėtinų mokesčių aplinkybes, t. y. kad VMI 2014 m. spalio 30 d. sprendimu jam atsirado prievolė į biudžetą sumokėti mokesčius, žinojo anksčiau, nei gavo iš VMI 2015 m. rugsėjo 2 d. raštą. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjas VMI 2014 m. spalio 30 d. sprendimo neskundė, todėl šio sprendimo teisinė pasekmė – priimtas Sprendimas. Teismas taip pat pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nepateikė, tačiau skunde išdėstė aplinkybes, pagrindžiančias, kodėl jis skundą teismui išsiuntė 2015 m. spalio 13 d. Taigi, nors pareiškėjas atskiro prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė, teismas jame nurodytas aplinkybes vertino ir termino skundui paduoti atnaujinimo aspektu. Atitinkamai teismas, įvertinęs skunde išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgęs į 2015 m. rugsėjo 2 d. raštą, padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių ir nepaaiškino, kodėl anksčiau nesikreipė į teismą ar į VMI ir neskundė Sprendimo jame nurodyta apskundimo tvarka. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo delsimas ir susirašinėjimas rodo jo paties subjektyvų pasirinktą elgesio modelį, t. y. pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, kurias teismas galėtų pripažinti objektyviomis ir vertinti, kaip sudarančias pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju terminas skundui paduoti praleistas ir negali būti atnaujinamas, remiantis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, todėl skundą atsisakytina priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Teismas papildomai išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis neužkerta kelio kreiptis į teismą su ABTĮ reikalavimus atitinkančiu skundu, pateikiant argumentuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 15–16), prašydamas minėtą nutartį panaikinti. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju jam buvo nepagrįstai užkirstas kelias teisme ginti savo pažeistas teises. Pažymi, jog susirašinėjimas dėl paties Sprendimo gavimo negali įrodyti ir neįrodo fakto, kad pareiškėjas apie šį Sprendimą žinojo. Be to, VMI susirašinėjime neginčija aplinkybės, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtina, kad šiuo atveju termino skundui paduoti jis nebuvo praleidęs, kadangi apie Sprendimą sužinojo tik 2015 m. rugsėjo 14 d., kai gavo 2015 m. rugsėjo 2 d. raštą. Papildomai akcentuoja, kad materialinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga yra susijusi tik su akivaizdžiu skundo nepriimtinumu, tačiau tokių aplinkybių, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarties, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad tuo atveju, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 ir kt.).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai aktas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo akto priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-639/2014 ir kt.).

Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146‑104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 ir kt.).

Atitinkamai bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, 2015 m. spalio 13 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 11) pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, siekė apskųsti VMI 2015 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-30260 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitos (sąskaitų) (b. l. 1–2). Tačiau byloje iš esmės nėra jokių duomenų apie minėto Sprendimo siuntimą ir (ar) įteikimą pareiškėjui, taip pat nėra paties Sprendimo, o pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių, ar nurodytas Sprendimas buvo siųstas pareiškėjui, jeigu taip, tai jis buvo siųstas paprastu ar registruotu paštu, ar yra duomenų apie šio Sprendimo įteikimą pareiškėjui ir pan., nors pagal ABTĮ 10 straipsnį teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, o ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, kad prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai duomenų pareiškėjo skundo priėmimo klausimui išspręsti, kadangi iš jų nėra galimybės nustatyti, kada pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie ginčijamą Sprendimą, o pats pareiškėjas tvirtina, kad apie šį Sprendimą jis sužinojo tik 2015 m. rugsėjo 14 d., kai gavo VMI 2015 m. rugsėjo 2 d. raštą. Taigi, šiuo atveju byloje nesant pakankamai duomenų siekiant nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, todėl nepagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti jo skundą.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ skundo priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius