2019-12-11 Nr. AB-23322-3-64-3-00375-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-5518-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00375-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Šiaulių skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTP-2)-19-NT-221-2481 (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba byloje dėl šmeižto, skleidžiamo visuomenės informavimo priemonėse, spaudoje. Šiuo metu visas pareiškėjo nekilnojamasis turtas, banko sąskaitos yra areštuotos, o vienintelis pajamų šaltinis yra darbo užmokestis iš darbo Šiaulių tardymo izoliatoriaus ūkio aptarnavimo būryje. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas pažeidžia jo, kaip žmogaus teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija).

3. Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte numatytomis nuostatomis, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo turimas turtas ir pajamos neviršija pirmojo turto ir pajamų lygio, tačiau Sprendimo priėmimo metu pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba dar dvejose civilinėse bylose. Atsakovas iki Sprendimo priėmimo dienos negavo iš pareiškėjo informacijos, kad jam antrinė teisinė pagalba šiose bylose neaktuali, taip pat negavo pareiškėjo prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo ar pranešimų apie antrinės teisinės pagalbos pabaigimą. Nepaisant antrinės teisinės pagalbos teikimo dar dvejose civilinėse bylose, pareiškėjas nesutiko apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, todėl buvo priimtas Sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui nėra apribota teisė Tarnybai pateikti prašymą nutraukti teisinės pagalbos teikimą tose bylose, kuriose jam teisinė pagalba yra nebeaktuali, ir po to pateikti naują prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodant savo reikalavimo esmę, reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, arba pateikti sutikimą apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jeigu pareiškėjui aktuali antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip dvejose bylose. Šiuo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama tik vienoje byloje, todėl jis turi teisę kreiptis į Tarnybą su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Skyriaus Sprendimo, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, nusprendė atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo.

6. Teismo vertinimu, yra akivaizdu ir atsakovas Sprendime pripažino, kad pareiškėjas atitiko formaliuosius teisinius pagrindus valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai gauti, numatytus Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nes jo turtas ir metinės pajamos neviršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, 12 straipsnio 7 punkte, nes pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negalėjo disponuoti savo turtu ir lėšomis, tačiau buvo atsisakyta skirti teisinę pagalbą dėl Įstatyme numatytų papildomų tam tikrų apribojimų ir sąlygų, kurių pareiškėjas neįvykdė.

7. Teismas pabrėžė, kad Skyrius, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-2057-18102 ir pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 2.3.(NTP-2)-18-T-68-958. Taigi konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui pateikiant 2019 m. sausio 23 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir Skyriui nagrinėjant šį prašymą 2019 m. vasario 11 d. pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo iniciatyva pirmiau nurodytose bylose antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas, kad ji pareiškėjui būtų nebeaktuali ir pan. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sutikęs mokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo. Pareiškėjas 2019 m. sausio 23 d. prašyme nurodė, kad nesutinka sumokėti dalį (50 proc.) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas tai patvirtino ir šioje byloje teismui.

8. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Nesant pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą jam suteikti antrinę teisinę pagalbą.

9. Teismas taip pat pabrėžė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nekelia abejonių dėl jų atitikimo Konstitucijai, dėl to nėra pagrindo kreiptis su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

10. Teismas, pasisakydama dėl Konvencijos pažeidimo šioje byloje, pažymėjo, kad valstybėms suteikta teisė nustatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą tokia apimtimi, kokį jos yra pajėgios garantuoti. Teisė spręsti, kokia apimtimi yra reikalinga užtikrinti teisei į veiksmingą teisingumą, taip pat paliekama spręsti valstybės diskrecijai.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nurodo, kad pildant prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą jis nebuvo informuotas, kokios bus pasekmės, jeigu jis nesutiks apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų. Taip pat niekur nėra pabrėžiama, kad jeigu nebeaktuali antrinė teisinė pagalba kitose civilinėse bylose, galima jos atsisakyti. Skyriaus specialistai jį turėjo informuoti ir paaiškinti apie jam kilsiančias neigiamas pasekmes prieš priimant Sprendimą. Nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Konvencijos 6 ir 8 straipsniai.

12. Atsakovas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas, priėjo prie išvados, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė tenkinti pareiškėjo 2018 m. sausio 23 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto asmens duomenų paviešinimo ir susijusių klausimų išsprendimo, dėl to pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. pritaria jo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais (žr. Nutarties II dalį), todėl jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nutarties 18 punkte paminėtos Įstatymo nuostatos aiškiai nustato, kad esant atvejui, kuomet pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, valstybė kitose bylose garantuoja ir apmoka ne 100 procentų, o 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia faktinė situacija, o pareiškėjui nesutikus apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Skyrius Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

20. Ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (žr. Nutarties 11 p.), kadangi:

20.1. Teisės aktuose, reglamentuojančius ginčo santykius, nėra nustatyta, kad atsakovas, prieš priimdamas sprendimą atsisakyti suteikti asmenims antrinę teisinę pagalbą, juos apie tai turėtų informuoti, o pats ginčijamas Sprendimas yra aiškiai ir išsamiai motyvuotas, t. y. iš ginčijamo Sprendimo turinio yra aišku, dėl ko pareiškėjui atsisakoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, ir kokioms aplinkybėms (sąlygoms) esant jis turėtų teisę ją gauti.

20.2. EŽTT yra išaiškinęs, kad valstybė neturi pareigos suteikti teisinę pagalbą visiems civilinėse bylose dalyvaujantiems asmenims, gali būti taikomi įvairūs valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo apribojimai, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, pavyzdžiui, siekiant kontroliuoti viešųjų lėšų eikvojimą, remiant privačių asmenų bylinėjimąsi. Tokie ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsniu tada, jei jais nėra pažeidžiama pati teisės kreiptis į teismą esmė ir ribojimais siekiama teisėto tikslo, o priemonės, naudojamos ribojant šią asmens teisę, yra proporcingos siekiamam tikslui (žr., pvz., EŽTT 2012 m. kovo 22 d. sprendimą byloje Granos Organicos Nacionales S. A. prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 19508/07). Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu ir Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, t. y. tomis nuostatomis, kurių pagrindu pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, būtent siekiama viešąjį interesą atitinkančio teisėto tikslo – racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas, o nagrinėjamu atveju atsisakymas pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą nėra neproporcingas šiam tikslui pasiekti jau vien dėl to, kad besąlygiškai nebuvo paneigta pareiškėjo teisė gauti antrinę teisinę pagalbą, nes išpildžius tam tikras minėtose Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto ir Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatose numatytas sąlygas jis turėtų teisę gauti 50 procentų ar net 100 procentų valstybės finansuojamą teisinę pagalbą. Be to, Sprendimu nepaneigta pareiškėjo teisė pačiam kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą šioje byloje. Taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą šioje byloje, nes: 1) nenustatyta, kad Sprendimu yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, buto neliečiamybę ir (ar) susirašinėjimo slaptumą; 2) kokiu būdu nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, šioje byloje nepagrindžia ir pats pareiškėjas.

21. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė