2013-08-26 Nr. AB-4370-3-62-3-00089-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2177/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00089-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Kauno VGTPT, Tarnyba) 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4446-397; 2) įpareigoti atsakovą Kauno VGTPT patenkinti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-4446); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, atlyginti jam padarytą 1 000 Lt turtinę ir 2000 Lt neturtinę žalą (b. l. 4–8, 27).

Nurodė, kad padavė Kauno VGTPT prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, siekdamas pateikti kaltinimus baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka įtariamajai G. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnį (šmeižimas) ir 155 straipsnį (įžeidimas). Atsakovas ginčijamu 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4446-397 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo. Priimdamas tokį sprendimą atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatyme nustatytą trisdešimties dienų ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytą trijų dienų terminus, sprendimą išsiuntė paprastu laišku, nors pagal Viešojo administravimo įstatymą turėjo išsiųsti registruotu laišku. Jo nuomone, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, tendencingas, formalus, standartinis atsirašymas, priimtas pasinaudojant tarnybine padėtimi ir manipuliuojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, paneigiant lygiateisiškumo principą, apribojant prigimtines žmogaus teises, nes tokie neteisėti atsakovo veiksmai turi tikslą neleisti įvykti teismo procesui ir nustatyti ginče teisingumą. Pareiškėjo nuomone, Kauno VGTPT veiksmai buvo akivaizdžiai nukreipti prieš jo teisėtus interesus ir galėjo būti korupcinio susitarimo su atsakovu civilinėje byloje aktas. Jo teigimu, atsakovas jam sistemiškai daro turtinę ir neturtinę žalą, tačiau šiuo skundu prašoma priteisti tik minimali turtinė žala, kuri padengtų tik pašto išlaidas, dokumentų kopijavimą ir skundų, kurie buvo paduoti į įvairias institucijas, vertimą. Išlaidas, patirtas už vertimo paslaugas, patvirtinančių dokumentų pateikti negali, nes vertėjas verčia neturėdamas licencijos už mažesnį atlygį nei būtų vertimų biure, tačiau vertimo paslaugos nėra teikiamos nemokamai. Neturtinė žala pasireiškė tuo, jog jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo ribojamos tyčia. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią turtinė ir neturtinė žala priteisiama be atsakovo akto panaikinimo ir žalos įrodymo. Jo nuomone, yra visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, nes atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutinka.

Atsiliepime į skundą (b. l. 31–35) nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus dėl to, kad pareiškėjo reikalavimai parengti skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo ir įžeidinėjimo yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Nurodė, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 pareiškėjui buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas atsižvelgiant į advokatės G.

R. pateiktą pranešimą, jog V. S. piktnaudžiavo suteikta teisine pagalba ir pažeidė teisinės pagalbos principus. Tiek Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėję V. S. skundus, patvirtino, jog toks Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija ir teismai nagrinėdami Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo teisėtumo klausimą vertino ir advokatės G.

R. nurodytas aplinkybes dėl V. S. piktnaudžiavimo suteikta teisine pagalba. Teismai nenustatė advokatės G. R. veikoje nusikalstamų veikų, kuriomis pareiškėjas ją kaltina, objektyviosios pusės požymių. Taip pat nuo advokatės G. R. surašyto pranešimo, kuriuo, pareiškėjo teigimu, jis buvo įžeistas bei apšmeižtas, yra praėję daugiau nei penkeri metai, todėl dėl kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį negali būti priimtas teismo nuosprendis. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas dėl tų pačių aplinkybių, t. y. nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, 2013 m. sausio 21 d. nutartimi atsisakė priimti V.

S. savarankiškai pateiktą privataus kaltinimo skundą. Nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl praleisto termino ginčo sprendimui priimti, nes papildoma informacija iš pareiškėjo buvo gauta 2013 m. sausio 18 d., o ginčijamas sprendimas priimtas 2013 m. sausio 23 d., kadangi 2013 m. sausio 19 ir 20 dienos buvo nedarbo, todėl sprendimas priimtas per tris darbo dienas, kaip numato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis. Kadangi Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų dėl žalos atlyginimo, be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių patirtos žalos buvimo faktą ir jos dydį.

Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d sprendimu (b. l. 90–94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 957/06 teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais. Teikti antrinę teisinę pagalbą buvo paskirta advokatė G. R. 2007 m. sausio 5 d. advokatė G. R. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su pranešimu, kuriuo prašė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą V. S. Tarnyba, išanalizavusi advokatės G. R. pateiktą pranešimą bei teismo posėdžio protokolą civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 padarė išvadą, kad V. S. piktnaudžiavo suteikta teisine pagalba ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principus, todėl Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 V. S. buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Pareiškėjas V. S. nesutikdamas su Vilniaus tarnybos priimtu sprendimu kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją, prašydamas panaikinti Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija 2007 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. S-53-(A(G)-34) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šio sprendimo teisėtumą patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008. Teismas pažymėjo, kad iš minėtų sprendimų turinio matyti, jog nagrinėjant Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 teisėtumą ir pagrįstumą, tuo pačiu buvo vertinamas ir advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. surašytame pranešime nurodytų aplinkybių pagrįstumas. Teismų sprendimais buvo nustatytos aplinkybės, paneigiančios pareiškėjo nurodytus argumentus dėl advokatės G. R. nusikalstamų veiksmų. Nenustatyta jokių advokatės G. R. veiklos pažeidimų ir kitose pareiškėjo iniciatyva iškeltose bylose.

Teismas taip pat konstatavo, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, pagrįstai rėmėsi baudžiamosios atsakomybės dėl minėtų nusikaltimų senaties terminu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. 1 p., BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad praėjo daugiau kaip penkeri metai po 2007 m. sausio 5 d. advokatės G. R. rašyto pranešimo, apie kurio turinį V. S. žinojo 2007 m. vasario mėnesį, ir kuriuo, pareiškėjo teigimu, jis buvo įžeistas bei apšmeižtas, teismas atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą, nes baudžiamasis procesas negali būti pradedamas BPK 3 straipsnio l dalies 2 punkto pagrindu. Tai konstatuota įsiteisėjusia 2013 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje Nr. PK-760-170/2013, kuri buvo nagrinėta pagal V. S. skundą dėl prašymo patraukti advokatę G. R. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 154 ir 155 straipsnius, t. y. dėl to paties dalyko, dėl ko ir buvo kreiptasi teisinės pagalbos, o atsakovas ginčijamu sprendimu ją atsisakė suteikti. Minėtos nutarties įsiteisėjimą patvirtina informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenys.

Įvertinęs administracinėje byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas padarė išvadą, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagal turimų duomenų visumą turėjo pagrindą konstatuoti, jog konkrečiu atveju pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, todėl 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4446-397 pareiškėjui buvo teisėtai ir pagrįstai atsisakyta suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl skundas dėl minėto sprendimo panaikinimo ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo suteikti teisinę pagalbą atmestinas. Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti Viešojo administravimo įstatymo pažeidimus, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Tarnyba praleido Įstatymo nustatytą terminą sprendimui dėl teisinės pagalbos skyrimo priimti, teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog konkrečiu atveju Tarnyba pareiškėjo prašymą gavo 2012 m. gruodžio 21 d., 2013 m. sausio 15 d. raštu iš pareiškėjo pareikalavo pateikti papildomų dokumentų, juos gavusi 2013 m. sausio 18 d. per tris darbo dienas, t. y. 2013 m. sausio 23 d. sprendimas buvo priimtas, todėl darytina išvada, jog įstatyme įtvirtintas terminas sprendimo priėmimui (VGTPĮ 18 str. 2 d.) nebuvo pažeistas. Pareiškėjui sprendimas buvo išsiųstas paštu, termino apskųsti teismui jis nepraleido, todėl jo teisės konkrečiu atveju nebuvo pažeistos, taigi Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimų, kurie turėtų įtakos pareiškėjo subjektinėms teisėms ar jų apgynimui, nagrinėjant bylą, nenustatyta.

Dėl prašymo priteisti iš atsakovo 1000 Lt neturtinės ir 2000 Lt turtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nes jie turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismui byloje nenustačius privalomos viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų atsakovo veiksmų (aktų) ir pareiškėjui jų neįrodžius (ABTĮ 57 str.) skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–101), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d sprendimą, kaip nepagrįstą, šališką ir pažeidžiantį pareiškėjo teisėtus interesus.

Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nekritiškai rėmėsi atsakovo motyvais ir iš esmės bylos neišnagrinėjo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo praleisti terminai teismo gali būti atnaujinti, nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais. Pažymi, kad atsakovas neverčia gautų ne lietuvių kalba surašytų prašymų, Kauno VGTPT nėra darbuotojų, gerai mokančių rusų kalbą, todėl atsakymą parengė iki galo nesuvokdami pareiškėjo prašymo esmės. Teismas bylą išnagrinėjo taip pat nesuprasdamas ginčo esmės, nes dokumentai byloje nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 9 straipsnį. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovo atsakymai buvo gaunami paprastu paštu, o asmeninė informacija nebuvo saugoma. Atkreipia dėmesį, jog teismai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus bei nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tirti. Pažymi, kad be teisinės pagalbos negali teisingai suformuluoti ir pagrįsti atsakovo jam padarytos žalos.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 111). Nurodo, kad palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4446-397, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir VGTPĮ). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, kuriomis grindžiamas Kauno VGTPT sprendimas ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Taigi atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo V. S. pagal jo 2012 m. gruodžio 18 d. prašymą (Tarnyboje gautą 2012 m. gruodžio 21 d.), turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje, laikydamasis VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bei, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalba negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimui, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra pasisakęs, kad atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojama teisine pagalba, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismą praktika, Tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą Tarnyboms nustatė siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853-11 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą su 2012 m. gruodžio 18 d. prašymu, siekė gauti antrinę teisinę pagalbą parengiant skundą (pareiškimą) privataus kaltinimo tvarka, patraukiant baudžiamojon atsakomybėn advokatę G. R. dėl šmeižimo (BK 154 str.) ir įžeidimo (BK 155 str.), pasireiškusius tuo, kad minėta advokatė 2007 m. sausio 5 d. pateikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. nutraukimo, jame nurodydama tikrovės neatitinkančius, jo garbę ir orumą įžeidžiančius duomenis.

Nustatyta, kad 2013 m. sausio 16 d. pareiškėjas pats kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, pateikdamas privataus kaltinimo skundą dėl advokatės G. R. patraukimo baudžiamojon atsakomybės pagal BK 154 ir 155 straipsnius. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. PK-760-170/2013 išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. sausio 16 d. pateiktą skundą atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, esant aiškiai BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai aplinkybei, t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismas nustatė, kad nuo minėto advokatės 2007 m. sausio 5 d. surašyto pranešimo Tarnybai, kuriuo turiniu pareiškėjas grindžia savo kaltinimus, ir apie kurį pareiškėjas žinojo jau 2007 m. vasario mėnesį, praėjo daugiau kaip penkeri metai (BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad pareiškėjo nurodytose advokatės veiksmuose nėra būtinųjų nusikalstamų veikų, kuriomis pareiškėjas ją kaltino, objektyviosios pusės požymių, todėl privataus kaltinimo bylos procesą pagal V. S. skundą atsisakoma pradėti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (b. l. 80–81). Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šį teismo nutartis neapskųsta ir įsiteisėjusi.

Atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą 2013 m. sausio 23 d. sprendimą dėl atsisakymo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, rėmėsi iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. kad advokatės 2007 m. sausio 5 d. pranešime nurodytų aplinkybių pagrįstumas buvo įvertintas teisme, nagrinėjant šio pranešimo pagrindu priimto Vilniaus VGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 nutraukti teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008). Minėtas Tarnybos sprendimas paliktas galioti, advokatės veiksmuose nenustatyta nusikalstamų veikų, kuriomis pareiškėjas ją kaltiną, objektyviosios pusės požymių. Be to, yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, nes apie advokatės 2007 m. sausio 5 d. surašyto pranešimo turinį pareiškėjas žinojo jau 2007 m. vasario mėnesį, gavęs jau minėtą Vilniaus VGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas byloje neperspektyvus.

Atsižvelgusi į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno VGTPT 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4446-397 priėmimo metu pareiškėjo pateikti dokumentai bei kita medžiaga leido daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą, todėl Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktuose įtvirtintais pagrindais, dėl ko nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Tarnybos sprendimą. Atsakovo priimto sprendimo pagrįstumą patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. PK-760-170/2013 nustatytos aplinkybės.

Paminėtos byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas sprendimus priėmė nesuvokdami pareiškėjo prašymo ir ginčo esmės, nes atsakovas neišvertė gautų ne lietuvių kalba surašytų prašymų. Pažymėtina, kad byloje surinktų valstybine kalba surašytų dokumentų ir kitų įrodymų, kuriais rėmėsi atsakovas ir teismas, visiškai pakako nustatyti, kad pareiškėjo prašymas akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas byloje neperspektyvus. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kaip apeliaciniame skunde pateikiamos aplinkybės, kad atsakovo atsakymai buvo gaunami paprastu paštu, o asmeninė informacija nebuvo saugoma, galėjo sąlygoti skundžiamo Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, minėti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pripažinus, kad skundžiamas Kauno VGTPT 2013 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4446-397 yra teisėtas ir pagrįstas bei atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti Tarnybą tenkinti jo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės dėl Tarnybos veiksmų padarytos 1 000 Lt turtinės ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad šiuo atveju Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti žala, o nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo V. S. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius