2021-01-20 Nr. AB-1374-3-61-3-01915-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-57-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01915-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 18 000 Eur neturtinę žalą. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. jis buvo kalinamas II-ame, o nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. liepos 23 d. – I-ame Lukiškių TI-K korpuse (kamerų numerių neprisimena). Nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 14 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 33, pusantro mėnesio – kameroje Nr. 289, likusį laiką – kameroje Nr. 270. Kamerose, kuriose jis buvo laikomas, jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kamerose buvo tualetas, lovos, staliukas su kėdėmis, laisvo ploto buvo dar mažiau. Asmeninės erdvės trūkumas pažeidė jo privatumą, apribojo galimybę judėti, mankštintis, kas neigiamai įtakojo jo fizinę sveikatą – sutriko miegas, širdies veikla, pradėjo skaudėti sąnarius, ėmė svaigti galva. Vienos valandos pasivaikščiojimas kalėjimo kiemelyje nekompensavo 23 valandų buvimo ankštoje patalpoje.

1.2. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 270 sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio. Antisanitarinės sąlygos pasireiškė ir tuo, kad visose kamerose, kuriose jis kalėjo, nebuvo šilto vandens. Dėl to nebuvo galima švariai išplauti indų, iš kurių valgė, teko naudotis riebaluotais, maisto atliekomis aplipusiais indais. Be to, visose Lukiškių TIK kamerose, kuriose jis buvo, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas. Pilnai neatitverti kamerų tualetai dvokė ir tas dvokas pastoviai laikėsi kameroje, nes dėl blogos ventiliacijos oras kameroje beveik nejudėjo. Vasarą kamerose buvo tvanku, o žiemos metu išvėdinti kameros pro langą nebuvo galima, nes patalpoje ir taip buvo per žema temperatūra. Dėl neizoliuotų sanitarinių mazgų buvo pažeistas jo privatumas. Būnant kamerose ne vienam, kitų kalinamųjų akivaizdoje jis turėjo atlikti gamtinius reikalus. Be to, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, pro kurias priežiūros posto pareigūnai vykdė kalinamųjų kontrolę, todėl jo privatumas buvo pažeidžiamas visą laiką.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. liepos 20 d. ir nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 14 d. Nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus ploto reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Lukiškių TI-K kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.

2.2. Lukiškių TI-K kamerose tualetai nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirti 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarkė nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) visada buvo išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Pareiškėjas, būdamas įstaigoje, pagal prašymus turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės).

Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Be to, nurodo, kad įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Pareiškėjui buvo suteikta teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore ne mažiau nei vieną valandą. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems buvo užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 450 Eur neturtinę žalą.

4. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui 406 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš nepakankamai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas. Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Šioje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

5. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atkreipė dėmesį į tai, jog konstatuoti pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (34 paras iš 406), kas iš dalies mažino pažeidimo intensyvumą. Teismas atsižvelgė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

6. Teismas, įvertinęs nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (406 paros neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad prašoma priteisti 18 000 Eur suma nėra adekvati dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti. Teismas vertino, kad adekvati suma dėl konstatuotų pažeidimų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra 450 Eur.

III. 7. Pareiškėjas R. T. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 18 000 Eur neturtinę žalą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

7.1. Teismas remiasi vien atsakovo atsiliepime pateikta abstrakčia informacija, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Nors atsakovas nurodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atliko operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose ir, neva, oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normas, tačiau toks teiginys nepatvirtintas jokiais oficialiais dokumentais. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginį apie kameroje Nr. 270 ant sienų ir lubų buvusį pelėsį, nurodęs, jog pareiškėjas šios aplinkybės nepagrindė įrodymais. Paneigti šią aplinkybę turėjo atsakovas, kuris realiai galėjo apžiūrėti kamerą, atitinkamai užfiksuoti jos būklę ir duomenis pateikti teismui. Teismas nepagrįstai jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas atsakovo nurodytas aplinkybes vertino kaip įrodytas.

7.2. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, šiuo atveju Vilniaus pataisos namams (Lukiškių TI-K). Teismas pažeidė šią nuostatą ir reikalaudamas iš pareiškėjo įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tokio reikalavimo netaikė atsakovui, pateikusiam atsiliepimą. Kadangi Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K) jokiais įrodymais nepaneigė aplinkybių dėl gyvenamųjų kamerų neatitikimo Lietuvos higienos normoms, teismas turėjo jas vertinti kaip įrodytas ir priteisti pareiškėjui prašomą pinigų sumą.

7.3. Nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pažeista gyvenamojo ploto norma. Teismas nepagrįstai vertino, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. Sanitarinio mazgo patalpa negali būti įskaičiuojama į gyvenamąjį plotą, o per mažas gyvenamasis plotas apriboja galimybę normaliai judėti kameroje. Iš atsakovo pateikto atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo plotas kameroje yra 0,56 kv. m. Taigi minimalus kameros plotas su sanitarinio mazgo patalpa dviem asmenims turi būti ne mažesnis kaip 7,76 kv. m. Kameroje Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m), kameroje Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m), kameroje Nr. 137 (plotas 7,75 kv. m), kameroje Nr. 138 (plotas 7,44 kv. m), kameroje Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m), kameroje Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m), kameroje Nr. 331 (plotas 7,21 kv. m) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimus, todėl jam turėjo būti priteista kompensacija.

7.4. Nors teismas pripažino, kad pareiškėjo skundo dalis dėl kamerų sanitarinio mazgo yra pagrįsta, tačiau darydamas išvadas nebuvo nuoseklus. Teismas vertino, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, tačiau taip pat nurodė, jog 34 paras jis buvo laikomas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas buvo mažesnis. Teismo priteista 450 Eur suma neatitinka realiai patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija yra neargumentuota.

8.2. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, šioje byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nepriteisti žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. liepos 23 d. ir nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 14 d., atlyginimo.

11. Teismas skundžiamu 2019 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 450 Eur neturtinės žalos už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (dėl privatumo sanitariniame mazge trūkumo ir jame esančio blogo kvapo 406 paras).

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su priteistos žalos dydžiu, įrodymų vertinimu. Atsakovo atstovas teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinę žalą pinigine išraiška.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

15. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl netinkamos oro temperatūros, kameroje Nr. 270 ant sienų ir lubų buvusio pelėsio, nes bylos medžiaga, priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, šie nusiskundimai nebuvo patvirtinti (b. l. 44–148, 151–153). Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad Vilniaus pataisos namai jokiais įrodymais nepaneigė aplinkybių dėl gyvenamųjų kamerų neatitikimo Lietuvos higienos normoms ir teismas turėjo jas vertinti kaip įrodytas, tačiau šių nusiskundimų pareiškėjas niekaip nedetalizuoja, o ginčui aktualiose kamerose, kaip minėta, higienos normos pažeidimų aptartu aspektu bylos duomenimis pagrįstai nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais klausimais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.

17. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo įkalinimo įstaigoje sąlygas, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, taigi išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, nes aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų nepateikta.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo laikomas pažeidžiant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimus ir sanitarinio mazgo patalpa negali būti įskaičiuojama į gyvenamąjį plotą, todėl jam už tai turėjo būti priteista kompensacija. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 8,11 kv. m kameros ploto. Todėl byloje visiškai teisingai konstatuota, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Padarytą išvadą apie ploto pakankamumą patvirtina byloje esanti medžiaga (b. l. 23–24, 34–41). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

19. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir atsižvelgė, jog net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto (0,56 kv. m), visose pareiškėją laikytose kamerose buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Taigi darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, visiškai tinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį plotą nagrinėjamoje byloje.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino kaip patvirtintą pareiškėjo argumentą, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Ginčo šioje byloje dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos šio pažeidimo trukmės nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

21. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir būdo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jeigu asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

22. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu 406 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas Lukiškių TI-K kamerose naudojantis tualetu, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (34 paras), iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti blogas kvapas, tačiau kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, gana ilgą trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui neabejotinai turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo.

23. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška – 450 Eur suma, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas, nėra adekvati ir proporcinga šioje byloje nustatytiems pareiškėjo teisių pažeidimams (žr. šios nutarties 11, 20, 22 p.). Pagal nustatytas aplinkybes yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad adekvati ir proporcinga bei atitinkanti teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška – 1 200 Eur. Tačiau pareiškėjo prašymas priteisti jam 18 000 Eur neturtinę žalą nepagrįstas tokio pobūdžio kriterijais ar aplinkybėmis, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis. Nustatant pareiškėjui priteistinos 1 200 Eur neturtinės žalos dydį atsižvelgiama ir į tai, jog byloje nekonstatuota, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimas keičiamas, padidinant priteistą pareiškėjui iš atsakovo neturtinės žalos sumą iki 1 200 Eur, kuri yra pakankama pareiškėjo patirtai skriaudai kompensuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 200 eurų (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinės žalos.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė