2016-07-12 Nr. AB-14409-3-61-3-04455-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-995-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04455-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015, priėmė pareiškėjo K. Z. 2014 m. spalio 6 d. skundo dalį dėl reikalavimų priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį .

Pareiškėjas skundo reikalavimus iš esmės grindė nesutikimu su Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais, 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, rėmėsi Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, 30 straipsnio 1 dalimi, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo, konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą principais, asmens teise gauti užtarnautos pensijos išmokas, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Konstitucinio Teismo doktrina dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo (2011 m. spalio 25 d. nutarimu), taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracine byla Nr. A575-1831/2011), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis dėl valstybės civilinės atsakomybės ir žalos, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo, skundą grindė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 22 d. prašyme prašė skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo tenkinti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nurodė, kad, mažinant pareiškėjo valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, susidarė 848,64 Lt (245,82 Eur) valstybinės pensijos nepriemoka, atsakovas neturi teisinio pagrindo prieštarauti dėl šios pensijos nepriemokos priteisimo, nes ši nepriemoka atsirado dėl teisės akto straipsnio, kuris vėliau buvo pripažintas antikonstituciniu, taikymo; Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinajame įstatyme neįtvirtintas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, taip pat nėra kitų teisės aktų, kuriuose būtų nustatytas toks kompensavimas; ginčo laikotarpiu pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mažinta pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 245,78 Eur. Likusioje dalyje teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartimi priimto pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl teismas šį pareiškėjo reikalavimą tenkino ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. priteisė valstybinės pensijos dalį, t. y. 848,64 Lt (245,78 Eur).

III. Pareiškėjas K. Z. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo atmesta, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nurodo, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, socialinio solidarumo imperatyvai reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 bei 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, kas, pareiškėjo manymu, reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, priteisęs jam pensijos dalies nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Likusius skundo reikalavimus atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo pateikto skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio teismo nutarimus bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareikėjo apeliacinio skundo reikalavimą, į tai, kad pareiškėjas iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas buvo netenkintas, siekdama nepažeisti apeliacinį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2012 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė