2016-06-13 Nr. AB-12461-3-61-3-00655-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2016-06-13 Nr. AB-12461-3-61-3-00655-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas nurodė, kad pensijos nepriemoka susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo.
Full text
Administracinė byla Nr. A-1292-143/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00655-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėjas Z. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-33 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 11 476,80 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 5 738,40 Lt valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei 5 738,40 Lt valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad pensijos nepriemoka susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo.
Atsakovai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 18–20, 61) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui pensija buvo mažinama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pabrėžė, kad sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas kol kas dar nėra reglamentuotas.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 79–81) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., išmokėjimo pareiškėjui.
Teismas nurodė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas, t. y. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą, kuriuo nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo nepagrįstumo 2010–2013 m. vertino kaip nepagrįstus. Konstituciniam Teismui konstatavus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Konstitucijai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui 2010–2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-33. Šiuo sprendimu Krašto apsaugos ministerija atsisakė pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Kadangi pareiškėjo pensija buvo mažinama pagrįstai, teismas neturėjo pagrindo panaikinti skundžiamą Krašto apsaugos ministerijos sprendimą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 84–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo dalį, kuria atmesta skundo dalis dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, t. y. senatvės pensijų. Tačiau konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 m. bei 2013 m. buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinis skundas atmestinas.
Paduodamas šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2014-01-30), pareiškėjas siekė atgauti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Krašto apsaugos ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administruojančiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).
Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtu jam paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks sumažinimas ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat (jo apeliaciniame skunde nurodytas) Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei Konvencijos normas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjui, kaip paminėtos pensijos gavėjui, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.
Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai) taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jo nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėjas nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė