2017-08-03 Nr. AB-14850-3-61-3-02570-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2743-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02570-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d. po 14.00 val. į Lukiškių TI-K kamerą atėjo gal 5 pareigūnai. Aukšto rango pareigūnui įsakius susirinkti savo asmeninius daiktus, pareiškėjas buvo nuvesdintas į pirmo korpuso kamerą Nr. 222. Aukšto rango pareigūnas ir eilinis pareigūnas nuvedė į trečią aukštą, kuriame išduodamas minkštasis inventorius. Išduodant inventorių pareiškėjas pareikalavo, kad jam būtų išduotas visas patalynės komplektas, švarus, tvarkingas minkštasis inventorius, atitinkantis Lietuvos higienos normos reikalavimus, bet jam išdavė dvokiantį nuorūkomis ir dūmais, susidėvėjusį, suplyšusį ir purviną inventorių. Pareiškėjas žodžiu atsisakė priimti tokį inventorių, todėl pareigūnai liepė pasirašyti kartotekoje, kad pareiškėjas esą atsisako paimti minkštąjį inventorių. Dėstydamas savo nepasitenkinimą žodžiu pareiškėjas bandė pasitraukti į šoną, tačiau eilinis pareigūnas griebė jam už rankos, traukdamas prie inventoriaus išdavimo staliuko, kad pareiškėjas pasirašytų. Pareigūno rankai išsprūdus, pareiškėjas nugriuvo ant grindinio, nesikeldamas prašė pareigūnų, kad nedelsiant būtų pakviestas direktoriaus pavaduotojas, nes norėjo vietoje išreikšti savo nusiskundimus dėl šio įvykio, tačiau pareigūnai prašymo netenkino. Supykę pareigūnai nutempė pareiškėją už rankų tolyn nuo filmavimo kamerų ir prie laiptų rankomis ir kojomis pradėjo daužyti pareiškėjui į galvą, šonus, nugarą, sėdmenis. Aukšto rango pareigūnas registracijos knyga talžė pareiškėjui per galvą, pataikė per ausį, pramušdamas kairės ausies būgnelį. Pareiškėjo teigimu, jį mušė gal 4 pareigūnai, mušdami klausė, ar dar reikia direktoriaus pavaduotojo. Pareiškėjas panikoje ir šoko būsenoje atsakė, jog nereikia. Panaudoję smurtą pareigūnai uždėjo antrankius ir nuvedė medicininei apžiūrai. Pareiškėjas prašė medicinos darbuotojų nurengus nuodugniai visą apžiūrėti, nurodė kurioje vietoje labai skauda, paaiškino, kad negirdi viena ausimi, kadangi mušant per galvą su knyga jam pataikė į ausį. Apžiūros metu medicinos darbuotojas pareiškė, kad su pareiškėjo ausimis viskas gerai, (viena ausis švari, kraujo nesimato, sieros nėra, kitoje matyti siera), iškvietė stomatologą, kad apžiūrėtų pareiškėjo burnos ertmę, kadangi nuo pareigūnų smurto buvo pažeista žando ertmė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tas pats aukšto rango pareigūnas, kuris 2013 m. balandžio 3 d. nurodė susirinkti daiktus perkėlimui į kitą kamerą, 2013 m. balandžio 4 d. rytą atėjęs į kamerą vėl liepė susirinkti daiktus perkėlimui į kitą kamerą ir ištraukė iš pareiškėjo kišenės visus jo raštus, skundus, prašymus, rašytus nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 metų balandžio 2–3 dienos liepdamas ant kiekvieno rašyti administracijai pretenzijų atsisakymą bei nurodyti, jog problema buvo išspręsta žodžiu. Pareiškėjas nurodymą įvykdė. Po to tas pats pareigūnas liepė ištraukti iš lagamino raštus, skundus, parašytus pareigūnų atžvilgiu. Pareiškėjas juos ištraukė iš lagamino, o pareigūnai liepė juos suplėšyti. Pareigūnai grasino, kad jei dar bus parašytas dėl jų raštas, pareiškėjas pamatys tai, ko dar nematęs. Vėliau, pareiškėjui būnant kameroje Nr. 222, atėjo tas pats aukšto rango pareigūnas ir atnešė dar kelis pareiškėjo rašytus raštus, kad pareiškėjas ant jų pasirašytų kaip ir ant kitų raštų. Pareiškėjui pasirašius, po kiek laiko atėjo vėl tas pats aukšto rango pareigūnas ir atnešė kelis A4 formato balto popieriaus lapus. Liepė parašyti pareiškimą, kad būdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas į savo rašytus raštus atsakymo nereikalauja, pretenzijų administracijai neturi.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 5 d. iš Lukiškių TI-K buvo konvojuotas į Vilniaus pataisos namus, kur nedelsdamas kreipėsi į medicinos punktą. Gydytojas, apžiūrėjęs pareiškėją, į kortelę surašė pareiškėjo kūno sužalojimus, žymes, nusiskundimus. Dėl skaudančios ausies patarė savaitę palaukti, o jei per savaitę nepraeis, siųs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL). Dėl ausies pareiškėjui teko vykti į LAVL, kurioje buvo nustatytas ausies būgnelio plyšimas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K, pateiktuose atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimuose nurodė, kad Lukiškių TI-K 2013 m. balandžio 18 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 24-1496 dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį R. K. buvo nustatyta, jog 2013 m. balandžio 3 d. apie 14.00 val. buvo gautas Apsaugos ir priežiūros skyriaus (toliau – ir APS) vyresniojo inspektoriaus R. T. tarnybinis pranešimas Nr. 94-4-1 ir APS vyresniojo specialisto E. A. tarnybinis pranešimas Nr. 94-4-2 apie tai, kad 2013 m. balandžio 3 d. apie 14.00 val. iš gyvenamosios kameros Nr. 391 į gyvenamąją kamerą Nr. 222 buvo perkeltas R. K.. Vedant nuteistąjį į minkštojo inventoriaus sandėlį paimti įstaigoje laikomiems asmenims išduodamo inventoriaus, nuteistasis pradėjo elgtis neprognozuojamai, trankyti galvą į sieną ir į šalia esančias grotas, vėliau nukrito ant žemės. Tuo metu pro Minkštojo inventoriaus sandėlį ėjo APS vyresnysis specialistas E. A. ir vyresnysis specialistas R. T.. Pamatę, kad minėtas nuteistasis nevykdo teisėtų pareigūnų reikalavimų, jie sustojo padėti pareigūnams. Bandant R. K. pakelti nuo grindų, jis užsimojo ranka smogti APS vyresniajam specialistui E. A., tačiau pareigūnas smūgio išvengė. R. K. nereagavo į daugkartinius reikalavimus nusiraminti, todėl pareigūnai nusprendė panaudoti prieš nuteistąjį specialiąją priemonę – antrankius. Bandant uždėti antrankius, R. K. bandė įspirti APS vyresniajam inspektoriui R. T.. Pareigūnui smūgio pavyko išvengti. Panaudojus kovinių imtynių veiksmus, nuteistasis buvo paguldytas ant pilvo ir užlaužus rankas jam buvo uždėti antrankiai. Po specialių priemonių panaudojimo prieš R. K., Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai užfiksavo, kad ant kūno ūmių sumušimų ir sužalojimų nėra. Po antrankių uždėjimo liko nežymūs paraudimai riešų srityje. Pasiaiškinti raštu pareiškėjas atsisakė. Apie specialiųjų priemonių panaudojimą prieš nuteistąjį R. K. 2013 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 9-7355 buvo informuota Vilniaus miesto prokuratūra. Remiantis atliktu tarnybiniu tyrimu, buvo siūlyta pareigūnų veiksmus, panaudojant antrankius ir kovinių imtynių veiksmus prieš R. K., laikyti teisėtais, o atsižvelgiant į tai, kad R. K. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, jam 2013 m. balandžio 26 d. nutarimu paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – papeikimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Lukiškių TI-K 2013 m. balandžio 3 d. nuo 14 val. iki 14.40 val. pareiškėją R. K. vedant į minkštojo inventoriaus sandėlį paimti inventoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 2 korpuso vyresnysis J. Š., vyresnysis specialistas E. A., vyresnysis inspektorius R. T. prieš pareiškėją panaudojo specialiąsias priemones antrankius ir kovinius imtynių veiksmus. Antrankiai pareiškėjui uždėti 14.30 val., nuimti pareiškėjui nusiraminus 15.40 val. Iš karto po įvykio, 2013 m. balandžio 3 d. 14.40 val., pareiškėją apžiūrėjus, sumušimo ir sužalojimo žymių, padarytų panaudojant specialiąsias priemones, ant pareiškėjo kūno nenustatyta. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 1094-635 nustatė, kad 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjui buvo nustatytas membranos plyšimas. Lukiškių TI-K 2013 m. balandžio 18 d. tarnybinio tyrimo išvadoje reg. Nr. 24-1496 dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį R. K. nustatyta, kad vedant pareiškėją į minkštojo inventoriaus sandėlį jis tapo neprognozuojamas, pradėjo trankyti galvą ir visu kūnu į sieną, į šalia esančias grotas, vėliau nukrito ant žemės. Panaudojus kovinių imtynių veiksmus, nuteistasis R. K. paguldytas ant pilvo ir užlaužus rankas jam buvo uždėti antrankiai. Po šių specialiųjų priemonių panaudojimo sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai užfiksavo, kad ūmių sumušimų ar sužalojimų nėra, po antrankių uždėjimo likę nežymūs paraudimai riešo srityje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuspręsta pareigūnų veiksmus, panaudojant antrankius ir kovinių imtynių veiksmus prieš R. K., laikyti teisėtais. Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 62-419 pareiškėjui skyrė nuobaudą – papeikimą. Ši nuobauda buvo paskirta atsižvelgus į tarnybinio tyrimo išvadą (reg. Nr. 24-1496) ir konstatavus, kad R. K. nevykdė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, taip pažeisdamas šio straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis.

Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikė R. K. 2013 m. balandžio 2-3 d. rašytų Lukiškių TI-K administracijai prašymų ir skundų (iš viso 14) kopijas prie kurių (išskyrus 3 atvejus) pridėti atskiruose lapuose surašyti 2013 m. balandžio 4 d. (vienu atveju 2013 m. balandžio 5 d.) raštai, kuriuose įskaitomai įrašyta apelianto pavardė ir vardas (arba pirmoji vardo raidė) bei parašu patvirtinti įrašai, kad jis raštiško atsakymo nereikalauja, problema išspręsta žodžiu, administracijai pretenzijų neturi. Lukiškių TI-K 2013 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 96-346, 2013 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 96-420, 2013 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 96-429 bei 2013 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 96-345 informavo pareiškėją, kad atsižvelgiant į jo raštiškus prašymus, kuriuose pareiškėjas nurodo, kad prašymuose nurodytos problemos išspręstos žodžiu, prašymų nagrinėjimo procedūra nutraukiama.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl 2013 m. balandžio 3 d. įvykio, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, susijusių su šiuo įvykiu dėl to, kad pareiškėjui atsisakius paimti minkštąjį inventorių ir pargriuvus ant grindų, policijos pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu panaudojo specialias priemones, t. y., uždėjo antrankius ir po to nuvedė medicininei apžiūrai. Pareiškėjo teigimu, jam atsisakius paimti nešvarų minkštąjį inventorių, pareigūnas jį paėmė už rankos, traukė prie inventoriaus išdavimo staliuko, kad pasirašytų. Pareigūno rankai išsprūdus ir pareiškėjui nugriuvus ant grindų bei nesikeliant ir prašant pakviesti pavaduotoją, pareigūnai nutempė už rankų tolyn nuo filmavimo kamerų ir prie laiptų rankomis ir kojomis mušė pareiškėjui į galvą, šonus, nugarą, sėdmenis, o aukšto rango pareigūnas registracijos knyga talžė pareiškėjui per galvą, pataikė per ausį dėl ko plyšo kairės ausies būgnelis.

Teismas, remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos pateikta medžiaga, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateikta pareiškėjo skundų nagrinėjimo medžiaga Nr. 7/355-2011, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros pateikta medžiaga nustatė, kad pareiškėjas R. K. į nurodytas institucijas dėl Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl 2013 m. balandžio 3 d. įvykio Lukiškių TI-K nesikreipė, nurodytose institucijose tyrimas nebuvo atliekamas. Be to, 2013 m. balandžio 18 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 24-1496 dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį R. K. patvirtina, kad nuteistasis R. K. vedant jį į minkštojo inventoriaus sandėlį tapo neprognozuojamas, pradėjo trankyti galva ir visu kūnu į sieną, į šalia esančias grotas, vėliau nukrito ant žemės. Į daugkartinius reikalavimus nusiraminti R. K. nereagavo, todėl prieš nuteistąjį nuspręsta panaudoti specialiąją priemonę – antrankius. Bandant uždėti antrankius R. K. priešinosi, todėl panaudojus kovinių imtynių veiksmus, nuteistasis buvo paguldytas ant pilvo ir užlaužus rankas jam buvo uždėti antrankiai. Tokius pareigūnų veiksmus tarnybinio tyrimo išvadoje nuspręsta laikyti teisėtais.

Per teismo posėdį liudytojais apklausti įvykyje dalyvavę pareigūnai J. Š. bei E. A. patvirtino, kad dėl netinkamų pareiškėjo veiksmų jo atžvilgiu buvo panaudota speciali prievartos priemonė – uždėti antrankiai, tačiau paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kitų pareiškėjo nurodytų veiksmų, susijusių su mušimu. Liudytoja L. K. paaiškino, kad po įvykio apžiūrėjo pareiškėją išoriškai, tame tarpe ir ausis, apžiūrėjo visą pareiškėjo galvą ir likusį kūną. Pareiškėjas buvo susierzinęs, emociškai nestabilus, apžiūros metu niekuo nesiskundė. Pareiškėjo ausys buvo apžiūrėtos išoriškai, be kitų papildomų prietaisų. Paaiškino, kad išoriškai apžiūrint ausį negalima tiksliai nuspręsti dėl vidinės ausies, kurioje randasi būgnelis būklės, tačiau apžiūrint ausį turėtų būti matoma iš ausies tenkanti siera bei kraujas. Žmogus, kuriam plyšta ausų būgnelis, kenčia didelį skausmą, tačiau pareiškėjas tuo metu nesiskundė ir neprašė nukreipti jį į ligoninę. Apžiūros metu nebuvo indikacijų, kurių pagrindu ji būtų galėjusi nukreipti pareiškėją į Laivės atėmimo vietų ligoninę.

Gydytojos L. K. išvadoje, surašytoje 2013 m. balandžio 3 d., konstatuota, kad sumušimo ar sužalojimo žymių nėra, dešinėje ausyje nustatyta siera, kairėje ausyje kraujo ar kitų išskyrų nėra. Nugaros srityje tarp menčių nedidelis paraudimas. Byloje esantys vėlesni gydytojų išrašai taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas ausies traumą galėjo patirti būtent 2013 m. balandžio 3 d. Teismas, remdamasis pareiškėjo medicininiais dokumentais, nustatė, kad pareiškėjas dėl kairės ausies kreipėsi 2013 m. balandžio 5 d. ir skundėsi, jog blogai girdi, aiškino, kad prieš dvi dienas buvo sumuštas, tačiau gydytojo išvada – patologinių išskyrų ausyse nematyti, nustatyta 4 cm poodinė kraujosrūva nugaroje tarp menčių, kitų pažeidimų ant kūno nenustatyta. Gydytojo 2013 m. balandžio 12 d. išrašas patvirtina, kad R. K. skundžiasi skausmu kairėje ausyje, blogai girdi, pasirodė kraujas. Gydytojo išvada – kairėje ausyje matomų pakitimų nėra. Gydytojo R. K. 2013 m. balandžio 26 d. išrašas patvirtina, kad pareiškėjas grįžo iš LAVL, kurioje rekomenduota pareiškėjui vengti vandens patekimo į ausį. Kitų pareiškėjo asmens sveikatos išrašų, patvirtinančių pareiškėjo kairės ausies patologijas, byloje nenustatyta, pareiškėjas po 2013 m. balandžio 26 d. apsilankymo pas gydytoją dėl kairės ausies skausmo daugiau nesikreipė.

Teismas, atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei byloje esančią medžiagą, sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu naudojo kitus smurtinius veiksmus, išskyrus tuos kovinių imtynių veiksmus, kurie buvo būtini, kad pareiškėjui būtų uždėti antrankiai. Kovinių veiksmų panaudojimas siekiant nuraminti pareiškėją ir uždėti jam antrankius, pareiškėjui nevykdant pareigūnų reikalavimų, nėra draudžiamas, todėl tokie Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai laikytini teisėtais. Pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo išvadoje pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta, medicininiai išrašai nepatvirtina, jog pareiškėjas buvo mušamas, pareiškėjas dėl sveikatos sužalojimo į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Pareiškėjo ausies membranos plyšimas diagnozuotas vėliau nei pareiškėjas nurodo kokiomis aplinkybėmis jam sužalojimas buvo padarytas. Įvertinęs pareiškėjo asmenybę apibūdinančią Vilniaus pataisos namų psichologinės tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. pažymą-rekomendaciją dėl pareiškėjo R. K. emocinės būsenos nestabilumo, polinkio į impulsyvius veiksmus, taip pat tai, kad pareiškėjui dėl nevykdymo pareigūnų reikalavimo buvo skirta nuobauda, numatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o ausies membranos plyšimas diagnozuotas vėliau nei pareiškėjas nurodo kokiomis aplinkybėmis jam sužalojimas buvo padarytas, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus pareigūnų veiksmus. Nenustačius Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo, nevertino ir kitų atsakomybės atsiradimo sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo šioje dalyje atmetė.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų priverčiant jį pasirašyti atsisakymus nuo rašytų prašymų ir skundų, nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikė R. K. 2013 m. balandžio 2-3 d. rašytų Lukiškių TI-K administracijai prašymų ir skundų (iš viso 14) kopijas prie kurių pridėti atskiruose lapuose surašyti 2013 m. balandžio 4 d. (vienu atveju 2013 m. balandžio 5 d.) raštai, kuriuose įskaitomai įrašyta apelianto pavardė ir vardas (arba pirmoji vardo raidė) bei parašu patvirtinti įrašai, kad jis raštiško atsakymo nereikalauja, problema išspręsta žodžiu, administracijai pretenzijų neturi.

Pareiškėjas per teismo posėdį paaiškino, kad skundus Lukiškių TI-K administracijai buvo pateikęs iki 2013 m. balandžio 3 d. įvykusio įvykio, tačiau po jo, dėl pareigūnų veiksmų, buvo priverstas šių skundų atsisakyti. Teismas šių aplinkybių kontekste pažymėjo, kad pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytos bei skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teisių pažeidimu priverčiant jį atsisakyti rašytų skundų vertintinos kaip pareiškėjo pasirinkta taktika, siekiant sau palankaus sprendimo. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad skundus, kurių buvo priverstas atsisakyti, pateikė Lukiškių TI-K administracijai dar iki įvykusio įvykio.

Ant pareiškėjo skundų uždėtos gavimo datos patvirtina, kad skundai gauti 2013 m. balandžio 2 d. bei 2013 m. balandžio 3 d. Tuo tarpu teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jau po įvykio atėjęs pareigūnas liepė susirinkti daiktus perkėlimui į kitą kamerą ir ištraukė iš pareiškėjo kišenės visus jo raštus, skundus, prašymus, rašytus nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 metų balandžio 2–3 dienos liepdamas ant kiekvieno rašyti pretenzijų administracijai atsisakymą bei nurodyti, jog problema buvo išspręsta žodžiu.

Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jeigu pareiškėjas skundus pateikė Lukiškių TI-K administracijai dar iki nurodyto įvykio, šie skundai buvo ne pas pareiškėją, o jau pateikti Lukiškių TI-K administracijai. Todėl pareiškėjas po įvykio šių skundų negalėjo turėti. Iš pateiktų skundų turinio matyti, kad juose reiškiamos pretenzijos buvo nesusijusios su nagrinėjamu įvykiu (pvz.: prašymas pateikti dokumentą, kiek parų pareiškėjas yra praleidęs įstaigoje nuo 2011 m. sausio 1 d.; klausimas kur ir kam galima įteikti skundus, prašymus; kodėl pareigūnai ir prižiūrėtojai nesivadovauja ženklu draudžiančiu rūkyti koridoriuose ir pan.).

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijamas atsisakymo nuo skundų autentiškumas, pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis pats rašė šiuos atsisakymus nuo prašymų ir skundų. Nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes, konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo klausimu nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Lukiškių TI-K pareigūnai 2013 m. balandžio 3 d. 14.00 val. įvykusio įvykio metu elgėsi vadovaudamiesi teisės aktų nuostatomis, taip pat atsakovo neteisėtų veiksmų, kad pareiškėjas būtų verčiamas atsisakyti administracijai pateiktų skundų, nenustatyta.

Nenustačius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 str. atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė tikrovės neatitinkančias išvadas dėl svarbių bylai aplinkybių buvimo/nebuvimo. Teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartyje nurodytas aplinkybes. Byloje neginčytinai nustatytas faktas, kad pareiškėjas gydėsi LAVL, kur jam buvo nustatytas ausies būgnelio plyšimas. Iki 2013 m. balandžio 3 d. įvykusio įvykio, jokių klausos problemų neturėjo, o po įvykio pradėjo neprigirdėti viena ausimi. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad 2013 m. balandžio 3 d. Lukiškių TI-K pareigūnai prieš pareiškėją naudojo specialiąsias priemones. Teismas Lukiškių TI-K atlikto tarnybinio tyrimo rezultatus dėl minėto įvykio bei nuobaudos pareiškėjui skyrimą turėjo vertinti kritiškai, kadangi tokiu būdu atsakovo atstovas siekė išvengti atsakomybės. Netgi vertinant, kad pareigūnai turėjo teisę prieš pareiškėją panaudoti specialiąsias priemones, nereiškia, kad jų veiksmai buvo teisėti. Įstatyme nustatyta, kokios specialiosios priemonės gali būti naudojamos, tačiau šiuo atveju trankymas pareiškėjui per galvą sunkiu daiktu nėra numatytas, o kovinių imtynių veiksmų ir antrankių panaudojimas objektyviai negali padaryti žalos asmens klausai. Todėl pareigūnai, netgi turėdami teisę panaudoti specialiąsias priemones, šiuo atveju tokią teisę įgyvendino netinkamu būdu.

Pareiškėjas pažymi, kad ginčas kilęs iš esmės dėl to, ar jo ausies būgnelio plyšimas yra prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių pasekmė. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi dėl pažeistos klausos 2013 m. balandžio 5 d. ir 2013 m. balandžio 12 d. į Vilniaus pataisos namų gydytoją, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ausies būgnelio trūkimas jam diagnozuotas praėjus daugiau kaip dviem savaitėm po įvykio. Taip atsitiko dėl to, kad medicininė pagalba pareiškėjui buvo teikiama aplaidžiai, laisvės atėmimo vietose dirbantys medikai išsamiai netyrė pareiškėjo nusiskundimų, ausį apžiūrėjo tik vizualiai. Ausies sužalojimas nebuvo diagnozuotas tik dėl to, kad medicininiai tyrimai nebuvo atlikti. Atsakovas jokio paaiškinimo, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjui plyšo ausies būgnelis, nepateikė, todėl teismas nepagrįstai jo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė. Pareiškėjas neturi kitų galimybių ir būdų įrodyti, kad ausies būgnelis negalėjo plyšti kitokiomis aplinkybėmis nei nurodytos, todėl atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais faktais, turėjo pareigą įrodyti priešingai, t. y., kad ausies būgnelis plyšo kitomis nei nurodo pareiškėjas aplinkybėmis. Šiuo atveju teismas iš esmės atleido atsakovą nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Pareiškėjui taip pat nesuprantama, kokią reikšmę jo reikalavimo išsprendimui galėjo turėti psichologinės tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. pažyma, kuri surašyta praėjus daugiau nei pusę metų po įvykio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl jo atsisakymų nuo skundų, pateiktų Lukiškių TI-K administracijai. Pareiškėjo teigimu, dėl patirto smurto, kurį prieš jį panaudojo Lukiškių TI-K pareigūnai, jis buvo įbaugintas ir pasimetęs. Laikant šią aplinkybę įrodyta, taptų visai neįtikėtina įvykių seka, kad po patirto smurto kitą dieną pareiškėjas atsisakė savo eilės skundų. Objektyviai labiau tikėtina, kad jis jų atsisakė tik iš baimės, jog smurtas prieš jį gali būti vėl atnaujintas. Nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjas skundų negalėjo turėti, nes buvo juos pateikęs administracijai, kadangi pareigūnai juos buvo atnešę atgal ir pareikalavo parašu patvirtinti, jog visos problemos yra išspręstos. Neginčija, kad atsisakymus surašė pats, tačiau skunde nurodė, dėl kokių priežasčių taip padarė. Kadangi šiuo metu jis yra paleistas iš įkalinimo įstaigos, nėra prasmės reikalauti jo skundus nagrinėti.

Teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjo prašomos 28 962 Eur neturtinės žalos. Pareiškėjo teigimu, nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o neturtinės žalos dydį, kaip tinkamą kompensaciją patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, gali nustatyti ir apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjas dėl atsakovo atstovo veiksmų patyrė didelį fizinį skausmą, sutriko ir iki šiol galutinai neatsistatė klausos funkcija. Žala atsirado dėl tyčinių atsakovo atstovo veiksmų, pareigūnų smurtas sukėlė pareiškėjui didžiulį dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją. Dėl to, pareiškėjo manymu, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra sąžiningas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K 2013 m. balandžio 3 d. neteisėtų veiksmų, kurių metu pareiškėjui plyšo ausies būgnelis, taip pat 2013 m. balandžio 4 d. pareigūnų veiksmų, susijusių su reikalavimu rašyti atsisakymus nuo prašymų ir skundų Lukiškių TI-K administracijai, atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš Lukiškių TI-K pareigūnų 2013 m. balandžio 3 d. veiksmų, kuomet pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas ir dėl to plyšo ausies būgnelis, bei 2013 m. balandžio 4 d. pareigūnų veiksmų reikalaujant atsisakyti savo prašymų ir skundų Lukiškių TI-K administracijai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, taip pat liudytojų parodymus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ausies traumą (būgnelio plyšimą) patyrė būtent 2013 m. balandžio 3 d. Taip pat nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis Lukiškių TI-K administracijai rašytų skundų atsisakė pareigūnams priverčiant, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus, atitinkamai tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, dėl to padarė tikrovės neatitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja, tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Pažymėtina, kad pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.). Tačiau EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkinamas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo išsamiai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, liudytojų teisme duotus parodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje surinktų įrodymų visuma objektyviai nepatvirtina, jog pareiškėjui ausies trauma (ausies būgnelio plyšimas) atsirado pareiškėjo nurodytu laiku, t. y. 2013 m. balandžio 3 d., kai jo atžvilgiu buvo panaudotos specialios priemonės – antrankiai. Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, 2013 m. balandžio 3 d. įvykio metu pareiškėjo atžvilgiu panaudojant specialiąsias priemones, jokie pareiškėjo skunde nurodyti neteisėti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai, susiję su pareiškėjo ausies sužalojimu, nebuvo atlikti. Liudytojais apklausti Lukiškių TI-K pareigūnai paaiškino, kad 2013 m. balandžio 3 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, tačiau kitokie veiksmai, susiję su pareiškėjo mušimu, nebuvo atliekami. Po įvykio pareiškėją apžiūrėjusi gydytoja L. K. 2013 m. balandžio 3 d. išvadoje sumušimo ar sužalojimo, taip pat ir ausies traumų, neužfiksavo, o teismo posėdyje liudytoja apklausta patvirtino, kad visas pareiškėjo kūnas buvo apžiūrėtas išoriškai, apžiūros metu pareiškėjas niekuo nesiskundė. Jeigu pareiškėjui būtų plyšęs ausies būgnelis, jis jaustų didelį skausmą, tačiau pareiškėjas skausmu nesiskundė, nukreipti į ligoninę neprašė, o indikacijų, dėl kurių būtų reikėję pareiškėją nukreipti į ligoninę, nebuvo. Tai, kad pareiškėjui 2013 m. balandžio 19 d. buvo nustatytas ausies būgnelio plyšimas, niekaip nepatvirtina fakto, kad jis atsirado būtent pareiškėjo nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje (II tomas, b. l. 2) dar 2010 m. gegužės 5 d. yra užfiksuota, jog jis serga lėtiniu otitu (ausų uždegimas), todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad jis anksčiau jokių nusiskundimų, susijusių su ausų ligomis, neturėjo, yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo rašytų skundų ir prašymų Lukiškių TI-K administracijai atsisakymu, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, t. y., jog jis iki 2013 m. balandžio 3 d. rašytų skundų atsisakė dėl to, kad pareigūnų buvo priverstas. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundų turinį, pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei byloje esančią medžiagą, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių šiuo klausimu vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ne savo valia atsisakė iki 2013 m. balandžio 3 d. rašytų skundų, o Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, todėl nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo ir šioje dalyje netenkino.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė