2017-11-15 Nr. AB-21144-3-61-3-01704-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1921-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01704-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Ukmergės policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2015 m. kovo mėn. Kameros plotas asmeniui buvo apie 4 kv. m. Kameroje esantis langas neatsidarė, grynas oras nepateko į kamerą, yra tik ventiliacinės grotelės, nebuvo karšto vandens. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 9 kv. m. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal.

3. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 16 d. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio yra nerūkantis, bet pareiškėją talpina į kameras, kuriose rūkoma. Kamerose nebuvo karšto vandens. Tualetas atskirtas 1,5 m sienele. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Kameros buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, veisėsi parazitai. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 kcal iki 1 500 kcal.

4. Nurodė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, kartu su kitais konvojuojamais turėjo sėdėti ant lentos. Pareiškėjui dažniausiai vietos neužtekdavo, todėl stovėdavo. Automobiliai neturi konvojavimo sistemos, taip pat ventiliacijos. Paprašius išleisti į tualetą, buvo nuvestas į pasivaikščiojimo kiemelį ir liepta šlapintis į nutekamąjį vamzdį.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepime teismui pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. – kamerų plotus, kartu laikomų asmenų skaičių. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Nurodė, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punktą. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atitinkamai Lukiškių TI-K galiojančių teisės aktų nepažeidžia. Pažymėjo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas pagal teisės aktų reikalavimus. Buvimo Areštinėje metu jokių skundų ir pageidavimų dėl laikymo ar maitinimo sąlygų jis nepareiškė. Areštinės patalynė reguliariai dezinfekuojama, užsakytos ir teikiamos patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugos. Skirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į tai, ar jie yra rūkantys. Pareiškėjas pageidavimų šiuo atžvilgiu nebuvo pareiškęs. Sanitarinių mazgų bei langų įrengimas patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus, sanitariniai mazgai nuo likusios patalpos yra atskirti sienelėmis. Pasak atsakovo, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis. Patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Pagal konvojavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konvojuojamam asmeniui antrankiai teismo posėdžių salėje nuimami su teismo leidimu, apie kurį yra pažymima tarnybinėje dokumentacijoje. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų apie leidimą nėra.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtą. Likusią skundo dalį atmetė.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 kv. m, t. y. neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus dydžio. Teismas nurodė, kad R. P. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 100 dienų, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

13. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog kamerose laikomi asmenys rūkė, nebuvo karšto vandens, tualetas buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele; dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę; kamerose buvo drėgna, kadangi nebuvo tinkamos ventiliacijos; buvo tarakonų; mirus tėvui nebuvo išleistas į laidotuves. Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėn. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, o 2015 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri užtikrino buitinių kenkėjų naikinimą. Teismas pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tvarkos taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

14. Atsakovo atstovas buvo nurodęs, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus, tačiau iš šių patikrinimo aktų matyti, kad VVSC patikrinimai atlikti ne tuo metu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės byloje nebuvo, taip pat nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės atmetė kaip nepagrįstus.

15. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pasivaikščiojimų kiemelių plotas yra 15,55 kv. m iki 37,40 kv. m. Taigi nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo tik 10 kv. m. Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad buvo neišleistas į tėvo laidotuves, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus išleisti ar kad Lukiškių TI-K atsisakė tai padaryti. Taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjui buvo teikiamas netinkamos kokybės maistas ar pareiškėjas dėl maitinimo teikė skundus. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad kamerose buvo rūkoma ir tai jam kėlė diskomfortą, t. y. byloje nebuvo jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas teikė prašymus ar skundus dėl rūkymo. Atitinkamai atmesti šie pareiškėjo argumentai.

16. Teismas atsižvelgė į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Dėl laikymo sąlygų Ukmergės policijos komisariato areštinėje

17. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK areštinėje buvo etapuotas penkis kartus nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. kovo 2 d., pareiškėją laikant areštinėje šiuo laikotarpiu nebuvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas, kadangi visada pareiškėjui atitekdavo daugiau negu 5 kv. m ploto.

18. Vadovaujantis Lietuvos higienos norma HM 37:2009 areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi bei lovos skalbiniais. Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartis su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikomis, kuri užtikrina minkšto inventoriaus dezinfekciją, su UAB „Kenkėjų kontrole tarnyba“, kuri atlieka patalpų dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją.

19. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 5–15, 18–33 punktų nuostatomis. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų areštinėje. Be to, byloje buvo duomenų, kad VVSC 2014 m. buvo vykdyta periodinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė. Kontrolės metu areštinės patalpų įrengimo ir priežiūros higienos normos HN37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Taip pat, byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius.

20. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. atsakovo atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, todėl šiuo atveju valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Dėl konvojavimo sąlygų

21. Teismas, apibendrindamas Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintuose Viešojo saugumo tarnybos nuostatuose (toliau – ir Viešojo saugumo tarnybos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – Konvojavimo taisyklės) įtvirtintą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, darė išvadą, kad Tarnyba specialiaisiais automobiliais konvojuodama pareiškėją privalėjo, be kita ko, užtikrinti, kad: specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius nebūtų didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų; konvojavimo metu pareiškėjas nebūtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas; būtų tinkama specialiojo automobilio inžinerinių techninių priemonių būklė; nebūtų pažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; nebūtų pažeisti atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai, būtų tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės); būtų veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx. Taip pat pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje.

22. Įvertinus byloje esančius duomenis, teismas darė išvadą, kad vienu metu nebuvo konvojuojama daugiau asmenų, negu nustatytas maksimalus skaičius. Be to, visos transporto priemonės atitiko techninius reikalavimus. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas teikė skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad teismas nenustatė, jog Tarnyba pareiškėją būtų konvojavusi teisės aktuose (inter alia, Viešojo saugumo tarnybos nuostatuose, Konvojavimo taisyklėse) įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Taip pat teismas nenustatė, kad nurodytomis dienomis konvojuojant pareiškėją jam būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Šioje byloje nenustatyta, kad Tarnybos pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl žalos dydžio

23. Teismas pripažino, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, vertindamas patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 600 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir Vilniaus AVPK atmestas nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Tarnybos ir Vilniaus AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų.

25. Be to, pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant tai, šis pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliktas nenagrinėtas.

III. 26. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

27. Teigia, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, jis skundais kreipėsi į VVSC dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose sąlygos neatitinka teisės aktuose keliamų reikalavimų ir atsakovo atstovas nepašalina šių trūkumų.

28. Teigia, jog aplinkybė, kad buvo sudaužytas veidrodis, rodo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai atlikti higienos procedūras, ši aplinkybė žemina jo orumą.

29. Tvirtina, kad 1,5 m sanitarinio mazgo pertvara nesudaro pakankamo privatumo.

30. Teigia, kad pareiškėjo teiginius galėjo patvirtinti tik duomenys, kuriais disponuoja atsakovas. Nurodo, jog pareiškėjas neprivalėjo įrodyti konkrečių atsakovo pareigūnų kaltės.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.

32. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl konvojavimo sąlygų, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisės normų nepažeidė.

33. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą.

34. Teigia, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Atsakovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

35. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas.

39. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

40. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

41. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir dėl to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

42. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje vienam asmeniui tenkantis vidutinis plotas buvo 1,5-2 kv. m.

43. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Teismas nurodė, kad R. P. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 100 dienų, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

44. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, o taip pat sprendžiant dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, yra svarbu tiksliai nustatyti, kiek konkrečiai ploto tam tikru laikotarpiu ar tam tikrą dieną teko vienam asmeniui kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino.

45. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, taip pat teigė, jog kamerose tualetas buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele.

46. Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos taisyklių 35.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

47. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

48. Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

49. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

50. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

51. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo atskyrimas užtikrino privatumą juo naudojantis.

52. Teisėjų kolegija pažymimi, kad nustačius, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, svarbu nustatyti, kokį laikotarpį asmuo buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į privatumą.

53. Pažymėtina, kad tik visapusiškai ir objektyviai ištyręs šias bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti pareiškėjo šioje byloje keliamų reikalavimų pagrįstumą.

54. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini.

55. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

56. Kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys