A-602-2824-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2824/2012

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11121-2011-1 Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos atstovui A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl reikalavimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija; VTPSI) 2011 m. liepos 14 d. reikalavimą Nr. RE-30-110714-00042 pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo ji įpareigota ne vėliau 2012 m. sausio 20 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas savavališkas statybos aktas Nr. SSA-20-110712-00033 (reg. data 2011 m. liepos 12 d.), padarinius: nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) nugriauti pastatą ir sutvarkyti statybvietę.

Skunde nurodė, jog jos seneliui E. J. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę bei numatyta perduoti lygiaverčius žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Be to, archyviniais dokumentais nustatyta, kad senelio močiutė O. A. iki 1940 m. liepos 1 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 3 žemės sklypus, tarp jų – ir 2 ha (duomenys neskelbtini) dvaro žemės, kuri dabartiniuose (duomenys neskelbtini) miesto planuose yra (duomenys neskelbtini) gatvės teritorija. Nurodė, jog tikėdamasi, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje jos seneliui nuosavybės teise bus perduotas lygiavertis žemės sklypas, 2006 m. ji savavališkai pradėjo statyti nesudėtingą 138 kv.m. pastatą, tačiau statybą nutraukė ir pradėtą statyti pastatą užkonservavo iki susitvarkys reikiamus statybai dokumentus. Pažymėjo, jog 2007 m. sausio 25 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kurio tikslas suformuoti žemės sklypą nuosavybės grąžinimui ir mažaaukščių namų statybai. Teigė, jog 2010 m. kovo 2 d. raštu ji kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydama tarpininkauti įteisinant savavališką statybą (duomenys neskelbtini), tačiau atsakymo negavo, o vietoje to buvo atliktas patikrinimas ir 2011 m. liepos 14 d. buvo surašytas ginčijamas reikalavimas. Manė, kad yra atlikusi daug veiksmų, siekdama įteisinti savavališką statybą, tačiau jai nebuvo suteikta teisė tai padaryti.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į skundą nurodė, kad su pareiškėjos reikalavimais nesutinka ir prašė jų netenkinti.

Atsiliepime nurodė, jog 2011 m. balandžio 27 d., atsižvelgiant į 2010 m. kovo 2 d. pareiškėjos pareiškimą, gautą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijoje, atliko statybos patikrinimą nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) šiaurinės pusės. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad statytoja I. A. neturėjo nei statinio projektinės dokumentacijos, nei statybos leidimo buvo surašytas savavališkos statybos aktas, o 2011 m. liepos 14 d. surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-30-110714-00042, kuriuo pareikalauta iki 2012 m. sausio 20 d. nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) savo lėšomis nugriauti pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Pažymėjo, jog ginčijamame reikalavime buvo nurodyta, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus bei informuota apie galimybę 3 mėnesiams pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą, todėl manė, kad nepagrįstas yra pareiškėjos teiginys, jog jai nebuvo suteikta teisė įteisinti savavališką statybą. Nurodė, kad pareiškėjos prašymas suteikti galimybę pašalinti savavališkos statybos padarinius kai bus išspręsti sklypo suformavimo ir nuosavybės atkūrimo klausimai yra nepagrįstas, nes neaišku kokioje stadijoje yra nuosavybės teisių atkūrimo procesas, o termino neapibrėžtumas suponuoja statytojo teisę vilkinti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į patikslintą skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėja nėra valstybinės žemės valdytoja ar naudotoja ir neturėdama juridinio pagrindo, nesuformuotame valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), savavališkai pasistatė neypatingą statinį. Pažymėjo, kad buvusios žemės savininkės O. A. iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribos (duomenys neskelbtini) mieste yra kartografuotos ir savavališkai pastatytas statinys nepatenka į buvusios savininkės O. A. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) mieste. Pridūrė, jog pareiškėjos senelis negali pretenduoti į natūrinį nuosavybės atkūrimą, todėl jam yra taikomi eiliškumo reikalavimai atkuriant nuosavybę kitu lygiaverčiu būdu, o jis sąraše yra 91-as, tad konkrečiai į šį sklypą jis pretenduoti nesilaikant eiliškumo negali.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjos I. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei rėmėsi Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi bei Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1–827, 35 punktu. Akcentavo, jog iš pareiškėjos skundo turinio, teikiamų byloje rašytinių įrodymų, akivaizdu, kad ginčo dėl savavališkos statybos konstatavimo pagrįstumo nekyla.

Akcentavo, jog byloje neabejotinai nustatyta, kad pareiškėja savavališkai statinius miesto teritorijoje pastatė ne tik teritorijų planavimo dokumentais nesuplanuotoje teritorijoje (nesuformuotame žemės sklype) bet ir valstybiniam žemės fondui priskirtame sklype, t. y. nebūdama nei žemės sklypo savininke nei teisėta valdytoja. Teismas rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, 2 straipsnio 94 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėja Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytą statytojo teisę galėjo įgyvendinti tik turėdama žemės savininko sutikimą, nustatyta tvarka parengtą ir suderintą statinio projektą ir statybos leidimą.

Išdėstė, jog šių reikalavimų pareiškėja nesilaikė ir dėl to ginčo nėra, todėl konstatuojama, kad Inspekcija Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies pagrindu pagrįstai statybą pripažino savavališka. Teismas, apžvelgęs Statybos įstatymo 28 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas, taip pat konstatavo, jog Inspekcija jai suteiktų įgaliojimų ribose, išnagrinėjusi savavališkos statybos faktą ir vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai ir teisėtai 2011 m. liepos 14 d. reikalavimu Nr. REI-30-110714-00042 „Pašalinti savavališkos statybos padarinius“ įpareigojo pareiškėją savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Pabrėžė, jog pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų, numatytų Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 ir 4 dalyse, siekdama parengti projektinę dokumentaciją ir kitus dokumentus statybos įteisinimui, nesikreipė ir dėl termino pratęsimo, todėl pareiškėjos pozicija šioje byloje yra prieštaringa, nes neginčydama, kad ji vykdė savavališką statybą ir nesiėmusi jokių veiksmų dėl statybos įteisinimo per nurodyme numatytą terminą, ji ginčija imperatyvų, įstatyme numatytą ir jai pateiktą įpareigojimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos senelio E. J. A. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nurodė, jog jis yra įrašytas į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai (duomenys neskelbtini), eilę, 91-uoju numeriu, be to, jis įrašytas kaip pageidaujantis lygiaverčio žemės sklypo, o ne individualiai statybai. Taip pat nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 16 straipsnius, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu (toliau – ir Tvarka), 106 punktą sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, priimamas pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytąją eilę.

Atkreipė dėmesį, jog (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija nėra pateikusi duomenų apie įvardijamo sklypo suformavimą nuosavybės teisių atkūrimui. Apibendrino, jog iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėja nepagrįstai savo teisę į minimą žemės sklypą sieja su nuosavybės teisių atkūrimu. Pridūrė, jog, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dar net nesuplanuotame sklype pareiškėjos atliktos savavališkos statybos negali būti pripažintos kaip teisinė prielaida įgyti pirmenybę kitų asmenų atžvilgiu, siekiančių nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti nuosavybės teises.

Nurodė ir tai, jog pareiškėja statinį savavališkai pastatė žemės sklype, kuris priklauso valstybei, o pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą į šį žemės sklypą nuosavybės teisė turi būti atkurta aukščiau šiame sprendime nustatyta tvarka asmenims pagal sudarytą eilę ir pareiškėja dėl savavališkos statybos negali įgyti prioriteto kitų asmenų atžvilgiu, t. y. pareiškėja negali užbaigti ir įteisinti statybos pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28-1 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu (įstatymas Nr. XI-992) (toliau – ir Statybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) normas.

Teismas taip pat pažymėjo, jog nepagrįsti yra pareiškėjos teiginiai dėl Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės neliečiamumą, nuostatos pažeidimo, nes pareiškėja nėra nei sklypo savininkė, nei teisėta naudotoja, todėl ir neteisėtos statybos proceso metu sukurta vertė negali būti laikoma nuosavybe. Pažymėjo, jog nuosavybe yra tik pareiškėjos statybos proceso metu panaudotos statybinės medžiagos, kurias įvykdžius ginčijamą nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, pareiškėja gali naudoti savo nuožiūra.

Atkreipė dėmesį ir į tai, jog savavališkos statybos yra susijusios su teritorijų planavimo sritimi, kurioje valstybė naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai proporcingu laiko ribojimą, kuriuo siekiama atkurti vietovės padėtį, kuri būtų buvusi, jei būtų laikomasi įstatymų, ir kuris garantuotų visišką aplinkos apsaugą bei atgrasintų kitus asmenis nuo panašių pažeidimų (rėmėsi EŽTT 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Nr. 21861/03 Hamer v. Belgija).

III. Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102 – 103), kuriuo prašo Inspekcijos 2011 m. liepos 14 d. reikalavimą Nr. RE-30-110714-00042 pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinti ir administracinę bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su kertine teismo išvada, jog ji negali įsiteisinti savavališkos statybos ant valstybei nuosavybės teise priklausančio sklypo. Pažymi, jog nesutinka ir su tuo, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 ir 4 dalių prasme ji nesiėmė jokių veiksmų, siekiant parengti projektinę dokumentaciją ir kitus dokumentus statybos įteisinimui. Mano, jog tai, kad įstatymas suteikė teisę statybos valstybinę priežiūrą vykdančiai institucijai reikalauti, jog statytojas nugriautų savavališką statinį, atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, dar nereiškia, kad kiekvienu atveju, kai statytojas nustatyta tvarka nepatvirtina projektinės dokumentacijos ir negauna statybos leidimo, savavališkai pastatyti statiniai nugriaunami. Teigia, jog nesutinka su tuo, kad įpareigojimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo įsigaliojus Statybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui išlieka imperatyvus. Akcentuoja, jog 2007 m. sausio 25 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu detalusis planas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)patvirtintas bei juo numatyta individualių mažaaukščių namų statyba. Dėsto, jog minėto įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta statytojo teisė nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo. Nurodo, jog pagal Civilinio kodekso 1.123 straipsnio 1 dalį, jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas, juo labiau, jog ji ginčo žemės sklypą gali vienokiu ar kitokiu būdu įsigyti. Tikina, jog ginčijamu įpareigojimu Inspekcija atima jai teisę įteisinti savavališką statybą įstatymo numatytais pagrindais ir terminais, tuo pažeisdama jos teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjos teiginiu apie galimybę savo noru, iki 2012 m. gruodžio 31 d. įteisinti savavališką statybą. Šiuo aspektu pažymi, jog, pirma, pareiškėja iš esmės neginčija savavališkos statybos fakto bei pripažįsta, kad neypatingo statinio statybą valstybei priklausančiame žemės sklype vykdė neturėdama statybą leidžiančio dokumento. Taip pat nurodo, jog pareiškėja neteisingai vertina ir interpretuoja Statybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias savavališkos statybos įteisinimą, nes Statybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu statytojas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreipiasi į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo, savivaldybės administracija apie tai informuoja Inspekciją. Pažymi, jog šiuo atveju vietoje savavališkos statybos akto surašomas statybos patikrinimo aktas, o skiriant administracinę nuobaudą statytojui (užsakovui), savanoriškas jo kreipimasis dėl savavališkos statybos įteisinimo laikomas lengvinančia aplinkybe. Išdėsto, jog jeigu statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas, savivaldybės administracija apie tai informuoja Inspekciją, kuri šalina savavališkos statybos padarinius šio įstatymo nustatyta tvarka. Mano, jog nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti tai, kad konstatavus savavališkos statybos faktą savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra vykdoma vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio ir STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ V skyriaus nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 111 – 112) prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėja neturi teisės būti statytoja, nes nevaldo žemės sklypo, ant kurio stovi jos savavališkai pastatytas statinys. Pažymi ir tai, jog galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia pareiškėjai teisės įsigyti ar išsinuomoti žemės sklypo prie savavališkai pastatyto statinio, todėl jos teiginiai apie ateityje galimą žemės sklypo įsigijimą yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija) 2011 m. liepos 14 d. reikalavimo Nr. REI-30-110741-00042 „Pašalinti statybos padarinius“ teisėtumo.

Ginčijamu reikalavimu pareiškėja I. A. (toliau – ir pareiškėja), vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, buvo įpareigota ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 20 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-110712-0033 (reg. data 2011 m. liepos 12 d.) padarinius: nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) nugriauti pastatą ir sutvarkyti statybvietę.

Minėtu savavališkos statybos aktu užfiksuota, jog nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), apie 4,3 m atstumu nuo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) šiaurinėje pusėje juosiančios tvoros, savavališkai pastatytas neypatingiems statiniams priskirtinas pastatas.

Pažymėtina, jog savavališkų statybų fakto, t. y. to, jog nesuformuotame žemės sklype neturėdama galiojančio statybą leidžiančio dokumento pasistatė neypatingą statinį pareiškėja neneigė ir dėl to ginčo nekyla. Tačiau, pareiškėjos manymu, ginčijamu reikalavimu jai atimama galimybė įteisinti savavališką statybą, tuo pažeidžiant jos teises ir teisėtus interesus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tokius pareiškėjos argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir jos skundo netenkino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su jame išsakytais teismo argumentais ir jų detaliai nekartoja, išryškindama esminius pritarimo apygardos administracinio teismo atliktam teisiniam vertinimui motyvus.

Atkreiptinas dėmesys, jog Inspekcija, surašydama ginčijamą reikalavimą veikė teisėtai, savo kompetencijos ribose įgyvendindama Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalimi bei Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkas statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ nuostatų jam įtvirtintą įgaliojimą nustačius savavališkos statybos faktą surašyti surašo savavališkos statybos aktą bei pareikalauti iš statytojo (užsakovo) ar kito asmens savo lėšomis savavališkos statybos padarinius pašalinti. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos administracinio teismo išvada, jog Inspekcija Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies pagrindu pagrįstai statybą pripažino savavališka, todėl naikinti ginčijamą reikalavimą kaip neteisėtą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio pagrindo panaikinti Inspekcijos reikalavimą nagrinėjamu atveju nesudaro ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3-4 dalyse numatyta galimybė asmeniui, kuriam skirtas įpareigojimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka <...> ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams <...>.

Akcentuotina, jog pareiškėja statybos įteisinimo prielaida nurodo 2007 m. sausio 25 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą detalųjį planą, kurio sprendiniais ginčo žemės sklype numatyta individualių mažaaukščių namų statyba, todėl, jos manymu, tikėtina, kad nuosavybės teisės į detaliuoju planu suplanuotą žemės sklypą bus atkurtos perduodant jį kaip lygiavertį žemės sklypą jos seneliui E. J. A.. Tačiau tokie jos teiginiai nelaikytini pagrįstais, nes, pirma, statybą leidžiančio dokumento, būtent su kurio gavimu yra siejama galimybė įteisinti savavališkas statybas, išdavimo tvarką nustatančio Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punktas įtvirtina, jog šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento, išskyrus nurodytąjį šio straipsnio 1 dalies 5 punkte, išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju pagal šio Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus.

Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai numato, jog statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais <...> arba statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta ir dėl to ginčo nekyla, jog pareiškėja neturėjo jokių daiktinių teisių į žemės sklypą, kuriame vykdė savavališkas statybas, priešingai – žemės sklypas buvo valstybinis, todėl akivaizdu, jog pareiškėja nėra tinkamas subjektas statytojo teisei įgyvendinti ir duotosiomis aplinkybėmis negali įteisinti savavališkų statybų.

Todėl akivaizdu, jog gauti statybą leidžiantį dokumentą (iki šio momento pareiškėja, kaip nustatyta, jokių veiksmų parengti reikalaujamą projektinę dokumentaciją nesiėmė) ji negali ir detaliojo plano, kaip teritorijų planavimo dokumento, patvirtinimas jai minėtų teisinių prielaidų įteisinti savavališkas statybas nesukuria, juo labiau, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 6 d. atskirąja nutartimi iškėlė abejones dėl detaliojo plano parengimo teisėtumo ir apie galimai įvykdytus pažeidimus nutarė, be kita ko, informuoti Klaipėdos vyriausiąjį prokurorą.

Antra, teisėjų kolegija pažymi, jog teisinių prielaidų įteisinti savavališkas statybas jai nesukuria ir tai, jog ji tikėjosi, kad į ginčo sklypą jos seneliui E. J. A. bus atkurtos nuosavybės teisės. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos senelis į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai (duomenys neskelbtini) mieste eilę yra įrašytas 91-uoju numeriu, be to, jis pretenduoja į lygiavertį žemės sklypą, o ne individualiai statybai. Pridurtina, jog ginčijamame sprendime buvo pagrįstai nurodyta, kad į ginčo žemės sklypą nuosavybės teisės turi būti atkurtos teisės aktų numatyta tvarka asmenims pagal sudarytą eilę ir pareiškėja dėl savavališkos statybos negali įgyti prioriteto kitų atžvilgiu, juo labiau, jog pagal bendrąjį teisės principą iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Todėl teorinė, į ateitį nukreipta galimybė pareiškėjos seneliui į ginčo žemės sklypą įgyti nuosavybės teises ar pareiškėjos apeliaciniame skunde išsakyti teiginiai, jog ji šį sklypą gali „vienokiu ar kitokiu būdu įsigyti“ teisinių prielaidų jai įsiteisinti savavališkas statybas nesukuria ir naikinti ginčijamą sprendimą pagrindo nesudaro.

Galiausiai, pareiškėja nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso 1.123 straipsnio 1 dalimi, nustatančia termino teisinę reikšmę bei numatančia, jog jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas. Nagrinėjamu atveju terminas pareiškėjos pareigai atlikti, kylančiai iš jos padaryto imperatyvių viešosios teisės normų pažeidimo, t. y. pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo numatytas ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 20 d. Tuo tarpu pareiškėjos minėta teorinė galimybė įsiteisinti savavališkas statybas nėra laikytina pareiga pagal CK 1.123 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėja šia nuostatą supranta ir ja remiasi klaidingai.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas

visumoje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. A. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius