N-575-1155-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-1155/2012

Teisminio proceso Nr. 4-64-3-00380-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.7; 52.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarties R. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. R. Š. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2010 m. birželio 12 d., apie 19.42 val., Šiauliuose, Vytauto gatvėje, ties namu Nr. 101, vairuodamas motociklą Honda CBR 125R, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir lenkdamas transporto priemonę per ištisinę ženklinimo liniją, neįsitikino, jog tai daryti saugu, bei susidūrė su transporto priemone, sukančia į kairę pusę, be to, motociklas nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Tokiais veiksmais R. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 16 ir 142 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 5 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimu R. Š. už ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 40 Lt bauda, o už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 1 mėnesiui. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, subendrinus administracines nuobaudas, R. Š. galutinai paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 1 mėnesiui.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad R. Š. kaltė padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodyta jo paties apklausos protokolu, administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu ir jo priedais, transporto priemonės techninės apžiūros aktais, eismo įvykio vietos apžiūros planu, eismo įvykio ekspertizės aktu Nr. 11Š-136(11), fotolentelėmis, nukentėjusiojo B.

V. apklausos protokolu, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų V. M., T. B. ir A. B. apklausos protokolais, teismo medicinos tarnybos specialistų išvadomis, eksperto E. G. teisme duotais paaiškinimais bei kitais byloje esančiais duomenimis. Pažymėjo, jog iš byloje esančių įrodymų, kuriais abejoti nėra pagrindo, matyti, kad Institucija tinkamai kvalifikavo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmus ir nustatė pažeidimo padarymo faktą, o administracinę nuobaudą paskyrė nepažeisdama nuobaudos skyrimo taisyklių.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad R. Š. padarė ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą. Tuo tarpu, pasisakydamas dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, teismas atkreipė dėmesį, kad sutinka su eismo įvykio ekspertizės išvadomis bei eismo įvykių teismo eksperto E. G. teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, jog nagrinėjamo eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu lėmė būtent R. Š. veiksmai – nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą gatvėje, kur priešpriešinio eismo juostas skiria ištisinė kelio ženklinimo linija, kuri draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta, bei susidūrė su automobiliu.

Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog minėto automobilio vairuotojo B. V. veiksmai techniniu požiūriu būtų turėję priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu. Be to, pasisakydamas dėl prašymo pripažinti B. V. kaltę dėl nagrinėjamo eismo įvykio, teismas pabrėžė, kad šioje byloje sprendžiamas R. Š. administracinės atsakomybės klausimas, todėl nepatrauktų administracinėn atsakomybėn asmenų kaltės klausimas negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad būtent R.

Š. padarytas KET pažeidimas lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą, todėl jam buvo pagrįstai paskirta administracinė nuobauda, ji buvo individualizuota tinkamai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas.

II. Administracinėn atsakomybėn patrauktas R. Š. 2012 m. balandžio 5 d. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarties ir panaikinti minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti pareiškėjas iš esmės grindžia pavėluotu ginčijamos nutarties nuorašo gavimu. Nurodo, jog skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nuorašas jam buvo išsiųstas tik 2012 m. kovo 27 d., dėl ko jis nespėjo susipažinti su sudėtingos nutarties motyvais ir teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pasisakydamas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarties, R. Š. teigia, jog ji yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas netinkamai išaiškino nagrinėjamo pažeidimo aplinkybes ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Mano, kad atlikus ekspertizę nebuvo pašalinti visi prieštaravimai dėl eismo įvykio aplinkybių. Taip pat pažymi, jog Institucija, nagrinėdama administracinio teisės pažeidimo bylą, pažeidė ATPK 272 straipsnio nuostatas, nes priimant Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimą R. Š. nebuvo išklausytas ir nebuvo užfiksuoti jo paaiškinimai. Be to, tvirtina, jog nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai netaikytos ATPK 17 straipsnio nuostatos, kadangi administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo įvykio metu automobilio nelenkė, o ištisinę kelio ženklinimo liniją kirto vengdamas susidūrimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo eismo įvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. ATPK 293 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1931 redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, jog skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti paduotas per dešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Jeigu šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, jį pareiškėjo prašymu gali atnaujinti atitinkamas administracinis teismas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis priimta 2012 m. kovo 22 d., taigi, vadovaujantis ATPK 293 straipsniu, paskutinė termino diena apeliaciniam skundui paduoti buvo 2012 m. balandžio 2 d. Tačiau R. Š. apeliacinį skundą teismui pateikė 2012 m. balandžio 5 d. (gavimo registracijos Nr. 28, b. l. 205-207), t. y. praleidęs įstatymo numatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi (b. l. 208) nepagrįstai konstatavo, kad apeliacinis skundas paduotas nepažeidžiant skundo padavimo termino, todėl minėta nutartis naikintina ir, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nagrinėtinas klausimas dėl minėto termino atnaujinimo.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą būtina nustatyti, dėl kokių priežasčių jis praleistas, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstant tik objektyvias, nuo asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias asmeniui įstatymo nustatytu terminu pateikti apeliacinį skundą.

Prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti R. Š. iš esmės grindžia tuo, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nuorašas jam buvo išsiųstas tik 2012 m. kovo 27 d., dėl ko jis nespėjo susipažinti su sudėtingos nutarties motyvais ir teismo atliktu įrodymų vertinimu.

ATPK 288 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nutarimo nuorašas per tris dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam. Ši teisės norma laikytina vienu iš teisės apskųsti administracinio teisės pažeidimo byloje priimtą nutartį užtikrinimo pagrindų. Iš byloje esančio informacinio lapo (b. l. 1) ir pirmosios instancijos teismo lydraščio (b. l. 204) matyti, kad ginčijamos nutarties nuorašas R. Š. buvo išsiųstas tik 2012 m. kovo 27 d., tai yra pažeidus ATPK 288 straipsnyje nustatytą trijų dienų terminą ir iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos likus tik keturioms darbo dienoms. Tuo tarpu, kaip minėta, R. Š. apeliacinį skundą, praleidęs apskundimo terminą, teismui pateikė 2012 m. balandžio 5 d. Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir tai, kad ATPK 293 straipsnyje apsisprendimui skųsti byloje priimtą nutarimą, apeliacinio skundo paruošimui ir pateikimui numatytas dešimties dienų terminas, terminas, per kurį pareiškėjas paruošė ir pateikė apeliacinį skundą, laikytinas protingu ir būtinu šiems veiksmams atlikti. Gavęs skundžiamos nutarties nuorašą, R. Š. veikė operatyviai, byloje nėra duomenų, kad jis būtų delsęs pateikti skundą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių, objektyvių priežasčių, todėl jis atnaujintinas.

Pateiktas apeliacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnyje nustatytus reikalavimus, be to, dalyvaujantiems byloje asmenims buvo išsiųsti apeliacinio skundo nuorašai, reikalaujant per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą (b. l. 209), todėl R. Š. apeliacinis skundas priimtinas nagrinėti ir byla nagrinėtina iš esmės.

Nagrinėjamu atveju R. Š. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 1 000 Lt iki 2 000 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, jog teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti visas nagrinėjamo eismo įvykio kilimo aplinkybes, t. y. nagrinėjamo eismo įvykio kilimo mechanizmą bei tai, kurio vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo tiesioginė priežastis jam kilti, paskyrė autotechninę ekspertizę (b. l. 137-138). Iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2011 m. lapkričio 28 d. ekspertizės akto Nr. 11Š-136(11) (b. l. 156-163) matyti, kad minėtą ekspertizę atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus vyriausiasis ekspertas E. G., turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, eismo įvykių teismo eksperto kvalifikaciją bei transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją ir 9 metų ekspertinio darbo stažą, kuris, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingos ekspertizės išvados davimą, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nagrinėjamu atveju būtent motociklo Honda CBR 125R, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. Š. veiksmai (nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą kelyje, kur priešpriešinio eismo juostas skiria ištisinė kelio ženklinimo linija, kuri draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta, bei susidūrė su automobiliu) techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą. Pabrėžtina, jog teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti minėtame ekspertizės akte pateiktomis ir objektyviais byloje esančiais duomenimis pagrįstomis išvadomis.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nenustatė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisių, įtvirtintų ATPK 272 straipsnyje, pažeidimo bylos nagrinėjimo Institucijoje metu.

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylos nagrinėjimas žodiniame teismo posėdyje, leidžia ištaisyti ikiteisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje galimai padarytus procesinio pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N63-708/2010, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-936/2011, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-926/2011, 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-848/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-532/2012 ir kt.).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju R. Š. administracinio teisės pažeidimo byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, be kita ko, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įstatyminiam atstovui ir advokatui bei sudarant galimybę asmeniui pasinaudoti visomis turimomis procesinėmis teisėmis.

Pasisakydamas dėl būtinojo reikalingumo situacijos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo. Tačiau, išnagrinėjusi bei įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju R. Š., nevažiuodamas kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto ir įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą kelyje, kur priešpriešinio eismo juostas skiria ištisinė kelio ženklinimo linija, taip pažeisdamas KET, veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl nėra jokio pagrindo taikyti ATPK 17 straipsnio nuostatas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas