2019-08-28 Nr. AB-16262-3-61-3-01014-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5160-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01014-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. T. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. T. ir R. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. T. ir R. B. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-405;407 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Irano Islamo piliečiams R. T. ir R. B., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti pareiškėjų naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino jiems išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimai, leidimai laikinai gyventi), galiojančius iki 2020 m. spalio 19 d. Pareiškėjų manymu, ginčijamas Sprendimas grindžiamas deklaratyviais, nepagrįstais ir prieštaringais teiginiais. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas neginčijo, kad akcininkams – pareiškėjui ir A. A. – priklausanti UAB „IMP LT“ (toliau – ir Bendrovė) vykdo įstatuose ir verslo plane numatytą teisėtą veiklą, t. y. sporto paslaugų teikimą privatiems asmenims. Atsakovas taip pat neginčijo, kad bendrovėje sudarytų darbo sutarčių pagrindu dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsakovas tik teigė, kad ūkvedys D. Z. (D. Z.) – dirba bendrovėje, tačiau ne visą darbo laiką, kuris yra numatytas darbo sutartyje. Šią išvadą atsakovas grindė vieninteliu įrodymu – Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2019 m. sausio 28 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-3639. Ginčijamame Sprendime nurodoma, kad tarnybiniu pranešimu nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina fakto, jog darbuotojas D. Z. dirba ne visą darbo laiką.

3. Pareiškėjai pabrėžė, kad ūkvedys D. Z. darbovietėje (duomenys neskelbtini), dirba kiekvieną savaitės darbo dieną (nuo pirmadienio iki penktadienio) nuo 05.30 val. iki 11.40 val. ir nuo 20.10 val. iki 23.00 val., todėl Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui atliekant Bendrovės patikrinimą ir atvykus 13.57 val. darbovietėje buvo tik treneris N. B., nes ūkvedys D. Z. tuo laiku nedirbo. Bendrovės darbuotojai – treneris ir ūkvedys – retai bendrauja, todėl Bendrovės patikrinimo metu apklaustas treneris N. B. negalėjo nurodyti tikslių duomenų apie ūkvedį D. Z.. Tiek treneris, tiek ūkvedys nėra atskaitingi ir (ar) pavaldūs vienas kitam. Migracijos departamentas turi visus pareiškėjo kontaktinius duomenis, įskaitant ir telefono numerį, tačiau patikrinimo metu, ar po jo su pareiškėju nebuvo susisiekta dėl paaiškinimo pateikimo apie Bendrovės darbuotojų darbo laiko apskaitą ir grafikus. Remiantis vien tik Bendrovės patikrinimo metu užfiksuotais duomenimis, neanalizuojant kitų faktinių aplinkybių bei Bendrovės dokumentų, atsakovo priimtame Sprendime nurodyti argumentai dėl Bendrovės ūkvedžio D. Z. darbo laiko yra nepagrįsti.

4. Pareiškėjai taip pat nesutiko su ginčijamame Sprendime pateiktu teiginiu, jog D. Z. darbinės funkcijos ir darbų apmintys nereikalauja ūkvedžio kasdienio 8 val. darbo laiko. Atsakovas, vertindamas darbuotojo atliekamų funkcijų kiekį, apimtis visiškai nepagrįstai rėmėsi vien tik akcininko A. A. pateiktu rašytiniu paaiškinimu apie Bendrovės veiklą. Šis akcininkas 2018 m. nėra buvęs Lietuvos Respublikoje ir reikalus dėl Bendrovės veiklos derina gyvendamas užsienyje. Asmuo, kuris betarpiškai neturi galimybės dalyvauti bendrovės veikloje, gali ir nenurodyti visų funkcijų, kurias atlieka bendrovės vienas ar kitas darbuotojas. Siekiant objektyvumo, rašytinis paaiškinimas yra parengtas paties akcininko A. A., todėl dėl kalbos barjero galėjo būti nenurodytos visos ūkvedžio funkcijos, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog darbuotojas nedirba 8 val. per darbo dieną. Ūkvedys D. Z. darbo laiku kiekvieną dieną prižiūri ir tvarko sporto salės patalpas, užtikrina higienos reikalavimus, išneša šiukšles, perka įvairias patalpoms ir sporto reikmėms reikalingas prekes, t. y. atlieka visas ūkvedžio funkcijas. Dėl šių aplinkybių atsakovas galėjo pareikalauti Bendrovės dokumentų, apklausti pareiškėją, kuris būtų detaliai paaiškinęs esamą faktinę situaciją bei pateikęs buhalterinės apskaitos dokumentus. Pats ūkvedys D. Z. taip pat objektyviai negalėjo dalyvauti apklausoje dėl Bendrovės veiklos, nes negavo registruota pašto siunta išsiųsto šaukimo į apklausą.

5. Pareiškėjai nesutiko ir su ginčijamame Sprendime nurodytu argumentu, jog darbuotojų darbo užmokestis UAB „IMP LT“ sudaro mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. UAB „IMP LT“ darbuotojui N. B. darbo sutarties pagrindu nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas 1 500 Eur dydžio darbo užmokestis, o nuo 2019 m. sausio 1 d. iki šiol yra mokamas 1 933,5 Eur dydžio darbo užmokestis. Bendrovės ūkvedžiui D. Z. nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas 425 Eur dydžio darbo užmokestis, o nuo 2019 m. sausio 1 d. iki šiol mokamas 555 Eur dydžio darbo užmokestis. Bendrovės darbuotojams (treneriui ir ūkvedžiui), t. y. dviem Lietuvos Respublikos piliečiams, bendrai mokamas darbo užmokestis iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudarė 1 950 Eur dydžio sumą, o nuo 2019 m. sausio 1 d. iki šiol sudaro 2 488,5 Eur dydžio sumą.

6. Pareiškėjai kritikavo atsakovo teiginius, kad UAB „IMP LT“ darbuotojas negalėjo pateikti informacijos apie tolimesnius Bendrovės veiklos planus. Treneris N. B. neprivalo turėti informacijos apie Bendrovės planus ar veiklos plėtojimą, nes į jo darbo funkcijas tokios pareigos nepatenka. Strategija dėl UAB „IMP LT“ veiklos plėtimo yra Bendrovės akcininkų kompetencija. Pareiškėjas pirminės apklausos metu dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo nurodė visas faktines aplinkybes, susijusias su verslo plėtra. Šiuo metu esant nestabiliai situacijai migracijos klausimais naujos investicijos į Bendrovės veiklą neatliekamos.

7. Pareiškėjų teigimu, Sprendime nevertinti įrodymai, kurie buvo pateikti kartu su jų prašymu dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Priimtas Sprendimas yra grindžiamas tik UAB „IMP LT“ patikrinimo metu atlikta trenerio apklausa bei akcininko A. A. rašytiniu paaiškinimu, nors šių įrodymų turinys nepatvirtino atsakovo priimto Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas atsakovui teikė tikrovę atitinkančią informaciją, visus dokumentus, įrodymus, kurių reikalauta, tačiau dėl paties atsakovo neveikimo ar netinkamo veikimo Sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės neatitiko realios bendrovės kasdieną vykdomos veiklos. Atsakovo priimtas Sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. konstatavus, jog egzistuoja užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė ar kad užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, turi būti aiškiai nurodomos tokios faktinės aplinkybės bei įrodymai.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

9. Migracijos departamentas paaiškino, kad, vykdant užsieniečio kontrolę, išnagrinėjus dokumentus ir įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes, buvo konstatuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė tik formaliai atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės darbuotojus. Nustatyta, kad vienas iš dviejų Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių visam darbo laikui įdarbintas tik formaliai ir faktiškai nedirba 8 val. per dieną, darbuotojams nėra mokami mėnesiniai darbo užmokesčiai, kurie bendrai turi sudaryti ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi turėti, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

10. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neapsiribojo vien tik Migracijos valdybos pateiktu tarnybiniu pranešimu ar A. A. pateiktais rašytiniais paaiškinimais, bet įvertino visas aplinkybes ir turimus duomenis. Atlikus UAB „IMP LT“ patikrinimą, buvo nustatyta, kad šiuo adresu veikia bendrovei priklausantis sporto klubas „Smartgym“ (patalpose yra įrengta nedidelė treniruoklių sporto salė). Darbo vietoje buvo rastas tik treneris N. B., kuris buvo apklaustas. Nors treneris teigė, kad Bendrovėje dar dirba ūkvedys D., tačiau nežinojo nei jo pavardės, nei telefono numerio. N. B. paaiškino, kad ūkvedys atvažiuoja (jį iškviečia direktorius) tik tada, kai reikia ką nors pataisyti (dažniausiai ūkvedys kviečiamas dėl šviesos, kai reikia pakeisti lempas), o sutaisęs išvažiuoja. Šios aplinkybės patvirtino Migracijos departamento įtarimą, kad D. Z., einantis ūkvedžio pareigas, Bendrovėje visam darbo laikui buvo įdarbintas tik formaliai ir iš tikrųjų nedirba bendrovėje 8 val. per dieną 5 dienas per savaitę. Bendrovės veiklos patikrinimo metu sporto klube bendrovės direktoriaus, t. y. pareiškėjo, ir ūkvedžio D. Z. nebuvo, nors jų darbo sutartyse nėra nuostatos dėl nuotolinio darbo, todėl jų apklausti nepavyko. Pareiškėjų deklaratyvus teiginys, kad D. Z. dirba iki ir po N. B. darbo laiko, yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir yra tik gynybinė pozicija. Pareiškėjų pozicijos nepagrindė ir prie skundo pridėti D. Z. darbo laiko grafikai, nes nėra aišku, kada minėti grafikai buvo sudaryti ir kodėl juose nebuvo įrašytas ir kitas Bendrovės darbuotojas N. B., be to, darbo laiko grafikas pats savaime nėra įrodymas, kad ūkvedys realiai pagal tokį grafiką dirbo. Kadangi buvo nustatyta, kad UAB „IMP LT“ darbuotojas – ūkvedys D. Z. – bendrovėje visam darbo laikui įdarbintas tik formaliai, padaryta išvada, jog bendrovėje visą darbo laiką dirba tik vienas asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis N. B.. Migracijos departamento duomenimis, N. B. darbo užmokestis sudaro mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Atsižvelgiant į tai, jog buvo nustatyta, kad D. Z. įdarbinimas UAB „IMP LT“ buvo formalus, pareiškėjų skunde pateikti minėto asmens atlyginimo dydžiai yra nereikšmingi.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu 2018 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi, pagrįsdamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla UAB „IMP LT“. Pareiškėja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu 2018 m. rugsėjo 17 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydama, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 11 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis dvejus metus. Tos pačios dienos pranešimu informuota ir pareiškėja, kad leidimas laikinai gyventi jai išduotas ir galioja, iki galios sutuoktinio leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais bei 50 straipsnio 3 dalimi. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą grindė aplinkybėmis, kad UAB „IMP LT“ nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

13. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, padarydamas išvadą, jog ūkvedys Bendrovėje faktiškai nedirba visą laiką, rėmėsi UAB „IMP LT“ darbuotojų ir akcininko paaiškinimais. Teismas nustatė, kad UAB „IMP LT“ akcininkas A. A. 2018 m. lapkričio 29 d. paaiškinime Migracijos departamentui dėl darbuotojo D. Z. nurodė, kad jis yra ūkvedys, daro smulkius remontus, esant reikalui sporto klube sutvarko baldus, įrenginius, prižiūri santechniką, elektrinius prietaisus, keitė kriauklės čiaupą, remontavo treniruoklio ratukus. Bendrovėje dirbantis treneris N. B. paaiškinime Migracijos departamentui nurodė, kad Bendrovėje dirba ūkvedys, tačiau nei jo pavardės, nei telefono numerio negalėjo pasakyti. Treneris paaiškino, kad ūkvedį iškviečia direktorius, jeigu reikia ką nors sutaisyti, pataisęs – išvažiuoja, lankosi maždaug kartą per savaitę, teigė, kad fiksuotų ūkvedžio darbo valandų nėra, nuolatos sporto klube ūkvedys nebūna. Pačio D. Z. Migracijos departamentas apklausti negalėjo, nes į apklausą neatvyko, telefonu nesusiekė, apie neatvykimo priežastis neinformavo. Migracijos valdybos pareigūnams nuvykus į sporto klubą, esantį Eitminų g. 20, Vilniuje, ūkvedžio darbe nebuvo. Pagal teismui pateiktą D. Z. darbo laiko grafiką matyti, kad ūkvedžiui nustatytas darbo laikas: ūkvedys pradeda darbą 05.30 val., pietų pertrauka yra nuo 09.00 val. iki 09.40 val., 11.40 val. baigia darbą ir po to vėl pradeda dirbti 20.10 val., nuo 21.10 val. iki 21.30 val. turi pietų pertrauką ir baigia darbą 23.00 val. Pagal pateiktus darbo laiko grafikus matyti, kad taip nurodyta D. Z. darbo diena 5 dienas per savaitę trunka po 8 val. Teismas atkreipė dėmesį, kad šie darbo laiko grafikai pasirašyti tik paties pareiškėjo, tačiau darbuotojo D. Z. parašo nurodytoje vietoje nėra. Pagrįsdamas aplinkybę, kad pareiškėjas galbūt dirbo 8 val. per dieną, pareiškėjas pateikė 2018 lapkričio mėn.–2019 m. vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Tačiau minėti pateikti rašytiniai dokumentai savaime neįrodė aplinkybės, kad ūkvedys faktiškai dirbo darbo grafike nurodytomis valandomis, nes, kaip matyti iš Bendrovės darbuotojo ir akcininko paaiškinimų, ūkvedys visą darbo sutartyje nurodytą laiką darbo vietoje nebuvo.

14. Teismas pastebėjo, kad nors Migracijos departamento apklaustas akcininkas ir Bendrovės darbuotojas patvirtino, jog ūkvedys iškviečiamas į darbo vietą tik konkretiems ūkio darbams atlikti ir tik esant tokiam poreikiui, byloje nėra duomenų, kad toks ūkvedžio elgesys direktoriui būtų neįprastas, ar kad ūkvedys būtų teikęs pranešimus darbdaviui dėl negalėjimo atvykdyti į darbą jo grafike nurodytu laiku. Ūkvedžio darbas pagal savo pobūdį (pagal pareiškėjo pateiktas pareigybės funkcijas) galėjo būti atliekamas tik darbo vietoje, nes yra susijęs su darbo patalpų, jose esančių įrengimų, elektros instaliacijos tvarkymu, prižiūrėjimu ir kitų remonto ar atitinkamų daiktų taisymo darbų atlikimu darbo vietoje. Pareiškėjai teismui nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento ginčijamame Sprendime nurodytus teiginius, kad ūkvedys faktiškai darbo vietoje visą darbo laiką nedirbo, t. y. pareiškėjai nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, kad ūkvedys faktiškai ir realiai dirbo visą darbo dieną, o ne tik formaliai, kaip užfiksuota darbo sutartyje ir grafike.

15. Teismas pareiškėjo teiginius, kad N. B. galėjo netiksliai nurodyti aplinkybes, susijusias su ūkvedžio atliekamu darbu, nes šie asmenys nebendrauja, vertino tik kaip gynybinę pareiškėjų poziciją. N. B. pateikti paaiškinimai buvo pakankami nustatyti aplinkybei, kad ūkvedys darbe visą jam darbo sutartimi nustatytą laiką nebūna, o atvažiuoja tik esant reikalui. Tokias aplinkybes patvirtinus ir bendrovės akcininkui A. A., nėra pagrindo daryti išvados, kad N. B. nurodytos aplinkybės yra neteisingos. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad jeigu pareiškėjas būtų apklaustas, būtų patvirtinęs aplinkybes dėl D. Z. faktiškai dirbto darbo laiko Bendrovėje, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, nes Migracijos departamentui suteikta diskrecijos teisė atlikti tyrimą pasirenkant apklausiamus asmenis, o nesant prieštaravimų tarp Bendrovės darbuotojo ir akcininko nurodytų aplinkybių dėl D. Z. darbo bendrovėje, papildomos apklausos neatlikimas nelaikomas tyrimo trūkumu ir nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisėtumo.

16. Teismas dėl UAB „IMP LT“ darbuotojams mokamo darbo užmokesčio pažymėjo, kad darbuotojui N. B. 2018 m. rugsėjo mėn. mokėtas 900 Eur atlyginimas, nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. – 1 500 Eur, o 2019 sausio mėn. mokėtas 1 933,5 Eur atlyginimas neatskaičius mokesčių. Ūkvedžiui 2018 m. rugsėjo mėn. mokėtas 255 Eur darbo užmokestis, nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. mokėtas 425 Eur darbo užmokestis, o 2019 m. sausio mėn. – 555 Eur darbo užmokestis neatskaičius mokesčių. Atsižvelgiant į tai, nustatyta, jog ūkvedys buvo įdarbintas tik formaliai ir jo darbo sutartyje nurodytos darbo laiko sąlygos neatitiko faktiškai dirbto jo laiko, apskaičiuojant mokamą darbo užmokestį vertintinas tik realiai pareigas atlikusio N. B. atlyginimas. Lietuvos statistikos departamento paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje 2018 m. antrąjį ketvirtį sudarė 926,7 Eur, o du tokie dydžiai – 1 853,4 Eur, 2018 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje siekė 935,7 Eur, o du tokie dydžiai – 1 871,4 Eur. Taigi N. B. mokamas atlyginimas buvo mažesnis nei du vidutiniai ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, patvirtino, kad atitinka sąlygas tokiam leidimui gauti. Nors leidimas laikinai gyventi jiems buvo išduotas, pagal Migracijos departamento tyrimo metu surinktą informaciją matyti, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų visų reikalavimų, nes joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. ūkvedžio pareigas einantis D. Z. faktiškai dirbo ne visą darbo laiką, nurodytą darbo sutartyje, be to, darbuotojui N. B. mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis už Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus du vidutinius ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius. Teismo vertinimu, pareiškėjų pateikta nuomos sutartis, automobilio registracijos dokumentai, telefono numerio abonento pajungimo dokumentai, keliautojo deklaracija nepaneigia Migracijos departamento nustatytų Įstatymo pažeidimų dėl darbuotojų faktinio darbo ir jiems mokamo darbo užmokesčio.

18. Teismas pažymėjo, kad, konstatavus, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui panaikintas pagrįstai, atsakovas pagrįstai leidimą panaikino ir pareiškėjo sutuoktinei Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

III. 19. Pareiškėjai R. T. ir R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jų skundą arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovo Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjai nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, nes sprendimą grindė tik abstrakčiomis ir iš esmės tik perrašytomis ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo išvadomis.

21. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjų į bylą pateikti darbo laiko grafikai, kurie patvirtina ūkvedžio D. Z. nustatytą darbo laiką bendrovėje, savaime neįrodo aplinkybės, jog darbuotojas dirba 8 val. per dieną. Bet kurioje įmonėje pagrindinis ir vienintelis dokumentas (įrodymas), patvirtinantis nustatytą darbuotojo darbo laiką, yra darbo laiko grafikas, todėl kaip ir bet kuris kitas administracinėje byloje esantis įrodymas darbo laiko grafikas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas nevertino darbuotojo N. B. ir akcininko A. A. duotų paaiškinimų turinio, nenurodė, kaip šie paaiškinimai patvirtina, jog ūkvedys D. Z. Bendrovėje dirba ne visą darbo laiką pagal nustatytą darbo laiko grafiką. Teismas nenurodė, kokie teisės aktai nustato keliamus reikalavimus darbo laiko grafikui ir kas juos turi pasirašyti. Darbo laiko grafikas yra vidinis įmonės dokumentas, kuriam Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato atitinkamos formos ir (ar) keliamų reikalavimų. Todėl tai, kad darbo laiko grafikas nėra pasirašytas darbuotojo, nesuteikia jokio pagrindo teigti, kad darbuotojas nustatytu darbo laiko grafiku nedirba, o juo labiau, kad toks įrodymas negali būti vertinamas administracinėje byloje.

22. Pareiškėjai pabrėžia, kad, siekiant objektyviai išsiaiškinti minėtas faktines aplinkybes, jie pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą apklausti D. Z., tačiau šis prašymas liko neišspręstas. Tuo atveju, jeigu pirmos instancijos teismas sprendė, kad darbo laiko grafikas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis darbuotojo darbo laiką įmonėje, nagrinėjamoje byloje turėjo būti rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, sprendžiamas klausimas dėl liudytojo apklausos, nes kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ūkvedžio D. Z. darbo laiką, byloje nėra. Teismui nesurengus bylos žodinio nagrinėjimo ir neapklausus liudytojo, priimtas teismo sprendimas yra grindžiamas tik prielaidomis.

23. Pareiškėjai pažymi, kad akivaizdu, jog Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui atliekant Bendrovės veiklos patikrinimą ir atvykus 13.57 val. darbovietėje buvo tik treneris N. B., nes ūkvedys nuo 11:40 val. iki 20:10 val. nedirba. Toks Bendrovės darbuotojų darbo laiko paskirstymas yra pagrįstas ekonomiškumo principu, siekiant užtikrinti, jog sporto klube nuolatos būtų bent vienas bendrovės darbuotojas. Ūkvedys D. Z., vykdydamas darbo sutartyje nustatytas funkcijas, trumpam išvyksta iš sporto klubo (pvz., nupirkti sporto klubui reikalingų higienos priemonių), tačiau visą likusią darbo laiko dalį praleidžia darbovietėje. Ekonomiškumo sumetimais nustatytas darbuotojų lankstus darbo laiko grafikas lemia tai, kad treneris ir ūkvedys bendrauja retai, o treneris N. B. nežino ir negalėjo žinoti apie ūkvedžio darbo laiką, funkcijas ir pareigas, nes nebuvo apie tai informuotas. Akivaizdu, kad UAB „IMP LT“ patikrinimo metu apklaustas treneris N. B. neturėjo ir negalėjo turėti jokių objektyvių duomenų, jog galėtų nurodyti tikslius duomenis apie ūkvedį D. Z. ir jo darbo laiką. Esant avarinėms situacijoms, gedimams ar kitiems klausimams dėl sporto salės inventoriaus trenerio darbo laiku, N. B. informuoja pareiškėją, kuris, atsižvelgdamas į iškilusias problemas, sprendžia dėl ūkvedžio D. Z. iškvietimo ne nustatytu darbo laiku, apie ką savo paaiškinimuose nurodė ir treneris N. B.. Pareiškėjų nuomone, atsakovas atliekamo patikrinimo metu, nustatęs, jog kyla abejonių dėl vieno iš darbuotojų darbo laiko bendrovėje, turėjo galimybę pats objektyviai išsiaiškinti faktines aplinkybes ir nustatyti darbuotojo D. Z. darbo laiką. Atsakovas tik formaliai atliko patikrinimą, nesiekė visiškai išsiaiškinti tikrųjų faktinių aplinkybių bei priėmė nemotyvuotą, o prielaidomis pagrįstą Sprendimą.

24. Pareiškėjai nurodo, kad dėl akcininko A. A. rašytinių paaiškinimų teismas pasisakė tik itin formaliai nurodydamas, jog akcininko pateikti paaiškinimai patvirtina faktą, jog darbuotojas D. Z. dirba ne visą darbo laiką. Teismas visiškai nevertino pateiktų paaiškinimų turinio, neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog akcininkas nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką ir nebuvo itin detaliai susipažinęs su kiekvieno bendrovės darbuotojo funkcijomis ir pareigomis, taip pat aplinkybės, jog atsakovas prašymo nagrinėjimo metu prašė pateikti informaciją tik apie darbuotojų atliktus paskutinius darbus. Akcininkas A. A. 2018 metais nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, todėl klausimus dėl įmonės veiklos, jos koordinavimo, darbuotojų priežiūros derino telefono ir interneto pagalba. Akivaizdu, kad asmuo, kuris betarpiškai neturi galimybės dalyvauti Bendrovės veikloje, gali ir nenurodyti visų funkcijų, kurias atlieka vienas ar kitas darbuotojas. Vis dėl to minėtas akcininkas rašytiniuose paaiškinimuose detaliai atsakė į atsakovo reikalavimą pateikti rašytinius paaiškinimus apie darbuotojų atliktus paskutinius darbus. Siekiant objektyvumo rašytinis paaiškinimas buvo parengtas paties akcininko A. A., todėl jei dėl kalbos barjero ir nebuvo nurodytos detaliai visos ūkvedžio funkcijos, tai nesuteikia pagrindo teigti, jog darbuotojas nedirba 8 val. per dieną. Atsakovas akcininkui A. A. nenurodė pateikti informacijos apie darbuotojo D. Z. darbo laiką ir darbo laiko grafiką, todėl tiek Migracijos departamento Sprendime, tiek teismo sprendime išvada dėl ūkvedžio darbo laiko, kuri grindžiama rašytiniais akcininko paaiškinimais, padaryta vien tik remiantis prielaidomis, teigiant, jog rašytiniuose paaiškinimuose nėra nurodyta pakankamai funkcijų, kurioms būtų reikalingas 8 val. darbas.

25. Pareiškėjai pabrėžia, kad prieš išduodant jiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas buvo iškviestas į apklausą, kurios metu detaliai paaiškino tiek UAB „IMP LT“ veiklos principus, tiek darbuotojų funkcijų vykdymą ir jų darbo laiką. Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas pareiškėjo apklausos duomenų nevertino, o po leidimo išdavimo pareiškėjo į pakartotinę apklausą nekvietė. Teismui skundžiamame sprendime neįvertinus administracinės bylos visumos, buvo pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis. Šių aplinkybių kontekste akcininko A. A. pateiktas rašytinis paaiškinimas pats savaime nepatvirtina faktinės aplinkybės, jog darbuotojas D. Z. dirba ne visą darbo dieną.

26. Pareiškėjų nuomone, nustačius, kad trenerio N. B. ir akcininko A. A. paaiškinimai nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad darbuotojas D. Z. dirba ne visą darbo laiką, darytina išvada, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galimybė konstatuoti, jog UAB „IMP LT“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Tiek atsakovo priimtame Sprendime, tiek teismo sprendime nebuvo nurodyta jokių pagrįstų motyvų ir argumentų, kurių pagrindu būtų paneigti pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai – darbuotojo D. Z. darbo sutartis ir darbo laiko grafikai, kurie patvirtina, jog darbuotojas bendrovėje dirba visą darbo laiką – 8 val. per dieną 5 dienas per savaitę. Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galimybė objektyviai išnagrinėti klausimą dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, todėl pagrįstai pripažintina, kad ir ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuria vadovaujantis individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, reikalavimus.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Migracijos departamentas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjų pateikti darbo grafikai yra tik formalaus pobūdžio ir nepatvirtina, kad D. Z. dirba 8 val. per dieną 5 dienas per savaitę. Aplinkybės, kad tiek N. B., tiek A. A. savo paaiškinimuose nurodė, jog D. Z. atvyksta į darbą esant reikalui, Migracijos valdybos patikrinimo metu D. Z. darbo vietoje nebuvo rastas, į apklausą neatvyko, jam yra mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, nors atsižvelgiant į pareiškėjų teiginius, jam turėtų būti mokama tiek už naktinį darbo laiką, tiek už atvykimą į darbą nenustatytu darbo metu, tačiau tai nėra daroma, patvirtina Migracijos departamento priimto Sprendimo pagrįstumą, kad D. Z. nedirba visą nustatytą darbo laiką, o pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir jis neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

29. Migracijos departamentas pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 8 d.) (toliau – Aprašas) 84.2 papunktį Migracijos departamentas prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Taigi Migracijos departamentas neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tiek įvertinus pareiškėjo, kito Bendrovės akcininko pateiktus dokumentus, tiek atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus. Atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadas, nurodytas ginčijamame Sprendime. Ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Teismo sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (15/5-11) 50U-405;407, kuriuo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata reiškia reikalavimą, kad bendrovėje nuolat dirbtų daugiau kaip vienas darbuotojas ir kad jie dirbtų visą atitinkamo mėnesio darbo laiką, nepaisant to, kiek darbuotojų bepasikeistų tuo laikotarpiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).

33. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 17 d. Irano Islamo Respublikos pilietis R. T. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2018 m. rugsėjo 17 d. R. B. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu kaip R. T. sutuoktinė. Nenustatęs pagrindų, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi R. T., Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išdavė pareiškėjams R. T. ir R. B. leidimus laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos departamentui, kilus abejonių dėl UAB „IMP LT“ darbuotojų darbo laiko, 2019 m. sausio 24 d. buvo atliktas Bendrovės patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad UAB „IMP LT“ darbuotojas – ūkvedys D. Z. bendrovėje visam darbo laikui buvo įdarbintas tik formaliai ir iš tikrųjų nedirba bendrovėje 8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs darbuotojui. N. B. mokėtą darbo užmokestį nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. sausio mėn., Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės neatitikimo Įstatymo reikalavimams, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

35. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus. Atsakovo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „IMP LT“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

36. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punktu – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

37. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; 12 punkte – yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; 14 punkte – užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

38. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus bei padarytas išvadas, sprendžia, jog pareiškėjas R. T. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais, atitinkamai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjo sutuoktinei R. B., kuriai leidimas buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.).

40. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pažymėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

43. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjų naudai, jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. T. ir R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė