2026-01-28 Nr. AB-2236-3-61-3-07115-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-187-556/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07115-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. S-2023/86 (7-2023/64) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 68-17 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (31.49 Mr) FR0682-302 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar nurodytų norminių teisės aktų dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai: „Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo, 1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1030, 2 str. 1 d. 3 p. (įstatymo Nr. XII-2478, 2016-06-23, paskelbta TAR 2016-06-30, i. k. 2016-17975 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, 1994 m. gegužės 31 d. Nr. I-480 , 12 str. 9 d. 12 str. 7 d. (įstatymo Nr. IX-732, 2002-01-24, redakcija), 31 str. 1 d. 1 p., 31 str. 1 d. 2 p., 31 str. 2 d. (įstatymo Nr. XII-2402 2016-06-02, redakcija); 71 str. 1 d., 71 str. 2 d. (įstatymo Nr. X-611, 2006-05-23, redakcija), 84 str. 1 d., 84 str. 8 d. 91-5 str. 1 d. (įstatymo Nr. IX-732, 2002-01-24 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1029, 15 str. 1 d., 15 str. 2 d., 15 str. 3 d., 15 str. 4 d., 21 str. 1 d. 1 p., 21 str. 1 d. 2 p., 21 str. 1 d. 3 p., 21 str. 1 d. 4 p., 148 str. 1 d. (įstatymo Nr. XII-2399, 2016-06-02, redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d. , 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 42-1 str. 3 d. (įstatymo Nr. XI-2078, 2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 76-3927 (2012-06-30) redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 5 str. 3 d., 23 str. 1 d., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d. 109 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.“

3. Pareiškėjas taip pat prašė informuoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą apie „V. B. galimai padarytas nusikalstamas veikas; neteisėtas praturtėjimas, BK 1891 str.; BK 220 str. 2 d.“; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Pareiškėjas skunde nurodė:

4.1. MGK sprendimą nepagrįstai grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. LVAT neturi konstitucinių įgaliojimų veikti visoje Lietuvos teritorijoje, teikti privalomus visiems teismams išaiškinimus, kadangi Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje numatyti tik du galintys veikti visoje valstybės teritorijoje ir teikti išaiškinimus, privalomus žemesniems teismams, įgaliojimus turintys teismai – Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taip pat Konstitucija nenumato, kad visoje Lietuvos valstybės teritorijoje galėtų veikti teismas, kurio teisėjai būtų paskirti ne Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu arba be Seimo pritarimo. LVAT teisėjai nėra į pareigas viešai paskirti parlamentinėje procedūroje, neturi visos valstybės teritorijoje įgaliotų veikti teismų (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas) teisėjams Konstitucijos numatytų nepriklausomumo garantijų. Be to, asmenys besikreipiantys į administracinius teismus dėl administracinių aktų teisėtumo yra nepagrįstai diskriminuojami, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 1 dalimi LVAT sprendimai neskundžiami kasacine tvarka.

4.2. MGK, taip pat centrinis ir vietinis mokesčių administratoriai pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi priimdami sprendimus apskaičiuoti mokesčius juos grindžia išimtinai netiesioginiais įrodymais, tokiais kaip juodraštiniai užrašai, nepasirašyti dokumentai, elektroniniai dokumentai, kuomet negalima identifikuoti juos surašiusio asmens. Tuo metu pareiškėjas pateikė atsakovui raštelį, vekselius, elektroninį susirašinėjimą ir prokuratūros nutarimą.

4.3. LVAT yra konstatavęs, jog nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui).

4.4. V. B. yra verslininkas ir teikia deklaracijas apie savo pajamas. V. B. disponavo nedeklaruota 140 000 Eur suma, kuri buvo gauta kaip pajamos. Aplinkybių, iš kur V. B. gavo 140 000 Eur, nustatymas sudaro viešąjį interesą. VMI privalo stebėti kaip vykdomi jos kompetencijai priskirti teisės aktai ir reaguoti į nustatytus pažeidimus. Gavusi įrodymus, kad galbūt mokesčių administravimo srityje padarytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 2 dalyje numatytas sunkus nusikaltimas, VMI privalėjo pradėti V. B. sumokėtų gyventojų pajamų mokesčių patikrinimą ir pranešti apie galbūt padarytą nusikaltimą prokuratūrai. Atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 18 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose nustatytų pareigų ir elgėsi jo atžvilgiu šališkai.

4.5. Skundžiamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime nenurodyta, kad jis pasirašomas mokesčių administratoriaus viršininko įgaliojimo pagrindu, taip pat prie skundžiamo akto nepridėtas mokesčių administratoriaus viršininko įgaliojimas. Skundžiamą sprendimą pasirašė Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorė S. I., kuri nėra mokesčių administratoriaus viršininkas MAĮ 132 straipsnio 7 dalies prasme. Pažeisdama VAĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punktą, VMI neskelbia savo tinklalapyje apie tai, kad Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorė S. I. yra įgaliota pasirašyti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Pareiškėjui niekada nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis skundžiamą sprendimą pasirašiusio asmens įgaliojimus, todėl skundžiamas sprendimas jo atžvilgiu negalioja. Be to, patikrinimo aktu buvo visiškai neatsižvelgta į pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, kad pinigus pareiškėjui paskolino V. B., jog pareiškėjas jam skolą grąžino. Patikrinimo akte padarytos išvados prieštarauja pačios VMI, o taip pat Komisijos ir LVAT teisės taikymo praktikai, kad sandorių forma nėra kliūtis nustatyti mokestinę prievolę, jog įrodymais gali būti pripažįstami bet kokie duomenys, neatsižvelgiant į tai, ar dokumentuose yra visi būtini rekvizitai, parašai ir pan.

4.6. Patikrinimo aktą surašiusi specialistė akivaizdžiai tyčia, siekdama suklaidinti patikrinimo akto teisėtumo patikrinimą atliksiančius pareigūnus, pacitavo tik dalį pareiškėjo pateikto susirašinėjimo su V. B., o būtent tą dalį, kur yra kalbama tik apie vekselių grąžinimą, tačiau patikrinimo akte nenurodyta, kad susirašinėjime raštu patvirtinama, jog pinigai buvo paskolinti ir pareiškėjas pinigus grąžino. Tai yra esminė aplinkybė, paneigianti patikrinimo akto išvadą, kad galbūt V. B. tik grąžino pareiškėjui vekselius, tačiau faktiškai pinigų paskolinęs nebuvo. Faktą, kad V. B. perdavė pinigus kaip paskolą ir pareiškėjas paskolą grąžino, patvirtina: raštelis, susirašinėjimas, vekselių originalai, elektroninis laiškas su vekselio forma, paties V. B. paaiškinimai, kuriuose jis iš dalies pripažįsta faktus. Akivaizdu, jog V. B. nepatvirtina paskolos fakto dėl asmeninio materialinio suinteresuotumo, kadangi būtent jis turėtų pagrįsti turimo turto ir pajamų įgijimo šaltinius. Pareiškėjas neturėjo jokių motyvų išduoti vekselius po 3 000 Eur ir galėjo išduoti vieną vekselį visai paskolintai sumai, tačiau būtent paskolos davėjas yra suinteresuotas gauti vykdomąjį dokumentą kreipdamasis į notarą ir to jis nebūtų galėjęs padaryti, jei vekselis būtų išduotas nesilaikant įstatyme numatytos notarinės formos tokiai sumai. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjas veikė pagal V. B. nurodymus, užpildė jo atsiųstą vekselio formą.

4.7. VMI pažeidė VAĮ 3 straipsnio 4, 5, 6, 8, 9 punktuose įtvirtintus įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmenų lygybės prieš įstatymą principus, kadangi atsisakė vertinti objektyvius ir visapusiškus rašytinius įrodymus, kuriuos pats mokesčių administratorius naudoja kitose mokestiniuose ginčuose. Patikrinimo akto teiginiai, kad paskoloms virš 3 000 Eur, suteikiamoms grynais pinigais, privaloma notarinė forma, todėl mokėtojo pateikti dokumentai nėra notarinės formos ir neturi juridinės galios, nepagrįsti jokiais įstatymais. VMI nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad sandorio, kuris yra sudarytas ir jau įvykdytas (paskola suteikta ir grąžinta), negaliojimas nesukelia jokių teisinių pasekmių. VMI argumentas, jog pareiškėjas nebendradarbiavo, yra aiškiai nepagrįstas, kadangi būtent jis pateikė mokesčių administratoriui visus rašytinius įrodymus patvirtinančius V. B. išduotą paskolą.

5. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

5.1. Mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas iš nenustatytų šaltinių gavo kitų apmokestinamųjų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų. Šiaulių AVMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjo 2018 m. gyventojų pajamų mokesčio bazę apskaičiavo pagal jo atliktą įvertinimą naudojant išlaidų metodą.

5.2. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) du kartus apklausė V. B. dėl paskolos sandorio su pareiškėju, tačiau V. B. teigė, kad pareiškėjui pinigų neskolino, nors pripažino, jog pateiktas paskolos raštelis surašytas jo ranka ir parašas jo. Šiaulių AVMI atliko V. B. operatyvų patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad V. B. 2015–2019 m. laikotarpiu pakako pajamų tik savoms turėtoms išlaidoms padengti, nevertinant pareiškėjo nurodytos paskolos. Pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad iš V.

B. 2018 m. rugsėjo 25 d. pasiskolino 140 000 Eur pagal V. B. ranka surašytą ir jo pasirašytą paskolos raštelį (paskolos raštelyje nurodyta 160 000 Eur suma įvertinant atlygį už pinigų paskolinimą 20 000 Eur) bei vekselius po 3 000 Eur, viso 54 vnt., kad pilnai uždengti visą sumą, įskaitant ir jo gaunamą atlygį. FNTT įvertinusi, kad pareiškėjas negali pagrįsti teisėtomis pajamomis 142 000 Eur įnešimo į kooperatyvo „Žadeikonių grūdai“ banko sąskaitą, t. y. asmuo savo valdomų įmonių vardu įsigijo turto, kurio vertė neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymo (toliau – ir CTKĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 2 000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio sumą, pradėjo turto tyrimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.

Pagal turto tyrimo metu surinktus duomenis apie pareiškėjo pajamas ir išlaidas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d., nustatyta, kad asmens išlaidos 104 552 Eur viršijo jo oficialias pajamas, t. y. pareiškėjas turėjo kitų, įstatymų tvarka neapmokestintų pajamų, kurias privalėjo deklaruoti ir nuo kurių turėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau ‒ ir GPM). FNTT pateikė Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui turto tyrimo medžiagą ir turto tyrimo išvadą, kurioje siūloma baigti turto tyrimą ir priimti sprendimą kreiptis į teismą dėl civilinio turto konfiskavimo, o turto tyrimo surinktą medžiagą perduoti mokesčių administratoriui įvertinti pagal MAĮ nuostatas.

Šiaulių apygardos prokuratūra nutarė nutraukti turto tyrimą, nes nėra pagrindo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl civilinio turto konfiskavimo ir perduoti informaciją mokesčių administratoriui įvertinti pagal MAĮ nuostatas.

5.3. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pareiškėjas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Pareiškėjas dėl gautų pinigų iš V. B. jokių tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų realų pinigų gavimo faktą, nepateikė, apsiribodamas tik paaiškinimais. Jo parodymų ir paaiškinimų nepatvirtino ir nurodytas skolintojas. Ginčo laikotarpiu (2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. rugsėjo 26 d.) pareiškėjo išlaidos viršijo jo iš oficialių šaltinių gautas pajamas ir pareiškėjas iš esmės negalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti šių patirtų išlaidų. Tai lemia, kad pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

5.4. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo pajamas 2004–2017 m. sudarė darbo užmokestis, 2005 m. gautos paskolos iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Sampo banko, nekilnojamojo ir kito turto pardavimo pajamos, GPM ir PVM (ūkininko) grąžinimai, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) tiesioginės išmokos, žemės nuomos pajamos, SODROS išmokos, sąskaitų papildymai iš motinos G. N., 2016 –2017 m. įplaukos per avansines apyskaitas iš įmonių, kuriose pareiškėjas buvo atskaitingu asmeniu (nuo 2012 m. pajininkas ir vadovas kooperatyve „Žeimelio grūdai“, nuo 2014 m. pajininkas ir vadovas kooperatyve „Žadeikonių grūdai“, nuo 2015 m. vadovas (su pertraukomis) UAB „Plenonis“). Pareiškėjas 2004–2010 m. buvo vienintelis akcininkas ir vadovas UAB „Žaliavų prekyba“. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas pripažintas kaltu už 2006–2008 m. laikotarpiu jam patikėtų ir jo žinioje buvusių UAB „Žaliavų prekyba“ priklausančių (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų pasisavinimą. Patikrinimo metu vertinta, jog pareiškėjo iš UAB „Žaliavų prekyba“ pasisavinti įmonės pinigai yra išleisti, todėl darant pajamų ir išlaidų balansą nevertintos nei pajamose nei išlaidose.

5.5. Pagrindines pareiškėjo išlaidas 2004–2017 m. sudarė žemės ūkio paskirties žemės ir kito nekilnojamojo turto įsigijimai 2005–2008 m., Sampo Bank (vėliau – Danske Bank) paskolų grąžinimas ir palūkanų mokėjimas, išskaičiuoti mokesčiai (GPM, PSD ir VSD įmokos) nuo darbo užmokesčio, 2008 m. UAB „Dojus Agro“ sumokėta 37 500 Lt pradinė įmoka už kombainą, antstolių išieškojimai iš sąskaitų, vartojimo išlaidos. Kadangi faktinių vartojimo išlaidų pagal bankų informaciją nenustatyta, pareiškėjo 2004–2017 m. piniginės vartojimo išlaidos apskaičiuotos vadovaujantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) skelbiamais namų ūkio vartojimo išlaidų rodikliais (vidutinės didžiųjų miestų namų ūkio piniginės vartojimo išlaidos vienam asmeniui).

Pagal 2004–2017 m. pajamų – išlaidų analizę nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžiai galėjo turėti 15 050 Eur, iš kurių 46 Eur sudarė piniginės lėšos bankų sąskaitose ir 15 004 Eur grynieji pinigai. Nustatyta, kad pagal pareiškėjo avansines apyskaitas UAB „Plenonis“, kooperatyve „Žeimelio grūdai“ ir kooperatyve „Žadeikonių grūdai“ iš viso per 2018 m. jis kaip atskaitingas asmuo iš įmonių gavo 281 428,82 Eur, iš kurių panaudojo 245 264,75 Eur. Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas pagal avansines apyskaitas iš įmonių gavo 81 138,22 Eur, o įmonių reikmėms išleido 203 470,18 Eur.

Pareiškėjui, kaip atskaitingam asmeniui, 2018 m. rugsėjo 26 d. įnešus 142 000,00 Eur į kooperatyvo „Žadeikonių grūdai“ banko sąskaitą, šis kooperatyvas jam buvo skolingas 119 931,60 Eur. Pagal UAB „Plenonis“ ir kooperatyvo „Žeimelio grūdai“ avansines apyskaitas, 2018 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas turėjo 17 034,15 Eur (15 168,21+1 865,94) šių įmonių pinigų. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. iš viso gavo 83 595,06 Eur pajamų/įplaukų ir patyrė 208 285,98 Eur išlaidų.

Įvertinusi nustatytą pareiškėjo 2018 m. sausio 1 d. turėtą piniginių lėšų likutį 15 050 Eur, per 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. rugsėjo 26 d. laikotarpį gautas 83 596 Eur pajamas/įplaukas, patirtas 208 286 Eur išlaidas bei 2018 m. rugsėjo 26 d. bankų sąskaitose esantį 4 Eur likutį, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 109 644 Eur (15 050 + 83 596 – 208 286 – 4), t. y. pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 26 d. turėjo 109 644 Eur kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų, iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų, kurias privalėjo deklaruoti, ir nuo kurių turėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti GPM.

5.6. Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorės S. I. įgaliojimus pasirašyti sprendimus dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtina Šiaulių AVMI 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. I-75, taip pat Šiaulių AVMI viršininkės A. T. pasirašytas 2022 m. sausio 4 d. įsakymas „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Nr. I-2 ir 2022 m. gegužės 13 d. įsakymas „Dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2022 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. I-2 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“.

5.7. Pagal MAĮ 42-1 straipsnį, pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 26 d. gautą paskolą iš V. B. privalėjo deklaruoti, iki 2019 m. gegužės 1 d. pateikdamas Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimą apie sudarytus sandorius. Duomenys apie pasiskolintas lėšas (grynaisiais pinigais) turėjo būti pateikti neatsižvelgiant į tai, ar iki kalendorinių metų pabaigos paskolintos lėšos sugrąžintos. Pranešime turėjo būti nurodyta visa (140 000 Eur) grynaisiais pinigais gautos paskolos suma. Tokio pranešimo pareiškėjas nepateikė ir gautos paskolos nedeklaravo.

5.8. Mokesčių administratorius neginčija civilinių sandorių ar sutarčių civilinės teisės prasme, o tik vertina tokių sandorių ar sutarčių mokestines pasekmes. Mokesčių administratorius patikrinimo metu įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Esant tokiai situacijai, pareiškėjui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, kilo MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl MGK sprendimo, VMI sprendimo ir Šiaulių AVMI sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas iš nenustatytų šaltinių gavo kitų apmokestinamųjų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų.

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1, 2 dalimis, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau ‒ ir Taisyklės) 4.1, 6.1 punktais, LVAT praktika.

9. Teismas pažymėjo, kad būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti, jog jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM neapmokestintas lėšas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo poziciją dėl piniginių lėšų iš V. B. gavimo grindžia nepatvirtintu paskolos rašteliu (be datos), vekseliais (54 vnt. po 3 000 Eur), SMS susirašinėjimu su V. B., savo ir iš dalies V. B. pateiktais paaiškinimais, Šiaulių apygardos prokuratūros 2022 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 11.1-5-1 nutraukti turto tyrimą Nr. 5TT-1. Nepaisant pareiškėjo pateiktų dokumentų, pareiškėjo paaiškinimų, teismas sutiko su Komisijos išvada, kad paskolos raštelyje nurodyta pinigų suma (140 000 Eur) realiai nebuvo perduota pareiškėjui, šis raštelis, kaip ir vekseliai, yra pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas paskolos raštelis (be datos) neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų paskolos sandoriams – jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Pareiškėjo pateiktame paskolos raštelyje (be datos) nurodyta, kad V. B. paskolina 160 000 Eur A. N. iki 2018 m. spalio 12 d., pinigai perduodami iki 2018 m. rugsėjo 26 d. Paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip 3 000 Eur, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 str. 2 d.). Ginčo byloje pateikti 54 vnt. paprastųjų vekselių po 3 000 Eur (vekselio davėjas pareiškėjas, kreditorius V. B., vekselio apmokėjimo data 2018 m. spalio 12 d.), kurių surašymo data nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d., kas rodo siekį dirbtinai išskaidyti 3 000 Eur viršijančią paskolos sumą (bendra vekseliuose užfiksuota suma yra 162 000 Eur) į mažesnes sumas ir tokiu būdu formaliai atitikti minėto įstatymo reikalavimus.

10. Teismas akcentavo, kad įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) taikymo prasme nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, jog asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo, ir jomis disponavo. Kartu V. B. paneigė paskolos suteikimo pareiškėjui faktą, be to, neturėjo finansinių galimybių suteikti minėto dydžio paskolą. Apklausiamas FNTT pareigūnų dėl paskolos sandorio su pareiškėju nurodė, kad pareiškėjui pinigų neskolino, nors pripažino, jog pateiktas paskolos raštelis surašytas jo ranka ir parašas jo. Mokesčių administratoriui pateiktame 2021 m. gegužės 10 d. paaiškinime V. B. taip pat nurodė, kad ginčo paskolos pareiškėjui nesuteikė („tretiesiems asmenims nei grynaisiais, nei pavedimais nesu skolinęs jokių pinigų, tame tarpe ir jūsų nurodytam asmeniui“). Šiaulių AVMI 2021 m. gegužės 14 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad V. B. neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjui 140 000 Eur – V. B. 2015‒2019 m. laikotarpiu pakako pajamų tik savoms turėtoms išlaidoms padengti. Pareiškėjo ir jo atstovo teiginiai apie V. B. turėtas neapmokestintas pajamas iš nenustatytų pajamų šaltinių laikytini deklaratyviomis nepagrįstomis prielaidomis.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų (paskolos raštelio ir vekselių) duomenys apie V. B., neva, paskolintų piniginių lėšų sumas nesutampa. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 4 d. paaiškinime dėl paskolos iš V. B. nurodė, kad „2018 m. rugsėjo 25 d. pasiskolino 140 000 Eur pagal V. B. ranka surašytą ir jo pasirašytą paskolos raštelį (paskolos raštelyje nurodyta 160 000 Eur suma įvertinant atlygį už pinigų paskolinimą 20 000 Eur) bei vekselius po 3 000 Eur, viso 54 vnt., kad uždengtų visą sumą, įskaitant ir jo gaunamą atlygį“. Taigi, iš pareiškėjo pateiktų dokumentų net nėra aišku, kokią sumą jam paskolino V. B.: pareiškėjas aiškino, kad iš V. B. pasiskolino 140 000 Eur, bet paskolos raštelyje nurodyta paskolos suma – 160 000 Eur, o bendra vekselių suma yra 162 000 Eur (54 vnt. po 3 000 Eur).

12. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas iš fizinio asmens grynaisiais pinigais gautų lėšų nedeklaravo Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešime apie sudarytus sandorius (forma PRC907). LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojui nevykdant MAĮ 421 straipsnyje nustatytos pareigos – pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sandorius, pagal kuriuos gyventojas gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių asmenų, kai per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma viršija 50 000 Lt (šiuo metu – 15 000 Eur), šios sutartys įrodymų leistinumo aspektu negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, nes tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami gyventojo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl negalėjimo remtis sandoriais pagrindžiant turto įsigijimo ir pajamų šaltinius, nepateikus informacijos apie tokius sandorius to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, kurią detalizuoja minėtos taisyklės, yra imperatyvi ir nėra jokių jos taikymo išimčių. Taigi mokesčių administratorius pagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų (paskolos raštelio ir vekselių) ir jų pagrindu neva gautų piniginių lėšų. Šie mokesčių administratoriaus veiksmai atitiko MAĮ nuostatas, jie negali būti pripažinti kaip neteisėti ar nepagrįsti.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad paskolos iš V. B. gavimo faktą patvirtina Šiaulių apygardos prokuratūros 2022 m. gegužės 30 d. nutarimas Nr. 11.1-5-1 nutraukti turto tyrimą Nr. 5TT-1, teismas pažymėjo, jog, kaip nurodyta ir pačiame 2022 m. gegužės 30 d. nutarime, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą buvus, nei jo nebuvus. Pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015). CTKĮ nustatyta tvarka surinkti duomenys administracinio teismo gali būti vertinami tik kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių įrodomoji vertė turėtų būti papildomai tikrinama ir nustatoma kartu su kitais administracinėje byloje surinktais įrodymais. Nors civilinio turto tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau vien ši aplinkybė negali turėti įtakos jo mokestinėms prievolėms. Šiuo atveju buvo įvertinta surinktų įrodymų visuma. Ta aplinkybė, kad nuspręsta nesikreipti į teismą dėl civilinio turto konfiskavimo iš pareiškėjo, nepaneigia ir negali paneigti mokesčių administratoriaus mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo, kurio metu buvo tikrintas 2018 metų laikotarpis, apskaičiuotos pareiškėjo mokestinės prievolės, nustatytos pagal mokesčių įstatymus, konstatavus pareiškėjo mokesčių įstatymų pažeidimus.

14. Dėl pareiškėjo akcentuojamo SMS susirašinėjimo su V. B., teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicija, kad šis susirašinėjimas nepatvirtina ginčo paskolos suteikimo fakto, nes iš pateiktų SMS žinučių nėra aišku, apie kokią skolą (sumą) kalbama. Pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir V. B. el. paštu pareiškėjui atsiųsta vekselio forma – elektroniniame laiške nenurodyta, kokiu tikslu siunčiama vekselio forma. Pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jis nesiekė nuslėpti gautos paskolos (piniginės lėšos iš karto buvo įneštos į banko sąskaitą), neįrodo, kad į banko sąskaitą įnešti grynieji pinigai buvo gauti iš V. B. paskolos forma.

15. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sutiko su VMI sprendime išdėstytais argumentais dėl paskolos raštelio ir vekselių, kaip pareiškėjo pajamų gavimo šaltinio, vertinimo, t. y. teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, suteikusių pagrindo išvadoms, jog minėtas paskolos raštelis ir vekseliai nepagrindžia juose nurodytų pinigų sumų (atitinkamai 160 000 Eur ir 162 000 Eur) gavimo fakto. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai (paskolos raštelis, 54 vnt. vekselių) laikytini tik formalią tariamą paskolos sandorio išraišką parodančiais, bet ne realiai įvykusį sandorį galinčiais patvirtinti įrodymais.

16. Teismas dėl Šiaulių AVMI 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (31.49Mr)-FR0682-302 pasirašiusios Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorės S. I. įgaliojimų pasirašyti šį sprendimą pažymėjo, kad VMI pateikė Šiaulių AVMI viršininkės A. T. pasirašytą 2022 m. sausio 4 d. įsakymą „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Nr. I-2 ir 2022 m. gegužės 13 d. įsakymą „Dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2022 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. I-2 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“, kuriais Šiaulių AVMI Kontrolės departamento vyresnioji patarėja S. I., laikinai einanti Kontrolės departamento direktoriaus pareigas, nuo 2022 m. gegužės 13 d. buvo įgaliota pasirašyti sprendimus dėl patikrinimo akto tvirtinimo (forma FR0682), kai mokesčių mokėtojas pateikia pastabas dėl patikrinimo akto, todėl pareiškėjo teiginiai, jog minėtą Šiaulių AVMI sprendimą pasirašė neįgaliotas asmuo, yra nepagrįsti.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo skirta 40 proc. dydžio – 6 674 Eur GPM bauda. Toks baudos dydis nustatytas mokesčių administratoriui vertinant, kad ginčo atveju pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pareiškėjas nevykdė pareigos tinkamai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, o mokesčių administratorius negalėjo mokėtinų mokesčių apskaičiuoti įprastine tvarka ir taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl skiriamos baudos dydis nuo vidutinės (30 proc.), kai nenustatoma jokių baudą didinančių ar mažinančių aplinkybių, buvo padidintas iki 40 proc. Teismas sutiko su Komisijos vertinimu, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas nevykdė pareigos tinkamai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad yra ir pareiškėjo atsakomybę lengvinanti (bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi), ir sunkinanti (GPM apskaičiuotas taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas) aplinkybės, todėl pareiškėjui paskirta 40 proc. dydžio GPM bauda (6 674 Eur) pagrįstai sumažinta iki 30 proc. dydžio, t. y. 5 006 Eur (16 687 Eur x 30 proc.).

18. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Komisija įvertinusi patikrinimo metu surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus kartu su kitais mokestinėje byloje surinktais įrodymais, surinko pakankamai faktinių duomenų priimtam sprendimui pagrįsti, o pareiškėjas byloje nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė. Teismo įsitikinimu, Komisijos sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Komisija išsamiai išanalizavo reikšmingas aplinkybes, detaliai atsakė į pareiškėjo argumentus, atskleidė ginčo esmę, tenkinti pareiškėjo reikalavimų nėra teisinio pagrindo.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas prašo „informuoti Generalinę prokuratūrą apie V. B. galimai padarytas nusikalstamas veikas; neteisėtas praturtėjimas, BK 1891 str.; BK 220 str. 2 d.“.

20. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar nurodytų norminių teisės aktų dalys neprieštarauja Konstitucijai: „Administracinių teismų įsteigimo įstatymo, 1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1030, 2 str. 1 d. 1 p. , 2 str. 1 d. 2 p. (įstatymo Nr. XIV-1573, 2022-11-24, paskelbta TAR 2022-12-09, i. k. 2022-25124 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d. , 55 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Teismų įstatymo, 1994 m. gegužės 31 d. Nr. I-480, 12 str. 9 d. 12 str. 7 d. (įstatymo Nr. XIV-1570, 2022-11-24, paskelbta TAR 2022-12-09, i. k. 2022-25121, redakcija), 31 str. 1 d. 1 p., 31 str. 1 d. 2 p., 31 str. 2 d. (įstatymo Nr. XIV-1570, 2022-11-24, paskelbta TAR 2022-12-09, i. k. 2022-25121 redakcija); 71 str. 1 d., 71 str. 2 d. (įstatymo Nr. X-611, 2006-05-23, redakcija), 84 str. 1 d. , 84 str. 8 d. 91-5 str. 1 d. (įstatymo Nr. IX-732, 2002-01-24 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Administracinių bylų teisenos įstatymo, 1999 m. sausio 14 d. Nr. VIII-1029, 15 str. 1 d., 15 str. 2 d., 15 str. 3 d., 15 str. 4 d., 21 str. 1 d. 1 p. (įstatymo Nr. XIV-1571, 2022-11-24, paskelbta TAR 2022-12-09, i. k. 2022-25122 redakcija), 21 str. 1 d. 2 p., 21 str. 1 d. 3 p., 21 str. 1 d. 4 p., 148 str. 1 d. (įstatymo Nr. XII-2399, 2016-06-02, redakcija) prieštarauja Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 55 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 111 str. 1 d., 112 str. 2 d., 112 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui; Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 42-1 str. 3 d. (įstatymo Nr. XI-2078, 2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 76-3927 (2012-06-30) redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 5 str. 3 d., 23 str. 1 d., 29 str. 1 d., 30 str. 1 d. 109 str. 1 d., 109 str. 2 d., 109 str. 3 d., 116 str., o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.“

21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Regionų administracinis teismas įsteigtas ir veikia neteisėtai, kadangi Konstitucija numato tik du teismus, kurie turi įgaliojimus veikti visoje valstybės teritorijoje: Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir Lietuvos apeliacinį teismą, tačiau visoje valstybės teritorijoje veikiančių teismų teisėjai gali būti skiriami tik Seimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vadovaujantis Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, 29 straipsnio 1 dalimi, 55 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 2 dalimi, 109 straipsnio 3 dalimi, 111 straipsnio 1 dalimi, 112 straipsnio 2, 3 dalimis, 116 straipsniu neturi konstitucinių įgaliojimų veikti visoje Lietuvos teritorijoje, teikti privalomus visiems teismams išaiškinimus, kadangi Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje numatyti tik du galintys veikti visoje valstybės teritorijoje ir teikti išaiškinimus, privalomus žemesniems teismams, įgaliojimus turintys teismai – Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Galimybę sukurti visoje Lietuvos teritorijoje veikiantį Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kurio sprendimai negalėtų būti peržiūrimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo, Konstitucija draudžia. Taip pat Konstitucija nenumato, kad visoje Lietuvos valstybės teritorijoje galėtų veikti teismas, kurio teisėjai būtų paskirti ne Tautos atstovų – Seimo sprendimu arba be Seimo pritarimo. LVAT įgaliojimų veikti visos valstybės teritorijoje, taip pat nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Regionų administracinio teismo sprendimo neturi, kadangi LVAT teisėjai nėra į pareigas viešai paskirti parlamentinėje procedūroje, neturi visos valstybės teritorijoje įgaliotų veikti teismų teisėjams Konstitucijos numatytų nepriklausomumo garantijų. Teismų formavimo principą, kad teismai turi būti apsaugoti nuo politinės konjunktūros, yra konstatavęs Konstitucinis Teismas.

21.2. Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalis pareiškėjui garantuoja teisę reikalauti, kad pareiškėjo ginčą nagrinėtų pareiškėjo gyvenamosios vietos apygardoje veikiantis teismas, kurio teisėjams būtų žinomos tos vietovės ar apygardos gyventojų socialinės sąlygos ir problemos. Be to, asmenys besikreipiantys į administracinius teismus dėl administracinių aktų teisėtumo yra nepagrįstai diskriminuojami, kadangi vadovaujantis ABTĮ 148 straipsnio 1 dalimi LVAT sprendimai neskundžiami kasacine tvarka. Tarp asmenų, kurie kreipiasi pažeistų teisių teisminės gynybos į administracinius teismus, ir asmenų, kurie to paties kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismus, nėra jokių esminių skirtumų, dėl kurių asmenų, besikreipiančių į administracinius teismus, teisė kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą būtų ribojama. Teisė kreiptis į aukščiausias teismines institucijas lemia ne teisės šaka, bet keliamų klausimų svarbumas, konstitucinių teisių pažeidimo sunkumas. Dėl to pareiškėjo nurodyti įstatymai prieštarauja Konstitucijai. Tokiu būdu sukuriama situacija, kai vienu metu gali būti sukurti ir galioti vienas kitą paneigiantys teismų precedentai. Tuo pažeidžiamas teisinės valstybės principas, asmenų teisė į teisinį aiškumą, teisinį tikrumą.

21.3. MGK, taip pat centrinis ir vietinis mokesčių administratoriai pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą (Konstitucijos 29 str. 1 d.), kadangi priimdami sprendimus apskaičiuoti mokesčius juos grindžia išimtinai netiesioginiais įrodymais, tokiais kaip juodraštiniai užrašai, nepasirašyti dokumentai, elektroniniai dokumentai, kai negali identifikuoti juos surašiusio asmens. Tuo metu jis pateikė atsakovui raštelį, vekselius, elektroninį susirašinėjimą ir prokuratūros nutarimą.

21.4. LVAT yra konstatavęs, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui).

21.5. Be to, V. B. yra verslininkas ir teikia deklaracijas apie savo pajamas. V. B. disponavo nedeklaruota 140 000 Eur suma, kuri buvo gauta kaip pajamos. Jei valstybės institucijos, tokios kaip VMI ir prokuratūra, gavusios informaciją apie galbūt padarytą sunkų nusikaltimą, šią informaciją ignoruoja, reiškia teisės pažeidimas iš tikro galbūt yra visai nesunkus, todėl ir jam dėl šio fakto neturėtų būti taikomos jokios piniginės sankcijos. Gavusi įrodymus, kad galbūt mokesčių administravimo srityje padarytas BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytas sunkus nusikaltimas, VMI privalėjo pradėti V. B. sumokėtų gyventojų pajamų mokesčių patikrinimą ir pranešti apie galbūt padarytą nusikaltimą prokuratūrai. Atsakovas nevykdė VAĮ 18 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose nustatytų pareigų ir elgėsi jo atžvilgiu šališkai.

21.6. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis pateikė mokesčių administratoriui rašytinius įrodymus, visapusiškai patvirtinančius, kad V. B. paskolino jam nurodytą pinigų sumą, ir padarė tai už palūkanas, dėl ko vekseliai buvo išrašyti didesnei sumai, negu faktiškai perduotos piniginės lėšos. Kad pinigai realiai buvo paskolinti, patvirtina aplinkybė, jog pinigų suma buvo realiai įnešta į banko sąskaitą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis mokesčių administratoriui pranešė apie galbūt padarytą sunkų nusikaltimą, ir neįforminti paskolos dokumentais jis buvo priverstas dėl V. B. galimybės jam daryti ekonominį spaudimą, kad lemiamu momentu, dėl kurio gali būti prarastas didelės vertės nekilnojamasis turtas, paskola jam nebus suteikta.

21.7. MAĮ 132 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo pasirašo atitinkamo mokesčių administratoriaus viršininkas arba jo tam įgaliotas pareigūnas. Skundžiamame sprendime nenurodyta, kad skundžiamas sprendimas pasirašomas mokesčių administratoriaus viršininko įgaliojimo pagrindu, taip pat prie skundžiamo akto nepridėtas mokesčių administratoriaus viršininko įgaliojimas. Skundžiamą sprendimą pasirašė Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorė S. I., kuri nėra mokesčių administratoriaus viršininkas MAĮ 132 straipsnio 7 dalies prasme. Per protingą terminą Šiaulių AVMI nepateikė jam įgaliojimo, patvirtinančio, kad Kontrolės departamento direktorė turi teisę pasirašyti sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo. Pažeisdama VAĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punktą, VMI neskelbia savo tinklalapyje apie tai, kad Šiaulių AVMI Kontrolės departamento direktorė S. I. yra įgaliota pasirašyti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

21.8. Patikrinimo aktu pažeistas MAĮ 6 straipsnis, kur numatyta, kad apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindiniai principai yra šie: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą. Be to, patikrinimo aktu buvo visiškai neatsižvelgta į jo pateiktus rašytinius įrodymus, kad pinigus jam paskolino V. B. ir pareiškėjas jam skolą grąžino. Taip pat patikrinimo akte padarytos išvados prieštarauja pačios VMI, o taip pat MGK ir LVAT įstatymo taikymo praktikai, kad sandorių forma nėra kliūtis nustatyti mokestinę prievolę ir kad įrodymais gali būti pripažįstami bet kokie duomenys, neatsižvelgiant į tai, ar dokumentuose yra visi būtini rekvizitai, parašai ir pan. Toks patikrinimo akto vienpusiškumas ir VMI patikrinimams nebūdingas faktų ignoravimas negali būti paaiškinamas kitaip, kaip tik patikrinimo aktą surašiusios VMI specialistės galima korupcija ir galbūt padaryta nusikalstama veika. Pareiškėjo pateiktų įrodymų išsamumą ir neginčytiną pobūdį patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė, kuri 2022 m. gegužės 30 d. nutarimu nutraukė tyrimą dėl civilinio turto konfiskavimo.

21.9. Patikrinimo aktą surašiusi specialistė akivaizdžiai tyčia, siekdama suklaidinti patikrinimo akto teisėtumo patikrinimą atliksiančius pareigūnus, pacitavo tik dalį jo pateikto SMS susirašinėjimo su V. B., o būtent tą dalį, kur yra kalbama tik apie vekselių grąžinimą, tačiau patikrinimo akte nenurodyta, kad SMS susirašinėjime V. B. raštu patvirtina, jog pinigai buvo iš tikro paskolinti ir jis pinigus V. B. grąžino. Tai yra esminė aplinkybė, paneigianti patikrinimo akto išvadą, kad galbūt V. B. tik grąžino jam vekselius, tačiau faktiškai pinigų paskolinęs nebuvo.

21.10. Aplinkybę, kad V. B. perdavė jam pinigus kaip paskolą ir pareiškėjas jam paskolą grąžino, patvirtina minėti tiesioginiai įrodymai: raštelis, susirašinėjimas, vekselių originalai, elektroninis laiškas su vekselio forma, paties V. B. paaiškinimai, kuriuose jis iš dalies pripažįsta faktus. Išvardinti įrodymai yra objektyvūs ir visapusiški. Pareiškėjas neturėjo jokių motyvų išduoti vekselius po 3 000 Eur ir galėjo išduoti vieną vekselį visai paskolintai sumai, tačiau būtent paskolos davėjas yra suinteresuotas gauti vykdomąjį dokumentą kreipdamasis į notarą ir to jis nebūtų galėjęs padaryti, jei vekselis būtų išduotas nesilaikant įstatyme numatytos notarinės formos tokiai sumai. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad veikė pagal V. B. nurodymus, užpildė jo atsiųstą vekselio formą.

21.11. Patikrinimo akto teiginiai, kad paskoloms virš 3 000 Eur, suteikiamoms grynais pinigais, privaloma notarinė forma, todėl mokėtojo pateikti dokumentai nėra notarinės formos ir neturi juridinės galios, nepagrįsti jokiais įstatymais. Centrinis mokesčių administratorius nepaneigė skundo argumento, kad sandorio, kuris yra sudarytas ir jau įvykdytas (paskola ir suteikta, ir grąžinta), negaliojimas nesukelia jokių teisinių pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.).

21.12. Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkto, kur numatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų.

21.13. MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kai vienai ginčo šaliai leidžiama naudoti visas įrodinėjimo priemones, o kitai ginčo šaliai įrodinėjimo priemonių rūšys yra ribojamos, pažeidžiamas procesinių priemonių lygybės principas. MAĮ 421 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 116 straipsniui, o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas teigia, kad teismas išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo sprendimą. Atsakovas pažymi, kad MAĮ tikslas, atsižvelgiant į proporcingumo ir pagrįstumo principus, yra užtikrinti informacijos apie atsiskaitymus grynaisiais pinigais teikimą mokesčių administratoriui, kad jis galėtų patikrinti, jog atitinkamos lėšos tikrai buvo gautos. Kitaip sakant, reikalavimas teikti tokią informaciją nėra savitikslis – taip užtikrinamas mokestinių prievolių vykdymas, todėl nėra pagrindo sutikti, kad MAĮ 421 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos normoms ir yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dalį dėl administracinių teismų įsteigimo ir jų įgaliojimų atitikimo Konstitucijos normoms palieka spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl MGK sprendimo, VMI sprendimo ir Šiaulių AVMI sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Regionų administracinis teismas netenkino pareiškėjo skundo, dėl ko buvo paduotas apeliacinis skundas (žr. nutarties 6 p., 19 –21.13 p.).

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir kitų apeliacinio skundo argumentų, tiesiogiai nesusijusių su mokestinės bazės nustatymu

26. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nurodomų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, neįvardijo detalių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų (konkrečių jų dalių) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija taip pat nenustatė teisinio poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nagrinėjamoje situacijoje minimų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Pažymėtina, kad pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.

28. Administracinėje byloje nustatytų aplinkybių pagrindu bei laikantis ką tik išdėstytų nuostatų, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui, o 2 dalyje nurodyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylos nagrinėjimą, jeigu negalima jos išnagrinėti, iki bus išspręsta baudžiamoji byla.

30. Administracinėje byloje nenustačius V. B. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, nėra faktinio ir teisinio pagrindų pranešti prokurorui apie pareiškėjo nurodomo asmens veiksmuose esančius nusikalstamų veikų požymius.

31. Nutarties 21.1–21.2 punktuose kvestionuojamas teisinis reguliavimas, susijęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija bei suteiktais įgalinimais, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepatenka į šio ginčo ribas, todėl jų atžvilgiu nepasisakytina.

32. ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Regionų administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti, kad buvo pažeistas teritorinis teismingumas (žr. nutarties 21.2 p.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su mokesčių mokėtojo apmokestinimu

33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį, pažymėtina, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad šiomis teisės normomis įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde kvestionuodamas byloje esančių įrodymų vertinimą, nepateikė jokių naujų teisiškai pagrįstų argumentų, nenurodė naujų reikšmingų aplinkybių, pagrįstų objektyviais duomenimis, kurie galėtų kelti abejonę dėl VMI surinktų duomenų pakankamumo ir jais remiantis VMI, Komisijos padarytos išvados. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė išsamių argumentų, faktinių duomenų ar įrodymų, kurių pagrindu būtų paneigtos VMI nustatytos, Komisijos patvirtintos aplinkybės dėl ginčo sandorio nerealumo, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis.

35. Pareiškėjas, tvirtindamas apie realų paskolos gavimą, iš esmės tai grindžia SMS susirašinėjimu, vekseliais. Tačiau, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-27-13/2013), o išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3363-556/2020). Pajamų grynaisiais gavimo faktą turi įrodyti pats mokesčių mokėtojas, o tai vis dėlto nebuvo padaryta (ABTĮ 56 str.).

36. FNTT apklaustas V. B. paneigė paskolos suteikimo faktą. Be to, mokesčių administratorius atliko V. B. operatyvų patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad V. B. 2015–2019 m. laikotarpiu pakako pajamų tik savoms turėtoms išlaidoms padengti, nevertinant pareiškėjo nurodytos paskolos.

37. Mokesčių administratoriui pateiktame 2021 m. gegužės 10 d. paaiškinime V. B. taip pat nurodė, kad ginčo paskolos pareiškėjui nesuteikė („tretiesiems asmenims nei grynaisiais, nei pavedimais nesu skolinęs jokių pinigų, tame tarpe ir jūsų nurodytam asmeniui“).

38. Be kita ko, ir pats pareiškėjas nebuvo nuoseklus. Jis pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad iš V. B. 2018 m. rugsėjo 25 d. pasiskolino 140 000 Eur pagal V. B. ranka surašytą ir jo pasirašytą paskolos raštelį, tačiau paskolos raštelyje, kuris yra be datos, atsispindi kita suma.

39. Išrašyti vekseliai po 3 000 Eur bei bendras jų kiekis (54 vnt.), teisėjų kolegijos vertinimu, tik iliustruoja siekį išvengti papildomo apmokestinimo. Formalūs pareiškėjo teikiami duomenys niekaip negali pagrįsti realaus sandorio buvimo.

40. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo pateikti mokesčių administratoriui pranešimą apie aptariamą sandorį, jei toks buvo. MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl negalėjimo remtis sandoriais pagrindžiant turto įsigijimo ir pajamų šaltinius, nepateikus informacijos apie tokius sandorius to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, yra imperatyvi ir nėra jokių jos taikymo išimčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2021).

41. Akcentuotina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam, be kita ko, MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia (be kita ko), pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra tos nuomonės, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino Patikrinimo akte. Centrinis mokesčių administratorius ir Komisija įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialiosios teisės normų, nepažeidė esminių teismo proceso normų, todėl naikinti teismo, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, ar vietos mokesčių administratoriaus sprendimų, nėra teisinio pagrindo.

43. Dėl VMI darbuotojo teisės pasirašyti dokumentus teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais paaiškinimais bei nurodomais dokumentais (žr. nutarties 5.6 p., 16 p.).

44. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teisė į išlaidų atlyginimą paneigtina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius